lt en

Straipsniai

2014 11 14.

Dalius Stancikas                                      Aukščiausias palaiminimas           



Šią savaitę Lietuva žengė dar vieną žingsnį šalin nuo demokratijos: Prezidentė vidaus reikalų ministru paskyrė patyrusį policininką, buvusį generalinį komisarą Saulių Skvernelį. „Prezidentė labai gerai vertina pastaraisiais metais pasiektą policijos pažangą, pasirinktas policijos veiklos modelis yra tinkamas“, taip Prezidentės motyvus perdavė jos patarėjas.

Gal jums, kaip ir Prezidentei, taip pat pavyko įžvelgti S. Skvernelio vadovautos policijos pažangą, kažkokį ypatingą profesionalumą ar skaidrumą? Man S. Skvernelis labiau įsiminė kaip policijos vadovas, kuris panaikino nerašytą policijos vadovų garbės kodeksą: vadai prisiima asmeninę atsakomybę už šiurpius pavaldinių poelgius. Po valstybę sukrėtusių tragedijų Panevėžyje, kai pagalbos signalus siunčianti mergina vėliau rasta išžaginta ir sudeginta automobilio bagažinėje ar kai girtas kriminalinės policijos pareigūnas perėjoje sutraiškė pensininkų šeimą, ar po tragedijos Klaipėdoje, kai keturių vaikų mama buvo nužudyta girto vyro, nes policija laiku nesureagavo į jos pagalbos šauksmą, S. Skvernelis neatsistatydino, kaip darė jo pirmtakai Vytautas Grigaravičius ir Vizgirdas Telyčėnas.

Todėl man S. Skvernelis panašus į žmogų, kuris nemoka atsiprašyti, kurio ambicija neleidža prisipažinti klydus ir kuris daro viską, kad žūtbūt įrodytų savo teisumą. O kai tokiu pavyzdžiu seka ir visa šalies policija, tai valstybė nejučia virsta policine.

Gal jums teko girdėti, kuo baigėsi garsi byla prieš motinas, gimdančias namuose, apie kurią taip skambiai prieš porą metų kalbėjo generalinio komisaro S. Skvernelio pasirinktas pavaduotojas Renatas Požėla: „Tai tikrai yra sektos požymiai. Per 20 metų nustatyta 400 atvejų, kai vaikai gimė namuose, ir už viso to stovi tikrai žinomi Lietuvos žmonės, buvę Seimo nariai. Įtariame, kad šioje veikloje vaikšto didžiuliai pinigai, yra įtarimų dėl prekybos žmonėmis“? Pamiršusiems priminsiu, kad šioje byloje policija darė kratas dešimtyse žinomų, intelektualių ir garbingų šeimų, per kurias mažamečiai vaikučiai būdavo prikeliami šeštą valandą ryto ir po to pusdienį stebėdavo, kaip beširdžiai policininkai verčia jų rūbelius, žaislus, ieškodami nebūtų nusikaltimų įrodymų, o štai vienoje daugiavaikėje šeimoje mažamečiai šalo keturias valandas, nes stropūs įstatymo sergėtojai neleido jų mamai pakurti krosnies.

Ar jau susodinti tos „sektos“ vadai, konfiskuoti „dideli pinigai“, surasti „parduoti vaikai“, išaiškinti mamų – nusikaltėlių „stogai“ – „tikrai žinomi Lietuvos žmonės, Seimo nariai“? O gal girdėjote viešą policijos vadovų atsiprašymą dėl nepagrįstai sukeltos visuotinės isterijos (kai kurios mamos net buvo viešai apkaltintos hanibalizmu), dėl tėvus ir jų vaikus žeminančių kratų, dėl visos šitos „visuomenės saugumą užtikrinančios“ policijos akcijos, kurią vertinčiau kaip pavojų nacionaliniam saugumui, nes per ją buvo persekiojami nekalti ir padorūs Lietuvos piliečiai, sukirstas didelis smūgis pasitikėjimu valstybe, jos teisingumu, ir kuri, neabejoju, tik sumažino išmirštančios ir išsivaikščiojančios tautos gimstamumą.

Tie, kas gyveno okupacijos laikais, turbūt prisimena žodį saldofonas, kilusį nuo rusiško saldat – kareivis, kuriuo būdavo pašiepiami tokie statutinių pareigūnų veiksmai, kai nemąstantys, bet itin uolūs įsakymo vykdytojai darydavo tvarką iš patrankų šaudydami į žvirblius...

Dar šį pavasarį, per Prezidento rinkimų kampaniją, Dalia Grybauskaitė, paklausta, ko pasimokė iš Garliavos istorijos, apgailestavo, kad ten buvo panaudota per didelė jėga. Prezidentė nepatikslino, prieš ką ta neadekvati jėga buvo panaudota – prieš mergaitę (pagal teismo sprendimą prieš ją nebuvo galima naudoti jokios jėgos), prieš teisėją - mergaitės tetą ir globėją (pagal Konstituciją be Seimo sutikimo prieš teisėją negalima naudoti jokios jėgos) ar prieš beginklius, geranoriškus Garliavos gynėjus ir jų laikomą simboliką – valstybines ir bažnytines vėliavas. Tačiau pasirinkdama (būtent – pati pasirinkdama, o ne vien laimindama partijų pasiūlytą kandidatą) S. Skvernelį vidaus reikalų ministru, išgirdama jo vadovaujamos policijos pasirinktą modelį, Prezidentė palaimino policijos smurtą Garliavoje ir štai tokius jos veiksmus, kuriuos matome šioje nuotraukoje - sustabdytame kadre.

 

Pasirinkdama  S. Skvernelį, Prezidentė palaimino nusikaltėlišką policininkų daužymą su šautuvo buože neginkluotam, pagriautam pensininkui į tarpkojį; palaimino dujų purškimą į akis neginkluotiems ir nepavojingiems Lietuvos piliečiams, netgi invalidams, ką griežtai draudžia Policijos veiklos įstatymas; palaimino policijos vadovybės melą, kad viso to nebuvo (policijos melą nenuginčijamai atskleidžia policijai ir Prezidentei pateikta filmuota medžiaga, nukentėjusiųjų bei liudininkų parodymai); palaimino policijos ruošiamas operacijas, per kurias ant mažamečių vaikų galvų metamos raudonos „kaldrytės“; palaimino policijos keliamas bylas tiems, kuriuos pati ir luošino (iškelta byla net tam vyrui, kuriam daužė į tarpkojį); palaimino policijos bylas vaikams už kreidutėmis ant grindinio rašomus žodžius TIE-SOS; palaimino Lietuvoje kuriamą policinės valstybės modelį - policijos vadai neklysta!

Priminsiu, kaip tas pats generalinio komisaro S. Skvernelio pavaduotojas  R. Požėla paaiškino, kodėl 2012 gegužės 17 Garliavoje policininkai elgėsi lyg kokio lemiamo karo metu: buvo nuspręsta, kad tai, kas vyksta Garliavoje, yra pavojinga valstybinei santvarkai. Kas tie sprendėjai, kurie ėmėsi  Valstybės gynybos tarybos funkcijų, R. Požėla nepatikslino. Bet jei tai buvo ne Prezidentė (ji teigia išvis nežinojusi apie Garliavos puolimą – negi Prezidentė meluos?), vadinasi, šiuos politinius sprendimus dėl nacionalinio saugumo priėmė patys policijos vadovai, gal kartu su  kitų jėgos struktūrų, pvz., VSD, prokuratūros vadovais?

Ar jums neatrodo, kad tas pats neformalus žmonių būrelis ir šiandien tęsia savo veiklą, stengdamasis žūtbūt įrodyti savo teisumą dėl Garliavos šturmo – turiu omeny tos grupės „šaltinio“ – „Lietuvos ryto“ pranešimą, kad N. Venckienei ir A. Skučienei prokuratūra pareiškė įtarimus sukūrus organizuotą grupuotę pasikėsinimui į valstybės suverenitetą?! Suprantu, kad sąmokslų šmėklų persekiojamiems statutiniams pareigūnams slapčia nuklausyti telefoniniai pokalbiai apie galimybę patekti į valdžią per Seimo ar Prezidento rinkimus gali pasirodyti kaip pasikėsinimas į pačią valstybę, ypač jei tie pareigūnai dėl savo veiklos ar karjeros bijo tokio valdžios pasikeitimo. Tačiau kaip suprasti, kad tokias sąmokslų šmėklas toleruoja ir tuos pareigūnus paskyrę politikai, negi jie nesupranta, kad su tokiu teisėsaugos marazmu, atviru politikavimu skandinama visa valstybė?

Nesuprantu ir premjero, Seimo narių, sveikinusių S. Skvernelį tapus vidaus reikalų ministru – negi jau pamiršta, kodėl tikrai demokratinėse valstybėse „jėgos ministerijų“ (tų, kurioms atskaitingos ginkluotos, pasiklausymo priemones naudojančios institucijos) vadovais skiriami civiliai, o ne generolai? Negi jau pamiršta, kiek pasaulyje tikrų, o ne tariamų valstybinių perversmų yra įvykdžiusios jėgos struktūros, kai jų vadai susilieja su politika, kai jėgos struktūros užima Tautos atstovų vaidmenį ir pačios imasi spręsti, kas yra naudingiau Tautai ir nacionaliniam saugumui? Ar minėtais „mamų sektos“ ir „Klonio gatvės perversmo“ atvejais S. Skvernelio vadovaujama policija nesiėmė jiems nepriklausančios funkcijos, paskatinusios neadekvačius policijos veiksmus, o Garliavos atveju, anot trijų mūsų Konstitucijos kūrėjų, kitų žymių teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų, „buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką, nepagrįstai pažeidžiama žmonių laisvė judėti, nepagrįstai žalojami žmonės, žeminamas jų orumas, pažeidžiama žmonių nuosavybės teisė, viešai skleidžiama dezinformacija, prievartos naudojimas, ir Konstitucijos pažeidimas valstybės vardu vykdytas organizuotai, iš anksto tam ruošiantis ir į šiuos neteisėtus veiksmus įtraukiant daug valstybės pareigūnų iš įvairių valstybės ir savivaldybės institucijų, taip pat iš anksto tariantis ir ruošiantis kaip nuslėpti panaudoto smurto pėdsakus.“ 

Taip pat nesuprantu, kodėl toks teigiamas, anot Prezidentės, policijos vadovas buvo patrauktas iš savo pareigų ir perkeltas į politikus – ministrus? Negi manoma, kad statutiniam pareigūnui užėmus politiko vietą valstybėje atsiras daugiau pinigų ir taip bus pakeltos tikrai žemos policininkų algos – juk kaip ne kartą kartojo generalinis komisaras S. Skvernelis, pagrindinės policijos bėdos –  mažos algos? O gal manoma, kad vidaus reikalų ministras, kuriam policija tiesiogiai nepavaldi, turi daugiau įtakos policininkams nei tiesioginis jų viršininkas - generalinis komisaras? O gal dabar bus formuojamas toks policijos modelis, kai policija taps tiesiogiai pavaldi ministrui? O gal Prezidentei? Kitaip sunku būtų suvokti tokias neeuropietiškas reformas. Kaip ir sunku įsivaizduoti naująjį ministrų kabineto narį S. Skvernelį Vyriausybės posėdžiuose, kur kalbos apie politikų spaudimus atrodytų juokingai, nes ten ieškoma bendro politinio sprendimo, balsuojama ne tik už savos ministerijos pasiūlymus ir projektus, bet ir  už bendrą valstybės biudžetą, švietimo, sveikatos reformas, aplinkosaugą, kultūrą, abortus, šeimos koncepcijas ir pan.

O gal matant išskirtines S. Skvernelio paskyrimo aplinkybes jis bus atleistas nuo darbo Vyriausybėje ir klausys tik vieno politiko, apie kurio spaudimus niekada nekalbėjo – Prezidentės? Panašų atvejį jau turime – ne kišeninį Generalinį prokurorą ir tik Prezidentės įžvelgiamą pažangų prokuratūros veiklos modelį...


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-13-dalius-stancikas-auksciausias-palaiminimas/124129

 

 

 

2014 08 27.

Povilas Gylys.               Ar antrasis „šaltasis“ karas virs trečiuoju „karštuoju“ pasauliniu karu?

Nors pasaulio žiniasklaida, politikai ir politologai vengia tai pripažinti – gyvename antrojo šaltojo karo sąlygomis.

Juk akivaizdu, kad situacijai būdingi visi šaltojo karo požymiai: 1) politiniai santykiai tarp konfrontuojančių pusių – Vakarų ir Rusijos – yra nemažu laipsniu įšaldyti; 2) vyksta abipusėmis sankcijomis pažymėtas ekonominis karas; 3) įsisiūbavo propagandinis karas; 4) vyksta tai, kas vadinama proxy war – realus fizinis, karinis konfliktas per trečiąsias šalis – per Ukrainą.

Nepaisant vengimo naudoti terminą „šaltasis karas“, pasaulio žiniasklaidoje gali aptikti samprotavimus apie trečiojo „karštojo“ pasaulinio karo galimybę. Mat situacija yra išties rimta. Ukrainoje jau žuvo daugiau kaip 2000 žmonių, o kai kas sako – keliolika tūkstančių. Abi pusės griebiasi politinių demaršų. Buvo suspenduota Rusijos Federacijos (RF) delegacijos Europos Taryboje balsavimo teisė, RF vadovas nėra kviečiamas į G8 susitikimus, Rusijos atstovai nedalyvauja NATO rėmuose vykstančiuose renginiuose, kuriuose anksčiau jie dalyvaudavo ir t.t.

Savo ruožtu, Rusijoje skamba raginimai pasitraukti iš kai kurių tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, iš Europos Tarybos, iš Hagos teismo, denonsuoti kai kuriuos tarptautinius susitarimus ir pan. Abi pusės demonizuoja viena kitos politinius lyderius. Manau, labai svarbus faktas yra priešo įvaizdžio stiprinimas vertinant priešingose propagandinio fronto pusėse esančias visuomenes.

Vadovaujantis istorine patirtimi, galima būtų teigti – minėti šaltojo karo elementai egzistavo prieš prasidedant ir Pirmajam, ir Antrajam pasauliniam karui. Tiesa, po Pirmojo pasaulinio karo nebuvo suvokta, kad toks susipriešinimas ir savęs izoliacija yra gera dirva „vanagams“ – žmonėms, manantiems, kad karinėmis priemonėmis galima išspręsti problemas parklupdžius kitą pusę.

Po Antrojo pasaulinio karo daug kentėjusi žmonija suvokė, kad vien jėgos sprendimai neužtikrina tvarkos ir teisingumo, negarantuoja taikos. Todėl po šio pasaulinio karo Vokietija nebuvo žeminama. Nepaisant baisių nacistinių nusikaltimų, ji buvo priimta į pasaulio tautų šeimą. Tai buvo teisinga politinė nuostata ir ji davė rezultatą – Vokietija tapo patikima Europos šalių šeimos nare, ir mūsų kontinentas jau veik 70 metų yra vienas ramiausių pasaulyje.

Šiandien mes matome politinę, ekonominę bei propagandinę konfrontaciją. Turime ginkluotą konfliktą Ukrainoje. Ir pasaulis ima nerimauti – ar visa tai nevirs „karštuoju“ pasauliniu karu. Tvirtai tokios galimybės šiandien beveik niekas atmesti negali, nors yra veiksniai, kurie scenarijaus galimybę mažina.

Dabar gi išeikime iš propagandinio rato ir pasvarstykim neįprastai, pagal pasibaigusio hipotetinio karo logiką. Tarkime, kad dabar prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas pasibaigė. Kokie tikėtini jo rezultatai, baigtis? Kitaip sakant, kas jį laimėjo ir kas pralaimėjo?

Šiame hipotetiniame kare laimėti aiškia persvara negalėtų nei viena pusė. Jeigu tai būtų karas panaudojant VISAS karines priemones, vadinasi - ir branduolinį ginklą, tai galėtų reikšti žmonijos istorijos pabaigą. Tarkim, kad politiniams lyderiams užtenka išminties ir jie naudoja tik konvencinius ginklus. Nors čia Vakarai turi gana aiškų karinį pranašumą prieš Rusiją, ypač aviacijoje, visgi pastaroji yra antroji pagal savo visuminį pajėgumą karinė galia ir turi milžinišką teritoriją. Nereiktų nuvertinti ir to, kad dabar Rusijos visuomenė labiau psichologiškai pasiruošusi karui nei, tarkim, prieš 15 metų. Net ir hipotetinio-konvencinio karo atveju labai nukentėtų Europos šalys ir, ypač, Vidurio Europa...

Abi pusės tokiame – nebranduoliniame – kare daug prarastų ekonomiškai. Abejose pusėse žūtų daug turto kūrėjų, smuktų taiki gamyba, sumažėtų BVP, tikėtina, įsisiautėtų infliacija, drastiškai kristų pragyvenimo lygis abipus fronto linijos. Būtų didelis žmonių nusivylimas ir nepasitenkinimas. Jis galėtų virsti politine destabilizacija. Apskritai demokratiniams režimams būtų suduotas rimtas smūgis. Juk karas visada, be kitų dalykų, reiškia drastišką nacionalinių išteklių valdymo centralizaciją. Ne visada po karo iškart grįžtama prie decentralizuotų, demokratinių valdymo principų.

Tikėtina, kad Vakarų ir Rusijos konflikte kitos civilizacijos, ypač Kinija, liktų nuošalyje. Jos geopolitinė strategija – ramiai, nuosekliai, kiek įmanoma vengiant konfliktų tarptautinėje arenoje stiprinti savo galias – ekonomines, politines, karines. Vadovaujantis hipoteze, kad Vakarai ir Rusija po karo išeitų susilpnėjusios, pasaulinė Kinijos įtaka tiek absoliučiai, tiek santykinai padidėtų. Susiformuotų nauja geopolitinių galių struktūra, kurioje tiek Vakarų, tiek Rusijos įtaka būtų mažesnė nei prieš trečiąjį pasaulinį karą.

Sunkiau prognozuoti musulmonų civilizacijos raidą, nes ją krečia rimti tektoniniai smūgiai. Kai kurie iš jų kyla iš islamiškojo revoliucinio fundamentalizmo. Visgi galima būtų prognozuoti, kad pasaulinis dėmesys šiam pasaulio arealui sumažėtų. Sustotų ir pasaulinių režimų, kurių misija būtų šios civilizacijos stabilizacija, pervedimas į taikų, evoliucinį procesą, plėtra.

Pirmieji du pasauliniai karai parodė, kad abu jie prasidėjo euforijos sąlygomis - mes juos „užmėtysim kepurėmis“. Abu kartus abi pradedančios pusės, gal ir nevienodu laipsniu, buvo tikros greita ir neskausminga pergale. Ir abu kartus ta euforija virto milžiniškomis pasaulinio masto tragedijomis – tas tragedijas matuojant ne tik personalinėmis netektimis, bet ir netektimis, kurias patyrė šeimos, tautos.

Stebėdamas kai kurių politinių veikėjų karingą retoriką, norėčiau paklausti: ar jie suvokia Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo pamokas: euforiją, kuri virto tragedija?

Tai sakau suvokdamas, kad situacija yra sudėtinga, netgi tragiška jau šiandien. Tačiau ieškodami išeičių iš padėties neturime vadovautis neišmintingais pareiškimais: „Turim KAŽKĄ daryti!“. Turime, bet daryti ne kažką, o konkrečius veiksmus, kurie reikštų padėties pagerėjimą, o ne atvirkščiai. Juk gali būti taip, kad darydami KAŽKĄ ir pasąmonėje tą kažką tapatindami su karinėmis priemonėmis, pasaulį stumiame pasaulinio karo link. O tame kare ir vienu ar kitu požiūriu nukentėtų visi. Taip pat ir patys karingieji, jų šeimos nariai, jų tautos ir t.t.

Deja, gyvename pasaulyje, kuriame kaip oro ir vandens trūksta teisingumo. Gyvename smarkiai neteisingame pasaulyje. Tačiau iš pasaulio patirties žinome, kad paviršutiniški, emociniai, fragmentiški, karingi veiksmai teisingumo vardan, to teisingumo kiekį dažniausiai sumažina. Jo būtų daugiau, jei efektyviau veiktų globalios institucijos. Bet to galima pasiekti tik taikos sąlygomis.

Bet kuriuo atveju, įsivėlus į pasaulinio masto karą, paaiškėtų, kad, jam vykstant ir po jo, kančių ir skurdo būna daugiau, o teisybės lieka vis mažiau. Mažiau nei jos buvo prieš konfliktą.

Nuojauta man sako, kad abejose „šaltojo“ konflikto pusėse yra žmonių, kurie suvokia globalaus konflikto pragaištingumą. Tai suteikia drąsos teigti, kad bent kol kas trečiojo „karštojo“ pasaulinio karo tikimybė nėra aukšta.

Stebint šaltąjį karą matyti, jog konfrontuojančių pusių elituose esama žmonių, kurie suvokia, kad ne tik „karštame“, bet ir vis intensyvesniame „šaltame“ kare pralaimėtų abi pusės ir pasaulis apskritai. Skirtingai nei pirmojo „šaltojo“ karo metais, dabar Vakarai (ypač Europa) ir Rusija yra susieti tankiu ir intensyviu gyvybiškai svarbių ekonominių santykių tinklu. Jį sudraskius galėtų prasidėti nauja pasaulinė ekonominė krizė su visomis jos pasekmėmis.

Politinė tarpusavio priklausomybė taip pat didelė. Pavyzdžiui, abi pusės suinteresuotos islamo civilizacijos stabilumu, globalių ir europinių institucijų tinklo plėtra. Karas reikštų esančio tarptautinio institucinio tinklo degradavimą ir atitinkamai dar didesnį pasaulinio lygio viešųjų gėrybių stygių. Atotrūkis tarp dviejų civilizacijų kultūrine, vertybine prasme taip pat padidėtų su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

P.S. Prieš keletą mėnesių, pastarajai krizei į įsibėgėjant, vienas didžiausių JAV tarptautinės politikos autoritetų, buvęs šios šalies valstybės sekretoriusHenry Kissingeris laikraštyje The Washington Post įspėjo, kad karingos euforijos kilimas ir priešingos pusės demonizavimas gali turėti priešingų numatomoms pasekmių. Manau, verta įsiklausyti į patyrusio visuomenės veikėjo įspėjimus.

 

 

 

2014 06 17.

Povilas Gylys.                                   Politika ir teisė prieš teisingumą: N.Venckienės apkalta

              Pradėsiu lyg ir iš toli. Tačiau vaizdas per atstumą, tikiu, yra didesnis ir sistemiškesnis. Vadinasi, jis arčiau tiesos.
              Taigi, kas iš Jūsų, mieli skaitytojai, tikite, kad mūsų teisėsauga nuoširdžiai, sąžiningai ir kruopščiai tyrė teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo bylą? O juk buvo nužudytas aukšto rango teisėjas. Todėl visas teisėsaugos aparatas turėjo būti mobilizuotas šios bylos tyrimui. Tačiau daugelis akademinės ir politinės aplinkos žmonių netiki, kad teisėsauga atliko savo darbą sąžiningai ir  sako, kad tai labiau panašėjo į imitaciją. Geriausiu atveju. Blogiausiu – į tikrų nusikaltimo dalyvių dangstymą. Kai per vieną paskutinių Seimo posėdžių paklausiau, kodėl ši byla neištirta, l.e. generalinio prokuroro pareigas D.Raulušaitis leptelėjo – ši byla ir šiuo metu tiriama.
               Ką reiškia toks, gal būt, užklupto prokuroro atsakymas? Ogi pripažinimą, kad iki šiol nėra aišku, kas ir dėl kokių motyvų nužudė teisėją, taip pat Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę. Kartu tai viešas pripažinimas, kad nėra teisiškai įrodyta, kad šį nusikaltimą įvykdė Drąsius Kedys.
               Bet jeigu taip, tai už ką, kokiu pagrindu teisiamas istorinio lūžio metu LR AT pirmininką saugojęs (o dabar beveik neregys) Raimondas Ivanauskas ir jo buvusi draugė? Arba kodėl po teismus tampomas buvęs policijos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas ir kiti aukšti policijos pareigūnai? Visi jie siejami su versija, kad teisėją nužudė D.Kedys. Bet ši versija nevirto oficialiu teisiniu sprendimu. Vadinasi, ja negalima remtis kitose bylose. Tačiau remiamasi...
               Jeigu teisiškai neįrodyta, kas nužudė J.Furmanavičių ir kitas pedofilijos istorijos aukas, kalbos ir rašiniai apie D.Kedį, kaip žudiką, ir teismų procesai prieš jo pažįstamus bei minėtus policijos pareigūnus, yra amoralūs ir neteisėti veiksmai.
               Tokiu atveju – tai žmonių žeminimas ir šmeižtas, kuris turi būti teisiškai įvertintas. Tačiau teisminiai vertinimai kol kas remiasi prielaidomis ar kai kurių žurnalistų beletristiniais išvedžiojimais. Kedžių ir Venckų šeimos pastangos siekti teisingumo, apginti mirusių ir gyvųjų šeimos narių garbę ir teises atsimuša į sisteminę neteisingumo, abejingumo ir, drįstu sakyti, nusikalstamo solidarumo sieną.
               Dar daugiau – SISTEMA atakuoja tariamai kaltus, o iš tiesų jai neįtinkančius žmones – Klonio gatvės budėtojus, senelius Kedžius ir, be abejo, Neringą Venckienę.
               Ekskomjaunuoliškoje žiniasklaidoje įsikūrę beletristai kuria pasakas apie jos nelaimingą meilę teisėjui, apie nuostabią Garliavos mergaitės mamą, kurią nuskriaudė visagalė N.Venckienė, apie galingą, nužudymus organizuojančią moterį, apie menkų kaltinimų išsigandusią politikę. Dalis žmonių, net kai kurie Seimo nariai patikėjo šia beletristine fantastika. Sakau fantastika, nes fantazijos ten daug, o įrodymų praktiškai nerasta. Ir neieškoma.
               Tų Seimo narių ir dalies žmonių patiklumas neturėtų stebinti. Visada galiojo taisyklė: „Meluok, meluok akiplėšiškai ir bent dalis žmonių skleidžiamą melą priims kaip tiesą“. Tačiau visuomenės daugumai tai turėtų kelti nerimą. Nerimą dėl istorijos pasikartojimo ir valstybės moralinių ir teisinių pamatų griovimo. Juk, pirma, ir fašistai su bolševikais (beje, ir inkvizicija) pirmiausia iš savo oponentų atimdavo gerą vardą, juos suniekindavo, paversdavo tautos ir liaudies priešais ir tik po to naikindavo teisiškai, politiškai, ekonomiškai ar net fiziškai. Antra, jie tokiais savo veiksmais sujaukdavo valstybės gyvenimą, dėl ko šalys ir net ištisi kontinentai patirdavo didžiulę žalą ne tik materialine, bet ir žmogiška, teisingumo prasme.
               Deja, dalis visuomenės nesuvokia grėsmių, kurias sukelia neteisybė kaip viešasis blogis. Paniekos violetiniams, runkeliams, šunaujai sklaida mūsų visuomenėje per ilgai ir per daug toleruojama, todėl tos paniekos mastai, šiurkštaus susidorojimo su „netikėliais“ toleravimas yra tapęs nors ir fiziškai nematoma, tačiau didele grėsme nacionaliniam saugumui, grėsme mūsų valstybės pastato tvirtumui , atsparumui galimų sukrėtimų atžvilgiu.
               Artėja apkaltos N.Venckienei procedūra. Ši procedūra – tai dar vienas veiksmas susidorojimo su ja ir jos tėvais, su artima aplinka veiksmų grandinėje. Tik aklas gali nematyti, kad jos brolio žūtis ir jo vardo juodinimas, jos teisinės neliečiamybės atėmimas, gausybės bylų prieš jai artimus žmones nėra teisingumo paieškos. Regintis pasakys- tai susidorojimas. 
               Kas jo siekia – pedofilijos klanas ar galingi politikai – objektyviai ir galutinai atsakys istorija. Tačiau tai, kad „Drąsos kelio“ lyderės teisinė neliečiamybė buvo atimta, mano nuomone, falsifikuotų prokurorų kaltinimų pagrindu, man, kaip specialios komisijos nariui, aišku jau dabar. Mąsliam žmogui turėtų būti akivaizdu, kad konservatoriams, socialdemokratams ir liberalams nutarus, jog iš N.Venckienės atėmus teisinę neliečiamybę ją reikia dar ir suimti, nors po to demagogiškai sakoma, kad kaltinimai jai nėra sunkūs, jai kito kelio, kaip pasitraukti iš Tėvynės, palikti brangius, artimus žmones, neliko. Ji, šių eilučių autorius taip pat, suprato, kad Lietuvoje teisingumo ji tikėtis negali, kad naujoji nomenklatūra ją sunaikins – politiškai, profesiškai, šeimyniškai ir gal net fiziškai. Dar kartą paskaičiuokit žūčių kiekį pedofilijos byloje: J.Furmanavičius, V.Naruševičienė, D.Kedys, A.Ūsas ir kiti.
               Taip, išvykusi iš Lietuvos N.Venckienė negalėjo visavertiškai atlikti savo, kaip Seimo narės pareigų. Tačiau, pirma, ją sistema privertė pasitraukti. Vadinasi, nomenklatūra, bet ne jos intrigų auka, turi atsakyti už savo veiksmus. Antra, ji, neimdama Seimo nario algos, teikė įstatymų projektus. Daugiau nei kai kurie sėdintys Seime. Jeigu N.Venckienė nelankytų posėdžių be pateisinamos priežasties – tokios mūsų Konstitucinis Teismas žvelgė žvelgė, bet neįžvelgė – tuomet ir aš balsuočiau už apkaltą. Ypač, jei poroje su N.Venckiene joje dalyvautų ir tarptautinių oro uostų siaubas ir blaivybės puoselėtojas Egidijus Vareikis veik pusmetį nesirodęs Seime. Tačiau taip nėra. Pirmiausia, E.Vareikiui apkaltos nomenklatūra pradėti nesiruošia, nes jis savas, sisteminis – visada patikimai balsuoja. Antra, N.Venckienės atveju akivaizdu, kad sistema su ja ir jos aplinka nori susidoroti. Politinio ir teisinio susidorojimo su politike ir buvusia teisėja požymiai yra akivaizdūs, nors ir  užtušuoti taikant juodąsias technologijas.
               Likus dienai kitai iki apkaltos procedūros pabaigos plika akimi matyti, kad  vykdant šią procedūrą paminamas teisės viršenybės principas. TEISINGA TEISĖ yra aukščiau ne tik už N.Venckienę, bet ir už sveiko proto dešiniojo E.Masiulio, ir pagal pastarąjį mažiau sveiko dešiniojo A.Kubiliaus,  ir taip vadinamų kairiųjų bei kitų politinius norus. Aukščiau ji yra ir už D.Žalimo, ir kitų Konstitucinio Teismo  teisėjų norus. Tačiau jie mano kitaip –  visi jų sprendimai automatiškai yra absoliutaus teisingumo įsikūnijimas. Ne tik man, bet ir nemažai daliai visuomenės atrodo kitaip - pas mus per dažnai teisė virsta neteisybe ir viešuoju blogiu.
               Pabaigai visuomenei, o taip pat Seimo nariams, kurie žada dalyvauti, mano manymu - neteisėtame, balsavime dėl N.Venckienės apkaltos, noriu užduoti kelis klausimus:
1. Ar teisėjos atžvilgiu tikrai galioja nekaltumo prezumpcijos principas? O gal atvirkščiai – ji iš anksto, a priori visada yra kalta?
2. Ar Jūs iš tikrųjų manote, kad rimtų priežasčių jai trauktis iš Tėvynės nebuvo?
3. Ar jai buvo užtikrinta teisė į gynybą Konstituciniame Teisme?
4. Ar nebus laužomas LR Seimo statutas, kuriame numatyta, kad asmeniui, kuriam taikoma apkalta, raštu ir pasirašytinai pranešama apie apkaltos vykdymą Seime  (žr. 240 str.)?
               P.S. Jau parašius šio rašinio rankraštį į viešumą buvo išmestas dar vienas absurdiškas prokurorų kaltinimas N.Venckienei. Prokurorai, remdamiesi prieš keletą metų L.Stankūnaitės pasakyta – visiems siūlau ją perskaityti – fraze, dabar jau pačią Garliavos mergaitę globojusią teisėją apkaltino pedofilija. Kaip sakytų mano žemiečiai molėtiškiai - „Pabaiga svieto“. Kita vertus, suprantamas šio politinio – teisingumu čia net nekvepia – prokurorų žingsnio „pamušalas“: likus kelioms dienoms iki apkaltos visuomenėje ir Seime reikia sustiprinti įspūdį, kad N.Venckienė yra nusikaltėlė. Baisi nusikaltėlė.

 

2014 06 12.

Dalius Stancikas.                                  Jums nesinori šaukti?

Skaičiai tokie žiaurūs, po kurių  visi tie aiškinimaisi, kas laimėjo ar pralaimėjo rinkimus, visos tos vyriausybių ar partijų programos su šeimos politikomis, su 2V ir 2T (dviejų tėvų šeimoje du vaikai), su  rinkimų šūkiais, kad 2050 m. lietuvių bus jau 4 milijonai, telieka tik graudi karikatūra.

Skaičiai tokie negailestingi, kad akivaizdu – tikrų laimėtojų nėra, kasdien beviltiškai pralaimime visi. 

Per pastaruosius penkerius metus (2009–2013) Lietuvos mokyklose kasmet sumažėja net po 34 tūkst. (!) mokinių (iki tol nuo Europos Sąjungos sienų atsidarymo vidutiniškai mažėdavo trečdaliu mažiau – po 21 tūkst.).

Taigi kasmet tylutėliai iš Lietuvos išgaruoja maždaug visas Rokiškio rajonas vien jaunų žmonių. Kasmet!

Per pastaruosius dešimt metų mokinių ir studentų skaičius šalyje sumažėjo ketvirčiu milijono: 253 tūkst.! Taigi dar po metų galėsim sakyti, kad per 11 pastarųjų metų išnyko visas Kaunas vien jaunų lietuvių.

Tai neįtikėtini tautos nykimo tempai, tokių nematėme per skaudžiausias Lietuvos negandas – karus, tremtis, XX amžiaus didžiąsias emigracijas.

Ar jums dėl to nesinori garsiai šaukti? Kam tuomet mūsų protėvai rizikavo 1918 –1920 m. atkurdami ir gindami Lietuvą, mūsų tėvai 1941 m. birželio sukilime, 1945–1953 m. drėgnuose partizanų bunkeriuose, o mes patys Sąjūdyje 1988–1991 m?

Pagaliau juk taip iš Lietuvos traukiasi (ką ten traukiasi – bėgte bėga) ne tik lietuvybė. Su ja bėga ir protas, ir darbo rankos, ir milijardiniai mokesčiai į biudžetą, SODRA, ateities ekonomika. Kas po 20 metų uždirbs pensijas dabartiniams politikams, visai Sąjūdžio kartai? Kas naudosis nauja atomine elektrine po 10–30 metų?

Įtakingiausi XXI amžiaus Lietuvos politikai neturi rišlaus atsakymo, kaip skubiai užtvenkti vis platėjančią ir sraunėjančią emigracijos (nykimo) upę, todėl kuria tolimos ateities scenarijus ir guodžia: jie sugrįš, kai Lietuva pasieks Europos Sąjungos senbuvių gyvenimo lygį.

Po kiek dešimtmečių (ar šimtmečių?) Lietuva pasieks Anglijos, Vokietijos lygį? Ar ši viltis nėra paremta utopija, kad šios, jaunus žmones priviliojančios valstybės kažkodėl netikėtai ilgam nustos vystytis,  tuo tarpu mes, žaibiškai sendami (jaunimas pasitraukia), čempioniškai vis veršimės į priekį?

Kodėl nepaisant visų patriotinių jausmų į nepriklausomą Lietuvą tiek mažai grįžo Antrojo pasaulinio karo emigrantų? Ar ne todėl, kad juos ten pririšo ne tik didesnės pensijos ar kitokie buitiniai patogumai, bet ir šeimos? Ne vienas man guodėsi, kad sunku ilgam palikti vaikus ir anūkus, nes užjūry užaugusios atžalos visavertiškai įsitvirtina svetimoje šalyje ir ji jiems tampa tikrąja tėvyne. Dėl šių priežasčių dauguma iš Lietuvos išvykstančių jaunų šeimų su vaikais būtent ir patenka į šį liūdnąjį negrįžimo scenarijų, juolab kad svetimoje šalyje bręstantiems vaikams ar dirbančiam jaunimui yra tūkstantį kartų didesnė tikimybė antra savo gyvenimo puse pasirinkti nebe lietuvį.  

Tad ką daryti – šaukti juk neužtenka?

Klausimas  ypač keblus, lengvų atsakymų nėra. Nuoširdžiai ieškantiems sprendimo pradžiai būtina pripažinti, kad tokio masto emigracija yra blogybė, o ne teigiamybė, kaip iki šiol vis dar bando aiškinti kai kurie politikai. 

Kitas būtinas atviras pripažinimas – masinis jaunų žmonių emigracijos sustabdymas turi būti ne tolimų dešimtmečių, bet svarbiausias artimiausių kelerių metų valstybės tikslas, nes po to tiesiog bus per vėlu (per 10 metų dingo ketvirtis milijono jaunuolių – ir tai trijų milijonų valstybėje!). Ir būtina koncentruotis ne vien į darbo vietas jauniems žmonėms, kaip pastaruoju metu sekdama Europos lyderių pavyzdžiu prakalbo mūsų Prezidentė, tačiau visa tai ir liko tik kalbomis.

Prieš penkerius metus prasidėjus krizei Prezidentė ir ankstesnė dešiniųjų vyriausybė strateginiais savo klausimais pasirinko biudžeto subalansavimą ir energetiką. Šiam tikslui įkūrė naują Energetikos ministeriją ir iš skausmingai lopyto iždo skyrė net šimtus milijonų energetiniams projektams, kurie gal bus įvykdyti po kelių dešimtmečių, o gal ir ne – piliečiai referendume atsisakė bet kokia forma remti naują atominę statybą. Užtat panašia suma nurėžė vadinamąsias pašalpas (vartočiau terminą – algas) gimdančioms ir kūdikius auginančioms mamoms. Maža to – teisėsauga pradėjo persekioti namuose gimdančias mamas.

Ir kas nutiko?

Nurėžus mamoms algas už rizikingą, labai sudėtingą ir neįkainojamą valstybei darbą (kokia valstybė be piliečių?), pirmą kartą XXI amžiuje Lietuvoje pradėjęs kilti gimstamumas vėl staigiai bliūško, o jaunos šeimos dar gausiau patraukė užsienin – jų emigracija išaugo trečdaliu. Suprantama, tai lėmė ne vien kompensacijų mamoms sumažinimas, bet ir nedarbas, didžiausios Europoje kainos už šildymą, kurias jau tris žiemas mokame už naujai įkurtos Energetikos ministerijos nepamatuotas politines ambicijas, teisingumo stoka ir pan.

Tačiau kodėl dabar, krizei pasibaigus, mūsų politikai nepanaudoja Lietuvoje tų pačių svertų, kuriais jaunas šeimas „pririša“ užsienis?  Na taip, socialinės išmokos negali viršyti surenkamų mokesčių, tačiau kodėl tuomet galima skolintis naujos atominės statybai, sumažintų pensijų kompensavimui – kodėl tai svarbiau už mamų atlyginimus, gimstamumo skatinimą? Patenkame į tokį amžinai užburtą ratą: papildomomis išmokomis negalima skatinti gimstamumo, nes išmirštanti valstybė nebesurenka tam mokesčių, negalima padidinti pensijų, nes dirbančių žmonių mažėja ir t.t. Todėl tenka pakartoti klausimą: kas mokės pensijas dabartinei pusamžių kartai, jei ir toliau taip masiškai emigruos jauni žmonės? O gal vis dėlto galima surasti pinigų svarbiausiems valstybei dalykams: kaip buvo gąsdinta, bet ar nors kiek pakenkė mūsų ekonomikai, kai pernai iki 1000 Lt buvo pakelta mažiausia Europos Sąjungoje minimali alga (tiesa, vis dar mažesnė už latvių ir estų)?

Juk akivaizdu, kad jauna šeima, gaunanti orų atlygį mamai, greičiau įleis šaknis Tėvynėje, o tos šaknys, sutvirtėjusios padidėjusia atsakomybe už jaunąją atžalą, stabdys ir norą ieškoti lengvos laimės svetur. Kai atsakai ne tik už save, pradedi sverti devynis kartus... Pažįstu jauną šeimą, kurią nuo išvykimo į Švediją sulaikė būtent tie trumpai egzistavę trimečiai mamos atlyginimai: ta finansinė paskata padrąsino trečiam vaikeliui, o šiam gimus jie dėl trijų mažamečių jau nebesiryžo išvykti užjūrin.

Kita, ne kartą minėta, tačiau taip ir neįgyvendinta paskata – tai  galimybė jaunoms daugiavaikėms šeimoms su valstybės garantija gauti beprocentines paskolas savo būstui arba (kaip alternatyva) atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Kai kurios šalys „pririša“ saviškius ir skatina vaikų gimdymą dar garantuodamos senatvėje daugiavaikėms mamoms solidžias pensijas, tuo tarpu Lietuvoje penkiavaikių mamų pensijos – tik toks simbolinis šimto ar kelių šimtų litų priedas, dėl kurio reikia susirinkti šimtus popierių. Nors juk vien iš siauro finansinio požiūrio tai neatrodo teisinga: kodėl valstybė žymiai didesniu nuošimčiu atsilygina asmenims, atidavusiems jai lobį, nei mamoms, išauginusioms penkis ir daugiau mokesčių mokėtojų?

Be abejo, valstybė turėtų tokiomis ar panašiomis lengvatomis remti tik oficialias šeimas, taip apsisaugodama nuo valkataujančių asmenų, kurie vaikų gimdymą paverčia savo lėbavimo  šaltiniu, ar nuo tų, kurie gyvena „susidėję“ vien tam, kad gautų vienišoms mamoms skirtą vaiko pašalpą (šiuo atžvilgiu dabartinė vaiko išlaikymo sistema kaip tik ir skatina gyventi „susimetus“ ).

Didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, nutįsusios eilės į lopšelius ir darželius  taip pat akivaizdžiausias valstybės prioritetų pavyzdys. Jei vaikų darželių statybos taptų valstybinės svarbos objektais, jiems tikrai atsirastų lėšų, kaip ir butaforiniams Valdovų rūmams ar panašiems šimtų milijonų litų vertės projektams.  

Yra ir dar vienas keblus dalykas, kurio apeiti neįmanoma – valstybę sudaranti bendruomenė savo mokesčiais ir kitomis pastangomis labai daug prisideda prie vidurinį išsilavinimą ar aukštajį mokslą baigusio jaunuolio, todėl labai bendruomeniška būtų, kad ir šis jaunuolis atsakytų tuo pačiu: kažkurį laiką atidirbtų toje bendruomenėje (sovietmečiu buvo treji metai) arba išvykęs gyventi svetur už savo išmokslinimą susimokėtų tėvynainiams. Žinau, kad toks siūlymas kertasi su Europos Sąjungos laisvo judėjimo principu (ES pamatas – Vokietija išskėstom rankom laukia mūsų gerai paruoštų jaunų gydytojų, inžinierių ir t.t.), tačiau Lietuva, susijungusi su panašias nykimo problemas išgyvenančiomis mažomis ES narėmis, kietai kaudamasi derybose galėtų išsikovoti išskirtinų teisių. Dabar, po anglų, prancūzų, belgų maištų prieš Briuselio direktyvas, tokioms deryboms itin palankus metas.Tačiau tokios derybos įmanomos tik suvokiant, kad nebeturim kur trauktis, kad masinis jaunų piliečių nykimas jau tampa Lietuvos stichine nelaime.

P.S. Dažniausiai valstybė, negalinti savo jauniems piliečiams suteikti panašių kaip kaimynai  finansinių galimybių, bando juos išsaugoti bent sveika patriotizmo doze.

Retoriniai klausimai: kas gali Lietuvoje sulaikyti šiandieninius dešimtokus – dvyliktokus, kurių 80 nuošimčių jau yra pasidavę tai valstybei pragaištingai madai – kuo greičiau bėgti iš „to Europos užkampio - Lietuvos“, kai mūsų pagrindiniai politikai savo veiksmais ir žodžiais jiems kasdien perša: „kuo daugiau Europos, tuo daugiau Lietuvos“ (suprask, Europa ir yra tavo tikroji tėvynė)?

Kodėl mes vis dar didžiuojamės savo pergale prieš vokiečius Žalgirio mūšyje 1410-ais (juk kryžiuočiai ir kalavijuočiai jau tada nešė materialiai aukštesnę civilizaciją), jei po 600 metų taip pakniūbstom skubame ištirpti kitame, tiesa, šįkart taikiame Vokietijos įsigalėjimo projekte – į vieną valstybę formuojamoje Europos Sąjungoje? Aiškinimai, kad tai darome bijodami Vladimiro Putino, atrodo tikrai naivoki. Ne tik todėl, kad Europos Sąjunga nėra gynybinė organizacija, bet ir todėl, kad nuo pat KGB papulkininkio V. Putino iškėlimo į Rusijos prezidentus (1999 m.), vokiečiai padarė viską, kad XX amžiaus pabaigoje griūvanti Rusijos imperija įgautų naujas jėgas: kanclerė Angela Merkel padėjo įgyvendinti milijardus ir šlovę V. Putinui atnešusius energetinius projektus, tokius kaip „Nord Stream" (pamenat bergždžius lietuvių protestus dėl šio dujotekio?), o buvęs kancleris Gerhardas Schroederis (1998–2005 m.), pabaigęs politinę karjerą, už nuopelnus Rusijai tapo Kremliaus gyvybinės arterijos – „Gazprom“ stebėtojų tarybos pirmininku.

bernardinai.lt

 

2014 06 12.

Irena Vasinauskaitė.                            Stalininių „trojkų“ patirtis keliasi į Seimą?

Laikinoji Generalinės prokuratūros galva Darius Raulušaitis į Seimo narių klausimus, ar jų kolegė Neringa Venckienė dar gyva, atsakė kaip ir dera valdiškam valdiška informacija disponuojančiam žmogui: „prokuratūra neturi duomenų, kad N.Venckienė būtų mirusi, ir tikisi, kad ji yra gyva“. Lietuvos Konstitucinis Teismas, matyt, žino daugiau, nes sakosi pagal visas taisykles informavęs buvusią teisėją, kad ši sulaužė duotą Seimo nario priesaiką… Dabar Seimo eilė pademonstruoti savo išmonę – „teisingai informuoti“ N.Venckienę, kad jai rengiama apkalta.

Visas tas biurokratines vingrybes aš dar galiu suprasti, bet niekaip nenumanau, kaip jie „suorganizuos“ N.Venckienės pasisakymą Seime, jos apklausą ir t.t., ir pan. LR Seimui iškilo reali spiritizmo seanso grėsmė – jei į apkaltos posėdį neatvyks kaltinamos nebūtais nusikaltimais moters dvasia, D.Raulušaičiu pasitikėti galima – N.Venckienė gyva.

Tačiau tuomet neatstoja klausimas, o kodėl jos nesugrąžina į Lietuvą? Juk tiek kartų mūsų prokurorai kreipėsi į JAV pareigūnus. Vos ne paštininkais FTB ir CŽV ir kitas struktūras pavertė, kad tik įteiktų N.Venckienei kvietimą atvykti pas prokurorę Niną į apklausą. Bet kvietimas apklausai ir ekstradicijos procesas – du skirtingi procesiniai veiksmai. Viešojoje erdvėje jau pasirodė nedrąsūs prokurorų postringavimai, esą N.Venckienė nepadarė nusikaltimų, už kuriuos ją susigrąžinti vertėtų. Štai čia ir strykteli mintis ekstremistė – tiek kaltino, Seimo narės imunitetą atėmė, viešojoje erdvėje vos ne recidyviste padarė ir… nėra už ką ekstradiciją rengti. O gal nebėra žmogaus, kurį būtų galima susigrąžinti? Gal ir apkaltų cirkai Seime „nė prie ko“? Nes kai tik Seimo populistai ima puldinėti nežinia kur esančią [ar tebesančią?] Neringą Venckienę, iš karto imi galvoti: o ką šiuo metu valstybės vardu valdžios žmonės rezga, kokią aferą ar net Tautos referendumą sena istorija užmaskuoti nori?

Ar galima tikėti Lietuvos prokurorais, kai jų pačių tiek daug įtarimuose ir nusikalstamoje veikloje paskendusių? Kaip vertinti mūsų valstybės teisėtvarką ir teisėsaugą, kai po mirties žmonės apšaukiami psichikos ligoniais, narkomanais arba išėję Anapilin sulaukia išteisinamųjų nuosprendžių net pedofilijos bylose ?

Lietuvos žmonės iškentė stalininių „trojkų“ nuosprendžius „už akių“. Mūsų laukia tikras demokratijos išbandymas – užakinė apkalta LR Parlamente. Paskendę savose gražbylystėse, Seimo nariai pamiršta su Garliavos istorija susietų žmonių likimus, todėl labai skaudu, kad visas nežmoniškas netektis bei patyčias tiek metų kenčia darbšti, katalikiška Kedžių šeima, su pasimėgavimu varoma bylos žudikės link…

tiesos.lt 

 

 

2014 05 17.     

Neringa Venckienė                            Brangūs man žmonės!

Kiekvienas žmogus prisimena tragiškiausias ir laimingiausias akimirkas savo gyvenime.

Balandžio 20-oji ir gegužės 17-oji – baisiausios dienos mano gyvenime.

Balandžio 20-oji - diena, kai lavoninėje atpažinau savo brolį. Kruviną, sudaužytą, nusėtą žaizdomis ir mėlynėmis.

Gegužės 17-oji - diena, kurios momentai taip pat niekada neišdils iš atminties mano gyvenime.

Trūksta žodžių apsakyti regėtam baisumui ir šlykštumui. Neįmanoma apsakyti to, kas buvo daroma su maža mergaite, apibūdinti tos prievartos, kuri buvo nukreipta prieš ją. Galima tik įvardyti – tai, kas įvykdyta mano tėvų namuose, buvo ne ,,teismo sprendimo vykdymas“, o brutaliausias prievartinis mažametės mergaitės pagrobimo aktas. Brutaliausias jos valios nepaisymas, smurtavimas, klaikus teroras.

Ką 2012 m. gegužės 17-ąją padarė taikūs piliečiai, kad jų atžvilgiu valstybės vardu buvo panaudotos dujos, elektrošokas, guminės lazdos? Ką jie padarė, kad buvo spardomi batais, valkiojami kiemo grindiniu? Už ką jie buvo mušami ir tempiami į policiją? Ką padarė mano tėvai, prievarta išmesti iš savo namų? Ką gegužės 17-ąją nusikalstamo padarė žmonės, kad jie yra teisiami?

Kaip mano brolio dukrelė 2012 m. kovo 23-ąją, taip aš gegužės 17-ąją mačiau mažą mergaitę, jos artimuosius ir ją ginančius žmones užpuolusius mergaitės vadinamus "šlykštynes" ir aiškiai girdėjau mergaitę šaukiant: "Nenoriu!"

Ko verta Lietuvos valdžia? Kiek yra ji nužmogėjusi? Kiek yra pardavusi save, kiek išdavusi žmogaus prigimtį, kad net mažą, bejėgį, skausmo iškankintą vaiką galėjo paaukoti galimiems nusikaltėliams?

Kodėl iki šiol nebuvo atvirų ir normalių valdžios reakcijų į klaikius įvykius Garliavoje gegužės 17-ąją, įvykdytos prievartos pasmerkimo?

Lig šiol iš teismų sulauktas tik toks atsakymas apie buvusius įvykius, kurį gėda ir skaityti XXI amžiuje: 2012 m. gegužės 17 dieną vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir perduodant mergaitę L. Stankūnaitei, Drąsiaus Kedžio dukrelės atžvilgiu prievarta nebuvo naudojama.

Senai akivaizdu, jog tautos gyvenimas ir atskiro žmogaus nelaimė valdžios jau visai nebejaudina.

Aš manau, kad gegužės 17-jai apibūdinti labai tinka žodžiai iš Drąsiaus “Laiško niekam”: “Aš nežinau, gal būdamas tėvas kitomis akimis žiūriu ir kitaip suprantu mergaitės žodžius, kuriuos ji kartojo apklausų, ekspertizės metu. Bet gal yra Lietuvoje žmonių, kurie tokių vaiko žodžių kitaip suprasti nebegali - tai yra pati šlykščiausia prievarta, išsigimėlių, iškrypėlių, pedofilų orgijos…”

Ką turi išgyventi mergaitė, šiuo metu gyvenanti su ta, apie kurią penkis kartus policijoje ir prokuratūroje davė parodymus kaip apie stebinčią orgijas kaltinamojo raudonu „sysalu“ draugę, raudonos piniginės savininkę? Ir apskritai neaišku, ar mergaitė yra gyva, jei gyva - ar ji gyvena su ta, kuri už pinigus sutiko būti vadinama kale.

Šiandieną pedofilai, atrodytų, turėtų būti ramūs: prievarta paimta auka, viešai paskebti nepedofilai… Deja, pedofilinė spauda nerimsta. Pragerto veido ir pragerto gyvenimo autorei duotas įsakymas šmeižti aukas nuolatos.

Kaip bebūtų, manau, kad niekada joks doras Lietuvos žmogus neįstengs pamiršti tų, kurie savo kaltę dengė toliau ją perkeldami aukoms – pramanytomis priekabėmis, finansinėmis nuobaudomis, grasinimais, prievartos aktais, kurpiamomis bylomis – smigdami vis giliau į savo melo katilą.

Manau, kad niekada joks doras Lietuvos žmogus neįstengs pamiršti gegužės 17-osios – dienos, kai mūsų valstybė bankrutavo.

Aš iki šiol kiekvieną dieną prisimenu ir Drąsių, ir Deimantę. Aš juos labai mylėjau. Ir pati, asmeniškai, labai giliai išgyvenau jų patirtą kančią. Balandžio 20-oji ir gegužės 17-oji – baisiausios dienos mano gyvenime.

Gegužės 17-osios aukoms, patyrusioms fizinį ir psichinį smurtą, linkiu sveikatos, stiprybės, kantrybės ir vilties, kad vieną dieną Lietuvoje pedofilus sauganti bei ginanti sistema žlugs.

 Neringa Venckienė   

 

 

2014 05 05.

Dalius Stancikas. Nekorektiškos mintys

Lietuviai netiki nauja Rusijos okupacija.

Ja netiki nei partijos, nei redaktoriai tų portalų, kurie kasdien gąsdina trečiais pasauliniais karais, naujos SSRS imperijos atkūrimu, kylančiu Rusijoje fašizmu ir pan.

Nes nei tos partijos, nei tie internetiniai dienraščiai nesvarsto klausimo, kuris yra esminis tikros agresijos akivaizdoje: kuris kandidatas į prezidentus būtų patikimiausias, geriausiai uždegtų Tautą gynybai, kuriuo labiausiai galėtume pasitikėti politinės krizės valandą.

Nes Lietuvos Prezidentas kartu yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, nes Prezidentas yra tas vienintelis žmogus, kuris „ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos, skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui“ (LR Konstitucijos 84 str).

Taigi nuo Prezidento išminties, drąsos ir meilės Tėvynei priklauso tas lemiamas sprendimas sunkiausią valstybei akimirką. Koks tai sunkus sprendimas matome iš skausmingos situacijos Rytų Ukrainoje, todėl jį priimantis žmogus turi būti ypač tvirtas visai atžvilgiais.

Iš savo karčios patirties žinome, kad 1940 m. tuomečiai Lietuvos vadovai dėl įvairių priežasčių (kariuomenės vadas generolas Vitkauskas, kaip spėja istorikai, buvo Kremliaus įtakoje)  pasirinko klaidingą sprendimą, kurį vėliau tūkstančiai studentų, moksleivių, dorų kaimo bernų ir jaunų karininkų savo krauju turėjo atpirkti partizaniniame kare. 

Kaip žiūrėti į tokį, kuris okupacijos metais kinkom drebino, okupantui pataikavo, o nepriklausomybės metais vėl pradės giedoti apie kovas, aukas už tėvynę ir t.t. „Išverstakūris“ gali tik taip pasielgti. .. Kai ateis laisvė jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau, tėvynei pavojui esant, jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta“, – savo garsiajame dienoraštyje 1949 m. rašė Medicinos fakulteto studentas, Dainavos apygardos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Kodėl šitie klausimai neskamba mūsų prezidentinių rinkimų kontekste, jei mes iš tiesų bijome Rusijos agresijos? Kodėl mūsų kandidatų biografijos niekaip nesiejamos su dabartimi, lyg jie gyventų ne vieną, o bent kelis gyvenimus? Nuo kada praeities vertinimas tapo politiškai nekorektiškas – juk „medį pažinsi iš jo vaisių“, juk  būtent kandidatų biografijos ir tėra tas vienintelis kompasas, leidžiantis mums nuspėti, kokį vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą mes renkamės „artėjančio naujo karo Europoje“ akivaizdoje.

Keista buvo vienoje laidoje matyti, kaip TV3 (praėjusią savaitę šią televiziją teismas pripažino neteisėtai sutrukdžius rodyti laidą apie mūsų Prezidentės nuslėptą praeitį)  žurnalistė I. Makaraitytė rėmė prie sienos Naglį Puteikį, įkyriai klausdama, ar jis nepabėgs, neišduos savo rinkėjų kaip N. Venckienė“. Tiesa, klausimas skambėjo ne galimo karo kontekste, tačiau vis tiek atrodė labai politiškai angažuotas, nes jei ir yra dėl ko kabintis prie N. Puteikio praeities, tai mažiausiai dėl jo „išverstaskūriškumo“: tėvas – sovietmečio politinis kalinys, jį patį prisimenam kaip aktyvų sąjūdininką, drįstantį rėžti tiesą į akis...

Šiuo atžvilgiu žymiai prasčiau (arba nepatikimiau) atrodo kiti kandidatai. Pvz., Zigmas Balčytis – aktyvus, etatinis komjaunimo veikėjas, vėliau patyręs Lietuvos komunistų partijos narys, taigi daužtas kiaušinis, kaip sakytų legendinis antinacinis ir antibolševikinis kovotojas Jonas Pajaujis.

Arba Artūras Paulauskas, jaunystėje bandęs sekti savo tėvo, KGB papulkininko pėdomis – apie tai rašė 1997 m. žiniasklaida, kurioje vyko karštos prezidento rinkimų kovos ir kandidatų praeities nagrinėjimas buvo privalomas rinkimų etapas – kaip ir senose demokratinėse valstybėse. Maža to – tuomet kandidatų biografijos  simbolizavo lemiamą takoskyrą tarp ateities ir praeities, tarp pasirinkimo į Rytus ir Vakarus .

Arba Dalia Grybauskaitė, iš visų kandidatų sovietmečiu užlipusi į aukščiausias karjeros viršūnes: antrasis žmogus Lietuvos okupacinio režimo kalvėje – Komunistų partijos aukštojoje partinėje mokykloje, visos SSRS Centro komiteto mokslų akademijos absolventė!

Kai buvęs mano kolega iš Genocido centro Arvydas Anušauskas dėl partinių sumetinų išsijuosęs įrodinėja, kad D. Grybauskaitė nebuvo KGB agentė, nes vadovavo ekskursijoms tik į socialistinį užsienį, neišvengiamai kyla šypsena. Juk būtent KGB ir partijos archyvų tyrinėtojai geriausiai žino, tačiau subtiliai nutyli, kad okupacijos metais D. Grybauskaitė buvo aukščiausio lygio komunistinės nomenklatūros veikėja, kurios jau nebedrįsdavo sekti net KGB, nes būtent toji nomenklatūra ir buvo tikroji okupacinė valdžia, būtent jai ir tarnavo, paklusdavo ta baisioji represinė struktūra.

Tačiau liūdniausia tai, kad dabartinė nepriklausomos Lietuvos vadovė aktyviai bendradarbiavo su okupaciniu režimu ir toliau darė karjerą ne tik dvejus visuotinio pasipriešinimo – Sąjūdžio metus, bet net ir po Kovo 11-osios, nepriklausomybės atkūrimo!

„Mes visi tuomet kariavom savo mažuosius karus“, – be jokios širdgėlos aiškina valstybės vadovė, todėl kyla natūralus klausimas: ar tuomet, kai Tauta kovoja didįjį išlikimo  karą, tokius asmeninius „mažuosius karus“ išgyvenantys veikėjai gali būti tais valstybių vadovais, vyriausiaisiais ginkluotųjų pajėgų vadais, kurie sugeba duoti įsakymus priešintis, stoti į kovą prieš okupantą? Ar dabartinis Prezidentės blaškymasis Ukrainos okupacijos akivaizdoje – viešas nusišnekėjimas, kad mūsų Konstitucija neleidžia Lietuvoje steigti NATO bazių, pozicijos kaitaliojimas dėl sankcijų Rusijai, vis bandant pataikyti į Europos galingųjų nuotaikas, yra vis dar nepasibaigęs asmeninis „mažasis karas“?

Mano giliu įsitikinimu, dirbti juodžiausioje okupacinio režimo struktūroje tuo metu, kai Tauta kaunasi žūtbūtinėje, tegu ir dainuojančioje revoliucijoje, gali tik žmogus, kuris vidujai yra nusiteikęs tarnauti tik stipresniam. Manau, kad 1988–1990 m. Dalia Grybauskaitė buvo tikra, jog Kremlius užgniauš bundančią Lietuvos laisvę, todėl ir toliau dėstė komunistines tiesas aukštojoje partinėje mokykloje, darė ten karjerą ir neprisidėjo prie išsilaisvinimo kovos. Lygiai taip pat ir dabar, jau porą dešimtmečių, D. Grybauskaitės politinę laikyseną lemia tie, kas jai šiuo metu atrodo stipriausi  – Europos Sąjungos lyderiai. Todėl jai dabar Briuselis toks pat svarbus kaip kažkada Kremlius. Tačiau kas nutiktų paaiškėjus, kad pro Lietuvos sieną veržiasi okupacinė kariuomenė, jei geopolitinėje erdvėje atsirastų naujas galingasis? Ar tokio Lietuvos vadovo viduje vėl neatgimtų tas vidinis „mažasis karas“, peršantis išvadą, kad prisitaikymas ir yra vienintelis teisingas išlikimas – juk tai jau keliskart patvirtinta asmenine patirtimi?

Nedrįstame viešai to klausti, nedrįstame abejoti Jos Ekscelencija – tai šiais laikais politiškai nekorektiška.

Tačiau ar korektiška, kai jaunuolius į kovą prieš okupantą kviečia tas, kurio gyvenimo pavyzdys byloja visai priešingus dalykus: prisitaikydamas ne tik išliksi, tapsi, anot skausmingai ironiško Cz. Miloszo eilėraščio, geresnis už tuos, kurie aukojosi, žuvo*, bet net padarysi svaiginamą valstybės vadovo karjerą, pateksi į istorijos vadovėlius, aikščių paminklus, o aklai priešindamasis galingesniam eisi tiesiog į beprasmišką tylią žūtį arba, geriausiu atveju, į politinį, socialinį ar kultūrinį užribį?

Ar korektiška savo tėvo, „raudonojo“ partizano, NKVD darbuotojo, gyvenimą pateikti kaip nuo sovietų nukentėjusio tremtinio – netikiu, kad D. Grybauskaitė, darydama svaiginamą okupacinę karjerą, šio svarbaus tėvo laikotarpio neminėjo savo biografijose, kurias reikėjo rašyti kylant kiekvienu laipteliu aukštyn, kad nesusimąstė, kodėl jai lengvai atsiveria visos nomenklatūros durys, pradedant nuo „Rot Front“ ir baigiant Kremliaus akademija?

Ar korektiška dabar slėpti aną praeitį, ją keisti, bandyti pridengti imituojamais Kremliaus puolimais, susitapatinti su valstybe, neva mano kritikai ar biografijos tyrėjai yra valstybės priešai ar griovėjai? 

Ir pagaliau ar šiandien dar korektiška ši jauno partizano Liongino Baliukevičiaus- „Dzūko“, padėjusio galvą už Tėvynės laisvę tuo metu, kai Polikarpas Grybauskas ir Stasys Paulauskas, mūsų garsiųjų kandidatų tėvai, dirbo okupantų  represinėje NKVD struktūroje, išsakyta širdgėla: „Kas iš tos Lietuvos, jei ji nustos geriausios savo dalies? Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“...

Iš  bernardinai.lt 

 

 

2014 04 17.

Saulius Stoma.                             Pilkojo čekisto Drang Nach Westen

Jis vaikas. Jis nėra pats kiečiausias gatvėje. Ir jis išsižiojęs klausosi savo mylimo ir gerbiamo tėvo frontininko pasakojimų. Labiausiai jaudinantis epizodas – apie estų išdavystę netoli Leningrado. Tada tėvas buvo per šiaudą, o tiksliau, per švendrę nuo mirties. Patekęs į pasalą, jis turėjo pulti į kažkokią kūdrą, beveik balą ir, pasinėręs joje, kvėpuodamas per šiaudą, kankinančiai ilgai laukti, kol priešas, nieko nepastebėjęs, nueis.

Tėvas buvo bjauriai pažemintas, bet išgyveno. Kaip ir visa rusų tauta. Fašistų spaudžiama ji traukėsi, traukėsi iki paskutinės ribos, o tada, kai atrodė, kad viskas, kad jau galas, staiga vėl įgavo didžiulės jėgos ir smogė atgal. Ir pergalingai nužygiavo į Vakarus iki pusės Europos.

Sūnui tai buvo švenčiausia vaikystės pasaka, kuri kartu buvo ir realybė. Tai buvo jo tikėjimas, jo religija. Jis svajojo tapti dar kietesnis už tėvą. Jis norėjo būti KGB iš idėjos, o ne vien dėl saldaus slaptos galios pojūčio. Net savo žmonai jis ilgai nesakė, kur dirba.

Didžiojo ketvirtadienio tiesioginiame eteryje į iš anksto parengtą klausimą, ar atsitikus bėdai, nepabėgtų iš savo šalies, kaip Janukovičius, Vladimiras Putinas išdidžiai atsakė: „Aš išauklėtas KGB. Mes savo tautos neišduodam.“

Nors tuo pačiu metu ilgokai teisino Rusijoje pasislėpusio Ukrainos prezidento elgesį ir sakė, kad kol jis yra, niekaip nebus galima pripažinti rinkimų rezultatų. Na, nebent būtų pakeista Ukrainos konstitucija, kas reikštų federalizaciją ir turbūt Krymo aneksijos įteisinimą. 

Ilgame „pokalbyje su tauta“ Putinas beveik į visus svarbiausius klausimus atsakė ir „taip“ , ir „ne“. Didžioji tautos dalis bet kokiu atveju liko laiminga, o priešas nieko nesuprato. Ar bus veržiamasi į Rytų Ukrainą? Mes to nenorim, bet... Galbūt. Pagal situaciją...

Pasirodo, ir Krymo jis nenorėjo. Nors netikėtai pripažino, kad žali žmogeliukai buvo jo siųsti. Tačiau Rytų Ukrainoje jų tikrai, tikrai nėra. Ten siautėja „vietiniai tos žemės šeimininkai“.

Žalieji, o gal tiksliau pilkieji žmogeliukai aplink Rusiją kuria pilkąsias įtakos zonas. Kol jų slaptoji galia susikoncentruoja ir virsta atviru valdžios paėmimu. Tai bus plečiama visur, kur pavyks. Visur, iš kur Rusija buvo išstumta, įvykus „didžiausiai 20 amžiaus geopolitiniai katastrofai – SSSR žlugimui“.

Prasidėjusi nauja geopolitinė era dar neturi tikslaus pavadinimo. Viskas per daug šviežia ir daugeliui netikėta. Kol kas aišku viena – Putinas Ukrainoje peržengė raudoną liniją, kurią galime vadinti ir naujojo caro Rubikonu. Kaip visada tokiais atvejais, kelio atgal nėra.

Kol kas dar sunku numatyti, kokiu tempu bus žygiuojama ir kokias formas įgaus naujai atsiradęs pasaulis. To nežino ir pats pilkasis KGB karys, nusprendęs tapti Eurazijos valdovu arba žūti. Tik taip jis gali įrodyti savo meilę tautai ir pats būti jos mylimas. Tik taip jis gali prikelti ją iš balos, iš to žiauraus pažeminimo, netgi didesnio ir ilgesnio nei vokiečių po 1-ojo pasaulinio karo.

Geriausi pasaulio ekspertai dabar bando ištirti, kas vyksta šitoje ne ypatingai didelėje galvoje. Čia nepadės ir tobuliausios NSA pasiklausymo technologijos. Krymas buvo užimtas be didelių pasitarimų, todėl CŽV liko kvailio vietoje. 

Tad kas gi bus toliau? Bus blogai. Žinoma, galų gale blogiausia bus pačiai Rusijai. Tačiau ta neišvengiama atomazga gali būti ne tokia artima, kaip atrodytų vien pagal ekonominius skaičiavimus. Žmonių psichologija, entuziazmas, fanatiškas pasišventimas gali daryti stebuklus.

Todėl dabar jau reikia tyrinėti ne tik Putino, bet ir pačios 80 procentų jį palaikančios tautos psichinę būseną. Likę 20 procentų rusų tapo niekingais „nacionališdavikais“, Vakarų agentais, ukrainiečiais, kurių tikrasis pjudymas dar tik prasidės. Kai nesiseks tvarkytis su užsienio priešais, bus rimčiau imamasi vidinių. Kažkas turės tapti atpirkimo „žydais“. Juk į žygį pakilusios tautos dvasią būtina palaikyti bet kokiomis priemonėmis. Menkiausias dvasios praradimas reikštų pralaimėjimą.

Taigi mūsų draugas McCainas tik iš dalies teisus, vadindamas Rusiją degaline su atomine bomba, kuri apsimeta valstybe. Gali paaiškėti, kad netikrų valstybių pilna visa Europoja. Ir tai ne tik Ukraina, kurios „kaip valstybės nėra“, pasak tame pačiame Putino eteryje pasirodžiusio Kareno Šachnazarovo. Štai Kipro vadai jau patys prisipažino, kad jų šalis yra neformalus, pilkasis Rusijos protektoratas, nes be jos pinigų iškart žlugtų. Pilkoji Rusija jau Europos Sąjungoje, ir rimtų sankcijų nebus.

Pilkoji zona todėl ir yra pilkoji, kad jos ribos neaiškios. O toje didžiulėje bet kada sprogti galinčioje degalinėje iš naujo formuojasi nacija, kuriuos tikėjimas savo išskirtine misija netrukus prilygs džihado savižudžių pasišventimui. Nejuokauju. Naujausia apklausa rodo, kad jau dabar pusė rusų ne tik nebijo mirti patys, bet ir pasiryžę siųsti į karą savo vaikus. Vardan švento reikalo! Prieš savo brolius ukrainiečius, kuriuos apkvaišę rašytojai vadina Kaino gimine.

Antroje vietoje tarp tų, prieš kuriuos rusai sutiktų kariauti, yra „pribaltai“.

Putinas neturi nei Stalino, nei Hitlerio ir net Žirinovskio charizmos. Taip, jis yra pilkas. Nors Vladimiras Socoras sako, kad Putinas yra daug protingesnis už Hitlerį. 

Putinas neturi charizmos, bet jis vis tiek tapo 80 procentų palaikomu tautos vadu. Kodėl?

Nes jis yra gerai išmuštruotas KGB kareivis ir tuo pačiu – puikus funkcionierius, jaučiantis, ko labiausiai reikia atitinkamomis situacijomis. Stebėti, analizuoti ir ruošti sprendimus – jis to išmoko Vokietijoje. Iš tokio žmogaus lauktum racionalumo, kuris nesukels gaisro be reikalo. Tačiau esminis dalykas čia ir yra tas „be reikalo“. Jeigu idealams ištikimas KGB auklėtinis nuspręs, kad reikalas kelti gaisrą jau yra, jo nesulaikys jokios baimės ar skrupulai dėl galimų aukų. Jis taip išauklėtas. Idealai – aukščiau už žmonių gyvybės.

Kaip puikioje studijoje „Pavojus slypintis Putino smegenyse“ rašo vienas geriausių pasaulio neurologų Ianas H. Robertsonas, dvi esminės šio kylančio diktatoriaus savybės yra panieka silpnesniems ir baimė prarasti valdžią. Žmonės jam yra tik instrumentai. Todėl kuo toliau, tuo labiau jis darysis pavojingas ir neprognozuojamas.

Tačiau mylimu tautos vadu Putinas tapo tik todėl, kad ėmėsi mesijo vaidmens. Jis pažadėjo atkurti RUSŲ PASAULĮ, suvienyti, kaip pats pasakė „didžiausią pasaulyje suskaldytą tautą“ ir išvesti ją iš tos pažeminimo balos, kurioje Rusija skendėjo po SSSR žlugimo. Rusija turi būti gerbiama!

Iš čia ir kyla Putino stiprybė. Jo smegeninėje susilieja racionalus ciniško funkcionieriaus apskaičiavimas ir iracionali, pasąmoninė aistra. Tas sinerginis dvilypumas teikia velniškos galios.

Jo asmeninė ir tautos aistra susišaukia. Tas pats vidinį gaisrą keliantis kompleksas sujungia ir kreipia juos į išorę – į bendros kovos šėlsmą. Už buvusią (būsimą) didybę ir šlovę!

Dabartis išnyksta, lieka tik praeitis ir ateitis. Dabarties vargai, sunkumai, nepritekliai, baimės yra niekas, palyginus su praeities ir ateities šlove. Brolių ukrainiečių neapykanta, pasaulio pasmerkimas ir Vakarų sankcijos nieko nereiškia prieš tą nuostabų vienybės ir didybės jausmą.

Tokia buvo Hitlerio Vokietija. Tokia bus ir Putino Rusija.

Hitlerio tautai reikėjo gyvybinės Rytų erdvės. Putino tautai gyvybiškai reikia Vakarų pagarbos. Šitame žiauriame jų pasaulyje pripažįstama tik jėga. Ir gerbia tada, kai bijo.

Taigi vienas vadas ir vienas kelias: DRANG NACH WESTEN!

 

 

2014 04 16.

Autorė: Jolanta Šemaliūnienė                              Jau saulelė vėl...

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“... Būtent šiais K. Donelaičio žodžiais 2014 04 12 dieną Ilgakiemyje prasidėjo „Drąsos kelio“ organizuotas labdaros vakaras. Ir ne tik pavasarinį atgimimą simbolizuoja šie žodžiai. Tikroji saulelė slepiasi kiekvieno mūsų širdyje ir kaskart atkopdama ji neša viltį ir šviesesnio, ramesnio gyvenimo viziją. Ne šiaip sau rinkosi žmonės tą vakarą, juos visus atvedė bendras tikslas: ne tik noras papramogauti, į kitus pažiūrėti ir save parodyti, bet ir pakankamai saulėtas, šviesus noras padėti likimo nuskriausitiesiems, mat renginys buvo organizuotas siekiant prisidėti ugdant autizmo sindromo paženklintus vaikus.

Bent kartą susidūrusiems su šia problema ar nors girdėjusiems apie ją yra aišku, jog tai – mažieji mūsų šalies piliečiai, kurių saugumui ir gerovei reikia ypatingų sąlygų, pastovumo. „Drąsos kelias“ – partija, kovojanti už visų vaikų gerovę, šį kartą nusprendė prisidėti prie Kauno Vaikų Abilitacijos Centro žaidimų aikštelės tvarkymo.

Ne be reikalo sakoma, kad vienas lauke ne karys. Ir šį kartą be „Drąsos kelio“ atstovų į renginį buvo pakviestas moterų ansamblis „Jiesia“, advokatas, poetas, visuomenės veikėjas Jonas Ivoška, politinės partijos „Drąsos kelias“ pirmininkas Jonas Varkala, dalyvavo dar per 40 svečių. Kai tiek daug geranoriškai nusiteikusių žmonių susirenka vienoje vietoje, ne tik Donelaičio saulelė atkopdama svietą pabudina, bet ir kasdieninis gyvenimas šviesos spindulėliais pasipuošti gali.

Vakaras pasidėjo Pirmininko Jono Varkalos sveikinimo žodžiu. Pirmininką scenoje pakeitė moterų ansamblis „Jiesia“, sušildęs susirinkusiųjų širdis nuostabiomis melodijomis, tokiomis artimomis kiekvieno sielai. Netrūko nei sakralinės muzikos, nei linksmų, nuotaikingų dainelių.

Netrukus savo eiles skaitė  teisininkas-advokatas, poetas, aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmeivis, dalyvaujantis Lietuvių kalbos komisijos veikloje: Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos ekspertas Jonas Ivoška. Poeto, geriau žinomo Jono Šėlos slapyvardžiu, lūpomis kalbėjo metų patirtis ir dalinimosi gėriu stebuklas.
Bet tūkstančiams dūzgiant per ištisą dieną,

Mes pilstom jų triūsą kaip žalmargės pieną,

O kartais dejuojam: „Prasti bičių metai“,

Nes, vežant medutį, nesubraška ratai.

Ir visgi bitelė – didžiulė vertybė

Už auksą brangiau jos beribė kantrybė.

Kai valgome vaisių, daržovę ar uogą

Neturim pamiršt ir bitutės pasogą

Įsibėgėjus vakarui apie autistiškų vaikų, jų šeimų gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius bei Kauno vaikų abilitcijos centrą pasakojo viena iš vakaro viešnių, nes niekas geriau už ypatingą vaikutį auginančią mamą negali papasakoti, kaip pasikeičia gyvenimas, kai jį paženklina autizmo sindromas. Tik iš labai arti kasdien matant tą problemą gali ir pats suvokti, ir kitam pasakyti, kaip svarbu nepalikti tokių vaikų likimo valiai, kaip būtina atsisukti į juos šviesia širdimi, kad ir jų mažus gyvenimus nutviekstų donelaitiškosios pavasario saulės spinduliai.

Viso vakaro metu buvo galimybė įsigyti loterijos bilietų. Vėliau vyko prizų lošimas. Visos lėšos, kurios buvo surinktos už loterijos bilietus, keliaus į Kauno vaikų abilitacijos centrą, taip vakaro organizatoriai prisidės prie lauko žaidimų aikštelės įrengimo.

Žinoma, tai – ne šimtatūkstantinės lėšos, surenkamos grandiozinių TV projektų metų, bet kiekviena, net pati mažiausia auka, duodama iš visos širdies, yra svarbi ir reikšminga. Nes nieko nebūna tiesiog šiaip sau, be reikalo. Nes privalome rūpintis ne tik savimi, bet ir tais, kurie yra aplink mus, ypač, jei jie – kažkuo silpnesni už mus, galinčius padėti, paremti.

„Drąsos kelias“ dėkoja visiems, prisidėjusiems prie šios pavasariškos iniciatyvos, linki Kauno Vaikų Abilitacijos Centro ugdomiems vaikams tobulėti ir džiuginti aplinkinius savo šypsenomis.

 


2014 03 18.

            

                                                                    Valdas Vasiliauskas – rinkimai 2014: laikykite šnipą!

Jau ir Lietuva pajuto Vladimiro Putino švelnų prisilietimą(„minkštą“, anot vienos partijos dokumento, bet skambėtų nelabai lietuviškai ir padoriai). Pajuto artėjančiuose rinkimuose, kuriuose Lietuvos politikai mosuoja Ukrainos korta. Užsienio politika verčiama vidaus politika- tai taip pat labai putiniška.

V.Putinas yra vertas savo mokytojo Stalino mokinys, žinantis: susidūręs su neįveikiamais, tarkim, ekonomikos sunkumais , nors iš žemių iškask vidaus priešų. Tai ir Stalino didieji „valymai“, ir V.Putino kova su oligarchais ir teroristais, paslaptingi daugiabučių namų sprogdinimai. Čia ir lietuviams, pratęsdamas savo mėgstamo sovietinio kino tradicijas, kai jie vaidino fašistus, V.Putinas neužmiršta paskirti epizodinių vaidmenų: anksčiau- „baltosios pėdkelnės“, dabar- Maidano smogikai, neva ruošiami atkampioje lietuviškoje kaimo turizmo sodyboje.

Tačiau tvirčiausias diktatoriaus susvyravusio autoriteto postamentas - pergalingas karas. V.Putino pradėjusius smukti reitingus sugrąžindavo į būtąsias aukštumas ir Čečėnijos nusiaubimas, ir agresija prieš Gruziją. Nūnai , po Krymo okupacijos ir „referendumo“, V.Putinas garbinamas Rusijoje kaip Stalinas po Berlyno paėmimo.

Pridurkime: Vakarai neužmiršo Winstono Churchillo pranašiškos minties, kad Raudonoji armija niekad neišeina iš ten, kur yra įkėlusi koją( taikus jos pasitraukimas iš Lietuvos ir visos Vidurio Europos yra vienkartinis, niekad nepasikartosiantis stebuklas, kuris V.Putinui yra nedovanotina geopolitinė klaida). Todėl Vakarus užganėdins protestai, rezoliucijos bei daug nekainuojančios sankcijos , jie gal net paskelbs V.Putiną taikos balandžiu, jeigu jis apsiribos Krymo pusiasaliu ir neišplės karinės ekspansijos į žemyninę Ukrainą. Taip veikiausiai ir atsitiks, nes V.Putinas jau pasiekė savo tikslus. Net stalinistai modernėja.

Mat V.Putinas agresija prieš kitą valstybę ne tik sutvarko savo vidaus problemas, užkemša burnas opozicijai, bet ir pakreipia sau naudinga linkme tos užpultos valstybės vidaus politikos procesus. Karo veiksmų nebūtina tęsti, agresija jau savo juodą darbą padarė, prinokęs obuolys pats nukris į rankas. Taip atsitiko karinio konflikto su Gruzija metu, kai sutriuškinimu buvo pažemintas V.Putino asmeninis priešas Michailas Sakaašvilis , o sykiu- ir išdidi gruzinų tauta. Vakarietiškam prezidentui ir jo šalininkams buvo suduotas mirtinas smūgis, po kurio jie neatsigavo.

Dabar Krymo „išvadavimu“ pažeminti Maidano herojai ir visa didvyriška ukrainiečių tauta, sugebėjusi atsikratyti nekenčiamo režimo. Karinė agresija bus pratęsta protesto mitingais ir neramumais pramoniniuose šalies rytuose, žaliavų tiekimo sutrikimais, desantininkų ekspedicijomis ir kitais destabilizuojančiais veiksmais, nekalbant apie neišvengiamai atslenkančius ekonominius sunkius laikus. Kantriai bus laukiama, kol tautos akyse Maidano vyriausybė susikompromituos, kaip negebanti valdyti valstybės, o tada vėl prasidės putiniškas marionečių spektaklis, kurį laikinai buvo nutraukę banderininkai ir kitokie nacionalistai, Lietuvoje ir Lenkijoje apmokyti smogikai. Tai tik dalis V.Putino užsakymu pagamintų etikečių.

Tačiau ir Lietuvoje turime ne menkiau įgudusių etikečių klijuotojų. Čia neprilygstama nepavargstanti karo bitelė Raselė kulkosvaidininkė, kuri su savo jaunesniais talkininkais nė dienos tuščiai nepraleidžia nedemaskavusi Kremliaus agentų, Gazpromo tarpininkų ir kitoniškų nenaudėlių. V.Putinas tvirtina, kad Lietuva- Vakarų vanagų lizdas, Raselė kulkosvaidininkė teigia, kad Lietuvoje tiršta V.Putino tarnų. Kieno teisybė? Šiaip ar taip, maloni simetrija. Gal net pranokome patį V.Putiną?

Antai Valstybės saugumo departamento(VSD) generalinis direktorius Gediminas Grina leptelėjo, kad visi, kurie buvo išvykę į Rusiją, yra reali grėsmė Lietuvai. O žmonės, turintys giminių Rusijoje? Žmonės rusiškomis pavardėmis? Šis sovietinis VSD absurdas įžeidžia ne tik lojalią Lietuvai rusų mažumą- jis atspindi atgyjančią stalinietišką tendenciją sudarinėti nepatikimų žmonių kategorijas.

Vieną paskelbė generolas G.Grina. Antrą- netiesiogiai- prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad į Valstybės gynimo tarybos posėdžius ,kur svarstomi NATO ir kiti svarbūs šalies gynybos reikalai, nebus kviečiami Darbo partijos deleguoti parlamento vadovai. Kitaip tariant, visi priklausantys Darbo partijai ,yra įtartini.

Nepasitikėjimo rūdys iš visuomenės persimeta net į valstybės gyvybines institucijas- Seimą, Valstybės gynimo tarybą, paralyžuodamos jų veiklą. Ar ne todėl grėsmes valstybei, užsienio valstybių agentūrų veiklą net atsakingi pareigūnai, politikai aptarinėja ne sprendimus priimančiose institucijose, o spaudos konferencijose, žiniasklaidoje. Šneka apie Ukrainą, Lietuvos saugumą, o galvoja apie prezidento ir Europos parlamento rinkimus.

Atrodytų, Ukrainos dramos, pagaliau realios karinės invazijos į Lietuvą grėsmės akivaizdoje turime susitelkti , būti kaip niekad vieningi, tartum Sausio 13-tąją. Tačiau dar niekad nebuvome tokie susiskaldę, įtarūs, pikti. Ir silpni. Gal todėl savo vidinį silpnumą priversti maskuoti karingais šūkiais, kuriuos girdime tik mes patys.

Nekalbu apie užsienio politiką- Lietuvos vadovai, visos parlamentinės partijos drauge su krašto žmonėmis nuoširdžiai palaikė ir palaiko Ukrainos tautos apsisprendimą. Žinoma, atskiro didelio profesionalų forumo verta tema- tos užsienio politikos efektyvumas, kiek ji koordinuota su Baltijos ir Lenkijos valstybių, Europos Sąjungos, NATO ir JAV pozicijomis. Kalbu apie vidaus politiką, į kurią aidu sugrįžta Ukrainos įvykiai.

Prezidentės D.Grybauskaitės fotosesijose ir TV reportažuose , skirtuose vidaus rinkai, mačiutes ir vaikučius išstūmė naikintuvai, šarvuota technika, šaunamieji ginklai ir karinės optikos prietaisai. Suprantu, rūstūs laikai, pagal Konstituciją, prezidentas yra Vyriausiasis karo pajėgų vadas , be to , rinkimai. Bet ir V.Putinas panašiais karo šūkiais ir militaristiniais vaizdais aktyvizuoja savo rinkėjus.

Šių vidaus politikos niuansų, diktuojamų artėjančių rinkimų , neperprato garsus šiaurės Lietuvos verslininkas Vilius Kaikaris , suteikęs dingstį pareikšti patriotinį entuziazmą ir pilietinį pasipiktinimą visiems, kas netingėjo. Be mažiausios abejonės, verslininko debiutas užsienio politikos dirvonuose buvo nei į tvorą, nei į mietą. Kadangi TV studijoje už liežuvio jį traukė patyręs gundytojas, įsidrąsinęs debiutantas priskaldė gerą vežimą malkų, ypač netikusiai supriešidamas valstybės ir žmonių ginamas vertybes su verslo nauda.Tai nereiškia , kad žmogų už pareikštą nuomonę reikia kalti prie kryžiaus ar tempti kaip eretiką į laužą. Bet laužas nebus sukrautas vien todėl, kad daugelis pasipiktinusių patriotų išsibėgiotų, išgirdę, jog net už malkas reikia mokėti.

Besiklausant visuotinai pasmerkto verslininko, man kilo klausimas: ar šnipomanija, dirbtinai keliama masine psichoze, žmonių gąsdinimu realiomis ir išsigalvotomis grėsmėmis nebandoma mobilizuoti savo nusivylusių rinkėjų, šiais baubais pridengiant realią krašto situaciją, atitraukiant nuo jos visuomenės dėmesį? Gal ta partija, kuri ilgus metus buvo monopolizavusi patriotizmą, Lietuvos nepriklausomybės gynimą, Rusijos “minkštųjų” ir visokių kitokių galių sulaikymą, yra taip nusigyvenusi ir išsisėmusi, kad daugiau be patriotinių ir antirusiškų lozungų neturi ko Lietuvos žmonėms pasiūlyti?

Ši partija, jos kandidatai į prezidentus ir Europos parlamentą neturi ko tautai pasakyti apie savo nuveiktus darbus , ateities idėjas ir vizijas. Todėl gaudo šnipus, nė vieno nepagaudama. Arba šaudo į varnas.

2014 03 17.

Vytautas Rubavičius.                                Konstitucinio teismo išdavystė

Pastaruoju metu vis labiau aiškėja, kad Konstitucinis teismas tapo bene svarbiausia politinės galios vieta ir nuosekliai įgyvendina sumanymą keisti Lietuvos Konstituciją jos aiškinimais, kurių jau susikaupė tiek, kad joks Lietuvos pilietis tų aiškinimų visumos negali suvokti. Tad jis nebegali suvokti ir Konstitucijos. Konstitucija galioja tiek, kiek KT yra išaiškinta. Šitokia veikla KT visiškai atskiria visuomenę nuo Konstitucijos, jos veikimą perimdamas į savo rankas. Valstybės suverenas – Tauta, -- kaip Konstitucijos steigėjas ir pagrindėjas, nebetenka savo konstitucinės galios – ji pereina KT, o su juo ir partinio nomenklatūrinio sluoksnio žinion. Visuomenė gali tik įsivaizduoti, kaip iš tautos nugvelbiamą konstitucinę galią dalijasi KT ir tas sluoksnis, kuriame šiuo metu svarbiausiu tampa Prezidentės institucijos vaidmuo. Dalis galios atimama ir iš Lietuvos Seimo, tačiau įdomiausia tai, kad parlamentinės partijos, ypač dvi pagrindinės, visomis išgalėmis talkina KT vykdomai „operacijai“. Kadangi Konstitucija numato, jog suverenas – Tauta – savo valią gali pareikšti tiesiogiai per referendumus, tai tą valią ir stengiamasi apriboti, savavališkai nustatant įvairius apribojimus ir sąlygas. Užbėgdamas už akių referendumui dėl žemės, KT jau nustatė, kad referendumo klausimai neturį prieštarauti ar kaip kitaip paveikti visos Konstitucijos, nors sveiko proto nepraradusiam piliečiui aišku, kad visokie įstatymai, juolab Konstitucijos keitimas ar papildymas keičia juridinę sistemą. Tad visiškai pagrįsta tvirtinti, kad KT išdavė jį įteisinusį suvereną, uzurpuodamas jo konstitucinę valios reiškimo galią. Sykiu išdavė ir Konstitucijos dvasią bei raidę. Tiesa, ne pirmą kartą. Pačiu begėdiškiausiu būdu Lietuvos Konstitucijos dvasia ir raidė buvo išduota aiškinant šeimos ir santuokos prasmę – tuo aiškinimu siekta įteisinti vienalyčių „šeimos“ supratimą.

KT išdavystę savaip patvirtina Seimo nario Povilo Urbšio primintas 1994 metų KT sprendimas dėl referendumo rengimo. Unikalus dokumentas, kuriame matyti, kad KT kaip tik laikosi Konstitucijos dvasios ir raidės, besąlygiškai pripažindamas Tautos teisę referendumais reikšti savo valią. Verta priminti to sprendimo aplinkybes. Kreipimosi iniciatoriai – konservatoriai. Jie bandė surengti referendumą dėl neteisėto privatizavimo ir kitokių blogybių. Prieš referendumą kovojo valdantieji – dabartiniai socialdemokratai. Jie priėmė įstatymą, kuriame buvo pakeisti kai kurie Referendumo įstatymo punktai, referendumo skelbimą susiejant su ekonominės keliamų klausimų ekspertizės išvadomis. Anuometinė opozicija suabejojo tų pakeitimų atitikimu Konstitucijai ir kreipėsi į KT. Konservatoriams pavyko surinkti daugybę parašų, tačiau referendumas neįvyko valdantiesiems nustačius tinkamą jo datą – rugpjūčio 27 dieną. KT pripažino keitimus prieštaraujant Konstitucijai. Verta pacituoti porą to nutarimo punktų. KT skelbia: „Seimo pareiga yra priimant įstatymus nepažeidinėti Konstitucijos. Tačiau tokiu atveju, kai iniciatyvą skelbti referendumą pareiškia piliečiai, Seimas negali kliudyti įgyvendinti jos. Prisiimdamas pareigą tikrinti referendumui teikiamo klausimo konstitucingumą, Seimas pažeidžia Konstituciją. Tiesioginiu būdu piliečiai gali keisti ir Konstituciją.“ Pagal šį nutarimo punktą labai aiškiai matyti, kad dabartinė valdančiųjų veikla, buriant komisijas referendumo klausimams tikrinti ir pasekmėms nustatyti, yra antikonstitucinė. KT konstatuoja: “Konstitucijos 3 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto. Neneigiant to, kad piliečiai turi teisę būt informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų ekonomines ir kitokias pasekmes, įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi agitacijos dėl referendumo metu, tačiau tuo negali būti sąlygojamas referendumo skelbimas ir vykdymas. Todėl susiejant teisę skelbti ar vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu yra ribojamos suverenios Tautos galios, o tai prieštarauja Konstitucijos 3, 4, 8 ir 33 straipsniams.“ Šis teiginys atsako į klausimą, kas šiuo metu Lietuvoje užsiima antikonstitucine, tad ir antivalstybine veikla – referendumo rengėjai ir jam pritariantys ar jo neigėjai ir šmeižėjai. Regėdamas KT nutarime iš didžiosios raidės rašomą Tautą, negali neprisiminti neseniai Vytauto Landsbergio išsakytos pajuokos pritariantiems referendumui dėl tos didžiosios raidės vartojimo.

Kokį didelį ir negrįžtamą nomenklatūrinio virsmo kelią nuėjo anie konservatoriai, kad dabar vieningai, visomis jėgomis – ir politinėmis, ir juridinėmis (neteisinėmis), ir organizatorių bei juos palaikančių juodinimo – siekia, kad referendumas neįvyktų. Mat jis galįs tapti pavojingu precedentu – suverenas išsako savo valią. O juk kuo puikiausiai valdoma, nekreipiant dėmesio į jokius suverenus, kurie yra tik „teisinis miražas‘, „dūūūūmas“, sėkmingai išblaškomas KT išaiškinimais. Valdoma sėkmingai pasidalijus į „poziciją“ ir „opoziciją“. Dabartiniam KT, Seimui, Prezidentūrai ir parlamentinėms partijoms reikėtų laikytis šio nutarimo, kurio jau niekas negali paneigti. Juk ir dabartinis dalies Seimo narių kreipimasis į KT dėl referendumui teikiamų klausimų yra atmestinas, nurodžius į ankstesnį nutarimą. Tačiau KT jau ėmėsi viską peraiškinti, net neužsimindamas apie jau egzistuojantį nutarimą. Galima neabejoti, kad atsakant į tą kreipimąsi bus kuriami dar griežtesni referendumo organizavimo apribojimai. Kreipimosi iniciatoriai – jau ne anie, o dabartiniai konservatoriai.

Anas nutarimas akivaizdžiai rodo, kaip mūsų partinis nomenklatūrinis elitas, taip pat ir KT nuėjo „politinio išsigimimo“ keliu. Tas kelias nėra unikalus. Daugelio išsilaisvinusių iš kolonijinės priespaudos ar okupacijos šalių naujieji elitai ėmėsi ne kurti ir stiprinti savo valstybes, o kuo skubiausiai jas plėšti, įtvirtindami oligarchines korupcines politines sistemas. Tas virusas neaplenkė ir Lietuvos. Anas KT, anas Vytautas Landsbergis, anas Andrius Kubilius dar buvo išlaikę konstucingumo, tiesos ir teisingumo nuovoką, nes dar pleveno Sąjūdžio dvasia, dar gyvi buvo jo idealai, dar nebuvo taip beprotiškai apsisvaiginta valdžia, jos teikiama gerove ir privilegijomis. Dabartiniai jau kitokie – persiėmę buvusios okupacinės valdžios nomenklatūrine dvasia ir isteriškai įsitraukę į referendumo niekinimo apeigas, atsiduodant šamaniškai užkeikimo giesmei: „referen—dūūūūūmas“, „referen—dūūūūūūūūūūmas. Pamojuojant ir patrepsint. Argi šitai ne pati tikriausia Sąjūdžio dvasios ir jo idealų išdavystė, ne Sąjūdžio dvasios laidojimo apeigos.

Originalas: http://www.ekspertai.eu/konstitucinio-teismo-isdavyste/

 

 

2014 02 28.

Povilas Gylys.                         Konstitucinis perversmas tęsiamas: sveikatos apsauga

Konstitucinis Teismas (KT) ir toliau išdarinėja teisinius, o iš tiesų  – ir ideologinius bei politinius triukus. Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio prašymu jis išaiškina, kaip reikėtų suprasti mūsų Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį. Pradžiai, kad būtų aiškiau, pacituosiu šią mūsų svarbiausio teisinio dokumento pastraipą. Mūsų Konstitucijoje apie sveikatos apsaugą juodu ant balto parašyta štai kas:
„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką”. Dar kartą perskaitykime šį tekstą. Atkreipiu dėmesį į tai, kad jame nėra nei žodžio apie privatų medicinos verslą, o taip pat apie būtinumą skirti svarbias ir mažiau svarbias gydymo paslaugas.
Dabar Konstitucijos tekstą  palyginkime su tuo, ką mums, Lietuvos piliečiams, apie sveikatos apsaugą teigia konstituciniai teisėjai, manantys, kad jie gerai jaučia konstitucines dvasias. Jie savo sprendimu esmingai pakeičia LR Konstitucijos turinį.
Konstitucinio Teismo nutarime reikia išskirti mažiausiai du dalykus. Pirma, kad, esą, dabar veikiančioje Konstitucijoje yra įtvirtinta tik gyvybiškai būtinos iš valstybės biudžeto finansuojamos medicinos pagalbos garantija ir kad ta pagalba nėra tapatintina su medicinos pagalba gelbėjant ir išsaugant žmogaus sveikatą. Antra, kad jei šią gyvybiškai svarbią, gyvybę gelbėjančią pagalbą teikia privačios gydymo įstaigos, ji taip pat turi būti apmokama iš valstybės lėšų. Apibendrinant galima teigti, kad valstybės įsipareigojimai medicinos srityje ir tuo pačiu viešojo intereso svoris mažėja, o privačiam medicinos verslui atveriamos durys ir jis finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Paprasčiau tariant, tai reiškia medicinos sferos privatizaciją.
Tačiau dabartinėje Konstitucijoje nė su žiburiu nerasite skirstymo į gyvybiškai svarbias ir ne tokias svarbias gydymo paslaugas. Konstitucijoje tokių teiginių nėra. Trečią kartą siūlau perskaityti Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį. Ten kalbama apie VISAS medicinos paslaugas, kurias laiduoja valstybė. Be to būtų įdomu išgirsti KT paaiškinimą, kada gydymo įstaigų paslaugos yra gyvybiškai svarbios ir kada jos nesvarbios.
Dabartinėje Konstitucijoje nė žodžio nėra pasakyta ir apie  privačią medicininę pagalbą. Tačiau apie ją kalba KT. Vien lakia vaizduote teiginių apie  privatų  gydymo verslą nepaaiškinsi. Juk joks Konstitucijos aiškintojas negali įsivaizduoti to, ko joje visai nėra. Tai nereiškia, kad apskritai negalima svarstyti Konstitucijos papildymo, įvedant į ją teiginius apie medicinos verslo galimybes sveikatos  apsaugoje. Tačiau tai būtų visai kita procedūra. Joje  dalyvautų tauta. Vadinasi, visos  suinteresuotos  pusės – nuo pacientų, gydytojų iki parlamento. KT keisti mūsų pagrindinio įstatymo neturi teisės. Tai Tautos ir jos rinktų atstovų prerogatyva.
Pirmas, bet labai stiprus įspūdis yra toks – šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra antikonstitucinis. Tai eilinis niekieno nerinktų žmonių grupės bandymas vogčiomis keisti Konstituciją, rodantis, kad tie žmonės neperprato tikrosios Konstitucijos dvasios. Dar daugiau, yra pagrindo įtarti, kad KT sprendimas buvo priimtas veikiant ideologinėms jėgoms, ar suinteresuotoms, t.y. privačius interesus atstovaujančioms, grupėms. Nes jis naudingas privatininkams.
Tai toli gražu ne pirmas Konstitucijos iškraipymas, padarytas KT rankomis. Paminėsiu tik porą. Pirmiausia – tai Konstitucijos 38 straipsnio, kuriame kalbama apie šeimą, pakeitimas. Šiame straipsnyje aiškiai apibrėžiama, kas yra šeima. Tačiau KT savavališkai išplečia šeimos koncepciją, sakant, kad šeimos egzistavimui užtenka emocinio ryšio. Kitas pavyzdys – KT sprendimas, varžantis Tautos atstovybės galimybes atlikti parlamentinės kontrolės funkciją ir aktyviai dalyvauti generalinio prokuroro paskyrimo ir atleidimo procedūroje. Tokių pavyzdžių rastume ir daugiau.
Manau, mūsų šalyje eilinį kartą pažeistos demokratinio ir teisinio veikimo taisyklės. Konstituciją, be abejo, galima keisti. Tai gali padaryti Tauta ir Tautos atstovai – parlamentarai. Konstitucinis Teismas faktiškai keičia Tautos referendumu priimtą Konstituciją, nors  pagrindinis šalies įstatymas jam tokių galimybių nesuteikia. Tokia praktika reiškia rimtą politinį poslinkį – vienas politinis galios centras – Seimas – susilpnėja, o kito galios centro, t.y. Konstitucinio teismo galia, pabrėžiu, neteisėtai, padidėja. Sisteminiai politologai tokio esminio pokyčio, aišku, nemato.
Seka liūdna išvada: Konstitucinis Teismas veikia neteisėtai ir nevalstybiškai.

 

2014 02 26.

Šis 8 minučių filmas ne apie Persiją. Ir Jis ne apie arabų šalis... Šiandien gal daug kas sakytų, kad čia mato Ukrainą..., Rusijos ranką..., nors iš tiesų tame filme visa šiandienos Lietuva. Verta pamatyti. O po to ilgai ilgai tylėt nuskęstant savyje...

 

2014 02 26.

Sensacija:

„Kai, kurdami atgimstančios Lietuvos teisingumą, dirbome išmesti iš kabinetų, be atlyginimo, nuolat jausdami suėmimo grėsmę, - negalvojome, kad šiandien geriausi pareigūnai paliks tarnybą, žmonės bijos dėl savo vaikų, o ikiteisminiai tyrimai taps susidorojimo įrankiu,“ - taip sko vienas iš kandidatų į LR Prezidetus savo reklaminiame vaizdo klipe... Atspėkite, kuris?

 

2014 02 25.

Aurelija    Vairuotoja neatsigauna nuo kelių patrulio ir psichiatrės patyčių. Policininko R.Matonio komentaras

19 metų dirbu mokytoja vienoje rajono mokykloje, tame miestelyje ir gyvenu. Vasario 18 dieną iš rajono centro su dukra vykome namo į savo miestelį už 20 kilometrų. Buvome geros nuotaikos - atlikome nemažai reikalų. Bevažiuojant nutariau aplenkti vieną automobilį ir padidinau greitį. Aplenkiau ir, dar nespėjus to greičio sumažinti, pamačiau, kad iš krūmų išbėga policininkas. Sustojau. Iš karto supratau, kad viršijau greitį.
Policininkas paprašė dokumentų. Padaviau. Pasirodo, tarp jų nebuvo mano vairuotojo pažymėjimo. Mane išpylė šaltas prakaitas, - mano vairuotojo pažymėjimas pasiliko vyro mašinoje. Ėmiau atsiprašinėti, paprašiau, kad leistų paskambinti vyrui, jis per kelias minutes atvežtų mano vairuotojo pažymėjimą. Iki namų buvo likę keli kilometrai kelio. Bet, pagalvojau, juk šiais laikais sužinoti, ar vairuotojas turi pažymėjimą, policininkai gali ir kompiuteryje.

Policininkas liepė išlipti iš automobilio. Išlipau. Sutiko su tuo, kad vyras tuojau pat pristatys mano pažymėjimą ir į tai lyg ir nekreipė daugiau dėmesio. Tada supratau, kad kalba vyks apie greičio viršijimą. Sutikau, kad tikrai prasižengiau, sutikau su greičio matuoklio parodymais. Sutikau, kad būtų rašomas protokolas už greičio viršijimą. Net nekilo mintis teisintis, tartis...

Bet staiga policininkas „metė“ tokį teiginį, kad pradėjau juoktis. Pasakė, kad aš jam atrodau apsvaigusi. Na, galvoju, įtaria, kad vartojau alkoholį, tai prašys „papūsti“. Taip ir buvo. Sutikau. Aišku, alkotesteryje nerodė nė vienos promilės. Tada policininkas pasakė, kad aš tikriausiai apsvaigusi nuo narkotinių ar kitokių psichotropinių medžiagų. Paklausė, gal vartojau kokių medžiagų ar vaistų.

Čia jau man pasirodė per daug. Pradėjau ir juoktis, ir verkti. Mane ištiko šokas. Bandžiau aiškinti, kad tai neįmanoma, kad dirbu mokytoja, kad tai visiškai nesiderina su mano moraliniais ir visokiais kitokiais principais. Ėmiau klausinėti, kokiu pagrindu, kokiais požymiais remiantis man pateikia tokius nepagrįstus kaltinimus. Pasakiau, kad sloguoju (tai ir patys akivaizdžiai matė), kad gal jiems dėl to atrodau pavargusi ar dar kaip.

Pasakiau ir tai, kad prieš 8 valandas gėriau tabletę nuo slogos „Actifed“. Bet tai yra net nereceptinis vaistas ir vienos tabletės poveikis tikrai tiek ir taip nesitęsia. Bet manęs jis net nesiklausė.

Tiesa, dar nepaminėjau, kad iš viso buvo trys policininkai. Vienas, kuris mane sustabdė ir pateikė tokius kaltinimus, vėliau. Nuėjus prie policijos mašinos mane pasitiko dar du patruliai: vyras ir moteris. Aš - viena moteriškė ir mano vaikas sėdime mašinoje ir nesuprantame, kas vyksta, o trys policininkai teigia, kad tuojau kvies transporto priemonę, nuvežančią automobilius, o mane vežasi į psichoneurologinį dispanserį atlikti patikrinimo. Pasakiau, kad niekur nevažiuosiu, pradėjau panikuoti.

Tada, pagaliau, atvyko mano vyras. Aš jį telefonu buvau perspėjusi, kad mane įtaria narkotinių medžiagų vartojimu. Vyras ilgai juokėsi, negalėdamas patikėti, ką kalbu ir liepė nenusišnekėti. Tada jam daugiau nieko neaiškinau, maldavau greičiau atsirasti prie manęs. Atvykęs dar bandė juokauti, bendrauti su policininkais, klausė, kodėl jie taip nusprendė. Patruliai pakartojo tą patį: atrodau jiems apsvaigusi. Ir jeigu nesutinku vykti pasitikrinti, tai jie konstatuoja faktą, kad tikrai esu kažką vartojusi.

Pasvarsčiusi, kad tikrai taip įmanoma, kad galiu dar labiau apsunkinti savo padėtį, sutikau vykti į psichoneurologinį dispanserį. Palikau savo vaiką mašinoje, nieko „nepešusį“ savo vyrą ir sėdau į policijos mašiną. Viskas vyko apie 16 valandą. Už lango švietė saulė, buvo gražus oras, o aš sėdėjau policijos mašinoje ir lyg stebėjau viską iš kažkur kitur. Pagalvojau, ar tai tikrai vyksta su manimi.

Niekada jokių psichotropinių medžiagų nesu nei mačiusi, nei vartojusi, nė vienos cigaretės per savo gyvenimą nesu surūkiusi, net bandžiusi nesu. Mano vyras taip pat nerūko. Ir savo, ir darbe vaikus kiek tik įmanoma stengiuosi ugdyti, kad niekada nesirinktų, nevartotų tų baisių gyvenimo nuodų. Ir štai tau ! Viskas atsisuko prieš mane.

Važiuodama bandžiau nusiraminti, bet jaučiau, kad nelabai pavyksta, visa drebu. Per raciją girdėjau įvairius pranešimus, iškvietimus dėl įvairių nusikaltimų, atsitikimų mieste. Dieve, galvojau, važiuokit gaudyti tikrų narkomanų, nusikaltėlių, juk darbo tai turit…

Atvažiavome. Durys be rankenų vėl savotiškai nuteikė. Jas iš vidaus atidarė medicinos sesuo. Liepė laukti, nes pas gydytoją psichiatrę yra pacientas. Dar seselė apšaukė mane atlydėjusius du patrulius, kad netinkamai užpildė dokumentus dėl tyrimo. Vienas iš policininkų, tas, kuriam aš pasirodžiau įtartina, čia net neįėjo, viską pavedė atlikti jaunesniems kolegoms. Pats nesivargino.

Belaukiant paklausiau mane saugojančių policininkų, ar ir jiems aš tikrai pasirodžiau įtartinai, ar tik tam „kietam“ policininkui, kuris teigė, kad jo toks darbas, kad jis čia labai gerai atlieka savo pareigas ir kad jis geba nustatyti tokius, kaip aš. Su manimi belaukiantis policininkas purtė galvą ir sakė, kad jam aš nelabai atrodžiau įtartina, bet tikriausiai jo vyresnysis kolega žino, ką daro.

Seselė padavė indelį šlapimui, einu į tualetą, mane lydi policininkė moteris. Nenorėjo net durų iki galo uždaryti, bet stipriau patraukiau ir uždariau. Bet privačiam reikalui turėjau gal tik minutę, nes dar nespėjus susitvarkyti, ji atidarė duris ir stebėjo, ką veikiu. Pasibaisėjau… Tai ką gi aš čia galiu daryti! Vėl guodžiau save: ji tik atlieka savo darbą. Bet ši mintis man nepadėjo.

Pagaliau patekau į gydytojos psichiatrės kabinetą. Ji ėmė klausinėti, kaip jaučiuosi. Kaip galiu jaustis?! Atsakiau, kad esu labai susijaudinusi. Ji atšovė - ko čia jaudintis? Vėliau pateikė nemažai klausimų. Liepė pavaikščioti tiesiai, po to - koja už kojos, pastovėti ant vienos kojos, ant kitos. Paskui užsimerkus pirštu paliesti nosį. Gydytoja apžiūrėjo mano rankas, venas. Pamačiusi šalia venų mažą apgamą, teigė, kad tai - adatos dūris.

Pradėjau šaukti, kad tai - apgamas, nes supratau, kad jei dabar tylėsiu, tai gali mane šioje įstaigoje ir uždaryti. Suabejojau gydytojos kompetencija. Sakiau, kad tikrai nesileidžiu narkotikų. O ji atšovė, kad čia atvežti visi taip sako.

Jaučiausi beviltiškai. Kaip paaiškinti ir įrodyti savo nekaltumą? Pradėjo ryškėti šlapimo mėginio parodymai. Iš kelių juostelių brūkšnelių – visi neigiami ir tik kažkoks vienas brūkšnelis gydytojai pasirodo „toks ant ribos“. Dieve, pagalvojau, čia jau paskutinis lašas... Pradėjo riedėti ašaros. Gydytoja savo ruožtu paklausė seselės nuomonės dėl to vieno iš kelių „pagaliukų“. Seselė pasižiūrėjo į mane ir gydytojai papurtė galvą, bet vis tik pasakė, kad tegul gydytoja pati sprendžia.

O gydytoja pareiškė... kad aš vartoju amfetaminą. Apstulbau. Aš bandžiau sakyti, kad viskas, kas čia vyksta, yra gryniausia nesąmonė, kad tai – pasityčiojimas iš žmogaus. Bet gydytoja rėžė: „Nesvaik!“ Gal tik dabar suvokiau, kad visa tai tikrai gali man dar liūdniau baigtis, kad aš niekam neįrodysiu savo nekaltumo, kad ši sistema gali per valandą žmogų sutrypti, pažeminti, paversti į nieką. Iš čia niekam niekas nesvarbu: nei tavo statusas visuomenėje, nei išsilavinimas, nei pareigos. Čia juk visi sąžiningai dirba savo darbą.

Nesu susidūrusi su narkotikus vartojančiu žmogumi (ir ačiū Dievui) ir nežinau, ar galima pažiūrėjus į žmogų pasakyti, kad jis kažką vartoja, bet negi kompetentingas policininkas, išdirbęs 20 metų savo darbą (kaip teigė pats), arba jau pagyvenusi, turinti patirties gydytoja negeba nustatyti to iš pažiūros?

Taigi gydytoja nusprendė paklausti ir patrulio nuomonės. Jis nustebęs pažiūrėjo į mano mėginį ir paklausė gydytojos, ką jis čia turėtų matyti. Ši paaiškino, ką reiškia vienas, o ką du pagaliukai. Gydytoja vėl pakartojo, kad vienas pagaliukas jai įtartinas. Tikriausiai pasižiūrėjau į policininką pilnomis baimės ir vilties akimis, lyg jis būtų mano paskutinis išsigelbėjimas, nes jis pasakė gydytojai, kad testas tikrai neigiamas ir kad gal „nebenervuokim“ žmogaus.

Tada gydytoja patvirtino, kad testas neigiamas. Atgavusi viltį išdrįsau paprašyti tyrimo išvadų kopijos. Gydytoja vėl pakėlė toną. „Tau juk sakėme, kad vienas „pagaliukas“ įtartinas, o dabar tu dar čia reikalausi kažko“. Vis tik davė išvadų kopiją, bet joje nieko nesimatė, nes rašyta per paprastą vadinamą „kalkę“. Šiaip ne taip išsireikalavau, kad gydytoja bent išvadą paryškintų rašikliu, nesvarbu, kad daugiau ten nieko nesimato.

Pagaliau išėjau iš psichiatrės kabineto. Dar ne viskas. Toliau vėl bendravau su policininkais. Pagrindinis ir vyriausiasis iš jų vėl atsirado prie įstaigos, pasitiko mane vos ne šypsodamasis. „Na, va, jau geriau atrodai“. Vos nepaspringau... Įsėdau į jų mašiną. Tai dabar, sako, surašysim protokolą dėl greičio viršijimo. Paaiškino, kad nesu nė kartą per 17 vairavimo metų bausta (ką ir pati žinau), tai skirs tik pusę minimalios baudos.

Viskas suprantama ir aišku, sutikau, pasirašau protokole. Patarė rašyti, kad labai gailiuosi, nes į tai bus galima atsižvelgti. Aišku, gailiuosi tikrai nuoširdžiai, tikrai sąžiningai sumokėsiu man skirtą baudą. Bet... Sėdėdama pas juos mašinoje, naiviai tikėjausi, kad bent kažkokį žodelį pasakys, kad suklydo, kad gal taip išėjo. Bet buvau tikrai naivi. Dar pasakiau, kad tokį moralinį pasityčiojimą patyriau pirmą kartą ir kad tikrai siaubingai jaučiuosi.

Mirtina tyla ... „Laisva“, – sako. Supratau, kad galiu eiti kur noriu, nes jie manęs neparveš. Dar įvykio vietoje vyras paklausė, o kaip aš parvyksiu namo, ar jie parveš mane, iš kur paėmė. Vadas atsakė, kad ant jų mašinos neužrašyta, kad čia taksi. Tiek to. Išlipau iš jų mašinos.

Dvi paras jau nemiegu nei naktį, nei dieną. Vaikštau kaip zombis. Nutariau nueiti pas šeimos gydytoją paprašyti kokių raminamųjų vaistų, nes jaučiu, kad pradeda „važiuoti stogas“. Paprašau, kad skirtų kokių lengvesnių, kad, neduok Dieve, nebūtų kokių psichotropinių medžiagų, nes kažkada reikės vėl vairuoti mašiną.

Pareigūnai tikriausiai verti pagyrimo. Va, kaip kruopščiai dirba, tikrina visus įtartinus. Gydytoja tikriausiai taip pat. Tik po viso šito viena lieku aš... su savo sutrypta asmenybe.

Rašau norėdama perspėti kitus, kad nenustebtų, jei kada išlipus iš mašinos, kokiam Lietuvos garbingam kelių patruliui, jūs pasirodysite įtartinas...

Pareigūno komentaras:

Ramūnas Matonis, Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus viršininkas:

„2014 m. vasario 18 d. kelyje Šiauliai – Gruzdžiai pareigūnai pastebėjo nuo Šiaulių miesto dideliu greičiu atlekiantį automobilį „Peugeot“. Greičio matuokliu buvo nustatyta, kad šis automobilis važiavo 124 km/val. greičiu, nors leistinas greitis šioje atkarpoje buvo 90.

Sustabdžius automobilį, nustatyta, kad jį vairuoja 1973 m. gimusi moteris. Vairuotoja buvo supažindinta su užfiksuotu greičiu ir paprašyta pateikti automobilio dokumentus ir vairuotojo pažymėjimą. Patruliai pastebėjo, kad vairuotoja sunkiai orientuojasi aplinkoje, ieškodama vairuotojo pažymėjimo, pradžioje ieškojo rankinėje, vėliau – automobilio dėtuvėje, kur rado ir pateikė tik automobilio dokumentus. Vairuotojo pažymėjimo moteris nepateikė, taip pat neturėjo kito asmens dokumento, patvirtinančio jos tapatybę.

Patrulis paprašė išlipti iš automobilio ir prieiti prie tarnybinio policijos automobilio. Anot pareigūnų, išlipusi iš automobilio, vairuotoja svirduliuoja, jos kalba nerišli, akių vyzdžiai susitraukę. Vairuotoja buvo patikrinta patikrinus alkotesteriu, tačiau alkoholio kraujyje neužfiksuota, tad pareigūnams kilo įtarimas, kad vairuotoja gali būti apsvaigusi nuo kitokių medžiagų, todėl pasiūlė jai vykti kartu į medicinos įstaigą pasitikrinti, ar nėra vartojusi psichiką veikiančių medžiagų. Moteris atsisakė kur nors važiuoti, į įvykio vietą atvyko jos vyras. Kažką ilgai derinęs telefonu, jis pasikonsultavo su žmona ir ji sutiko vykti į medicinos įstaigą. Tarnybiniame automobilyje vairuotoja pasakė, kad vartojo vaistus ir dabar perskaičiusi receptą pamatė, kad jie sukelia mieguistumą.

Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrijos klinikoje nustatyta, kad vairuotoja nevartojusi psichiką veikiančių medžiagų. Minėtai vairuotojai surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas už greičio viršijimą, jai leista važiuoti toliau. Pareigūnai teigia, kad su vairuotoja kalbėjo pagarbiai, visos procedūros buvo paaiškintos taip, kaip numato teisės aktai. Policija atkreipia dėmesį, kad išgėrus bet kokių vaistų, kurie gali sukelti mieguistumą, reiktų kurį laiką vengti sėsti už automobilio vairo, nes tai gali sukelti sunkias pasekmes.

O pabaigai, pagalvokime, kas galėjo atsitikti, jei moteris, pavyzdžiui, netyčia būtų užsnūdusi už 124 km/val. greičiu skriejančio automobilio vairo?“

http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/vairuotoja-neatsigauna-nuo-keliu-patrulio-ir-psichiatres-patyciu.htm

 

2014 02 03.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius

Po Europą klaidžioja referendumo šmėkla. Štai du naujausi pavyzdžiai: pernai kroatai referendumu nusprendė, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga, o šį rugsėjį Škotija referendume balsuos, ar tapti nepriklausoma. Pabandykime įsivaizduoti, kaip Lietuvoje Vyriausioji rinkimų komisija ar Konsitucinis Teismas vertintų siūlymus referendumu nuspręsti, kas yra šeima, ir svarstyti, pavyzdžiui, Žemaitijos nepriklausomybės klausimą. Ar kas abejoja, kad pirmasis sumanymas būtų paskelbtas prieštaraujančiu Europos teisei, o antrasis – Lietuvos Konstitucijai? Sumanytojai būtų viešai paskelbti tautos apgaudinėtojais ir „gazpromo agentais“. Kaip gerai, kad mūsų viešų prasivardžiavimų svetimšaliai nesupranta, nes juos logiškai pratęsę iki galo turėtume viešai atsiprašyti Didžiosios Britanijos premjero. Siekiantis iki 2017 m. surengti referendumą dėl britų narystės Europos Sąjungoje Davidas Cameronas, vadovaujantis lietuviška logika, yra tikrų tikriausias Kremliaus agentas, o įtempti Londono ir Maskvos santykiai tėra tik dūmų uždanga...

Girdėjau, kad neseniai buvo surengta teisininkų diskusija – ar gali Konsitucijos pataisos prieštarauti Konstitucijai? Kiek suprantu, į klausimą buvo atsakyta teigiamai ir padaryta logiška išvada – tokioms pataisoms būtina užkirsti kelią. Gaila, kad niekas nebando surengti diskusijos – ar gali Konstitucinio Teismo nutarimai prieštarauti Konstitucijai? Ir ką tada daryti su Konstituciniu teismu?

Referendumu galima spręsti bet kokį klausimą, jeigu tik atsiras pakankamai žmonių, kurie mano, kad toks klausimas iš tikrųjų svarbus. Vienintelis būdas, kaip išvengti referendumų – politikams patiems laiku spręsti tautai rūpimas problemas. Todėl žemės referendumo iniciatyva šiandien rodo tik viena – politikai neįvykdė savo pareigos, per Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį nesukūrė tinkamos sistemos, kaip būtų tvarkoma žemė ir jos nuosavybės klausimai. Už tokį aplaidumą privalu atsakyti. Referendumas – pasitikėjimo visu Lietuvos elitu klausimas, todėl jo taip ir stengiamasi išvengti.

Kitas dalykas – kas būtų, jeigu referendumu tauta pasisakytų prieš žemės pardavimą svetimšaliams. Pirmiausia tai nebūtų jokia tragedija, joks konfliktas su Europos Sąjunga ir jos teise. Nedera pamiršti, kad mes patys esame Europos Sąjunga ir galbūt pirmieji iškeltume eurobiurokratams nemalonų, tačiau ne tik mums patiems rūpimą žemės pardavimo svetimšaliams klausimą. Turėtų prasidėti derybos, gal sulauktume daugelio šalių palaikymo. Jeigu ne – parengtume mechanizmą, kaip sutvarkyti žemės pardavimo klausimus taip, kad Lietuvos piliečiai jaustųsi saugiai, o tuo pačiu būtų garantuotos visų ES gyventojų teisės. Įstatymai negali būti nuleidžiami iš viršaus, jie gimsta tautos ir jos papročių gelmėse.

Blogiausia, ko dabar gali griebtis politikai – ir kairieji, ir dešinieji – gąsdinti žmones, viešai meluoti ir taip bandyti paslėpti savo atsakomybę už neveiklumą. Jau pasigirsta balsų – jeigu referendume nubalsuosime „neteisingai“, reikės grąžinti Europos Sąjungos paramą... Ne taip seniai jau panašiai gąsdinta. Pamenat Žygaičius – jeigu neleisite darkyti žemės, atimsim ES paramą. Kur nuėjome?

Referendumo organizatorius su žemėmis maišantys vis stebisi, kodėl jų šventa žemelė nepraryja, ko jie skradžiai į žemę neprasmenga. Jeigu jie įgyvendins savo „kėslus“, kaip žemę pardavę turėsime kraustytis iš tos Europos. Tuomet jau ir žemės druskos nuo žemės dulkių bei kirmėlių nebeatskirsime. Geriausia būtų žemėmis užberti tą referendumą, tegul žemės vabalėliai sau žeminasi ir žemelę uosto, o mes žemės taukais aptekę, kojomis žemės neliesdami į pažadėtąją žemę keliausime. Tik tegul tie visi žemrausiai basa koja ant žemės nebestoja...

Politikai, kurie bijo tautos ir jos nuomonės, kuria valstybę, kurioje gera gyventi tik jiems patiems. Įdėmiai įsiskaitykime į baigiamąsias Lietuvos Konstitucijos nuostatas. Referendumu galima pakeisti bet kurį Konstitucijos straipsnį, Seimas tokių galių neturi.

 

2014 01 27.

Gintaras Aleknonis.                                      Vienbalsiu

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.

Sensacijų ir vadinamųjų garsenybių pirmiausia reikia tam, kad jos viešumoje užgožtų esminius mūsų gyvenimo procesus. Būtent taip norėtųsi vertinti triukšmą apie krentančius prezidentės reitingus: dažniausiai paklaidos ribose vykstančius svyravimus žiniasklaida vis siekia pateikti kaip vaizdingas arklių lenktynes. Nors, kaip sako sociologai, svarbiausia – tendencijos. Tiesa, Daliai Grybauskaitei jos šią akimirką nėra palankios, tačiau prezidentė, be jokios abejonės, išliks artėjančių rinkimų favorite. Sausį paskelbtos apklausos atskleidė, kaip rimtai ir profesionaliai svarbiausioji rinkimų kandidatė žvelgia į artėjančias varžybas, kaip vengia netikėtumų ir sumaniai derina prieš penkerius metus įgytą patirtį su naujomis tik valstybės vadovei atsiveriančiomis galimybėmis.

Prieš pat paskelbiant Daliai Grybauskaitei ne visai palankius apklausų rezultatus viešojoje erdvėje buvo sulašinta dar viena „skiepų“ dozė. Būtent taip reikėtų vadinti netikėtą senos temos – prezidentės Briuselyje laukiančios karjeros – aktualinimą. Bandoma ne tik neutralizuoti nepalankias žinias, bet ir formuoti „deficito“ poreikį: nesunku atgaivinti ne tik su sovietiniu mentalitetu siejamą norą bet kokiu būdu gauti tai, ko kiti taip pat labai nori. Su Lietuva dėl Dalios Grybauskaitės besivaržančios Europos Sąjungos legenda naudinga – taip, nerizikuojant skatinti euroskeptiškas nuotaikas, Lietuva paverčiama nugalėtoja, kuri varžybose su Europa laimėjo svarbiausią prizą – prezidentę.

Norėdami rimtai apsvarstyti Dalios Grybauskaitės galimybes užimti taip ir neįvardintas aukštas pareigas Europos Sąjungoje, pirmiausia turėtume atsakyti į klausimą, kiek tikėtina, kad jos kandidatūrą rems Lenkija. Be nuoširdžios Varšuvos paramos lietuvių politikui apie Europos Komisijos pirmininko pareigas galima tik svajoti. Kitas dalykas – mūsų viešojoje erdvėje iškreipta Europos politikų siekių hierarchija. Nė vieno nacionalinės karjeros viršūnėje esančio politiko niekas nesuvilios jokia tarnyba Europos Sąjungoje. Ambicingiems politikams Briuselis vis dar lieka garbinga politinė pensija arba saldžiai supakuota politinė tremtis. Lietuvoje toks mandagus susidorojimas su bendražygiais pagardinamas gausiu europietišku atlyginimu, todėl neatrodo kaip viešas pažeminimas.

Kalbos apie karjerą Briuselyje ir atidėliojimas skelbti sprendimą kandidatuoti prezidento rinkimuose šiuo metu yra du svarbiausi Dalios Grybauskaitės rinkimų vajaus „arkliukai“, kuriuos bus galima sėkmingai naudoti iki vasario 20 d. Tiesa, šios dvi temos kenkia paramą prezidentei deklaravusiems konservatoriams ir liberalams, kurie jau pasirinko: miglota „vaivorykštės vyriausybės“ viltimi bandoma užtemdyti nesekmės Europos parlamento rinkimuose riziką. Problema, kad abu šie projektai glaudžiai susiję – prastai pasirodžius rinkimuose, kalbėti apie įsijungimą į „vaivorykštės vyriausybę“ būtų naivu. O Daliai Grybauskaitei reikia atsiriboti nuo konservatorių ir liberalų „talkos“. Prieš penkerius metus ji sėkmingai įtikino dešiniųjų rinkėjus, kad nėra kairioji, šiandien kandidatės į prezidentus laukia priešingas uždavinys.

Įdomu, kad šiandien Dalios Grybauskaitės delsimas skelbti savo sprendimą kandidatuoti prezidento rinkimuose turi visai kitą prasmę, negu prieš penkerius metus. Anuomet toks atidėliojimas kaitino aistras, stiprino jos iš Europos grįžtančios gelbėtojos įvaizdį. Strateginis sprendimas po penkerių metų tapo rinkimų taktikos žaisliuku: dabar svarbiausias delsimo tikslas – kiek įmanoma trikdyti varžovų rinkimų kampanijas. Taip siekiama sutrumpinti prezidento rinkimų kampaniją, o tai naudinga tik pareigas einančiai valstybės vadovei. Daliai Grybauskaitei netrūksta žinomumo, o su kiekviena papildoma rinkimų vajaus diena didėja rizika, kad vienas ar kitas varžovas gali išsiskirti iš kol kas gana pilkos kandidatų minios. Demokratinės viešosios erdvės iliuziją kurianti žiniasklaida elgiasi savižudiškai – stengiasi naikinti bet kokią prezidento rinkimų vajaus intrigą ir vienbalsiu kuria priešpriešą: viena ypatinga kandidatė – vidutinybių minia.

Vos pasiskelbęs kandidatas, pavyzdžiui, Artūras Zuokas ar Linas Balsys, tuojau sužimba visų televizijų ekranuose. Tačiau jiems užduodami tie patys nuobodūs klausimai ir skubama skelbti vienodą diagnozę. Taip siekiama kito svarbaus būsimojo rinkimų vajaus tikslo – iki demokratinei valstybei priimtino minimumo sumažinti kandidatų diskusijas. Arba bent jau pasiekti, kad tos diskusijos būtų neįdomios ir mažai žiūrimos. Prieš penkerius metus pavyko – Kazimiera Prunskienė anuomet taip ir nesugebėjo įgyvendinti troškimo viešai diskutuoti su Dalia Grybauskaite.

Prieštaringai visuomenės vertinami klausimai – gėjai, tautininkai, euras, pensijos, atominė, žemė, skalūnai – iki šiol sėkmingai jų vengusiai prezidentei yra labai pavojingi. Norėdama laimėti, ji turi suburti labai skirtingus žmones; kad jie balsuotų už tą patį kandidatą, reikia sukurti nedidelį politinį stebuklą. Paradoksalu, bet tokio stebuklo pamatus galima bandyti kloti mažiau bendraujant su tradicine žiniasklaida, segmentuojant auditorijas socialiniuose tinkluose ar susitikimuose su rinkėjais. Tiesa, gana rizikinga nedidelėms auditorijoms skelbti tai, ką jos nori girdėti. Prieštaringos žinios gali persipinti, todėl bene geriausia Dalios Grybauskaitės rinkimų tema po vasario 20-osios būtų visus rinkėjus jungiantis darbas. Darbas Lietuvos labui, pabrėžiant, kad prezidentas toks svarbus, jog negali nė akimirkai atsitraukti ir užsiimti tokiomis smulkmenomis, kaip rinkimų vajus. Lietuviai mėgsta darbščius ir pasiaukojančius. Dalios Grybauskaitės lūpose tokia žinia skamba autentiškai – visą kadenciją prezidentė dirbo be atostogų, jos darbo diena prasideda dar saulei nepatekėjus...

Darbo Lietuvai tema padėtų išvengti prezidentei nepatogių klausimų apie rėmėjus bei rinkimų štabą. Visiems kitiems kandidatams rinkimų štabai tampa atrama, tačiau kiekvienam prezidento pareigas einančiam politikui tai tikras galvos skausmas. Nedera naudotis valstybės ištekliais ir prezidentūroje sutelktą ištikimiausių bendražygių komandą siųsti neapmokamų atostogų, kurias jie praleistų agituodami. Dalios Grybauskaitės štabe atsiradusios asmenybės keltų daugybę nepatogių klausimų ir toms asmenybėms, ir pačiai kandidatei. Geriau bandyti rinkimų štabą paversti atgyvenusiu politikos reliktu.

Rinkimų pradžiamokslis sako – kiekvienas valdžioje esantysis turi stengtis, kad rinkimai jokiu būdu netaptų referendumu, kurio svarbiausias klausimas – kokia buvo besibaigianti kadencija. Geriausia kalbėti apie ateities darbus ir viltis. Kaip vienas išminčius kadaise sakė – kuo aukščiau kylame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skraidyti. Kiekvienas mūsų gegužės 11-ąją turėsime atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų kyla, o kas...

 

 

2014 01 25.

Dalius Stancikas.                              Konstituciniam Teismui – apkalta

Jei mūsų Seimas būtų sąžiningas ir valingas, jei jam labiau rūpėtų ne vidinės partinės kovos dėl to, kas sudarys valdančią koaliciją ar laimės Prezidento rinkimus, o nykstanti Tauta ir teisingumas, tai visiems devyniems Konstitucinio Teismo teisėjams būtų surengta apkalta ir jie pašalinti iš pareigų.

Tiesą sakant, tokia apkalta Konstitucinio Teismo teisėjams jau turėjo būti surengta gerokai anksčiau – 2003 metais, kai Konstituciniam Teismui vadovavo okupuotos Lietuvos teisingumo ministro Prano Kūrio sūnus Egidijus Kūris. Tas pats, kuris Prezidentės teikimu dabar atstovauja Lietuvai Europos Žmogaus Teisių Teisme ir atskira nuomone gina buvusį Vengrijos teisėją – komunistą.

Būtent tuomet, Konstituciniam Teismui vadovaujant E. Kūriui, ir buvo suformuota tokia Konstitucinio Teismo doktrina, kuri, mano galva, iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir kuria, priimdami sprendimus, vadovaujasi ir dabartiniai Konstitucinio Teismo teisėjai. Ir taip elgdamiesi jie pažeidžia priesaiką Lietuvos Respublikai.

„Prisiekiu garbingai ir sąžiningai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas; prisiekiu ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką ir saugoti Konstitucijos viršenybę, paklusdamas tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, – taip skamba teisėjo priesaika.

Paklusdamas tik Konstitucijai...

Tačiau atidžiai paskaitykite Konstitucinio Teismo sprendimus, tarkim, kad ir dėl generalinio prokuroro absoliučios nepriklausomybės – iš esmės ten remiamasi ne Konstitucija, bet Konstitucinio Teismo suformuota doktrina, kuri tėra tik devynių (o šįsyk tik septynių) teisėjų nuomonė vienu ar kitu klausimu.

Štai prieš savaitę paskelbtame Konstitucinio Teismo nutarime netgi įsakmiai primenamas 2003 sausio 24 dienos E. Kūrio vadovaujamo Konstitucinio Teismo nutarimas, kad „kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, pagal Konstituciją įgaliojimus konstatuoti, jog ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota doktrina aiškinant Konstituciją jau negalima remtis (ir kokiu mastu), turi tik Konstitucinis Teismas“.

Supratote? Tauta arba Seimas pakeičia ar patikslina Konstitucijos nuostatą, tačiau tai nieko nereiškia, nes vis dar lieka suformuota senoji Konstitucinio Teismo doktrina, ir tik jos kūrėjai gali paaiškinti, ar tikrai ir kokiu mastu pakito mūsų gyvenimas.

Pavyzdžiui, iš Tautos atstovų demokratiškai išrinktas Seimas pagaliau ryžtasi priimti ilgai tampomą Konstitucijos patikslinimą, kad „šeima sukuriama sudarius santuoką“. Tačiau Konstitucinis Teismas, kuris absoliučiai neteisėtai šiuo klausimu iškraipė Konstituciją ir sukūrė konstitucinę doktriną, kad „šeima negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“, nes ji „grindžiama emociniu prieraišumu, tarpusavio supratimu“ (tokių žodžių išvis nėra Konstitucijoje), gali ir toliau tvirtinti, kad galioja tik tie įstatymai, kurie neprieštarauja jų jau sukurtai doktrinai.

Juk mes jau gerą dešimtmetį gyvename ne pagal Konstituciją, o pagal Konstitucinio Teismo doktriną, apie kurią pačioje Konstitucijoje nėra nei mur mur. Konstitucijoje nieko nėra ir apie tai, kad tik Konstitucinis Teismas gali aiškinti Konstituciją – tai paties Konstitucinio Teismo išsigalvojimas, kuriuo Konstitucinis Teismas save pasiskelbė aukščiau už Konstituciją!

Kadangi 2003 metais Konstituciniam Teismui už Konstitucijos laužymą niekas net nepapriekaištavo, jis toliau nekliudomas daužė Konstitucijos pamatus ne tik uzurpuodamas kitų valdžios institucijų (Seimo, Vyriausybės) teises, joms nurodinėdamas, ką ir kaip daryti, bet net ėmėsi brėžti visos valstybės vertybines gaires. Konstitucinio Teismo tinklapio skyrelyje „Oficialioji konstitucinė doktrina“ taip ir rašoma: „Pateikiami Konstitucinio Teismo aktuose kuriamos ir plėtojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentai valstybės raidai aktualiausiais klausimais.“  

Su tuo ir sveikinu visus, kurie manė, kad piliečiai per Konstituciją formuoja valstybės raidą, o Konstitucinis Teismas užsiima tik tuo, ką jam nurodo Konstitucija: „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.“

O tarp tų valstybės raidai „aktualių konstitucinės doktrinos fragmentų“ rasime ne vieną Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriuo jis suvaržo konstitucines Seimo teises vykdyti parlamentinę kontrolę (pvz., deramai kontroliuoti Valstybės saugumo departamentą, renkantį informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą), emigrantams atima pilietybę, ir, žinoma, pateikia tokius perlus, kaip šeimos sąvokos ar teisėjų atlyginimų mažinimo išaiškinimą: šeima yra tol, kol yra emociniai ryšiai, o gana daug uždirbantiems Konstitucinio Teismo teisėjams krizės ar karo atveju atlyginimus galima mažinti tik tokia pačia proporcija kaip skurdžiai gyvenančioms bibliotekininkėms, valytojoms ar medicinos seselėms.

Štai į tokią sveiko proto, moralės ir teisingumo raidą mus stumia Konstitucinio Teismo  teisėjai ir jų žymioji doktrina. Iš šios doktrinos gimsta ir kiti, su Konstitucija ir piliečių valia nieko bendro neturintys teisiniai šedevrai, kaip antai 2009 metų Konstitucinio Teismo sprendimas, kad bene didžiausias valstybinės korupcijos pavyzdys – įstatymas dėl LEO LT – neprieštarauja Konstitucijai, taigi, yra teisingas.

Arba pats paskutinysis Konstitucinio Teismo sprendimas dėl generalinio prokuroro nepriklausomumo, nes po šio Konstitucijos išaiškinimo Lietuva turbūt tapo vienintele valstybe pasaulyje, kurioje prokuratūros vadovas niekam neatskaitingas už savo darbą – kitur prokuratūra yra arba teismų, arba vyriausybės sistemos dalis.

Ir visai be reikalo Prezidentūra dėl šios „pergalės“ džiūgauja: tai Pyro pergalė, nes Prezidentė dabar taip pat oficialiai negali atleisti generalinio prokuroro už blogą darbą – nebent tik naudodamasi telefonine teise, kaip FNTT vadovų atveju. Bet tai jau būtų visos valstybės atžanga į sovietmetį. Tačiau Konstitucinio Teismo padedami ten ir žengiame.

Konstitucija pabrėžia nepriklausomumą prokuroro, kuris organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja. Konstitucinis Teismas apsimeta, kad nesupranta, jog šiuo klausimu generalinis prokuroras nėra tapatus paprastam prokurorui: jis netiria bylų, o tik vadovauja institucijai, todėl jo, kaip vadovo, laisvė nuo visko atrodo absurdiškai. Konstituciniai teisėjai labai nevykusiai bando užtušuoti savo politikavimo nelogiškumą teigdami, kad „demokratinis politinis režimas, yra neatsiejamas nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, ir todėl nurodo Seimui – Tautos atstovybei, lyg kokiam vaikų darželiui (dar vienas teisėjų galių viršijimas), kaip tai padaryti: įstatymu įpareigoti generalinį prokurorą teikti informaciją. Kaip galima kažką nurodyti visiškai nepriklausomam generaliniam prokurorui? Ir kam reikalinga kažkokia jo informacija, jei net pagal ją paaiškėjus, jog prokuratūra blogai „tarnauja žmonėms", vis tiek negalima nieko pakeisti?

Labai jau negrabiai teisėjai apsimetė nesuprantą ir labai išmintingos Konstitucijos nuostatos, kad generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Prezidentas su Seimo pritarimu – būtent ši numatyta dviejų valdžių apsauga ir garantavo, kad su generaliniu prokuroru negalės lengvai susidoroti nei Seimas, nei Prezidentas. Kam dabar ta atleidimo nuostata reikalinga, jei Konstitucinis Teismas atėmė Prezidentui ir Seimui valingas konstitucines galias ir šioje procedūroje paliko tik formalias sekretorės funkcijas – padėti antspaudą ir parašą tuomet, jei pats generalinis panorėtų pakeisti darbą, pilietybę ar išeitų Anapilin? Tuomet reikėjo neišsisukinėjant taip ir konstatuoti – išrinktas generalinis prokuroras dirba septynerius metus, jei pats nepanori kitaip.

Beje, Konstitucinio Teismo pirmininkas R. Urbaitis vėliau Konstitucijos kūrėjams taip ir aiškino, jog jų tikslas – garantuoti tokį generaliniam prokurorui nepriklausomumą, kad jis išdirbtų visą kadenciją. Ačiū už atvirumą, nes mes, piliečiai, juk naiviai manėm, jog generalinio prokuroro tikslas – ne išbūti poste septynerius metus, bet dirbti taip, kad valstybėje būtų kuo daugiau teisingumo – juk valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Retorinis klausimas K. Urbaičiui: negi jis mano, kad D. Valys yra toks nepriklausomas nuo Prezidentės ir dirba taip gerai, kad yra vertas baigiančiai sugriūti prokuratūrai vadovauti dar ketverius metus? Gal referendume šito pasiklauskim žmonių, jei jau jų atstovai Seime tapo tokie nepatikimi?

 Paskutiniai Konstitucinio Teismo sprendimai dėl teisėjų atlyginimų ir generalinio prokuroro šiek tiek išjudino Tautos atstovus: konservatoriai ėmėsi ruošti pataisas, neleidžiančias Konstituciniam Teismui kištis į Vyriausybės kompetenciją – spręsti ekonominių reikalų, Seimo pirmininkė prakalbo apie būtinybę patiems piliečiams rinkti Konstitucinio Teismo teisėjus, o Seimo Teisės komiteto pirmininkas pasiūlė pasiklausti to paties Konstitucinio Teismo, ar Lietuva vis dar parlamentinė valstybė.

Tačiau visos šios priemonės yra tuščios, nes Konstitucinis Teismas nužengė per toli – jis jau seniai vadovaujasi nebe Konstitucija, o savo sukurta konstitucine doktrina, kurią mes, jos vykdytojai, turime suprasti kaip vientisą ir niekad neklystančią: „oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą.“ (Atkreipkit dėmesį – suponuoja būtinybę aiškinti ne pagal Konstituciją, bet pagal konstitucinę doktriną!)

Todėl lieka tik dvi išeitys: arba pagal Konstitucinio Teismo įstatymą už priesaikos sulaužymą pradėti apkaltą visiems Konstitucinio Teismo teisėjams, arba keičiant Konstituciją išvis panaikinti Konstitucinį Teismą, jo prievoles perduodant Aukščiausiajam Teismui, kaip yra Amerikoje.

Kitaip ir toliau gyvensim bei kursim valstybę pagal neteisėtą kelių žmonių sumąstytą konstituciją, vadinamą konstitucine doktrina.

 

 

 

2014 01 15.

D.Stancikas.                                          Didžiausias pavojus Lietuvai – nebe Rusija

Didžiausias pavojus šiandien Lietuvai yra nebe Rusija, kaip skelbia Valstybės saugumo departamentas, prezidentė ir konservatoriai, kurie kaip ir prieš dvidešimt metų ant šio ideologinio pamato kuria visą valstybės strategiją.

Tai jau gerokai pasenusios žinios.

Taip, Rusija iki šiol brandina viltis susigrąžinti buvusias carinės, vėliau sovietinės imperijos žemes – pusantro šimto metų Lietuvos okupacijos per pastaruosius du šimtus negalėjo praeiti be pėdsakų nei Rusijai, nei Lietuvai. Jei ne Rusijos imperiniai siekiai, Lietuva pagal gerovės indeksą šiandien gyventų kaip kokia Skandinavijos valstybė, tačiau dabar turi skausmingai laižytis žaizdas. Ypač dvasines. Tuo tarpu Rusija vis dar įtikėjusi savo supergalybe, nors patys rusai jau rėkte rėkia (ir dėl to kelia degtinės kainas) apie beviltiškai pragertą genofondą ir akyse nykstančią rusų tautą.

Taip, Rusija dar pavojinga vien todėl, kad yra branduolinė valstybė, tačiau gąsdinimaisi dėl gazmanovų koncertų Vilniuje atrodo groteskiškai.

Taip, Lietuvoje dar yra rusų, gal ir lietuvių, kurie vis dar aukština buvusius okupacijos laikus, tačiau jų dabar yra gerokai mažiau nei prieš dvidešimt, dešimt, ar penkerius metus. Taip, Lietuva dar negali jaustis visai saugi nuo Rusijos, tačiau ji yra saugiausia per pastaruosius tris šimtus ar daugiau metų. Taip, Lietuvoje tikrai veikia mūsų Saugumo departamentui nepagaunamos Rusijos spec. tarnybos, skleidžiama Rusijai naudinga propaganda, tačiau jos paveikumas labai mažas, palyginti su įtaka iš Vakarų. Dabartiniai dvidešimtmečiai, nors vis dar keikiasi rusiškai, tačiau nebesupranta rusų kalbos ir lietuvių kalbai dabar yra pavojus tik suanglėti.

Lietuvoje beveik neliko šeimos, kurios narys nebūtų išvykęs į anglijas ar amerikas. Taigi dabar veik kiekviena šeima turi po savo ambasadorių Vakaruose. Ir tai yra didžiausia garantija, kad informacija iš Vakarų per šiuos šeimos ambasadorius yra nelyginamai paveikesnė nei iš Rytų per kokį juokdariu virtusį Paleckiuką ar per kokį sureikšmintą Gazmanovo koncertą.

Prisimenu, kaip 1988 m. Sąjūdžio Seime pykau ant kauniečių, kurie, užsidarę savo erdvėje, reikalavo jau tuomet skelbti referendumą dėl nepriklausomybės – aš atstovavau raudonajam Pakruojui, Komunistų partijos Lietuvoje įkūrėjo Karolio Požėlos gimtinei, ir buvau visiškai tikras, kad tokiai apklausai Lietuva dar nepasiruošusi, dar per stipriai veikia okupacijos įšalas. Todėl iš dalies (bet tik iš dalies) dar galiu suprasti abejones Tautos sąmoningumu ir 2004 m., kai rengtas referendumas dėl Europos Sąjungos ir tauta viliota nemokamais skalbiamaisiais milteliais. Bet kodėl tauta abejojama ir dabar, kai dešimt metų atviriausios sienos, kai kiekvienoje šeimoje yra po Vakarų ambasadorių? Kai Lietuva turi greičiausią internetą pasaulyje, lietuviai sparčiausiai įsisavina mobiliuosius telefonus, o per šventes daugiausiai skambina į Didžiąją Britaniją…

Kai net bolševiko Karolio Požėlos proanūkis, socialdemokratas Juras Požela per Seimo rinkimus (2 ture) agituoja už Andrių Kubilių, sukūrusį atsilaikymo prieš Rusiją strategiją! Kai buvęs (ar esamas) „Gazpromo“ atstovas Viktoras Uspaskichas remia A. Kubiliaus naują atominę elektrinę, o konservatoriai teisiamą Darbo partiją kviečiasi į valdančią koaliciją (2011 m.)?!

Todėl ir sakau, kad šiandien už Rusiją yra didesni bent du pavojai: pražūtinga Tautos emigracija, rodanti Tautos negebėjimą atsilaikyti prieš geriau materialiai išsivysčiusią civilizaciją, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamatų („Suverenitetas priklauso Tautai“) griovimas, pasireiškiantis per pavojingai užsitęsusį politinio elito nepasitikėjimą tauta, kuris lemia klaidingas valdžios kuriamas strategijas ir dar spartesnį Tautos nykimą.

Reikia pavyzdžių? Jei žiūrėsim tik per Rusijos grėsmės prizmę, galėsim džiaugtis, kad Lietuva pirmoji iš visų Europos valstybių pradėjo įgyvendinti vadinamąjį trečią ES energetikos paketą, o tai reiškia – pirmoji paskelbė Rusijai energetinį karą ir dabar už tai trečius metus moka didžiausią Europoje kainą už dujas, už šildymą (trečdaliu brangiau nei estai su latviais!). Tačiau jei žiūrėsim per emigracijos grėsmės prizmę, tai šitoks nepamatuotai karingas žingsnis labai apsunkino visų Lietuvos gyventojų gyvenimą ir prisidėjo prie dar vienos dešimttūkstantinės, greičiausiai negrįžtamos, emigracijos bangos. Ir tai vien todėl, kad mūsų valdžia drąsesnė, patriotiškesė už latvių, estų ar vokiečių ir todėl tyčia tampo Maskvai uodegą?

Kas čia – gal kažkieno pavėluota Sausio 13-oji, tokia perdėta atgailos forma už tai, kad lemiamomis valstybei akimirkomis kolaboravo su tuo pačiu Kremliumi?

Bet jei mes energetiškai labiausiai priklausomi nuo Rusijos ir labiausiai norime federacinės Europos (kurioje lietuviai toliau pirmaus emigracija), kodėl tuomet pirmi kišame galvą į kainų kilpą, nepalaukiame bendro Briuselio veiksmo dėl jo paties priimto to trečiojo paketo? Manėm, kad Rusija išsigąs ir atsitrauks – bent taip žadėjo ministras A. Sekmokas? Lengva premjerui, ministrams, Seimo nariams ar jų patarėjams rizikuoti kainomis už šildymą, kai netenka gyventi „nuo algos iki algos“. Lengva rodyti Prezidentei savo išdidumą ir nesiskolinti už trigubai mažesnes palūkanas iš Tarptautinio valiutos fondo, kaip darė Latvija, arba kariauti su Rusija abejotinos vertės žodžių karą, kai valstybės vadovės „sumažinta“ alga penkiolika kartų didesnė nei kažkieno pensija, jei ji negamina pieno produktų, neužsiima tranzitu ir jos šeimos biudžetui tiesiogiai nebaisi Rusijos muitinės blokada.

Žiūrėjimas ar vertimas kitus žiūrėti vien per Rusijos grėsmės prizmę neretai realybę net apverčia aukštyn kojom.

Kaip po referendumo dėl atominės elektrinės elitas pavadino didžiąją Tautos dalį? Tamsuoliais, suklaidintais Rusijos, referendumo organizatorių (rusų agentų) ir pan. Tačiau iš tiesų lietuviai mąstė kaip kiti apsišvietę pasaulio piliečiai – po Fukušimos atominės elektrinės katastrofos (kuri nesibaigia ir po trejų metų, nes reaktorius vis dar neužgesintas) ne tik Europa, bet dauguma pasaulio šalių, tarp jų ir pati Japonija, iš esmės pakeitė požiūrį į atominę energetiką. Tik Rusija, Kinija ir Baltarusija kuo skubiau pranešė toliau statysiančios naujas atomines elektrines – ten juk vadovai visuomet buvo labai drąsūs savo piliečių sąskaita.

Tas pat su skalūnų dujomis: žemaičių bendruomenės ir visi juos remiantys daug kartų viešai išvadinti Kremliaus paveiktais tamsuoliais, sektos sakmės apie kažkokias rusų pinigais kabinamas reklamas (tai už ką, po galais, pinigus gauna Valstybės saugumo departamentas?), nors iš tiesų lietuviai vėl elgėsi kaip civilizuočiausi europiečiai, kurie įsiklausė į Europos Komisijos (taigi, Briuselio, mieli ponai) perspėjimą apie gyvybiškai rimtus pavojus daug tankiau nei Amerika apgyvendintai Europai. Tuo tarpu mus nuo rusiškos energetinės nepriklausomybės turėjęs išgelbėti „Chevronas“ sudarė milijardinius sandorius su „Gazpromu” dėl skalūnų dujų išgavimo Sibiro platybėse.

Liūdna ir grėsminga, kai Lietuvos atstovas Europos Parlamente Vytautas Landsbergis aiškina, kad Tauta neturėtų pasisakyti tokiais esminiais klausimais kaip atominės elektrinės statyba, savo pinigų keitimas ar net žemės pardavimas užsieniečiams, nes prieš 22 metus „ji rinko komunistus“ (tas, beje, nutiko ir kitose soc. lagerio valstybėse, tačiau ne dėl padidėjusių simpatijų komunistams, o todėl, kad išsivadavimo judėjimai tuomet rinkimuose išskaidė savo balsus suskildami), o dabar Tauta renka „komunistų pakaitalus, visokius darbiečius“ (tai netiesa – už darbiečius balsavo tik 8% Tautos. Ir pagaliau, kodėl turėtų jų bijoti, jei konservatoriai juos kviečiasi į valdančiąją koaliciją ar sudaro bendras koalicijas savivaldybėse?).

Taip paneigiami ne tik Sąjūdžio, kuriam V. Landsbergis vadovavo, programiniai siekiai. Taip paneigiama ne tik tautos išmintis per V. Landsbergio inicijuotą referendumą dėl nepriklausomybės 1991-aisiais. Taip paneigiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurią V. Landsbergis pats ir pasirašė: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str). „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.).

Būtent taip ir gimsta diktatūros – kai kas nors nusprendžia, jog žino geriau už Tautą, kaip jai gyventi.

Čia ir yra Lietuvos dramatizmas ir didžiausias pavojus: besikeičianti kairės – dešinės valdžia nepajėgi sustabdyti tautos nykimo – išsivaikščiojimo, išmirimo, bet vis tiek manosi geriau žinanti, kaip ją gelbėti. Daugiau nei metus besitęsiantis tautos valios ignoravimas dėl atominės elektrinės yra nusikalstamas konstituciniu požiūriu. Tas pat daroma ir gniaužiant daugiau kaip 300 tūkst. piliečių teisę šaukti referendumą (pasitarimą) vienu iš pamatinių valstybei ir Tautai – žemės pardavimo užsieniečiams klausimu. „Lietuvių Tauta, įkūnydama prigimtinę Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje…” – taip rašoma mūsų Konstitucijos įžangoje.

Kodėl politiniai kairieji, politiniai dešinieji, valstybės vadovė bijo pakviesti juos rinkusius žmones į Konstitucijoje numatytą referendumą ir argumentais civilizuotoje diskusijoje, o ne neteisėta valdžios galia, įtikinti žmones, kad jų tiesiamas kelias yra Tautai geriausias?

Tai būtų ir puiki proga pagaliau rimtai pasitarti, kokios Europos, mes, lietuviai, norim. Juk žemės pardavimo užsieniečiams klausimas yra esminis ateities klausimas: ar mes per savo atstovus Europos Parlamente kuriame tokią ateities Europą, į kurią stojome 2004 m. – valstybių sąjungą, ar tą, kuri dabar Europos Parlamente kuriama be Lietuvių Tautos apsisprendimo referendume – kaip viena valstybė su simboliniais teritoriniais pavadinimais Lietuva, Latvija, Estija..? Kas bus, jei po dešimties – dvidešimties metų tokioje ES jau bus ne tik Ukraina, bet ir Rusija?

Ir svarbiausia – ar Lietuvių Tauta, kuri šiandien teisiškai saugoma pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, turi galimybių neišnykti tokioje Europos federacijoje?

O gal tai nebėra svarbus mums klausimas, nes kaip sako politikos elitas – pavojus yra ne beatodairiška emigracija, gimstamumą viršijantis mirtingumas (mūsų nebėra net 3 mln.), pavojus – ne žemės pardavimas užsieniečiams (nors niekas net dabar valstybėje nežino, kiek jos ir kas nusipirko), pavojus – ne parduotos užsieniečiams strateginės naudingos iškasenos, pavojus – ne atominės elektrinės (neseniai geriausi rusų atomo žinovai pripažino, kad nėra iki galo aišku, kokie ten vyksta procesai), pavojus yra tik Rusija?

Bet ką tuomet mes saugojam nuo Rusijos?

 

 

2014 01 13.

Neringa Venckienė.                         Sausio 13-oji. Ar už tokią Lietuvą kovojo?

Kasmet prieš Sausio 13-ąją pasipila įvairūs straipsniai ir komentarai. Dažniausiai juos rašo politikai ir žurnalistai, primindami iškovotą laisvę. Laisvę, kuri dabartinėje Lietuvoje virto į melą, korupciją, neteisingumą, propagandą…

Ar už tokią laisvą Lietuvą kovojo žmonės?

Ar prieš 23-ejus metus Sausio 13-ąją kas nors galėjo įsivaizduoti, jog ta pati Komunistų partija, pakeitusi savo pavadinimą, bus nuolat jau nepriklausomos Lietuvos valdžioje.

Ar 1991 metų Sausio 13-ąją kas nors galėjo pagalvoti, jog tie patys teisėjai ir prokurorai, uoliai tarnavę tarybinėje sistemoje, nepriklausomybės laikais vėl pritaps, lyg niekur nieko toliau tirs bylas ir teis žmones.

Kas galėjo numatyti, kad korupcija taip įsigalės, kad sunku bus sutikti sąžiningą teisėją ar kitą pareigūną.

Kad korupcija įgaus tokį mastą, jog milijonus pasisavinusių niekas nebaus. Kad korupciniai valdžios projektai virs Lietuvos kasdienybe.

Kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras viešai meluos, kurs bylas aukoms ir nusikaltėlius saugos, skirdamas milijonines sumas.

Kad beveik milijonas gyventojų nepriklausomybės laikais paliks Lietuvą dėl skurdo ir neteisybės.

Kad valdantieji praskolins Lietuvą ir ateityje ketins parduoti jos žemes.

Kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras lydės girtą kaltinamąjį pedofilija, kuris po pusvalandžio bus rastas negyvas.

Kad auką pedofilijos byloje, neišnagrinėjus pedofilijos bylos, prievarta grobs 240 ginkluotų nepriklausomos Lietuvos pareigūnų.

Kad Lietuvos žmonės, stoję ginti mažą mergaitę, bus persekiojami ir teisiami.

Kad nepriklausomos Lietuvos policija persekios vaikus, parašiusius žodelį “TIESOS”.

Kad Lietuvoje neliks padorių žurnalistų. Kad beveik visi tarnaus naujajai sistemai ir propagandai.

Pavyzdžių galima išvardyti ne dešimtis, o šimtus ir tūkstančius. Tokių pavyzdžių, apie kuriuos prieš 23-ejus metus niekas net nepagalvojo.

Manau, kad ne už tokią Lietuvą kovojo žmonės.

Kaip bebūtų, privalome nepamiršti už tautos laisvę sudėtų Sausio 13-osios aukų.

Ir tikėti, kad ateis diena, kai vėl didžiuosimės savo valstybe Lietuva, kad neliks korupcijos ir netiesos, pasitikėsime prokurorais, teisėjais ir Seimo nariais.

Deja, vilčių dėl šviesios Lietuvos ateities lieka vis mažiau ir mažiau.

 

2014 01 02.

Mira Kovalski.                    Ką apkaltins V. Naruševičienės išprievartavimu?

Besibaiginėjant Gyvatės metams į ekranus dar kartą priminti  “apie tai kaip nebuvo pedofilijos´´ įsirangė etatinė pedofilijos nebuvimo žinovė- Lryto žurnalistė L. Lavastė.  Kauno pedofilijos istoriją žurnalistė bandė išpūsti į meksikietiško serialo burbulą- apie vargšę, bet labai stiprią ir protingą merginą, nugalėjusią prieš teisininkų šeimą.  ( Na užsimiršo, kad vargšės tėvai dėvi užmestą Kauno verslininkų gyvenimą, bet kam gi nepasitaiko?)
 
L. Lavastė nepateikė jokių faktų, nepaaiškino, kad ir pvz. -kokie ypatingi žmonės apmokėdavo vargšės merginos  brangias advokato paslaugas, kas užpirkdavo laidas, straipsnius, įvairius patologinius melagius vietoj liudininkų.  Kodėl jai skambino J. Furmanavičiaus draugužė? Kodėl telefonu paskambinusi seseriai spalio 5,2009 rytą, L. Stankūnaitė įvardijo save kaip įtariamąją. “Juk aš toje byloje esu įtariamoji, o ne tu´´ – taip į sesers klausimą, kodėl jai skirta apsauga atrėžė L. Stankūnaitė.
 
Kaip pačiai  L. Lavastei atrodė A. Ūso 50 litų biznis nurašant skaitliukus, bet mokant fiktyvų atlyginimą  savo firmoje ,“Tesidė´´ ,  nors L. Stankūnaitė ten nepasirodė nei vieną dieną.  Kokioje kirpykloje  L. Stankūnaitė uždirbdavo 5000lt per menamą vaikų tvirkinimo periodą?
 
Lryto darbuotojų imamas interviu iš vienos kitai tapo ne interviu, o skysta, tąsia labiau skirta žurnalo moterims pasakėle, liejama nemąstantientiems lengvatikiams į patiklias ausis.  L. Lavastė bobiškai pabandė iš gana rimtų nusikaltimų virtinės išseilioti lietuviškos Marikrušos  gyvenimo istoriją. Gal kam užkibs? O gal dar labiau apnuogins ir taip nuogus teismų karalius?

 Gana ironiškai skamba, kai L. Lavastė giriasi turėjusi garbės susipažinti su  L. Stankūnaite, kurios reputacija tiek Petrašiūnuose tiek apskritai Kaune, nebuvo labai spindinti. Tik populiari. Populiari ir skelbimų lentose, kur moterišką švelnumą maino į piniginę paramą.  O gal šių dviejų moteriškių garbės supratimas vienodas? Kaip sakoma -po kiek kilogramas garbės, mieloji?
 

Nevykusiai mėginama nupiešti, kad tik viena L. Lavastė pažinojo L. Stankūnaitę…  Tik jos ( riebiai apmokėta? )  nuomonė yra teisinga ir neklystanti. Visi kitų, auginusių ir po puodu ar rūsyje neslėpusių vaikiškos laimės – niekinė.  Niekinės tapo ir 5 psichologų išvados apie tai, kad vaikas nefantazuoja ir kad buvo daroma įtaka , tik ne desperatiško tėvo, o tos pačios biologinės gimdytojos, kuri įbėgusi į apklausas žviegdavo lyg skerdžiama ,, Tylėk! Nieko nekalbėk!,,  Tiesa, šį kadaise psichologės išsakytą faktą užbėrė paskalų pabiromis.
 
Laikui bėgant žinoma, šią svarbią įtakos aplinkybę išvertė lyg rankovę, tie kurie buvo suinteresuoti pedofilijos nebuvimu. Socialiniuose tinkluose, L. Stankūnaitės gerbėjų grupėse buvo siūlomos tam tikros pinigų sumos, tam, kuris pasiryš teisiškai atvirkščiai perrašyti N. Venckienės knygą “Drąsiaus viltis – išsaugoti mergaitę´.
 
Kruopščiai slepiant tikruosius faktus, pedofilijos bylą pavertė gandų ir melų kūliu. Laikui bėgant šis kūlys vis didėja, ir kasdien  pasipildo naujomis absurdiškomis detalėmis.
 
Praeitais metais viena, alkoholio nevengianti Lryto žurnalistė rimtu veidu, kiekvienam sutiktam vyninės rūsyje aiškino, anot jos, tikrą tiesą- kad N. Venckienės sūnus yra įvaikintas. Atimtas panašiu būdu, kaip ir iš L. Stankūnaitės. Neva visa jos darbovietė – Lrytas tą žino ir laiko sugniaužę įrodymus. Vis žadėjo pateikti skandalingus faktus, kol užmiršo… O ir su belaukiančiais, susipyko… Klausimas- kodėl būtent Lryto kontoros kai kurie darbuotojai užsiiminėja tokiais menkaverčiais šmeižtais?
 
L. Lavastei   Gyvatės metais sekėsi – ji gavo paskaityti bylas, matėsi ir bendravo su nuo  artimųjų slepiama ir izoliuota mergaite. Beje, įsitikinti, kad vaiko sveikata ir būvis geras negalėjo net speciali medikų komisija.
 
Gana keistai nuskambėjo L. Lavastės jau pasikartojantis pasakojimas, kad D. Kedytė yra nuolat vaikų būryje. Kiek žinome L. Stankūnaitė turi vieną dukrą, o ne būrį vaikų, kuriam anot L. Lavastės vadovauja D. Kedžio dukra. Ar pas valstybės saugomus asmenis malasi tuntai vaikų? Kokių vaikų? Gal  tokių iš kurių niekada neišgirsi pagyrų, kad žaidžia su žinomiausia Lietuvos mergaite?  O gal teisi buvo tūla populiariųjų Petrašiūnų verslininkų sugėrovė, tvirtinusi, kad dalį laiko L. Stankūnaitė ir mergaitė buvo laikomos atskirai. Vaiką, idant idealiai paslėpti nuo smalsių akių, įtakingi dėdės patalpino į protiškai neįgaliujų  vaikučių namus? Jei tai tiesa- šių namų sienos neprabils niekada. Kaip ir tas vis paminimas vaikų būrys… Lryto žurnalistė užmiršo paminėti ir apie ištrintą vaiko atmintį. Užtat paminėjo, kad lyg tai vaikas puikiai atsimena, kaip jį nuteikinėjo prieš neva nekalta motiną. Tai kokia atmintis ištrinta? Gal toji, kurioje – pas mamą ateidavo trys vyrai ir liepdavo mažai mergytei tenkinti jų iškrypusius geidulius? Mamos akivaizdoje.  O gal – toji apie linksmą nerūpestingą vaikystę Klonio gatvėje? Gi nebe priežasties mergaitė slepiama nuo senelių Kedžių ir net savo draugių!
 

 

O gal Lryto žurnalistė perpasakoja kažkieno pasakojimus, pateikdama tarsi pati susitikinėtų su valstybės paslaptimis? Regis, kartą jau taip buvo. 

Dėmesį patraukė  ir užsiminimas apie vaiko savisaugos geną. Kas gali paneigti, kad norėdamas apsaugoti save vaikas galėjo viską paneigti, ką tvirtindavo apklausų metu. O gal psichiatras L. Slušnys buvo per pusę metų įgijęs pasitikėjimą ir pamokino kaip jai, galimai pedofilijos aukai,  saugiau elgtis, kad mažiau būtų bėdos visiems? Taip pat ir pedofilams. O jų aukai, per prievartą gražintai biologinei motinai- juo labiau. 

Gi visi puikiai atsimena, kaip Klonyje mergaitė dažnai grauždavosi, kad gal geriau, jau būtų niekam nieko nesakiusi, apie neva patirtą skriaudą motinos namuose – tai ir tėvelis būtų gyvas…
 
Jei tai tiesa, kuo aš net neabejoju, tai sutrypta vaikystė, žmonių mįslingos mirtys buvo naivaus tikėjimo,  kad Lietuva yra teisinė valstybė, išdava. Deja, klaidingo tikėjimo. Teisinėje valstybėje nevyksta triusikų bylos, prieš teismo posėdžius, nealpsta teisėjai, patologiniai melagiai netampa svarbiausiais liudininkais.
 
Kažkada teisine valstybe tikėjo ir mergaitės, pačiam jėgų žydėjime galimai nužudytas tėtis. Įstatymo, o ne suinteresuotų dėdžių galia vylėsi ir  N. Venckienė. Buvusi Kauno apygardos teisėja. Buvusi vaiko globėja. Buvusi Lietuvos gyventoja.
 
Vienas didžiausių dienraščių Lietuvoje, vietoj to kad skleistų informaciją – skleidžia iškrypėliškas fantazijas. Per laidą 24 /7 žurnalistė lepteli naują, bet sultingą nužudymų detalę , kad neva V. Naruševičienė buvo  ne tik nušauta savo tarpduryje, bet ir išprievartauta… Įdomu kieno?  Ką dar bandys įvelti į Kauno pedofilijos istoriją? Gal kokį KPB darbuotuoją?  O gal šiaip invalidą? Dar kartą demonizuoti jau mirusį D. Kedį?
 
Šiaip išprievartavimas palieka daugybę DNR bei mikro dalelių- tad žudiką galėjo nustatyti po keliolikos valandų pagal paliktus pėdsakus. Velionės išprievartavimo neminėjo nei drebantysis prokuroras A. Kliunka, nei mefistofeliškai besišypsantysis R. Petrauskas…
 
Tad belieka manyti, kad jauna Lryto žurnalistė ėmusi interviu iš kitos, senesnės Lryto žurnalistės, pasinaudojo eterio suteikta proga ir garsu išsakė savo naujametines seksualines svajones…

 

 

2013 12 31.

Dalius Stancikas.                                            2013-ieji: buvo kuo stebėtis

„Metų žmogus – popiežius Pranciškus“, – skelbia populiarus britų dienraštis „The Times“.

Popiežius Pranciškus, kaip ir popiežius Jonas XXIII, plačiai atvėrė bažnyčios langus ir įleido šviežio oro, rašo dienraštis, pabrėždamas, kad savo kvietimą mažinti socialinę atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų dabartinis Šventasis Tėvas paremia savo asmeniniu pavyzdžiu – atsisakydamas patogumų ir prabangos.

Visame pasaulyje populiaraus internetinio tinklo „Facebook“ administracija paskelbė, kad šio tinklo vartotojai 2013 metais taip pat labiausiai aptarinėjo popiežių Pranciškų – ši tema žmonėms buvo svarbesnė nei rinkimai jų šalyse (tarkim, Indijoje, kur yra 1,2 milijardo gyventojų, ar Irano prezidento rinkimai, ne maža dalimi lėmę, ar nekils dar vienas karas tarp JAV ir islamo valstybės), ar daug gyvybių nusinešę taifūnai – tai trečioji pagal populiarumą tema tarp „Facebook“ vartotojų.

Išvada aiški: ir XXI amžiuje dvasiniai dalykai žmonėms ne mažiau svarbūs ar net svarbesni už materialinius, kuriuos jie sieja su politinėmis permainomis - rinkimais. Net pranešimai apie mirtinus gamtos stichijų siautėjimus nusileido pranešimams apie pokyčius krikščioniškame pasaulyje.

Suprantama, kad šios išvados ganėtinai sąlyginės, nes kalbame tik apie geriau informuotą, internetu besinaudojančią žmonių dalį, pagaliau tik apie vieną iš kelių pasaulinių socialinių tinklų, tačiau kitokių rezultatų, kuriuos galėtume apibendrinti, nelabai ir turime.

Todėl antroji išvada būtų tokia: krikščioniškas pasaulis, nepaisant jam pranašaujamo saulėlydžio, ir šiandien gali daryti svarbią įtaką žmonijos raidai. Tik klausimas toks: ar jis nėra per daug pasyvus ir išsiskaidęs? Milijonas paryžiečių, šiemet išėjusių į gatves protestuoti dėl gėjų šeimų įteisinimo, nebuvo savo valdžios išgirsti, todėl ir kirba mintis: kiek krikščionių dalyvautų pasaulinėje eisenoje (tegu ir vienu metu atskirose valstybėse) gindami krikščioniškas vertybes? Gal tuomet išgirstų juos civilinė valdžia?

Simboliška, kad 2013-aisiais Šventojo Tėvo saulėtekį lygiagrečiai lydėjo garsiausio Italijos politiko saulėlydis. Triskart buvusio premjero, savo ištvirkimu besididžiuojančio milijardieriaus Silvio Berlusconio nuteisimą ir pašalinimą iš senatorių galėtume vadinti metų nuopuoliu.

Žinoma, S. Berlusconio nuopuolis įvyko gerokai anksčiau, bet tik 2013-aisiais tai buvo pagaliau įvertinta valstybiniu lygiu: už nepilnametės prostitutės išnaudojimą ir liudininkų papirkimą birželį jis nuteistas septyneriems metams, o spalį – metams dėl mokesčių slėpimo. Tiesa, S. Berlusconi vis dar laisvėje ir svaičioja apie kandidatavimą į Europos Parlamentą 2014-ų gegužę, tačiau tai, kad savo dieviškumu įtikėjęs žiniasklaidos magnatas turi gėdingai rinktis tarp kalėjimo ir viešųjų darbų, jau yra didelė moralinė pergalė.

Ir ne tik Italijoje – S. Berlusconi atvirai į savo ištvirkavimo haremą kvietėsi ne vieną politinį lyderį, tarp jų ir „savo bičiulį“ Vladimirą Putiną, apie kurio milijardinį turtą, oficialias ir neoficialias vilas bei meilužes nuolat rašo spauda (štai 2013-aisiais žurnalas „Forbes“ rašė, kad Rusijos prezidentas įsigijo vilą Ispanijoje, kurios vertė 60 mln. Lt). 2013 m. vasarą apstulbusiems rusams stebint V. Putinas gerai surežisuotame interviu pagaliau pats oficialiai pranešė apie skyrybas su žmona.

Todėl S. Berlusconio krytis yra akivaizdus įspėjimas visam politiniam elitui: tarp ištvirkusios milijardinės visagalybės ir gėdingų priverstinių viešųjų darbų – tik menkas žingsnelis.

Derėtų pritarti daugeliui žiniasklaidininkų, kad 2013 metų įvykis – buvusio JAV žvalgybininko Edwardo Snowdeno paviešinta informacija apie JAV totalinę (skaitmeninę) sekimo sistemą. Net ta maža iš pusantro milijono dokumentų atskleista informacijos dalis išties skandalinga: amerikiečiai sekė net jiems draugiškų valstybių lyderius: Vokietijos kanclerę A. Merkel, kaimynės Meksikos prezidentą Enrique Pena Nieto, Brazilijos prezidentę Dil­ma Rous­seff ir t. t.

„Mes privalome su­kur­ti są­ly­gas, ku­rios ne­leis­tų nau­do­ti ki­ber­ne­ti­nės erd­vės kaip ka­ri­nio gink­lo, šni­pi­nė­jant, vyk­dant di­ver­si­jas ir at­akas prieš ki­tų ša­lių sis­te­mas“, – pasipiktinusi  kalbėjo D. Rouseff Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje.

Nauja skaitmeninė sekimo sistema, sudariusi galimybę sekti milijardus pokalbių telefonu ir elektroninių laiškų visame pasaulyje, pasak E. Snowdeno, viršija anglų rašytojo Georgo Orwello romane „1984" nupasakotas fantazijas. „Šiandien gimęs kūdikis jau auga be asmeninės informacijos ir privačios erdvės", – taip po šv. Kalėdų Didžiosios Britanijos televizijai tvirtino JAV žvalgybos paslaptis atskleidęs ir dėl to amerikiečių teisėsaugos persekiojamas E. Snowdenas.

Taigi, totalinio sekimo pasalapčių atskleidimas svarbus visai ne dėl kilusių diplomatinių demaršų ar tariamos kažkieno (valstybės ar asmens) trumpalaikės politinės pergalės ar pralaimėjimo. Toks totalinis sekimas greičiausiai pažeidžia JAV konstituciją ir demokratijos pamatus, sako JAV federalinis teisėjas. Prestižinis anglų dienraštis „Financial Times“ kerta dar stipriau: tai lems radikalias permainas šiuolaikinio kapitalizmo sistemoje, kurioje privati asmens informacija, o ne pinigai vis dažniau taps atlygiu už suteiktas paslaugas. (Šiame kontekste gal tiktų ir toks tautinis trigrašis: kai prieš porą metų vienas spec. tarnybų žinovas pasakojo, kad tokią skaitmeninę visuotinę sekimo sistemą, galinčią atsekti asmenį ne pagal jo telefono numerį, bet pagal balso tembrą, neva amerikiečiai padovanojo Lietuvai po JAV prezidento George'o Busho jaunesniojo vizito į Vilnių (jis atvyko praėjus geriems metams po „Al Qaeda“ neįtikėtinai žiauraus išpuolio prieš amerikiečius, po kurio Kongresas ir davė sutikimą masiniam sekimui), man tai atrodė kaip perdėm laki fantazija. Dabar tik belieka klausti: kas galėtų patikrinti šią informaciją?)

Kadangi kalbame apie dešimčių ar šimtų milijonų  asmenų sekimą, tai turim pripažinti, kad tai ypač skausmingas smūgis ne tik demokratijai, laisvei, privačiai erdvei, bet ir visuotinei globalizacijai. Pirmosios tą suprato pasaulinės internetinės milžinės („Google“, „Facebook“, „Twitter“ ir kt.), kurios, nepaisydamos iki šiol buvusios aršios tarpusavio konkurencijos, ėmė vienytis prieš bendrą pavojų: ekspertų nuomone, per artimiausius dvejus metus amerikietiški informacinių technologijų gigantai dėl sekimo išsigandusių vartotojų pasitraukimo neteks iki 35 mlrd. dolerių pajamų, taip pat gali būti suardyti pasauliniai jų tinklai, nes kai kurios šalys, pvz., Brazilija ar Vokietija, nori sukurti nacionalinius internetinius tinklus.

Dar vienas svarbus momentas: pagal apklausas tik apie pusę amerikiečių smerkia šį visuotinį sekimą. Kita pusė tam pritaria – tokia stipri jų baimė dėl teroristų grėsmės, kad jie pasiryžę paaukoti ir savo gyvenimo privatumą, ir kažkada vadintos laisviausios šalies vardą, ir jos egzistencinius pamatus. Ar kas nors, net pats G. Orwellas, galėjo įsivaizduoti tai vykstant demokratijos citadelėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose!? 

Tad 2013 metus norėtųsi apibendrinti žodžiais iš Habakuko knygos: „Pasižvalgykite po tautas, įsidėmėkite! Stebėkitės ir apstulbkite! Juk jūsų dienomis vyksta dalykas, kuriuo netikėtumėte, jei ir būtų jums pasakyta.”

 

 

2013 12 27.

 

Valdas Vasiliauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, Seimo antikorupcijos komisijos narys

                                              2014 m. sapnininkas: ar ištekės D. Grybauskaitė kitąmet?

Naujųjų Metų išvakarėse įprasta sudarinėti kitų metų horoskopus, taip pat prognozuoti politinio gyvenimo įvykius, spėti iškiliausių politikų ateitį. Vengdamas atimti duoną iš profesionalių astrologų, pasirinkau nūnai pamirštą, kitados mūsų senelių ir prosenelių nepaprastai mėgstamą sapnininko žanrą.

Profesionaliems astrologams ir taip Lietuvoje nesaldu. Tarkim, jų paslaugų nebeprireiks, prognozuojant svarbiausią 2014 m. krašto politinio gyvenimo įvykį - prezidento rinkimus. Čia astrologus, aiškiategius, burtininkus, ateities pranašautojus ir kitokius stebukladarius nurungė sociologai, reitingų sudarinėtojai, politologai ir politikos apžvalgininkai, senų seniausiai paskelbę rinkimų nugalėtoją.

Nebesulauktų klientų net toks nutrūktgalvis astrologas, kuris išdrįstų paskelbti sensacingą horoskopą, pranašaujantį, kad Dalia Grybauskaitė pralaimės prezidento rinkimus. Tokį keistuolį papasčiausiai negyvai užjuoktų.

 Dar buvo galima nedrąsiai kirsti atsargių lažybų, ar įvyks antrasis rinkimų turas. Tačiau ir čia šansai spėriai tirpsta akyse.

Lietuvos politiką apėmęs tikrų tikriausias nykulys - nedaug trūko, kad prezidentą būtume rinkę iš vienos kandidatės ir didžiai gerbiamo Bronio Ropės, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškelto Ignalinos savivaldybės veterano.

Ar Lietuvos partijos degradavo, visa politinė sistema tapo bergždžia, negebanti išugdyti ryškesnių valstybės masto asmenybių? Ar naujosios nomenklatūros valdžios piramidė kraštą pavertė politine dykuma, kurioje žūsta būsimieji Lietuvos prezidentai ir tautos lyderiai?

Vis dėlto nėra taip prastai - paieškoję rastume bemaž visose partijose pajėgesnių kandidatų, gal net su kaupu. Anksteniuose rinkimuose tų pretendentų į prezidentus negalėdavome atsiginti, o šiandien jie visi tarytum išsislapstę.

Jeigu per kelis likusius mėnesius padėtis nepasikeis, po rinkimų bus galima konstatuoti: “Niekas nenorėjo būti Lietuvos prezidentu”. Kodėl?

Išburiant valstybės ateitį ir jos svarbiausių figūrų likimus, sunku būtų pervertinti specialiųjų tarnybų nuopelnus. Lietuvos specialiosios tarnybos aktyviai dalyvauja rinkimuose dar jiems neprasidėjus . Jos iš peties pasidarbavo, kad net tie politikai, kurie netiki horoskopais, pranašiškais sapnais ir kitokiais likimo ženklais, realistiškai pažvelgtų į savo ateitį ir liautųsi prezidento rikimuose ieškoti to, ko nepametę.

Viena tokių įspėtųjų - Irena Degutienė. Tokios kandidatės į prezidentes Tėvynės sąjungai- Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) turėtų nuoširdžiausiai pavydėti daugelis partijų.

Tačiau net jeigu įvyktų Kalėdų ar Naujametinės nakties stebuklas ir TS-LKD nepaliktų dešniosios visuomenės pusės prezidento rinkimuose be pasirinkimo, atsisakydama patogaus, tačiau politiškai pražūtingo prezidentinės partijos vaidmens, vargu ar I.Degutienė pakeistų sprendimą.

Jau praėjusios kadencijos pabaigoje I.Degutienė neklysdama perskaitė jai nematomos rankos parašytus lemties ženklus, kad šalies politikos scena dviems blondinėms yra per ankšta.

Buvusi Seimo pirmininkė savo darbo kabinete susitikime su visuomeninkais pribloškė atvirumu: “ Ką kalbėti kitiems piliečiams Lietuvoje, jeigu jau mes (Seime) iš visų kampų sekami”.

Tuo metu buvusi antras valstybės žmogus, ji prabilo apie jos ir jos šeimos narių šnipinėjimą, neslėpdama, kad tai daroma prezidentės nurodymu. Dėl savo artimųjų, kuriems prasidėjo nemalonumai per valdiškus namus, I.Degutienė iš esmės paaukojo karjerą. Ji atsisakė lošti kaip kauliukais savo mylimų žmonių likimais, nusipelnydama dar didesnės - bent mano - pagarbos.

Artūras Paulauskas, pirmasis oficialiai įregistruotas pretendentu į prezidento rinkimų kandidatus, pirmasis gavo ir specialiųjų tarnybų krikštą.

Pagal iš ankto viešai skelbiamą ir visiems žinomą pirmųjų valstybės asmenų darbotvarkę, iš šešių numeruotos Valstybės saugumo departamento (VSD) slaptos pažymos saugomu šifruotu elektroniniu paštu gavėjų tik vienas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Paulauskas turėjo būti savo darbo vietoje. Tačiau apvaizdos dėka nebuvo. O kai atsirado prie savo kompiuterio, slapta informacija prieš geras dvidešimt minučių jau buvo nutekinta kitų.

Šešėlis, turėjęs kristi ant Seimo komiteto pirmininko ir Darbo partijos kandidato į prezidentus A.Paulausko vienintelės galvos, netikėtai nukrypo į Prezidentūrą, kur suspindo nauja žvaigždė - Daiva Ulbinaitė. Lyg lietuviškas Edwardas Snowdenas (jeigu dirbo prieš VSD), lyg Anna Chapman (jeigu dirbo su VSD). Tikėkimės. šio nusikaltimo ikiteisminis tyrimas atsakys ir į šį klausimą.

Visiems sutelkus atidą į skandalo verpetą patekusią prezidentės patarėją D.Ulbinaitę, nepastebėti praslydo ne mažiau sensacingi Specialiųjų tyrimų tarnybos( STT) agentų vizitai į “Lietuvos geležinkelius” bei Aplinkos ministeriją. Nė menkiausio tiesioginio ryšio su rinkimų tema. Bet ir sapnų tikroji prasmė visai ne tai, ką juose regi, - tam ir būdavo rašomos sapnų aiškinimo knygos (sapnininkai).

Iki šiol rimtesnė 2014 m. prezidento rinkimų rezultatų prognozė buvo neįmanoma vien todėl, jog buvo neaišku, ar kandidatuos du vieni svarbiausių valdančiosios koalicijos žaidėjai.

Tai neišvengiamam rinkimų favorito vaidmeniui pasmerktas Socialdemokratų partijos pirmininkas premjeras Algirdas Butkevičius ir populiarusis “Tvarkos ir teisingumo “ partijos vicepirmininkas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis (jeigu susivienijusi nomenklatūra į rinkimus nepraleistų Rolando Pakso). Jiedu it susimokę nesakė nei “taip”, nei “ne”.

Tačiau toks slapukavimas negalėjo tęstis be galo, nes pradėjo kai kurioms suinteresuotoms personoms tampyti nervus. Čia vėl į talką atskubėjo uoliosios (specialiosios) tarnybos.

Demonstratyviai (tiems , kurie supranta) kratos buvo atliktos neseniai V.Mazuronio priimto ministerijos viešųjų ryšių vedėjo Pauliaus Paulaičio ir „Lietuvos geležinkelio“ generalinio direktoriaus pavaduotojo, vienos svarbiausių bendrovės Krovinių pervežimo direkcijos direktoriaus Stasio Gudvalio kabinetuose, remiantis Baudžiamojo kodekso 228 straipsniu.

Liūdnai jaukaujama, kad šis 228 straipsnis (“Piknaudžiavimas” ) prilygsta garsiajam Stalino laikų Baudžiamojo kodekso 58 straipsniui ( “valstybės išavimas”, “kontrevoliucinė antitarybinė propaganda ir agitacija”), nes dabar Lietuvoje piknaudžiavimu tarnyba ir įgaliojimų viršijimu už kiekvieną mažmožį galima apkaltinti kas antrą ar trečią valstybės tarnautoją ir preigūną, kaip anksčiau sovietijoje - tėvynės išdavimu ir antitarybine propaganda. 

Buvo galima tikėtis audros, jeigu ne uragano - juk ne kasdien prokurorai ir STT krečia pačias ministerijas, o ypač - „Lietuvos geležinkelius“, socialdemokratų šventovę (be to, S.Gudvalis susaistytas giminystės ryšiais su vienu įtakingu premjero patarėju). Tačiau kaip viskas netikėtai prasidėjo, taip ir netikėtai užgeso - ar suveikė sutvarkyti Aplinkos ministerijos ir „Lietuvos geležinkelių „ viešieji ryšiai“ , ar supratimas, kad nedera problemų ieškoti ten, kur jų nėra.

Žinoma, per kratas korupcijos nerasta. Valdininkai susitikimą su prokurorais ir STT agentais užmiršo kaip blogą sapną, nepadariusį poveikio realiam gyvenimui. Nei P.Paulaitis, nei S.Gudvalis net nebuvo nušalinti nuo pareigų (įprasta tokiais atvejais procedūra).

Tačiau prokurorų ir STT agentų triūsas nenuėjo perniek- kai kurias suinteresuotas personas erzinęs slapukavimas iš dalies liovėsi. Visuomenė sužinojo daugiau: A. Butkevičiaus jau gerokai prieš Kalėdas pareiškė nekandidatuosiąs į prezidentus, nors prieš tai visąlaik tvirtino, kad savo galutinį sprendimą paskelbsiąs tik sausio mėn.

Jeigu iš vienam paskirtų (pasirinktų?) solidesnių D.Grybauskaitės varžovų . socialdemokratų kandidatui Zigmui Balčyčiui pavyktų išlaikyti viešai duotą žodį rinkimų kovoje su prezidente neperžengti džentelmeniškumo ribų, šiuose rinkimuose gali nebelikti ne tik intrigos, bet ir pačios kovos. Tai būtų nebe rinkimų kova, o atgijusi ždanoviška nekonfliktiškumo teorija, kai geras kovoja su dar geresniu, dėl viso pikta prižiūrint slaptajai policijai.

Tik pati prezidentė dar bando žūtbūt išgelbėti rinkimų intrigą: žinią tautai ir pasauliui, ar ji sieks antros kadencijos, praneš tik sausio gale arba net vasarį. Tačiau atsakymas ir be burtų ar net slaptosios informacijos nutekinimo iš prezidentūros akivaizdus.

Ką veikti, iš ko gyventi profesionaliems astrologams? Kadangi valstybės 2014 m. reikalai ir be jų pastangų jau parašyta ir perskaityta knyga, kodėl jiems neužsiėmus privačiu politikų gyvenimu? Paklausa būtų milžiniška.

Sakysim, pradėti iš žvaigždžių ir planetų išsidėstymo bei judėjimo burti: ištekės ar neištekės kitąmet D.Grybauskaitė? Tai galėtų būti metų klausimas. Nesuprantu, kodėl negalėtų ištekėti? Ar Lietuvos prezidentei svetima viskas, kas žmogiška?

Gal bent tokių nekaltų nepolitiškų klausimų įžvalgūs VSD analitikai neįvertintų kaip priešiškos valstybės specialiųjų tarnybų informacinio karo atakų ar kitoniškų grėsmių nacionaliniam saugumui?

 

 

2013 12 17.

Povilas Gylys               Šerlokas Holmsas prieš Lietuvos teisėsaugą: Garliavos teisiniai brūzgynai

Pradedant Neringos Venckienės apkaltos procedūrą Lietuvos  Seime, savo rafinuotumu išsiskiriantis socialdemokratų veikėjas Bronius Bradauskas su Seimo nariais  pasidalino žinia, kad ji, apkaltinamoji, galimai yra grupinės nusikalstamos veiklos – suprask, žmogžudysčių – organizatorė. Klausydamas šių ir panašių  angažuotoje žiniasklaidoje palaikomų išvedžiojimų, prisiminiau jei ne visiems, tai bent daugumai žinomo detektyvinių apysakų herojaus Šerloko Holmso garsųjį dedukcijos metodą.
 Ne tik Artūro Konan Doilio gerbėjai, bet ir logikos kursą universitetuose išklausę žmonės žino: dedukcija - tai metodas, kai remiantis tvirtai suręstomis prielaidomis ir mąstant logiškai, nedarant  logikos klaidų pasiekiamas patikimas rezultatas – pagrįstos išvados. Šerlokui Holmsui sekėsi narplioti sudėtingiausias bylas, nes jis, pirma, kruopščiai gilindavosi į faktus, tikrindavo prielaidas ir, antra, išvengdavo  nelogiško, padriko mąstymo pinklių. Deja, mūsų teisėsaugos šulai bei kaltinti greiti politikai dažnai ignoruoja šiuos du reikalavimus – kruopščiai formuluoti, tikrinti ir pertikrinti prielaidas ir nedaryti logikos klaidų.
 Jeigu Šerlokas Holmsas turėtų galimybę įvertinti Garliavos bylų raizgalynę , jis pasibaisėtų. Tiek čia esama faktų ignoravimo bei klastojimo ir tokie silpni ir nelogiški yra mūsų teisėsaugos pareigūnų, žurnalistų ir kai kurių politikų išvedžiojimai.
 Pradėkime nuo dviejų pamatinių faktų šiame, manau, sąmoningai komplikuotame teisiniame ir politiniame brūzgyne – nuo pedofilijos ir teisėjo J.Furmanavičiaus bei L.Stankūnaitės sesers V.Naruševičienės nužudymo.
 Primenu - šios dramatiškos istorijos pradžioje didžioji  žiniasklaidos ir visuomenės dalis palaikė versiją, kad pedofilija buvo. Visi žinojom ir pagrindinius įtariamuosius pedofilijos byloje. Beveik nieks, išskyrus vieną kitą ekskomjaunuoliškos žurnalistikos atstovų, neabejojo, kad seksualinį išnaudojimą patyrusios mergaitės tėvas  Drąsius Kedys yra pagrįstai pasipiktinęs ir sesers – teisėjos N.Venckienės padedamas ieško teisybės teisėsaugos institucijose ir Seime. Tuo metu viešojoje erdvėje dominavo nuostata – pedofilija yra ir D.Kedys siekia teisingumo. Taip pat vyravo požiūris, kad teisininkai ir politikai geriausiu atveju abejingai žiūri į problemą. Blogiausiu – sabotuoja tyrimą.
 Beje, tai pripažino ir LR Seimas savo 2010 metų sausio 21 dienos nutarimu, kuriame, be kita ko, sakoma, kad ikiteisminį tyrimą pagal D.Kedžio skundus policija, prokuratūra atliko netinkamai. Po šio Seimo nutarimo atsistatydino tuometinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, o ikiteisminiame tyrime dalyvavę prokurorai buvo griežtai nubausti – iki atleidimo iš darbo. Tai reiškia, tuo metu Seimas faktiškai pripažino D. Kedžio skundų pagrįstumą.
Taigi, tuo metu dauguma žmonių nematė pagrindo suabejoti pirmąja prielaida – pedofilija buvo. Dabar padėtis yra gerokai pasikeitusi - milžiniška teisės, politikos ir propagandos mašina bando nuneigti patį pedofilijos faktą.
 Jeigu pedofilijos nebuvo, logiškai svarstant nėra pagrindo ką nors kaltinti pedofilija. Paneigus prielaidą, kad pedofilija buvo, J.Furmanavičius, A.Ūsas tampa ne nusikaltėliais, bet nekaltomis aukomis. Juk abu yra žuvę. O apie žuvusius – tik gerai arba nieko. Jeigu faktai nekalba kitaip.
 Dabar laikas patikrinti  kitą pamatinę prielaidą – kas nužudė J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę. Beveik nuo pat pradžių teisėsauga ir didžioji dalis žiniasklaidos palaikė poziciją, požiūrį, kad teisėją ir mergaitės mamos seserį iš keršto nužudė mergaitės tėvas D.Kedys. Kitos versijos buvo nustumtos į tyrimų ir viešosios informacinės erdvės užribį.
 Prielaida – D.Kedys žiauriai atkeršijo mergaitės skriaudėjams, aišku, turėjo būti tiriama. Bėda ta, kad ši prielaida prieštarauja pirmajai, oficialiai, aukščiausiu lygiu palaikomai prielaidai – pedofilijos nebuvo. Jeigu pedofilija yra „violetinių“ išmislas, bet ne įrodytas tikrovės faktas, tuomet kodėl ir už ką buvo nužudyti du žmonės: teisėjas ir L.Stankūnaitės sesuo? Ir kas tai padarė?
 Priminsiu, kad teismų virtinėje  (įvairūs Garliavos  istorijos epizodai nagrinėjami dešimtyse bylų)  antrosios prielaidos - D.Kedys nužudė -  požiūriu reiktų išskirti dvi, tai Raimundo Ivanausko ir jo draugės bei aukštų policijos pareigūnų bylas. Pirmojoje, buvęs  Aukščiausios Tarybos pirmininko V.Lansbergio apsaugos  artimiausio rato dalyvis kaltinamas tuo, kad pritarė supykusiam dėl dukters lytinio išnaudojimo D.Kedžiui ir tuo, kad, neva, kartu su juo kūrė planus nužudyti skriaudikus. Antroje, buvę aukščiausi policijos pareigūnai - Visvaldas Račkauskas ir kiti, teisiami už tai, kad, esą, Mindaugo Žalimo įspėti, jie nesiėmė atitinkamų veiksmų planuotam nusikaltimui užkirsti kelią.
 Bet, ponai, juk ta pati teisėsauga ir žiniasklaida perša mintį, kad pedofilijos nebuvo. Jeigu jos nebuvo, tai D.Kedžiui nebuvo pagrindo pykti. Dingsta pagrindinis nusikaltimo motyvas. Bet R.Ivanausko teisme remiamasi prielaida, kad D.Kedys nervinosi dėl pedofilų išnaudotos dukrelės. Šiame teisme net nebandoma suabejoti pedofilijos faktu. Tiesa, šis faktas apipinamas daugybe antraeilių, trečiaeilių detalių, bet nebyliai traktuojamas kaip tikroviškas. Tačiau D.Kedžio kaltė jokiame teisme nebuvo įrodyta. Tėra versija, kad taip galėjo būti. Antra vertus, joks teismas nebandė išteisinti D.Kedžio ar bent rimtai ištirti teisėjo žūties  aplinkybes. Todėl D.Kedys viešojoje erdvėje nuolat pristatomas kaip žudikas.  Taip suformuojama savita dūmų uždanga. Tos uždangos funkcija- pridengti gėdingą faktą, kad teisėjo nužudymo byla nebuvo rimtai tiriama. Faktiškai ji buvo numarinta nesiaiškinant kitų versijų, o taip pat svarbiausių liudininkų mirties aplinkybių.
 Šerlokas Holmsas čia mūsų teisininkų paklaustų – kodėl nagrinėjant vienas bylas – pavyzdžiui, Andriaus Ūso – daroma prielaida, kad pedofilijos nebuvo, o kitose bylose nebyliai remiamasi prielaida, kad pedofilijos faktas visgi yra tikroviškas.
 Prielaida, kad pedofilija buvo ir dėl to kilo žudynės, remiasi ir legenda, ja patikėjo ir ponas B.Bradauskas, kad, esą, N.Venckienė vadovavo nusikalstamiems veiksmams ar bent skatino brolį žudyti. Ši, per šališką žiniasklaidą tiražuojama legenda remiasi abejotinos biografijos ir reputacijos, išbandymo melo detektoriumi neatlaikiusio liudininko, o galbūt tiesiog teisinio spektaklio aktoriaus Mindaugo Žalimo parodymais.
 Manau, Šerlokas Holmsas skeptiškai žiūrėtų į šios personos pateikiamą  versiją – D.Kedys ruošėsi žudyti, o N.Venckienė tam mažų mažiausiai pritarė. Taip pat jis paklaustų teisėsaugininkų – kuria prielaida remiasi įtarimai D.Kedžiui ir kaltinimai R.Ivanauskui ir N.Venckienei – ar kad pedofilijos nebuvo ar kad pedofilija visgi buvo ir jie išnaudojo mergaitę? Abi šios prielaidos kartu galioti negali. Bet jeigu D.Kedys nežudė seka logiška išvada: teisti R.Ivanauską, buvusį policijos komisarą Visvaldą  Račkauską ir kitus aukštus policijos pareigūnus nėra pagrindo. Jei žudė kiti, tuomet nekaltas ne tik D.Kedys, bet ir R.Ivanauskas su drauge, ir aukšti policijos pareigūnai.
 Garsusis detektyvas, manau, rimtai nagrinėtų tokią  versiją – pedofilijos atvejis buvo realus. Į pedofiliją įsivėlė įtakingi žmonės. Jie neleido pykstančiam – kas būdamas jo vietoje nepyktų – tėčiui pasiekti teisingumo. Įtakingi žmonės – pedofilai ir jų galingi globėjai blokavo tyrimus. Tačiau grupuotei pavojų kėlė „apšviesti“ istorijos dalyviai. Todėl jie buvo likviduoti tą veiksmą pridengiant mergaitės tėvo pykčiu. Ir patį tėtį buvo būtina pašalinti. Likęs gyvas D.Kedys būtų buvęs pavojingas – jis galėjo įrodyti, kad juo tik prisidengta ir kad tikrieji žudynių vykdytojai ir organizatoriai galimai yra patys pedofilai bei jų „stogas“.
 Ši versija logiška ir tolimesnių įvykių požiūriu. Jos rėmuose drąsiau galima paaiškinti ir A.Ūso izoliavimą nuo visuomenės, ir jo keistą žūtį, ir L.Stankūnaitės realią nelaisvę, ir, panaudojant valdžios institucijų galią, atliktą grubų, cinišką mergaitės paėmimą iš jai mielos aplinkos. „Visa tai – akivaizdus VISŲ liudininkų fizinis šalinimas ar izoliavimas nuo visuomenės siekiant nuslėpti tikrąją, o ne išgalvotą ir dirbtinai sukonstruotą tiesą“, – sušuktų Šerlokas Holmsas. Jis imtųsi tirti ir kitų – gal aštuonių ar daugiau su byla susijusių žmonių žūtį.
 Galėtume pasufleruoti garsiajam detektyvui – teisinio ir politinio susidorojimo su N.Venckiene istorija irgi sklandžiai pritinka šiai logikai. Versijai, kad pedofilija buvo ir kad galingos į ją įsipainiojusios jėgos siekia  sunaikinti N.Venckienę – kovos su galingąja pedofilija simbolį ir lyderę. Drįstu tikėtis, kad Šerlokas Holmsas sutiktų su tokiu versijos papildymu.
 Negavęs rišlaus atsakymo į svarbiausius  Garliavos istorijos klausimus, garsusis detektyvas pradėtų formuoti savąją versiją – šiame bylų  labirinte Lietuvos teisėsauga neieško tiesos, nelinkusi pripažinti faktų. O ir su logika yra visiška bėda, nes įrodinėjant vadovaujamasi ne nuoseklumo, neprieštaringumo reikalavimais, o siekiu įrodyti iš anksto užsibrėžtą rezultatą – kažką išgelbėti, ištraukti, o kažką nuteisti. Net jei nusikaltėliai ir aukos sukeičiami vietomis.
Deja, mes lietuviško Šerloko Holmso neturime. Todėl ir esame pasiklydę tiesos bijančios teisėsaugos skleidžiamuose teisiniuose ūkuose. Tačiau anksčiau ar vėliau pūstels teisingumo vėjai ir jie išsklaidys šį ūką.
 Pabaigai – deduktyvaus mąstymo pratimas ponui B. Bradauskui. Jis yra keliasdešimt milijonų valdąs milijonierius. Tai faktas. Daug kas mano, kad bent pirmasis milijonas beveik visada yra nešvarus. Vadinasi, logiškai mąstant, lyg ir galima kalbėti apie abejotiną B. Bradausko milijonų kilmę. Ar jūs sutinkate su šia schema, pone Seimo nary? Beje, ši schema mažiau žeidžianti nei kaltinimas žmogžudysčių organizavimu, kuriuo švaistosi šis socialdemokratas.

 

2013 11 29.

 

      

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
FRAKCIJA „DRĄSOS KELIAS“

Gedimino pr. 53,  01109 Vilnius    Tel. (8 5) 239 6734
________________________________________________________________________________________________________________________

   KREIPIMASIS
2013 m. lapkričio 27 d.

Gerbiamas pone Hermanai Van Rompuy, gerbiami Tarybos nariai,
Mes, Drąsos kelio frakcijai priklausantys Lietuvos Respublikos Seimo nariai, vertiname Lietuvai tekusią progą pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai ir pagal galimybes prisidedame prie sėkmingo mūsų šaliai tekusios garbingos misijos įvykdymo.
Sveikindami Europos Vadovų Tarybos dalyvius ir linkėdami sėkmingo darbo, naudingų sprendimų Europos bendrojo gėrio labui, norime atkreipti dėmesį į kai kurias neraminančias tendencijas mūsų teisėsaugoje ir politikoje. Lietuva, kaip ir kai kurios kitos potarybinės erdvės šalys, susiduria su demokratijos deficito reiškiniais ir žmogaus teisių pažeidimais. Susirūpinimą kelia jų kiekis ir dažnis.
Atskirai norėtume atkreipti dėmesį į konkretų Seimo narės, „Drąsos kelio“ frakcijos seniūnės Neringos Venckienės atvejį, kai teisėsauga bei  reikšminga dalis šalies politikų, mūsų manymu, nepaisydami nekaltumo prezumpcijos, teisės viršenybės principų, įsijungė į procesą, turintį politinio susidorojimo požymių - iš jos buvo atimta teisinė neliečiamybė, dabar organizuojama apkalta. Šio persekiojimo pasekmė – N.Venckienė turėjo pasitraukti iš šalies su savo mažamečiu sūnumi ir ieškoti politinio prieglobsčio bei teisingo teismo kitoje valstybėje.
Atkreipdami dėmesį į šį faktą, mes neprašome Jūsų tiesioginės paramos jai ir mums. Mes prašome Jūsų dėmesio šiam atvejui ir objektyvaus, neutralaus jo vertinimo demokratijos, žmogaus teisių ir teisėtumo požiūriu. Mūsų vidinės pastangos kol kas rezultatų nedavė.
Lietuva siekia būti visavertė europinės demokratinės erdvės dalimi, kurioje kiekviena šalis turi išnaudoti savas, vidines demokratijos įtvirtinimo galimybes. Bet tam tikrais atvejais būtinas ir europinis solidarumas siekiant, kad Europos Sąjungos demokratijos plėtra būtų tolydesnė ir kad kiekviena ES narė būtų pajėgi plėtoti visavertę demokratiją, užtikrinti žmogaus teises. Tikimės, kad Jūs suteiksite postūmį Europos Sąjungos bei nacionalinėms institucijoms ištirti šį ekstraordinarinį atvejį – buvusios teisėjos, dabartinės politikės, mūsų manymu, teisiškai nepagrįstą, politiškai motyvuotą persekiojimą.

Pagarbiai,
„Drąsos kelio“ frakcijos vardu                                                                    Aurelija Stancikienė

„Drąsos kelio“ partijos koordinacinė taryba pilnai pritaria šiam pareiškimui

P.S. Balsavusieji LR Seime dėl apkaltos Seimo narei Neringai Venckienei specialios komisijos, kuri 2013-ųjų gruodžio 5 d., spėjama, „atras priežastis“ apkaltai Seimo narės atžvilgiu vykdyti, sudarymo. Žiūrėkite sąrašą balsavusiųjų  ČIA.

 

2013 11 25.

Povilas Gylys             Lietuviškas teisingumas: prezidentę – išgelbėti, Venckienę - sunaikinti

O Lietuvoje ir vėl skandalas – rodos, prezidentūra prisidirbo su paslaptimis, tikromis ar sukurptomis. Šio skandalo metu ryškėja ponios D.Grybauskaitės ir teisinių institucijų vadovų galimo neteisėto suokalbiavimo schema. Tai, savo ruožtu, atveria naujas galimybes ne tik šviežiam žvilgsniui į nacionalinius lietuviškos, atsiprašant, demokratijos ypatumus apskritai, bet ir į visą eilę rezonansinių pastarųjų metų įvykių – į SNORO bankroto, VEKS‘o, Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijos, mailiaus, partinės iždininkystės apskritai ir konservatorių iždininko Vito Matuzo išteisinimo konkrečiai bei kitas keistai pakrypusias bylas. Manau, dabartinio žaidimo valstybinėmis paslaptimis fone geriau nei anksčiau galime suvokti kriminalo, teisėtvarkos ir politikos susimazgymą tiek emocijų ir įtampų sukėlusioje Garliavos istorijoje.
Dabar drąsiau nei prieš prezidentinių paslapčių skandalą galima teigti, kad generalinis prokuroras ir jam pavaldūs žmonės nėra tokie politiškai ar kitais požiūriais laisvi ir neutralūs Temidės tarnai, kaip kad buvo bandoma pateikti šališką poziciją užėmusios dalies žiniasklaidos ir beveik visų konstitucijos dvasininkų komentaruose. Visada buvo neblogai žinoma, bet šiandien darosi ypač akivaizdu, kad generalinis prokuroras D.Valys ir kiti aukščiausi teisėsaugos pareigūnai savo svarbius sprendimus derina su prezidente arba tiesiog gauna nurodymus iš „Daukanto“. „Savo noru“ jis, kaip ir STT vadovas, veržiasi pasikonsultuoti, pasitarti su šalies vadove net tada, kai įtarimai dėl galimo slaptos informacijos nutekinimo krinta ant pačios prezidentūros. Ar leistina tartis su potencialiais įtariamaisiais? Kas, žinodamas šį tarimosi faktą, gali paneigti, kad generalinis prokuroras, STT vadovas vietoj to, kad siektų teisingumo, gelbsti prezidentės patarėjos, prezidentės ir savo pačių kailį. Labai tikėtina, kad panašus yra ir „nieko nežinačio“ VSD direktoriaus Gedimino Grinos vaidmuo. Juk jei neliktų šios prezidentės, neliktų ir visų jų.
Šiame fone jau drąsiai galima svarstyti, kaip D.Valys ir kiti teisėsaugos vadovai tarėsi su prezidentūra dėl elgesio strategijos ir taktikos daugiaplanėje Garliavos istorijoje. Tame tarimesi, labai tikėtina, vyravo du aspektai – pedofilinis ir politinis. Kol kas galima tik nujausti, kodėl teisėsauga, aukščiausi Lietuvos politikai su prezidente priešakyje įsivėlė į pedofilijos ir su ja susijusių žmogžudysčių bylų marinimo istoriją. Atėjus laikui mes tai sužinosime. Kaip sakoma, archyvai nedega, o ir visų istorijos dalyvių nesunaikinsi – jų dešimtys. Ir bent kai kurie iš jų jei ne šiandien, tai po kelerių metų prabils. Bet jau dabar galime sakyti, kad pagrindinė versija yra tokia – į pedofiliją įsivėlė įtakingi teisėsaugos, politikos ir kitokie šių laikų „patricijai‘, kurie įjungė galingą „plebėjų“ protų apdorojimo mašiną. Jie, tikėtina, ir yra ta galinga jėga, kuri tam tikru mastu sugebėjo pakeisti viešąją nuomonę bei paveikti įtakingų viešojo gyvenimo figūrų elgseną sau naudinga linkme. Propaganda ir įbauginimo taktika davė vaisių.
Prezidentė visoje šioje istorijoje užėmė gudrią, tačiau neišmintingą poziciją. Ji bandė vinguriuoti, siųsti visuomenei signalus, kad ji lyg ir remia N.Venckienę, kad ji nori teisingo sprendimo Garliavos mergaitės atžvilgiu. Bet visi jos praktiški veiksmai liudija priešingą dalyką – ji, neatlikdama savo prezidentinės pareigos ar net įtakodama teisėsaugą bei politikus, faktiškai prisidėjo prie neteisybės, o taip pat prie visuomenės kvailinimo. Mulkinimo industrijos veikimo pasekmė – valstybės institucijų nereagavimas į akivaizdžią neteisybę, tiesos slėpimas, labai tikėtinas nusikaltimų dangstymas. Ir visuomenės nuteikimas prieš „nežinia ko norinčius violetinius“. Tai išbandyta manipuliacinė technologija – buvo šunauja, buvo runkeliai, o dabar dorojami „violetiniai“. O apmulkinti žmonės stebi ir tyli, nes bijo arba tiesiog nežino, kaip reaguoti. Be to jiems siūloma rinktis tarp elitinio ir „violetinio“ mąstymo. Daug kas instinktyviai pasirenka patogesnį - elitinį variantą. Taip saugiau visais požiūriais.
Ką elitinės galvosenos atstovai atsakytų į tokį klausimą: kodėl dabar, įsisiūbuojant paslapčių nutekinimo ir to nutekinimo dangstymo skandalui, JI, nepaisydama to, kad vyksta ikiteisminis procesas, kviečiasi STT, Generalinės prokuratūros vadovus (kas tiki, kad jie pas prezidentę prašosi?) ir tariasi dėl teisėsaugos veiksmų šioje istorijoje? Iš tikrųjų, šioje situacijoje tai gali būti kvalifikuojama kaip neteisėta veikla siekiat iškreipti teisinio proceso turinį, kaip grubus įstatymo pažeidimas ir priesaikos sulaužymas.
Palyginkime dabartinę su valstybinės paslapties nutekinimu susijusią situaciją ir Garliavos istoriją. Tada - po 2012 kovo 23-osios ir gegužės 17-osios Klonio gatvės šturmų - prezidentė nesukvietė aukščiausių teisėsaugos pareigūnų pasitarti dėl to, kaip užtikrinti teisingumo atstatymą ir vykdymą visuomenę sukrėtusioje dramoje. Pabrėžiu – tiesiogiai nesikišant į ikiteisminius tyrimus. Prezidentė turi ne tik teisę, bet ir pareigą ginti viešą interesą ir pareikalauti iš jos iniciatyva skiriamų žmonių – generalinio prokuroro, policijos komisaro, VSD vadovo, kad jie deramai atliktų savo funkcijas. Juk generalinį prokurorą Algimantą Valantiną šios istorijos pradžioje ji kvietė. O kodėl vėliau viešai nekvietė D.Valio, S.Skvernelio bei G.Grinos paaiškinti keistą prokurorų, policininkų ir saugumiečių elgesį pedofilijos, teisėjo nužudymo, D.Kedžio ir A.Ūso žūties bei kitose bylose?
Kodėl prezidentė to nepadarė, kodėl ji žaidė dvigubą žaidimą – bandė įtikti „violetinei“ visuomenės daliai -visgi rinkėjai- ir kartu skatino teisėsaugos neveiklumą arba toleravo jos šališkus sprendimus, netgi galimai koordinavo su jais veiksmus. Kaip kitaip, pavyzdžiui, galima būtų paaiškinti faktą, kad ji į JAV išvyko teroristinio akto - mergaitės atėmimo iš senelių ir globėjos namų - dieną, t.y. gegužės 17-ąją? Sakot, tai atsitiktinis sutapimas? Veiksmų seka rodo, kad tai - greičiau iš anksto aptarto plano dalis.

Kaip Seimo komisijos, nagrinėjusios D.Valio prašymą panaikinti teisinę neliečiamybę N.Venckienei ir ją suimti, narys ir kaip į tos dramos niuansus įsigilinęs žmogus, turiu pagrindo teigti, kad D.Valio kaltinimai N.Venckienei nemaža dalimi yra sufabrikuoti. Mano manymu, faktai rodo, kad ji buvo auka, tačiau prokurorai trūks plyš bandė įrodyti, kad teisėja - nusikaltėlė. Kam reikėjo fabrikuoti bylą? Kam ir kuria prasme tai naudinga? Kodėl politinis, teisinis ir kitas elitas, ignoruodami faktus, prisidėjo prie neteisybės?
D.Valys, kaip ir tūkstančiai galingos propagandos nepaveiktų žmonių, puikiai žino, kad prieš našlaitę buvo panaudota fizinė ir psichologinė prievarta, kad buvo pažeistos konvencijos ir įstatymai. Taip pat jis žino, nes matė VISĄ vaizdo įrašą, kad prieš teisinę neliečiamybę turinčią teisėją buvo panaudoti skausmingi fiziniai veiksmai ir kad teisėja tik gynėsi nuo smurtautojų. Jis taip pat žino, kodėl iš savo namų buvo išnešti senukai Kedžiai – neva asmens tapatybės nustatymui. Tikroji priežastis – nenaudingų liudininkų pašalinimas iš erdvės, kur buvo įvykdytas nusikaltimas prieš vaiką ir teisėją. TIKRAS Lietuvos prokuroras būtų inicijavęs teisinį tyrimą dėl šių veiksmų. TIKRA Lietuvos prezidentė – būtų paklaususi D.Valio, ar prieš taikius namus, vaiką ir patriotiškumą bei padorumą išlaikiusius Klonio gatvės gynėjus nebuvo įvykdytas teroro aktas?
Visi sveiką nuovoką ir moralumą išlaikę žmonės PRISIMENA tuos įvykius ir teisėsaugos veiksmus vertina kaip nedorus, neteisėtus, vadinasi, ir antivalstybinius. Jų atmintyje išliko 240 valstybinių smogikų elgesys su taikiais žmonėmis, mergaitės riksmas, garsusis Černiausko „nenešimas“. Tie žmonės prisimena ir partinį socdemų, konservatorių ir liberalų sąmokslą SUIMTI N.Venckienę. Juk žodis „suimti“ taikomas tik rimtų nusikaltimų atveju. N.Venckienės atveju šis žodis reiškė - ją norima izoliuoti ir, galbūt, sunaikinti. Kaip galimai buvo sunaikinti D.Kedys ir A.Ūsas. Kur tuo metu buvo prezidentė? Atsakome – ji buvo prezidentūroje, bet stebėjo ir viešai beveik nieko nekalbėjo. Kartais išspausdavo nerišlų sakinį...
Kai kas gali sakyti: tada ji klausė teisės dvasininkų pabarimų – nedrįsk, ekscelencija prezidente, kištis į teisėsaugos darbą, nepolitizuok teisinių procesų. Bet šie teisės žyniai tyli dabar, kai prezidentė paslapties išviešinimo skandale aiškiai peržengia ribas ir vedama asmeninio intereso politizuoja teisėsaugą, trukdo jai vykdyti teisingumą kišdamasi į ikiteisminio tyrimo procesą. JIE ir JI pamiršta JAV prezidento R.Niksono Votergeito istoriją...
Nemažai žmonių stebisi - kodėl šioje nešvarioje istorijoje dalyvauja socialdemokratai. Juk jie toje situacijoje galėjo gauti didžiulius politinius dividendus rinkėjų balsų forma. Tačiau jie elgėsi priešingai politinės konkurencijos logikai. Kodėl? Vieni piliečiai tokį jų elgesį sieja su A.Sakalo vardu. Tačiau egzistuoja ir kitas paaiškinimas. Esu neblogai informuotas žmogus – per ketvirtį amžiaus dalyvavimo viešajame gyvenime susikuria komunikacijų tinklas, per kurį informacija tiesiog ieško tavęs. Mano informaciniame tezaure yra žinia, paaiškinanti, kodėl A.Butkevičius iš N.Venckienės rėmėjų virto jos naikintoju. Jam iš Daukanto aikštės buvo primygtinai rekomenduota – socialdemokratai turi prisidėti prie teisinės neliečiamybės atėmimo iš „Drąsos kelio“ lyderės. Jeigu egzistuoja kitas įtikinantis A.Butkevičius nuomonės pasikeitimo paaiškinimas -ligšioliniai pasisakymai šia tema yra blankūs - jį socialdemokratų lyderiai galėtų pateikti. Kokie bebūtų socdemų motyvai, jie sudaro 80-ties Seimo narių - Juodojo Lietuvos sąrašo dalyvių branduolį. Tie žmonės sulaužė duotą priesaiką tarnauti Tėvynei, demokratijai, sisteminei žmonių gerovei.
Konservatorių ir liberalų dalyvavimą Juodajame Lietuvos sąraše ir susidorojime su N.Venckiene ir jos rėmėjais paaiškinti lengviau. Pirma, jie visada klauso prezidentės ir, antra, teroro aktas Garliavoje buvo įvykdytas jų valdymo laikais ir jiems tenka didžiausia atsakomybė už jį, o taip pat už policinės valstybės instinktų sustiprėjimą mūsų šalyje, už parlamentinės respublikos principų žlugdymą apskritai. Todėl konservatoriai, kartu su savo amžinais politiniais satelitais liberalais, norėtų numarinti visą šią istoriją, visomis, taip pat ir neteisėtomis, priemonėmis nutildyti ryškiausius savo politinius oponentus ir pirmiausia N.Venckienę. Tačiau tai neįmanoma misija - kruopščiai statytas neteisybės kortų namelis vis tiek grius. Ta griūtis tėra tik laiko klausimas.
Apibendrinant šiandieninę politinę situaciją šalyje galima apibūdinti fraze – prezidentę būtina išgelbėti, o N.Venckienę reikia sunaikinti. Ar tai ir yra tikras teisingumas?

 

2013 11 22.

Neringa Venckienė, Seimo narė                        Žurnalistai persekiojami. Nejaugi?  

Paskutiniųjų dienų naujienos, mirgančios žiniasklaidos puslapiuose – BNS žurnalisčių apklausos ir jų namuose atliktos kratos.

Neanalizuosiu, ar tai teisėta. Nespręsiu, ar šių žurnalisčių veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 124 straipsnį “Neteisėtas disponavimas informacija, kuri yra valstybės paslaptis” arba 125 straipsnį “Valstybės paslapties atskleidimas“. Nediskutuosiu, ar jos turėdamos dokumentą su žyma “SLAPTAI”, privalėjo pačios kreiptis į teisėsaugą ir apie tai pranešti.

Šioje situacijoje įdomiausia yra tai, kad visuomenė visiškai nepalaiko žurnalistų. Prie STT būstinės žurnalistai plojo sau. Katučių akcija niekam, išskyrus pačius žurnalistus, nebuvo įdomi.

Kodėl taip atsitiko?

Dauguma žmonių neabejoja, kad beveik visa šiandieninė žiniasklaida Lietuvoje tarnauja korupcinėms teisėsaugos ir politikos sistemoms. Atspindi oligarchijos, korumpuotos valdžios požiūrį.

Žurnalistų pateikiami faktai labai dažnai neatitinka tikrovės. Skleidžiamas melas, šmeižiami ir žeminami žmonės. Žiniasklaidos monopolijos siekia pelno bet kokia kaina. Žurnalistams nerūpi tiesa.

Kiek Lietuvoje yra nepriklausomų žurnalistų? Kažin, ar tokių apskritai galima rasti. O jeigu rasi – suskaičiuosi ant pirštų.

Žodis “profesionalumas” žurnalistams netinka. Tinkamiausias apibūdinimas - už pinigus tarnaujantys ir atidirbinėjantys veikėjai.

Ko tikėjosi žurnalistai? Manė, kad lazda neturi dviejų galų?

Jiems padedant buvo susidorota su mano broliu Drąsiumi Kedžiu, su jo dukrele, mano tėvais, su Klonio gatvės šturmo liudytojais. O dabar atėjo žurnalistų eilė. Taip visada būna policinėse, klaninėse valstybėse. Jeigu negini kito teisių, tai anksčiau ar vėliau bus pasikėsinta ir į tavo paties teises. Nepriklausomai nuo to, koks buvai lojalus šuniukas.

Kėsinamasi į žodžio ir informacijos laisvę?

O kur jie buvo, kai buvo gesinama ir jaukiama pedofilijos byla? Kodėl tylėjo, kai buvo persekiojami Klonio gatvės žmonės? Kodėl jie nematė, kad vaiką iš namų prievarta išvilko tuo metu kaltinamojo pedofilija draugė ir jo advokatas? Kodėl nereikalavo vykdyti Vilniaus apygardos teismo galutinę ir neskundžiamą nutartį – pareikšti įtarimus L.Stankūnaitei? Kodėl šmeižė mano brolį Drąsių Kedį, jį ir jo dukrelę palaikančius žmones?

O mano brolio Drąsiaus siųstas laiškas žurnalistams? Ar jie jam padėjo? Turbūt – nuvaryti į mirtį.

Nei mėgti, nei gerbti žurnalistų nėra už ką. Manau, kad jie taip pat yra kalti dėl to, kas vyksta šiuo metu Lietuvoje. Jų dievinama “teisinė” valstybė atsisuko prieš juos pačius. Dabar turi teisę gintis garbinguose Lietuvos Respublikos teismuose.

O kodėl nepatinka teisėjo G.Viederio nutartis? Dauguma žiniasklaidos veikėjų nesuabejojo B.Varsackio, V.Kondratjevo ir A.Cinino sprendimais.

Žurnalistai yra privilegijuoti – už šmeižtą neteisiami. Privilegijos jiems ir šįkart – už piketą prie STT būstinės nebuvo nubausti. O juk turėjo būti taip, kaip “Drąsos kelias” partijos narei Irenai Malinauskienei, kuri už daugiau nei 15 asmenų susirinkimą prie Kauno vyriausiojo policijos komisariato pagrobtos mergaitės gimtadienio proga susimokėjo 1000 litų baudą.

Žurnalistai persekiojami. Nejaugi?

Tam, kad pajusti tikrąjį persekiojimą, reikėjo 6 valandą ryto vykdyti žurnalisčių apklausas ir kratas, išlaužti jų kiemo vartus, vėliau – garažo vartus, su benzopjūklu išpjaustyti duris ir langus, jų tėvus išmesti iš namo ir nuvešti į policijos komisariatą tapatybės nustatymui, laužti kambarių, kuriuose miega vaikai, duris, joms pačioms užlaušti ir sužaloti rankas, viešai pranešti, kad kratos metu žurnalistės vieną iš dalyvių suspardė, tačiau video medžiagos, kurią turi pareigūnai ir kurios reikalauja žurnalistės tiesos nustatymui, nerodyti, kieme stovinčius ir stebinčius žurnalisčių draugus ir pažįstamus sumušti, pripurkšti ašarinių dujų į akis, panaudoti elektrošoką, po to išvežti į policiją, žurnalistėms, jų artimiesiems ir draugams pradėti daugybę ikiteisminių tyrimų, kad kokius penkerius – septynerius metus neišeitų iš teismų, kad nespėtų mokėti baudų, taikyti joms kardomąją priemonę – suėmimą, surasti žalimų ir keršių, kurie duotų reikalingus parodymus...

O pabaigai – manau, kad žurnalistus pagąsdino ir tiek. Pagąsdino ateičiai. Kad korupcinei sistemai būtų dar labiau lojalūs.
  

 

2013 11 12.

Jonas Varkala                                          Ar būti be kaltės kaltu jau norma?

2013 m. Lapkričio 11 d. ”Drąsos kelias” politinė partija išplatino pareiškimą “Dėl Seime inicijuojamos apkaltos „Drąsos kelio“ frakcijos seniūnei Neringai Venckienei”.

Jame be kita ko sakoma: “2012 m. gruodžio mėn., prašydamas panaikinti teisinę neliečiamybę Seimo narei Neringai Venckienei generalinis prokuroras Darius Valys pirmą kartą LR Seimo istorijoje pareikalavo leisti suimti Seimo narę. 2013 m. balandžio 9 d. 80 Seimo narių, nusikratę atsakomybės gilintis į iškeltus kaltinimus, leido Seimo narę suimti. Šiems 80-čiai Seimo narių leidimas suimti Neringą Venckienę, pagal prokuratūros iškeltus kaltinimus, pasirodė logiškas. Bet 2013 m. lapkričio mėn. tas pats generalinis prokuroras Darius Valys kalba,  kad pareikalauti Neringos Venckienės ekstradicijos yra neadekvatu, nes jos padaryti nusikaltimai nėra sunkūs. Tuo norima pasakyti, kad prokuratūra nieko nedarys dėl Seimo narės Neringos Venckienės ekstradicijos iš užsienio šalies, apie kurią prokuratūra sakosi žinanti, iki to momento, kol nesulauks Seimo nario mandato panaikinimo „Drąsos kelio“ frakcijos seniūnei. O tai reiškia akivaizdų prieštaravimą Seimo Statuto 23 str. 4 p.: „Jeigu Seimas yra priėmęs rezoliuciją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, apkaltos proceso parengiamieji veiksmai ir apkaltos procedūra Seimo nariui gali būti pradėti tik išsprendus baudžiamosios atsakomybės klausimą, t.y. jeigu yra priimtas teismo išteisinamasis nuosprendis arba įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, arba baudžiamoji byla yra nutraukta.“
      Kaip Seimas ruošiasi pažeisti šį Seimo statuto straipsnį?

Seimo narė Neringa Venckienė yra išrinkta daugiamandatėje apygardoje. Už ją, kaip ir už kitus šešis „Drąsos kelio“ sąraše išrinktus į Seimą žmones, balsavo 110 000 Lietuvos piliečių. Šių rinkėjų lūkesčių ji nenuvylė, todėl niekas, išskyrus ją rinkusius žmones, negali aiškinti, kad ji išdavė savo rinkiminius pažadus ar kažkokiu tai būdu pažeidė priesaiką. Nuo 2013 m. balandžio 9 d., išvykdama iš Lietuvos, ji tokiu būdu  išsaugojo savo laisvę ir pasiryžimą toliau kovoti už teisingumą ir kiekvieno pažado įgyvendinimą.
 Esame įsitikinę, jog 2013 m. balandžio 9 d. Seimo narė Neringa Venckienė būtų suimta ir įkalinta už tokius, anot generalinio prokuroro Dariaus Valio, nusikaltimus, kurie šiandien jau nebėra sunkūs ir dėl kurių ekstradicija iš užsienio šalies yra neadekvati. „

Įdomu, kaip Seimo narė būtų dalyvavusi plenariniuose Seimo posėdžiuose, Teisės ir teisėtvarkos komiteto darbe, kaip ji būtų pristatinėjusi Seimui naujai siūlomus įstatymų projektus, kaip ji būtų susitikinėjusi su rinkėjais, jei Šiaulių prokurorė N. Raugienė savo iniciatyva, ar paliepus iš aukščiau būtų pritaikiusi Seimo narei Neringai Venckienei suėmimą, taip norėtą generalinėje prokuratūroje ir taip trokštą Seimo liberalų, bei jų draugų gretose iš dešinės ir kairės? Ar ir tada iniciatyvusis ir „teisusis“ Eligijus Masiulis būtų sakęs, kad, nelaukiant bylų pabaigos, reikia pradėti apkaltą vien dėl to, kad Seimo narė, būdama kameroje, neateina į Seimo posėdžius? Sprendžiant iš to, kaip vyksta Kaune bylos prieš Garliavos šturmo liudininkus, susidaro įspūdis, kad viskas yra nuspręsta iš anksto. O tikrovėje institucijos užsiiminėja tik tiesos nustatymo imitacija. Jau vien ką reiškia įslaptinta generalinėje prokuratūroje vaizdo medžiaga, kurią nepatogu rodyti visuomenei ne dėl mažamečio tapatybės pažeidimo, bet dėl nusikaltimo prieš tą patį mažametį... Ir ne tik prieš mažametį.
Tad, už ką leido Seimas suimti „Drąsos kelio“ frakcijos seniūnę Neringą Venckienę?

      Sufabrikavus kaltinimus, politiškai ir fiziškai sunaikinus „Drąsos kelio“ lyderę, galimai yra tikslas žingsnis po žingsnio sunaikinti ir „Drąsos kelio“ partiją, pasėti baimę visuomenėje, kad žmonės nebeišdrįstų struktūrizuotis pilietinei iniciatyvai ir siekti teisingumo.

Pareiškime toliau pabrėžiama, kad „žiniasklaidoje ir apkaltos Seime iniciatorių tarpe atsiranda tyčia melagingai skelbiama informacija, kad politinio prieglobsčio prašymas prilygsta Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymui (netekimui). Pažymime, kad politinio prieglobsčio prašymas nėra pilietybės atsisakymas. Tai juridine prasme visiškai skirtingi dalykai.
 
          Bet kokios iniciatyvos pradėti apkaltą Seimo narei Neringai Venckienei yra neteisingos ir neteisėtos.
Laukiame, kad užsienio valstybei, kurioje dabar reziduoja Seimo narė Neringa Venckienė, Lietuvos prokuratūra pateiktų ne „12-a sekundinę“, bet išsamią  medžiagą nešališkam teisingumui jos atžvilgiu vykdyti.“

      Ir visai ne retorinis būtų klausimas: Ar ne laikas pabaigti su ciniškoms teisingumo imitacijoms niekuo nekalto ir niekuo nekaltų žmonių atžvilgiu?

 

2013 11 11.

Valdas Vasiliauskas.                       Pelėkautai, kuriuose nebuvo sūrio


Valstybės saugumo departamento( VSD) generalinis direktorius generolas Gediminas Grina negaus ordino. Šauta į vienus, pataikyta į kitus - niekuo dėtas žinomas žurnalistes.

Sukeltas tarptautinis skandalas. Kas dėl to kaltas? Be abejo, košę srėbti teks Specialiųjų tyrimų tarnybos(STT) vyrukams, kurie parodė pernelyg didelį uolumą. Ne laiku ir ne vietoje.

Net Lietuvos prokurorams ir specialiųjų tarnybų pareigūnams nėra per sunku suvokti, kad žurnalisto darbas - skelbti, o ne slėpti informaciją, kad jis negali būti valstybinės ar kitokios paslapties subjektas, tačiau nerašytas žurnalisto garbės kodeksas įsako kaip akies vyzdį saugoti savo informacijos šaltinius.

Todėl STT agentai būtų tik dėl akių apklausę BNS žurnalistes. Kaip „Snoro“ istorijoje- dienraščio „Lietuvos rytas“ redaktorius ir žurnalistus, nes tikrasis taikinys buvo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT)nepriklausomi ir nesukalbami, įsigeidę gyventi savo galva vadovai, kuriuos nutarta pašalinti, apkaltinus juos informacijos nutekinimu. Tačiau šįsyk BNS žurnalistės, profesionaliai atlikusios savo darbą, specialiosioms tarnyboms sumaišė visas kortas ir sutrukdė pasiekti tikruosius tikslus.


Kokie tie tikrieji tikslai? Jų būta ne vieno.

Pirmąjį nurodė profesorius Vytautas Landsbergis, taikliai jį pavadinęs „skiepu“. Tai buvusi prevencinė priemonė, paskiepijusi prezidentę nuo galimų priešiškos valstybės informacinių atakų, dezinformacijos, insinuacijų. Įtikinama versija, nes pramanų ir prielaidų apie prezidentę iki soties prikurta, gandus vis iš naujo pakursto jos trūkstami biografijos puslapiai.

Žinoma, iki užkimimo galima svarstyti, ar ne per vėlyvas „skiepas“ – paskutiniais kadencijos metais? Be to, ar ne per dideli tokio „skiepo“ socialiniai kaštai - įsigali slogi gandų, nepatikrintų faktų, įtarumo, tarpusavio nepasitikėjimo atmosfera, visuomenė tampa pernelyg priklausoma nuo specialiųjų tarnybų ir slaptųjų pažymų, o ne nuo įstatymo valdžios.

Gal patikimesnis vaistas būtų viešumas ir skaidrumas. Arba, kaip sakydavo Sąjūdžio žmonės, tiesos sakymas, kad nebeliktų nutylėtų, išplėšytų biografijos puslapių. Pirmoji kadencija jau vakarop, tačiau ką mes žinome apie savo prezidentę? Turbūt ne daugiau, nei prieš rinkimus. Ypač akylai Dalia Grybauskaitė saugo savo „ privacy“. Ar iš šios srities, o ne kokių apipelėjusių KGB archyvų, labiausiai ir baiminamasi smūgio?

Šiuo atžvilgiu Lietuvos prezidentė panašesnė ne į modernius demokratinių valstybių vadovus, o į senojo sovietinio sukirpimo politinio biuro narius, kurie už devynių užraktų slėpdavo savo ir artimųjų privatų gyvenimą, laisvalaikį, pomėgius. Toks uždarumas ir slaptumas- našiausia gandų, klastočių, pusėtinų ir visiškų melagysčių dirva.

Nedaug apsiriko ir tie, kurie šį skandalą pavadino primityvoka viešųjų ryšių akcija , dar gerokai prieš rinkimus mobilizuojančia D.Grybauskaitės elektoratą: „Saugokime mūsų prezidentę nuo užsienio ir vidaus priešų“.

Tas „vidaus priešų“ gretas gali papildyti ne tik tiesioginiai prezidentės kritikai, bet ir tie korupcijos ekspertai, kurie suabejos jos globojamais per brangiais ir gigantiškais, finansiškai pernelyg imliais ir ištęstais laike, Lietuvos žmonėms nenaudingais valstybiniais energetikos projektais, turinčiais visus didžiosios korupcijos požymius. Vėl tampa aktualūs Marko Twaino žodžiai: „ O kas yra patriotas, sakyk , meldžiamasis? Nagi tas, kuris šliaužioja prieš Pirmąją Šeimą ir liaupsina imperatorių bei vyriausybę, teisūs jie ar ne. O ypač tada, kai jie neteisūs. Tai reiškia būti už savo šalį“.

Tačiau nedera generolo G.Grinos kontoros nuvertinti, pažeminti jos iki sveikatos centro, besirūpinančio skiepais, ar viešųjų ryšių bei reklamos agentūrėlės. Visų pasaulio rimtų žvalgybų svarbiausias metodas- provokacija. Lietuva- ne išimtis. VSD pagamintas patiekalas- slaptoji pažyma buvo skirta, be abejo, vidaus vartotojams.

Pasinaudoti savo teise susipažinti su slapta informacija ir perskaityti šią spėjusią padaryti karjerą pažymą susirengiau gerokai po švenčių, jau išsikvepiant skandalui. Nustebau, kad buvau viso labo antras( skaitytojai griežtai registruojami), prieš mane buvo tik vienas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) naujokas, o visi NSGK senbuviai ja nesusidomėjo. Matyt, patirtis padėjo užuosti provokaciją.

Ir čia visiškai nesvarbus tos skandalingos pažymos turinys, kaip buvo nesvarbu, ką prirašė VSD generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas Romualdas Vaišnoras, pradėdamas FNTT vadovų puolimą dėl tariamo informacijos apie sankcijas prieš „Snorą“ nutekinimo „Lietuvos rytui“.

Vienas iškiliausių šiuolaikinės Italijos intelektualų, rašytojas ir semiotikas Umberto Eco savo puikiame esė apie „WikiLeaks“ rašo , kad Juliano Assange‘o paskelbta slapta medžiaga bemaž nepalietė aukų, nes , „kaip visi suvokė, garsieji slaptieji pranešimai tebuvo „spaudos aidai“... Todėl slaptieji pranešimai buvo tarsi spaudos apžvalgos, kurias įmonės spaudos skyriai siunčia jos vadovui, per darbus neturinčiam laiko paskaityti laikraščių... Šitai tik patvirtina kitą puikiai žinomą dalyką: kiekviena slaptųjų tarnybų( bet kurios tautos) sudaryta byla susideda išimtinai iš viešai žinomos medžiagos“.

Tai kur čia sūris, jeigu slaptoje pažymoje nieko slapto- vien senstelėjusi, visiems žinoma informacija? Apie sūrį įsibėgėjant skandalui tos pačios dienos vakare pranešė G.Grina, patvirtinęs, kad tokia grėsminga VSD pažyma egzistuoja ir nurodęs jos gavėjus. Kadangi prezidentė, kaip Cezario žmona, yra aukščiau įtarimų, Užsienio reikalų ministerija yra jos tėvonija, premjero Algirdo Butkevičiaus nebuvo Lietuvoje, liko vienintelis svarbiausias VSD boso nurodytas adresatas - Seimas.

Štai kodėl Halloweeno naktį ne kur nors kitur, o pirmiausia prie Seimo slaptųjų raštų tvarkytojos buto durų išdygo keturi STT agentai. Pričiupom. Kai kurie naivuoliai, kraipo galvas, stebėdamiesi, kodėl agentai negalėjo palaukti kitos dienos, naktį, gąsdindami moterį, brovėsi į namus. Toks buvo planas.

Halloweeno naktį specialios tarnybos vaiduoklių spektaklį surengė Darbo partijos garbei. Nesunku nuspėti, kieno įnoriu ir užsakymu- prezidentė neslepia, kad paskelbusi karą šiai partijai.

Tokių bandymų akivaizdoje Darbo partija buvo priversta griebtis atoveiksmio. Pagaliau suvokusi, kad negali kliautis koalicijos partneriais - tik pati savimi, partija visiems netikėtai pergrupavo jėgas, bando atkovoti uzurpuotas Seimo teises ir pradėjo rimtai ruoštis prezidento rinkimams.

Todėl Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Darbo partijos kandidatas į prezidentus, Seimo NSGK pirmininkas Artūras Paulauskas, gavę vardinius vokus su VSD pažyma, būtų neišvengę įtarimų informacijos nutekinimu (trečiasis pažymos gavėjas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, kaip prezidentė sako, būtų buvęs „ne prie ko“). Kaip Vytauto Giržado ir Vitalijaus Gailiaus, nuo patikrinimo poligrafu jų nebūtų išgelbėję net tai, jeigu tuose vokuose būtų įdėta laikraščio iškarpa. Nenustebčiau, jeigu jau būtų buvęs paruoštas generalinio prokuroro kreipimasis į Seimą dėl jųdviejų teisinės neliečiamybės panaikinimo, už kurį entuziastingai ir sutartinai balsuotų prezidentinė konservatorių partija ir socialdemokratų vidinė Juozo Bernatonio frakcija.

Bet viską niekais pavertė BNS žurnalisčių profesionalumas.  BNS slaptos VSD pažymos turinį paskelbė gera valanda anksčiau, nei ta pažyma pasiekė Seimą. Spąstai liko be sūrio.

 

2013 11 11.

Neringa Venckienė.                                           Ar parduosime Lietuvos žemę?

Lietuva yra turtinga valstybė, turinti tiek daug ko parduoti, kad mums turėtų pavydėti amerikiečiai, rusai ar vokiečiai.

Pardavėme strateginę įmonę - "Mažeikių naftą", daugybę mažesnių gamyklų ir fabrikėlių. Visa tai dažnai mėgstama vadinti užburiančiais žodžiais - užsienio investicijos. Jos tarsi magnetas, kuris pritraukia bet kurį, nors šiek tiek abejojantį, ar Lietuvos turto išpardavimas yra geras ir tikslingas reikalas.

Galiausiai atėjo ir brangiausio Lietuvos turto - žemės - pardavimo eilė. Kas ir kada pirmas pasiūlė mūsų visų žemę išparduoti užsieniečiams - sunku pasakyti, bet liberalais save vadinantys veikėjai tikina, kad tos žemės mums ir nereikia. Jos esą dirvonuoja tūkstančiais hektarų.

Tai tegul perka svetimšalis, pristatys naujų dvokiančių kiaulidžių, kokių jau priveisė danai. O lietuviai jiems ars už kokią menką algelę. Taip XXI amžiuje bus liberaliai ir oficialiai sugrąžinti baudžiavos laikai. Balanos gadynė, nes ir energetikos įmonėms, matyt, greitai ateis užsieniečio prievaizdo laikai.

Juk jau bandėme įsileisti japoną su jam netinkančiu branduoliniu reaktoriumi, lindo ir amerikietiškas ševronas, kuriam vis tik nepavyko pasiimti Lietuvos žemės gelmėse esančių skalūnų dujų. Būtų juk pasiėmęs, o mums palikęs tik užterštą ateities auksą - vandenį.

Tačiau liberalais save vadinančių asmenų dėka jau nuo kitų metų Lietuva oficialiai leis išparduoti pagrindinį savo turtą - žemę.

Šis procesas, beje, jau senokai vyksta - svetimšaliai tūkstančius hektarų prisipirko per mūsų valstybėje įsteigtas kone tik tam skirtas įmones. Ir jokia valdžia tam nepasipriešino. Juk prieš "užsienio investuotojus" visi užsimerkia. Kas ten žino - gal net ir ne už dyką.

Žemės pardavimui pritaria ne visi - aktyvūs visuomenininkai pradėjo kampaniją dėl referendumo prieš tokį išpardavimą.

Juk ir Konstitucijos 9 straipsnis skelbia, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Ir tas pats straipsnis iškart atmeta šią galimybę, nes sako, kad referendumą skelbia visada visokiais interesais apkibęs Seimas. Arba - "referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę".

Paskutiniai mohikanai, dar kovojantys prieš Lietuvos žemės išpardavimą, sunkiai renka tuos parašus ir vargu, ar surinks. O jei ir surinks, į teigiamus referendumo rezultatus, matyt, valdžia pasakys, kad Tautos balsas jiems nė motais. Juk dar pernai šį atsainumą girdėjome po referendumo dėl branduolinės elektrinės statybų.

Nors kiekvienas Seimo narys, prieš įgydamas Tautos atstovo teises, prisiekia saugoti Lietuvos Respublikos žemių vientisumą, tačiau dauguma Tautos išrinktųjų tai seniai pamiršo. Argi žemės pardavimas užsieniečiams – ne teritorijos vientisumo pažeidimas?

Ir pabaigai cituoju visuomenininkų, prieštaraujančių lietuviškos žemės pardavimui užsieniečiams, surinktus faktus: 19 Vyriausiosios rinkimų komisijos priimtų, įregistruotų iniciatyvų surinkti 300000 Lietuvos piliečių parašų skelbti Referendumui - išsakyti Tautos valiai, baigdavosi nesėkmingai.

Gal vieną kartą apskritai reikėtų į tą pačią Konstituciją įrašyti, kad visus svarbiausius Valstybės ir Tautos klausimus išimtinai sprendžia tik liberalai. Tuomet užsieniečiams parduosime ir Vilniaus Arkikatedrą, Gedimino pilį, o tuomet imsime išpardavinėti Kuršių Neriją, nuostabiąją Nemuno deltą, Ignalinos nacionalinį parką ir taip toliau.

 

 

2013 11 09.

Neringa Venckienė.                              Kiek standartų galioja Lietuvoje?

Kažkodėl jau seniai įprasta sakyti, kad mūsų šalyje galioja dvejopi standartai. Šis įprotis vertinant įvairias, ypač politines situacijas, rodo, kad Lietuvoje ne viskas yra gerai su elementaria aritmetika. Tų standartų realiame gyvenime yra gerokai daugiau.

Pavyzdžiui, vienas mūsų teisingumo standartas buvo taikomas senjorui, kuris krautuvėje tyčia ar netyčia nesusimokėjo už keliolikos centų vertės maišelį. Žmogus atsidūrė teisme ir tik Apvaizdos dėka nebuvo įkištas į Lukiškes.

Kitas standartas pritaikytas senojo Gedimino prospekto trinkelių, Valdovų rūmų šimtamilijoninių lėšų ir kitų valstybės projektų pinigų vagims - nei vienas net neatsidūrė policijos nuovadoje.

Trečias standartas pritaikytas Darbo partijai, kurios byla tąsyta šešerius metus, tačiau apogėjų pasiekė kažkodėl būtent per praėjusius Seimo rinkimus. Tuomet įtariamiesiems politikams kaltinimai sugriežtinti tarp pirmo ir antrojo rinkimų turo.

Ketvirtas standartas skirtas visoms likusioms "tradicinėms" partijoms, kurios, viešai kalbama, turi tokias pat "atsargines" buhalterijas, dėl kokios tampyti darbiečiai.

Penktas standartas buvo pademonstruotas per gėjų eitynes, kai šimtai policininkų juos kažkodėl ir nuo kažko saugojo, o šeštasis teko mano šeimai, kai 240 policijos smogikų šturmavo privatų namą dėl vienos mažos mergaitės, pripažintos nukentėjusiąja pedofilijos byloje. Byloje, kuri nebuvo išnagrinėta. Mergaitės nesaugojo, kaip sergėjo homoseksualus, o jėga išplėšė iš senelių namų ir perdavė pedofilijos byloje pripažinto kaltinamojo draugei.

Septintojo standarto nusipelnė iš prezidento posto nuverstas dabartinis Europos Parlamento narys Rolandas Paksas. Konstitucinis Teismas su E.Kūriu priešakyje jam buvo pripaišęs aibes nuodėmių, tačiau vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko tik vieną - pilietybės suteikimą vienam Rusijos piliečiui. Tokių pilietybių net aštuonis šimtus buvo suteikę ir kiti prezidentai - Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, tačiau visus Lietuvos reikalus ėmęsi tvarkyti konstituciniai sargai to nepastebėjo. Nes nebuvo politikų paliepimo. Toks standartas taikytas R.Paksui už jam, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentui, įstatymais suteiktą diskrecijos teisę - savarankiškai vykdytą Prezidento funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra savarankiškų sprendimų priėmimą.

Aštuntasis standartas taip pat skirtas tam pačiam R.Paksui, kuriam neleista eiti su priesaika susijusių pareigų visą likusį gyvenimą, bet europarlamentaru Europa leido būti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas dar prieš pustrečių metų nusprendė, kad R.Paksas nubaustas per griežtai ir privalo turėti teisę vėl būti renkamas į tas pareigas, kur reikia duoti priesaiką.

Šį sprendimą Lietuva privalėjo įgyvendinti per pusmetį, bet čia įsijungė devintasis politinis standartas - kai kas Lietuvoje tiesiog negalėtų ramiai miegoti, jei R.Paksas vėl taptų prezidentu. Ypač šiandien, kai ant nosies - nauji šalies vadovo rinkimai.

Bijantis, kad R.Paksas gali tapti rimčiausiu kandidatu prezidento rinkimuose, Seimas leidžia sau naudoti dešimtąjį standartą - tiesiog nevykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo. Prisigalvojama daugybė priežasčių ir nevykdoma. Paprasta, kultūringa ir demokratiška.

Vienuoliktas politinis standartas, deja, skirtas man - siekiama apkaltos tik todėl, kad aš, mūsų teisingumo dėka, buvau priversta kurti įstatymus ir dirbti su rinkėjais ne Seimo salėje, o politinėje emigracijoje. Apkaltos labiausiai siekia Liberalų sąjūdis, kuriam apskritai negalioja jokie standartai. Kurio gretose buvusio kaltinamojo pedofilija A.Ūso pusbrolis Vytautas Ūsas.

Tai kiek iš viso politinių standartų egzistuoja Lietuvoje?

Įprasti dvejopi - tai tikrai per mažai. Jie sukuriami kiekvienam atvejui, kiekvienam neįtikusiam žmogui. Kiekvienam, kuris elgiasi ne kaip gauja, o dar turi jėgų, optimizmo ir valios pasipriešinti standartizuotai ir supuvusiai sistemai.

 

2013 11 08.

Povilas Gylys.                                       Ar Seimas iš D. Grybauskaitės D. Valį atima?

Lietuvoje kilo sumaištis ir panika. Seimui priėmus prokuratūros įstatymo pataisas viešojoje erdvėje sklinda pasipiktinimo ir prakeiksmų šūksniai. Konstituciniai dvasininkai, dalis politikų, kai kurie žurnalistai klykauja, kad Seimas laužo šalies konstitucinę sąrangą, politizuoja teisėsaugą, nori kišeninio prokuroro.

Rodos, yra pagrindo manyti, kad įvyko kažkas baisaus ir sunkiai pataisoma. Tačiau tai būtų tik pirmojo įspūdžio ir emocijų sukeltas vertinimas. Galima visus susijaudinusius, nuo prezidentės ir „konstitucininko“ V. Sinkevičiaus iki A. Kubiliaus, nuraminti – Konstitucija nebuvo sudarkyta. Dar daugiau – šiuo Seimo sprendimu, po kurio Seimas gali pasiūlyti atleisti generalinį prokurorą dabar ir ateityje, konstituciniai mūsų valstybės pagrindai yra sutvirtinami ,nes Seimas susigrąžina dalį savo galių, o teisingumo gali atsirasti daugiau.

Pradėkime nuo svarbiausio – Konstitucijos. Noriu nuraminti Lietuvos visuomenę – mūsų Konstitucija nėra pakeista, pakeistas tik įstatymas. O pagal ją (84 str.) prezidento pareiga ir teisė yra skirti LR generalinį prokurorą. Tiesa, Seimui pritarus. Vadinasi, ir ateityje konstitucinė iniciatyva skirti svarbiausią šalies prokurorą priklauso šalies vadovui. Jis pasirenka kandidatą į šį postą ir kandidatūrą teikia Seimui. Tas pats su atleidimu. Jis apsisprendžia, ar pradėti atleidimo procedūrą, kada ją pradėti ir t.t. (pan.). Ir dabar po „baisaus“, „sukrečiančio“ Seimo žingsnio prezidento galios šioje srityje išlieka nepaliestos.


Pasikeičia tik vienas dalykas – Seimas GALI PASIŪLYTI šalies prezidentui apsvarstyti galimybę atleisti generalinį prokurorą. Prezidentas gali atsižvelgti, gali ir neatsižvelgti į Seimo siūlymą. Tai yra konstitucinė garantija prezidentui. Kita vertus, atimti Seimui teisę SIŪLYTI šalies vadovui atleisti jo iniciatyva skirtą pareigūną būtų tikrai antikonstituciška.

Konstitucijos dvasininkams – E. Kūriui, V. Sinkevičiui ir kitiems – siūlau dar kartą įdėmiai perskaityti mūsų Konstitucijos pirmuosius straipsnius. Būdamas teisės diletantu, bet dar nepraradęs gebėjimo suvokti Konstitucijos teksto prasmės, stebiuosi, kad save konstitucinės teisės specialistais laikantys žmonės susiduria su sunkumais, kai reikia visuomenei paaiškinti mūsų Konstitucijos giluminę prasmę, vadinasi, ir dvasią, kuri glūdi pirmuosiuose svarbiausio mūsų šalies teisinio dokumento straipsniuose.

O ten sakoma, kad mūsų demokratinėje respublikoje valstybę kuria suverenas – Tauta. Toliau – kad Tauta savo galias realizuoja tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus – Seimo narius. Taigi aukščiausią galią mūsų konstitucinėje sąrangoje turi Tauta. Po Tautos galingiausias valdžios subjektas yra Seimas. Virš Tautos tik Dievas, o virš Seimo tik Tauta. Kadangi mūsų šalis yra parlamentinė respublika su kai kuriais prezidentinės respublikos elementais – šalies vadovą tiesiogiai renka Tauta, prezidentas irgi turi nemažas galias pirmiausia teisės ir užsienio politikos srityse.

Seimas nesikėsina į prezidento konstitucines galias, tačiau kaip antras po pačios Tautos galios centras, gindamas nacionalinius interesus, turi teisę dalyvauti įgyvendinant teisingumą šalyje.
Tai išsiaiškinus kyla klausimas – kodėl Seimui realizuojant SAVO konstitucines teises kilo toks triukšmas? Atsakymas – šią politinę reakciją sukėlė ne noras apginti konstitucinę šalies sąrangą , o siekis apginti konkretų asmenį – dabartinį generalinį prokurorą Darių Valį. Tačiau tam, kad dabartinį prokurorą iškelti iki konstitucinių aukštumų, turi egzistuoti rimti motyvai, galingi interesai.
Tam, kad tuos interesus ir motyvus nustatyti, nėra būtina kilti į tarptautinį lygį, ieškoti Maskvos ar kokios nors kitos viršvalstybiniu mastu veikiančios rankos. Tie, kas domisi viešuoju gyvenimu, ir ypač teisėsauga, bei geba jį nešališkai vertinti, turėtų pritarti plačiai paplitusiam požiūriui, kad D.Valys yra labai reikalingas naujajai nomenklatūrai žmogus. Kas gali paneigti, kad jo sprendimai labai dažnai yra palankūs „sisteminiams“ veikėjams ir neigiamai šališki tiems, kurie „sistemai“ nepriklauso.

Norit pavyzdžių? Prašom. Daug kam visuomenėje atrodo, kad Vilniaus Europos kultūros sostinės garsioji VEKS‘o byla buvo sąmoningai numarinta. Daugelio, taip pat mūsų, nuomone sąmoningai marinama „Snoro“ byla. Akivaizdu, kad niekas nevyksta Vito Matuzo – konservatorių iždininko byloje. Numarinta ir pačio D.Valio autoavarijos, kurioje nukentėjo moteris, byla. Tokiu teisingumo marinimo atvejų yra dešimtys.

Tačiau prokurorai rūsčiu ir netgi piktu veidu atsisuka į tuos, kurie negarbina „sistemos“ ir „sisteminių“. Jie kaip valstybę griaunančius persekioja Klonio gatvės, Garliavos mergaitės gynėjus. Jie kelia bylas aktyviems, pilietiškumą išlaikiusiems signatarams, Atgimimo laikų drąsuoliams –  sąjudiečiams.

Yra pagrindo manyti, kad buvusios teisėjos ir politikės Neringos Venckienės byloje D.Valys taip pat atliko istorijoje išliksiantį neigiamą vaidmenį. Šioje byloje generalinis prokuroras buvo akivaizdžiai angažuotas, žemino Seimą nepateikdamas pastarajam garsioje mergaitės paėmimo iš senelių ir globėjos namų byloje esančios vaizdo medžiagos. Kokiam tikslui ir kokiems žmonėms tarnavo generalinis prokuroras? Gal VIP-iniams pedofilams? O gal vykdė politinį užsakymą neutralizuoti politinį konkurentą?

Konservatoriai, kritikuodami Seimo sprendimą, kuris leidžia parlamentui teikti siūlymą prezidentui atleisti generalinį prokurorą, gąsdina visuomenę, kad jis taps kišeniniu. Tačiau, pone A.Kubiliau – daugelio žmonių nuomone jis DABAR YRA KIŠENINIS, sėdintis bendroje Prezidentūros ir konservatorių kišenėje. Konservatorių iždininkystės , energetinių projektų epopėjose ar prezidentinėje Maskvos „kurmių“ medžioklėje D.Valys gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį...

Pabaigai – Seimas negali iš prezidentės atimti D. Valio, nes ji turi teisę priimti sprendimą dėl jo tinkamumo užimti šias aukštas pareigas. Jeigu jai D. Valys mirtinai reikalingas, ji jį pasiliks. Bent iki prezidentinių rinkimų. Nes kitas generalinis prokuroras gali būti ne toks paklusnus ir gali nenorėti sėdėti kieno nors – net valstybės vadovo – kišenėje. O Seimas neturi konstitucinių galių situaciją pakeisti- jis negali D. Valio atimti iš ponios D. Grybauskaitės.

 

2013 11 07.

 

Nuosprendis Rimantui Radišauskui skelbiamas 2013 m. lapkričio 8 d., 9 val., ryto Kauno apylinkės teisme, Kęstučio g. 29.                                           

                                  Dailininko Rimanto Radišausko baigiamasis žodis teisme (2013 10 03)

Ilgai svarsčiau, ar ruoštis baigiamajai kalbai, nes tai, kas čia vyksta, sunku apibrėžti. Tačiau vardan čia esančių daugumos piliečių, kuriems taip pat yra iškelti absurdiški kaltinimai, privalau kalbėti tiek savo, tiek šių piliečių vardu.

Trejus metus stebėjau įvykius Klonio gatvėje, Garliavoje. Tiek ten, tiek teismų salėse mačiau ir girdėjau melagystes, šmeižtą, iškraipytus faktus, paslapties miglas, kurias skleidė žiniasklaida ir teisėsauga. Dabar čia, šiame procese, vyksta parodomasis susidorojimas su piliečiais, vykdžiusiais pilietinę pareigą, o šiuo konkrečiu atveju – su manimi.

Iš pradžių man buvo iškelta baudžiamoji byla. Kai prokuroras Gailevičius aiškiai parašė, kad netrukdžiau – nei antstolei, nei policijai – vykdyti teismo sprendimo 2012 m. gegužes 17 dieną Klonio gatvės 5-ojo namo kieme, tada policija pabandė sukurpti administracinio pažeidimo bylą. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai, praėjus 9 mėnesiams nuo įvykių, rašė išgalvotus tarnybinius pranešimus, o vienas iš rašiusiųjų tarnybinį pranešimą net nebuvo tą rytą Garliavoje. Teismo salėse policijos pareigūnai, suaugę vyrai, meluoja, duodami parodymus, arba visai praranda atmintį – manau, iš baimės įvardyti, ką jie gina, dėl ko privesti taip žemintis, pamindami savo garbę ir orumą.

Visas šis procesas vyksta pagal okupacinius sovietmečio standartus, gali justi tą patį stilių, kaip ir rusiškos okupacijos pradžioje. Tam, kad įbaugintų ir palaužtų žmones, tada nužudytųjų kūnus numesdavo aikštėse. Panašų stilių įžvelgiu stebėdamas, kaip pateikiami J. Abromavičiaus, V. Pociūno, D. Kedžio ir kiti nužudymai. Kartu šiuose procesuose norima palaužti užsimezgančias pilietiškumo apraiškas, įbauginti Lietuvos žmones ir atpratinti juos nuo aktyvumo. Kaip okupaciniais laikais. Vienas tai liudijančių pavyzdžių – kovotojos už nepriklausomą Lietuvą disidentės sesės Nijolės Sadūnaitės gyvenimas. Sovietinės okupacijos metais ji buvo teisiama 2 kartus, o nepriklausomos Lietuvos teisėsauga kovotoją teisė jau net 3 kartus. Tragikomiška buvo stebėti, kai prokurorai drebėdami Seimo nariams nešė 12 sekundžių trukmės vaizdinę medžiagą Neringos Venckienės kaltinimui, o Seimas drebėdamas skubėjo pabalsuoti.

Dabar šiame procese užsimota susidoroti su manimi kaip asmenybe ir mano išraiškos priemone – politine protesto tapyba, kurios žanrą vystau nuo 1988 metų. Ta pati okupaciniu laikotarpiu užauginta teisėsauga-teisėtvarka, prisidengusi liustracijos skėčiu, pavaizduota mano paveiksluose „Liustracija“ ir „Du pasauliai“, taip pat ir „Justicijoje“, kurią tapau šiuo metu ir kuriai impulsą suteikė šis procesas. Pridedu 5 savo darbų nuotraukas ir DVD diskelį apie tai, už ką esu persekiojamas. Po to, kai 2010-aisiais Policijos departamentas interneto erdvėje paskelbė informaciją apie mano darbų parodą prie Kedžių namų, o Kultūros ministerija 2012 m. balandžio 19 d. – viešą grasinantį kreipimąsi į menininkus, tapo aišku, kad tai yra persekiojimas ir politinis susidorojimas su manimi, nes jokio teisės pažeidimo ar nusikaltimo Klonio gatvės 5-ojo namo kieme Garliavoje nesu padaręs. Nesigailiu, bet didžiuojuosi vykdęs ir vykdydamas pilietinę pareigą, nors ir mažu indėliu per protesto tapybą mėginu pratęsti didžiųjų meistrų, tokių kaip Franciskas Goja (Francisco José de Goya y Lucientes), Gustavas Dorė (Gustave Doré), Onorė Domjė (Honoré Daumier) ir kiti, protesto tapybos kelią į demokratiją.

Žemai lenkiuosi tikriems piliečiams, kurie nebuvo abejingi kitų žmonių skausmui, nepabūgo šalčio, karščio, šmeižto, patyčių, kantriai stebėjo įvykius, vykdydami pilietinę pareigą. Supratau, kad šie žmonės per kelerius metus išaugo tikrais Lietuvos piliečiais – Patriotais. Jie suprato, kad ne vien Deimantės tragedija prasideda ir baigiasi Lietuvos nelaimės. Suprato, kad tai okupacinės politikos ir teisėtvarkos palikimo pasekmė.

Žmonės neišsigando ateinančios ginkluotos 240 pareigūnų minios, nepasidavė jų provokacijoms.

Kai jūs, kelios dešimtys piliečių, tarp jų garbaus amžiaus žmonės, invalidai ir moterys, vykdydami savo pilietinę pareigą, buvote specialiai policijos pareigūnų užspęsti Kedžių namo kieme į kampą po laiptais, kai jums ir man buvo purškiamas cheminis skystis, laužiamos rankos, kai buvome tąsomi, draskomi ir spardomi gulintys su vėliava ant žemės, daužomi šautuvu, mėtomi ant betono, jūs nepalūžote, neprašėte pasigailėjimo.

Šis parodomasis procesas – teismas ne man ir ne jums. Tai mes teisiame nusikaltėlius Žmoniškumui.

Dabar trumpai pažvelkime į esminius šios bylos aspektus. Administracinio teisės pažeidimo NEPADARIAU. Antstolei vykdyti Teismo nutarties NETRUKDŽIAU. Jokių kliūčių Antstolei patekti į namo vidų NESUDARIAU ir NESUKĖLIAU. Policijos pareigūnams NESIPRIEŠINAU. 2012-05-17 įvykių Garliavoje metu NEBUVAU nė prie vienų namo durų, kur savo buvimu būčiau galėjęs kam nors fiziškai sutrukdyti patekti į namo vidų ar iš jo išeiti. Administracinės bylos medžiagoje nėra jokių mano tariamai padarytą pažeidimą ir mano veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų. Tokie įrodymai NEBUVO pateikti teismui ir proceso metu. Todėl bet kuris save ir Teisės bei Teisingumo principus gerbiantis Teismas privalėtų mane išteisinti, o Administracinę bylą nutraukti. Papildomai atkreipiu dėmesį, kad protokolas dėl tariamai padaryto administracinio teisės pažeidimo man buvo surašytas be pagrindo, praleidus visus tokiam veiksmui leistinus terminus. Dėl ko Teismas neturėjo pagrindo priimti nagrinėti šią mano bylą.

Keista, kad šios bylos nagrinėjimo metu niekam nerūpėjo policijos pareigūnų veiksmų tikslingumas, kryptingumas, judėjimo kryptis į ten, kur nėra ir nebuvo galimybės patekti į namą ne dėl žmonių kaltės, o dėl to, kad tiesiog nėra praėjimo. Keista, kad niekam nerūpėjo policijos pareigūnų reikalavimų „atlaisvinti“ fiziškai neegzistuojantį praėjimą Nepagrįstumas ir iš jo kylantis Neteisėtumas. Keista, kad niekam šiame procese nekilo klausimų, kaip derėtų vertinti šitokius policijos pareigūnų reikalavimus: kaip teisėtai pagrįstus ar kaip pabrėžtinai paniekinančius ir provokacinius, siekiančius sąmoningai sukelti žmonių reakciją, kurios pagrindu, kaip matome dabar, visi esame apkaltinti vos ne kaip didžiausi nusikaltėliai, kas (kaip ir visas procesas šioje nesamo administracinio pažeidimo byloje) esmingai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pagrindiniams ir visiems kitiems reikalavimams, Padorumo, Teisingumo, Sąžiningumo, Profesionalumo principams, Etikos ir Moralės nuostatoms.

Tikiuosi, bus atkreiptas deramas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnių instancijų Lietuvos teismuose yra senai suformuota teisinė praktika ir priimta gausybė sprendimų, kuriais žmonės, tapę Policijos ir Prokuratūros provokacijų aukomis, buvo pripažinti visiškai nekaltais ir išteisinti. Dėl šios priežasties Teismo sprendimas mano atžvilgiu tampa visuotiniu Sąžinės ir Padorumo klausimu.

2012 m. gegužės 17 d. įvykiai Garliavoje yra akivaizdus nusikaltimas Žmoniškumui, už kurį numatyta atsakomybė Baudžiamojo kodekso 100-ajame straipsnyje, už savo pilietinę poziciją išdrįsusių atvirai pareikšti Žmonių bendruomenės persekiojimą ir pilietiškumo naikinimą. Todėl labai svarbu, koks bus šio teismo sprendimas ir ką jis gins.

PRAŠAU TEISMĄ:

1. Administracinę bylą mano atžvilgiu nutraukti, kadangi nepadariau jokio teisės pažeidimo, o šios mano Baigiamosios kalbos tekstą prijungti prie Administracinės bylos medžiagos.

2. Teismui pateiktos bylos medžiagos ir joje sukauptų įrodymų pagrindu priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuo 2012-05-17 iki šio momento trunkančio politinio susidorojimo su pilietiškai aktyvia Lietuvos visuomenės dalimi, jos persekiojimo ir naikinimo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100-ajame straipsnyje numatytą atsakomybę už nusikaltimą Žmoniškumui, kurio prokuratūra netyrė ir nepateikė Teismui savo tyrimo išvadų.

Rimantas Radišauskas,
dailininkas

Kaunas
2013-10-03

 

 

2013 11 07.

 

Violeta Milevičienė                          

Skelbiame Pilietės Violetos Milevičienės, nukentėjusios Sausio 13-ąją ir gegužės 17-ąją, baigiamąją kalbą, pasakytą Kaune šiuo metu vykstančio politinio teismų proceso metu.

                                            Baigiamoji kalba Kauno apylinkės teisme

Į Klonio gatvę 2012 metų gegužės 17 rytą atėjau anksti, apie trečią ryto, nes nepasitikėjau anstolės ir kriminalinės policijos vadovų sąžiningumu. Buvau Klonio gatvėje 2012 metų kovo 23 dieną, mačiau iš arti Stankūnaitę [...].

Po 2012 metų kovo 23-osios būdavome ne tik gatvėje , bet ir kieme. Stop juosta buvo apribota aikštelė prie namo, skirta tik šeimos nariams. Kieme visados būdavo žmonių, tačiau nė vienas pareigūnas nebuvo atvykęs pasikalbėti, informuoti, perspėti – nei Romas Oželis, nei kas kitas.

2012 m. gegužės 17 d. 10 val. ryto buvo numatytas susitikimas su danų psichologais dėl konsultacijų neprievartiniam vaiko perdavimui. Bet aš, matyt, teisingai spėjau, kad tokiam susitikimui bus „truks-plyš“ užbėgta už akių. Nes, mano nuomone, tiek Kedytė, tiek Stankūnaitė per daug svarbios liudininkės ir aukos „byloje žudikėje“, kad jas parodytų „kažkokiems“ užsienio psichologams.

Apie šeštą ryto pabudau nuo triukšmo ir išėjau apsidairyti, kas vyksta. Buvau nuėjusi Artojų gatve iki „Plastenos“ gamyklos, kur stovėjo skersai kelio mašinvežis, toks kur gali pats pasikrauti automobilius, ir prie kiekvieno, atsišakojančio nuo Artojų gatvės akligatvio, stovėjo policijos automobiliai ir pareigūnai. Grįžau į kiemą, kalbėjausi telefonu. Kai pritūpiau kažką pakelti nuo žemės, nulūžo skėčio virvutės karabinas, ir skėtis nebesilaikė. Ketinau nueiti pasižiūrėti, ar Klonio gatvė užblokuota iš kitos pusės, tačiau išėjusi pro vartelius, pamačiau stoviniuojančius policijos vadovus (kaip vėliau išsiaiškinau, tai buvo Renatas Požėla, Darius Žukauskas,Vitalijus Pacevičius ir Saulius Kazlauskas; žr.video), o pasižiūrėjusi į dešinę – daugybę žaliai apsirengusių pareigūnų, užpildančių Klonio gatvelę. Atsisukusi į pareigūnus pasakiau: „Nejaugi man teks vėl išgyventi sausio 13-tą? Aš jau turiu akustinę traumą.“ Vitalijus Pacevičius nusišaipė: „Taip jau, ponia, ir sausio 13-tą“. Nė vienas iš jų man nepasakė, kad į kiemą eiti pavojinga, kad bus naudojamos spec.priemonės.

Po to atėjusieji mane įstūmė į kiemą – R.Oželis atkabino vartelių kabliuką ir patempė man už rankovės, M.Kabašinskas mane stūmė toliau sakydamas: „Ponia prašom pasitraukti, atsiprašom, atsiprašom“, nors aš klausiau, kodėl mane stumdo. Aš traukiausi iki aikštelės, kai pareigūnai su antstole praėjo, likau jiems už nugarų. Tas momentas užfiksuotas pridėtame mano filmuotame video. Ką kalbėjo S.Vaicekauskienė ir R.Oželis, aš girdėti negalėjau, bet, manau, negirdėjo ir kiti žmonės, nes giedojo Himną. Vaizdo medžiagoje matyti, kad J.Valiušaitis sulaikomas baigus giedoti Himną ir pradėjus skanduoti „Lietuva!“ Metusi filmuoti aš paėmiau iš pro šalį vedamo J.Valiušaičio rankų jo fotokamerą. Tuo metu apie susirinkimų įstatymą prabilo garsiakalbis. Tiek S.Vaicekauskienė, tiek R.Oželis teigia, kad išklausė Himną ir tada išsakė savo reikalavimus. Bet juk to nepatvirtina jokia filmuota medžiaga, net ir policijos? Mano nuomone, viską pasitikslinti galima peržiūrint TV3 tiesioginės transliacijos įrašą – vaizdas iš viršaus, tad paprasta nustatyti, kas kur ir kiek užtruko.

Pasiėmusi J.Valiušaičio kamerą pasitraukiau nuo tako ir užtrukau apie minutę mėgindama „pastudijuoti“, kaip fotografuoti. Pamačiusi, kad fotografuoti man nepavyks, užsikabinau kamerą ant peties, bet dėl trumpo dirželio gavosi, kad ant krūtinės. Per tą laiką pareigūnai numėtė į šalį kėdes. Aš atsistojau prie namo kampo, kur ir esu nufotografuota (17 ir 18 bylos puslapis).

Stovėjusius prie namo žmones policininkai apsupo keliomis eilėmis, net numėtant suolus pareigūnų gretose properšų nebuvo. Niekas iš apsuptųjų išeiti negalėjo. Iš mano taško žiūrint (aš visą laiką buvau kitoje pareigūnų grandinės pusėje), tai juos ten spaudė ir, atrodė, kad naudojo kaip gyvą taraną durims išlaužti. Be to, pareigūnai stop juosta apjuosė visą kiemą, varteliai, vienintelis išėjimas iš kiemo, buvo užblokuoti. Aišku, kad buvau labai susijaudinusi, nesumečiau, kad reikia kažkur padėti skėtį, nes nebelijo ir dulksna praėjo, skėtis krito iš rankų ir trukdė fotografuoti. Kiekvienam žmogui, jeigu tik rankų pirštų visai nesusukiojo podagra, būdingas čiupimo, įsikibimo refleksas. Kai 1991 m. sausio 13 d. prie bokšto mane į tinklinę tvorą bloškė šūvis iš tanko vamzdžio (kaip žinom, tai buvo tušti sviediniai, sprogimo banga mane nunešė kelis metrus), aš sugebėjau nesusmukti prie tvoros, nes kažkokiu būdu įsikibau į tvoros tinklą, kojos nelaikė, bet aš neparkritau. Kartą bevaikščiojant su dar mažais vaikais, mano kokių trejų metų dukrytė, ką tik ramiai ėjusi, staiga sugalvojo pabėgioti ratais. Ėjom taku šalia autobusų stotelės, į kurią važiavo autobusas su keleiviais, aš net nežinau, kaip sugebėjau atsidurti prie dukrytės ir sugriebti už drabužių. Autobuso vairuotojas, matyt, irgi išsigando, nes sustojęs ne iš karto pajudėjo, o aš negalėjau atgniaužti pirštų. Buvo tokia ilga pauzė – stovėjo autobusas su keleiviais, nors iki stotelės buvo likę keli metrai, ir aš laikiau už drabužių savo vaikelį už kokių trijų metrų nuo autobuso.

Aš tai prisiminiau Evelinos Matjošaitienės teisme, kai girdėjau liudininkus pasakojant, kad, atseit, ji labai priešinusis, nes buvo sunku atgniaužti jos pirštus. Aš manau, kad apsupti žmonės tyčia buvo stumdomi ir bauginami, kad kabintųsi į daiktus ar vienas į kitą, taip imituojant jų pasipriešinimą. Šitas įsikibimo refleksas galioja visada: ir kai sėdi stomatologo kėdėje, ir kai tave kas nors užpuola ar išgąsdina. Jei aš nebūčiau rankose laikiusi skėčio, tai būčiau į ką nors įsikabinusi ir vis tiek būčiau apkaltinta. Nors mačiau nuotraukose, kad stovėjo pareigūnai susikibę rankomis per alkūnes, o prieš juos žmonės laikė rankose vėliavas, bet būtent laikę vėliavas ir dėl to negalėję būti susikibę, kaltinami susikabinimu. Tikriausiai taip buvo sugalvota iš anksto, nes kiekvienas išgąsdintas nesąmoningai už kažko griebiasi.

Ar dėl to, kad esu patyrusi kontūziją, ar dėl purkštų pipirinių dujų, ar dėl išgąsčio, aš neprisimenu savęs, Klonio 5 kieme. Atminty lig šiol liko properša. Taip išeina, jei nebūčiau kaltinamoji, tai galėjau ir nesužinoti, kas čia su manim atsitiko. Pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje tikrai nieko nenušvietė, skundžiausi vyriausiajam prokurorui, kad neleidžia susipažinti su bylos medžiaga, tai gavau atsakymą iš to paties prokuroro, kurį skundžiau. Su šita administracine byla susipažinau prieš dvi dienas iki pirmo teismo posėdžio, nes teismo raštinėje iki tol bylos nebuvo.

Kai įsodino į autobusiuką, aš atsisėdau ant galinio suolo. Pasiėmiau savo kabaluojantį fotoaparatuką, patikrinau, ar veikia (nuotrauka pirmame DVD. Ten matosi, kad R.Čiegis stovi, nes aš užėmiau per daug vietos) ir įkišau į rankinuką. Nusiėmiau nuo peties J.Valiušaičio fotokamerą, supratau, kad paėmiau ne savo daiktą ir neapsaugojau nuo daužymo, kad per tą daiktą daužė ir mane. Tada aš nesuvokiau, bet skydo smūgių į kameros korpusą garsą aš prisiminiau. Dar tikėjausi, kad gal fotokamera nesugadinta, švietė viena lemputė. Paprašiau šalia sėdinčios Aušrinės, kad padėtų išjungti, bet ji nemokėjo. Tada kreipiausi į priešais sėdintį Rimantą Radišauską, bet jis atsiduso, kad negali pasisukti, nes suspardė šonus, ir kad irgi nemoka. Nusirengiau lietpaltį ir striukę, užsikabinau fotokamerą taip, kad būtų man po pažastim, ir apsirengiau.

Kauno rajono komisariate mums nepaaiškino, kodėl mus atvežė. Paėmė iš mūsų asmens dokumentus ir, kol tikrino mus pagal asmens kodus, mums leido kalbėtis telefonais. Sužinojau, kad mano vaikai Klonio 5 kieme, kad mergaitę išnešė advokatas, kad iš kiemo nieko neišleidžia. Buvo baisu, verkėm, kad vaiką pagrobė, kad aš pati nuovadoj, o ten suiminėja mano vaikus. Išdalino lapus rašyti paaiškinimams, tada pasigedau akinių. Pareigūnas Darius Sareikis pakvietė eiti su juo. Išsigandau, kad mane veda daryti kratos. Kai atsisėdau už stalo visa drebėjau, bijojau, kad nesuprastų, kad aš kažką slepiu. Kad išsigandusi krūptelėjau, kad jutau spaudimą ir trūko oro, aš prisiminiau, bet nežinojau, dėl ko. Pasakojau, kad man užsuko ranką, ir pridūriau, kad neskaudžiai, kad tik nelieptų parodyti. Klausė, ar pretenzijų neturiu. Pasakiau, kad jums neturiu, o jūsų viršininkams turiu. Bet sutikau, kad parašytų jog pretenzijų neturiu, nes kažkokie viršininkai kažkaip abstraktu. Surašytą paaiškinimą man du kartus aiškiai perskaitė, bet aš niekaip negalėjau susikaupti ir iš klausos suvokti, kas parašyta. Jau pradėjo skaityti ir trečią kartą, tai aš pasakiau, kad pasirašysiu. Nufotografavau tą tekstą telefonu (kad galėčiau namie pasitikrinti, jog nesu skolinga ponui Sareikui kokių 50 tūkst. litų) ir pasirašiau, kur man parodė. Turiu tą fotografuotą egzempliorių be parašų. Kad „nevykdžiau teisėtų pareigūnų reikalavimų“, pareigūnas pridėjo nuo savęs – jis, profesionalas, negalėjo patikėti, kad policininkai tįstų už čiuprynos moteriškę užlaužę ranką nei iš šio, nei iš to, be jokio perspėjimo, o aš tokios žodžių kombinacijos savo gyvenime nebuvau girdėjusi, ir kankinama nebūčiau sugalvojusi.

Jeigu Rytis Saladžius ir Gintautas Beržinskas nebūtų filmavę nuo laiptų viršaus, aš būčiau nesužinojusi, ką veikiau kieme Klonio 5 2012 metų gegužės 17 d. apie 6 val. 35 min. Aš manau, kad elgiausi neteisingai, praradau stebėtojos šaltakraujiškumą. Mačiau, filmuotoje medžiagoje, kaip reporteris, pamatęs nukritusį daiktą (atrodo pirštinę) nufotografuoja, bet nepuola kelti. O aš, buvusi už policininkų nugarų, kai pradėjo tempti žmones, puoliau gaudyti numestą A.Petrusevičiaus kepurę, užuot nufilmavusi siužetą, kaip pareigūnai spardo neįgalaus žmogaus kepurę. Visos tos mano stumdynės ir stūmimaisi buvo tik dėl to, kad tą kepurę paspirdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Tačiau jokio priešiškumo iš pareigūnų aš nejaučiau, yra nuotrauka, kur mane, begraibančią tą kepurę, pasilenkusią, jie užstoja savimi išskėtę rankas. 66 psl. užrašas neteisingas: manęs ten niekas neištraukia. Kai pamatė, kad uždedu kepurę A. Petrusevičiui, visi nuo mūsų atsitraukė.

Tačiau aš nepamačiau ateinančio šarvuoto-kaukėto būrio be skiriamųjų ženklų, nes stovėjau kieme nusisukusi. Kai pirmas priėjęs prie manęs palietė mano nugarą ir aš atsisukau (33 psl. 6 nuotrauka), aš taip krūptelėjau, kad paspaudžiau fotoaparato mygtuką. Tuo metu M.Kabašinskas šarvuotiesiems kažką sukomandavo, ir tie visus priekyje jų esančius pradėjo stumti skydais prie laiptų ir sienų. Kaip matyti filmuotoje medžiagoje, už nevalingą fotoaparato mygtuko spaudinėjimą ir blizginimą į akis fotoblykste, skydo smūgiais J.Valiušaičio fotokamera buvo pagrūsta man po šonkauliais, o aš pati pasiųsta į gilų nokdauną. Kitų smūgių skydu ir lazda aš neprisimenu, matyt, ir nejaučiau. Tas juodašalmis, kuris mane išgraibė iš po stoginės, atrodo, lyg būtų skaičiavęs, kada aš atsigausiu. Ištraukė mane susirietusią, nustūmė iki „perdavimo“ punkto prie eglutės ir stūmė į glėbį kitiems pareigūnams. Tuo metu aš pradėjau kvėpuoti ir trypt kojom bei mojuot rankom, t.y. iš nokdauno išėjau visiškai neelegantiška, nesiorientuojanti aplinkoje, klykianti „Atstok!“ (mačiau nufilmuotą). Man atrodo, kad tas „atstok“ parodo, kad aš neturėjau ketinimų kažką užpulti. Jei ne mano stori rūbai, būtų man sulaužę šonkaulius. Bet dar labiau gaila, kad sugadino nepataisomai fotomenininko kūrybos įrankį. Metalas atlaikė, bet nuskilo plastmasiniai linzių apvadai.

Ne visus žmones, kuriuos išvesdino iš Klonio 5 kiemo iki Artojų gatvės, išvežė į nuovadas, ir ne visiems išvežtiems iškėlė baudžiamąsias ar administracines bylas. Mačiau nufilmuotą, kaip išveda Eleną Narkevičiūtę su mama Tatjana, Edviną Marčenkovą, bet jų tarp mūsų teisiamųjų būrio nėra.

Ligi šiol aš net neįsivaizdavau, kaip galima bijoti policijos? Garliavos nuovadoje iki šiol dirbo gerbiami žmonės, į kuriuos kreipiamasi pagalbos, nei aš apie juos, nei jie apie mane nieko blogo nėra girdėję. Tačiau 2012 m. gegužės 17 d. atskleidė košmariškus dalykus.

Pareigūnai nesupranta žodžio „kalantinės“ reikšmės. Renatas Požėla aiškino, kad tai kažkas bloga, kažkas turi susideginti. Aš, kaip seniai gyvenanti, turiu pasakyti, kad žodis „kalantinės“ turi dvi reikšmes: Romo Kalantos mirties metinių paminėjimą ir žmonių reakciją į neteisėtus ir brutalius pareigūnų veiksmus. Kalantinėmis vadinamas maištas kilo dėl to, kad milicininkai sutrukdė R.Kalantos laidotuves – prieš dvi valandas iki numatyto laidotuvių laiko išvežė karstą ir slapta palaidojo. Iš pasipiktinusių neįvykusios laidotuvių eisenos dalyvių protesto reakcijos kilo kalantinių maištas. Policijos analitikais turbūt dirba nebaigę lietuviškos vidurinės mokyklos, nes jei „kalantinės“ – tai kviečiasi gaisrininkus ir ieško degtukų moterų kelnaitėse. Pati girdėjau, kaip M.Kabašinskas liudijo, kad buvo giedama kažkokia giesmė, ir jis nepažįstąs kokia. Lietuvos pareigūnas nežino Lietuvos Himno žodžių.

Dar man neramu, kaip buvusiai kaimo buhalterei, kaip apskaitomos policijos specialiosios priemonės? M.Kabašinskas, pripurškęs dujų ir mums, ir sau į akis, teigia, kad už spec. priemonės panaudojimą jam nereikėjo atsiskaityti – nereikėjo rašyti tarnybinio pranešimo. Tai gal jis atsinešė kokią nelegalią priemonę? Kaip vykdoma policijoje spec. priemonių inventorizacija? Ar nurašyti, sugadinti ar su pasibaigusiu galiojimo laiku, pavojingi ir nuodingi daiktai tikrai sunaikinami? Pipirinės dujos atviroje vietoje nėra labai nuodingos, bet jei atsineštų tokių, kokiomis buvo Maskvoje išnuodytas Nord’Ostas? Juk žinoma, kad tos nuodingos dujos buvo pagamintos sovietmečiu Kaune?

Aš, anksčiau nebuvusi teismuose, negaliu atsistebėti, kaip policininkai meluoja. Yra viskas nufilmuota, bet jie arba nerodo – slapta, arba jei parodo, tai papasakoja visiškai priešingai, negu matome ir girdime nufilmuotą? Pvz., R.Oželis, M.Kabašinskas ir visi kiti. Juk jie aprūpinti geriausia vaizdo ir garso technika. Kodėl tai ignoruojama?

Bet baisiausia – tai pareigūnų smurtas, kuriuo net nukentėję nedrįsta skųstis, nes neleidžia įgimtas drovumas. Laimutę Kedienę išnešė iš jos pačios namų ir išvežė į policijos nuovadą, atseit, atpažinimui. Iškėtojo nešvankiausio striptizo pozomis iki špagato, apnuogino užvertę ir palaidinę, ir sijoną. Ką ten turėjo atpažinti Renatas Požėla, pažiūrėjęs į apatines L.Kedienės kelnaites? Toks senos moters paniekinimas primena azijietišką prakeikimą, virtusį rusišku triaukščiu keiksmažodžiu, kuris reiškė nugalėto priešo motinos išprievartavimą. Gal čia ir buvo tas ekstremumas, dėl kurio gatvelėje vaikščiojo Policijos departamento Viešosios policijos Masinių renginių ir ekstremalių situacijų koordinavimo skyriaus viršininkas Saulius Kazlauskas?

Kęstutis Dūdėnas buvo pargriautas ir buože daužomas per lytinius organus. Žmogus susidrovėjęs pasakė, kad mušė per pilvą. Olgą Girdauskienę, atėjusią į kiemą jau po įsilaužimo, sugriebė išsukinėdami rankas keli žaliūkai, nunešė į Artojų gatvę ir primušė lazda, matant keturiolikmetei mergaitei. Kad ir man, gavusiai smūgį į paširdžius, ar reikėjo dar smūgiuoti lazda? Net jei aš to ir nejaučiau?

Mačiau per TV, kad tie patys veikėjai murkdė veidu į asfaltą seimo narį R.Gražulį. Irgi buvo būtina?

Juozui Valiušaičiui tyčia nedavė insulino, privedė vos ne iki komos, Rimantą Radišauską suspardė į vienintelį inkstą.

Vaiką išnešė skausmingai lauždamas kojytes advokatas tiesioginėje transliacijoje, matant, fotografuojant ir filmuojant daugeliui žmonių. O teismas teigia – advokatas nenešė. Kas tai?

Nors mano atmintis ir sušlubavusi, bet visi mano veiksmai nufilmuoti. Iš to matyti, kad jokie pareigūnai man jokių reikalavimų neišsakė, aš pati jokių kitų ketinimų neturėjau, tik norėjau stebėti, ar teisingai vykdomas teismo sprendimas. Deja, aš manau, kad buvo vykdomi kažkokie slaptieji protokolai, bet ne tas 2011 m. gruodžio 16 d. Kėdainių teismo sprendimas, kurio kopija yra šioje byloje.

Prašau mane išteisinti, nes aš nieko nusikalstamo nepadariau.

 

2013 11 06.

Dalius Stancikas.                                            Išbandymas pažeminimu

„Tegul viskas įvyksta iki galo, iki „ad absurdum“. Gyvenimo pabaigoje gal verta patirti vieną didžiausių išbandymų – išbandymą pažeminimu. Jei atlaikysiu šitai, akistata su amžinybe nebus baisi“, - rašo Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas, apie kurio mirtiną ligą jau visais kanalais paviešino žiniasklaida.

Tačiau net ir ši žinia nesuvirpino ciniškų žurnalistų, kurie toliau su pasimėgavimu maitoja A.Patacko „vagystės“ istoriją, spjaudami ne tik į elementarias padorumo ir gailestingumo normas, žurnalistų etikos kodeksą, LR Konstituciją, bet ir į pamatinę šiuolaikinės teisės sampratą – nekaltumo prezumpciją.

Asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – vienareikšmiai nurodo mūsų Konstitucija, bet ji juk yra niekis žurnalistams, dar iki teismo besimėgaujantiems frazėmis „apsivogęs Patackas“,  „A. Patacko vagystė“, „elektros lemputę ir saulėgrąžų nušvilpęs parlamentaras“ ir pan. Šie mūsų valstybės moralės sergėtojai, sarginiai šunys, kaip patys mėgsta save vadinti, juk niekada nesirgs sunkiomis ligomis, niekada nepatirs iki visiško kūno išsekimo alinančių chemoterapijos seansų, jie nesuklys, jie niekada nemirs, jiems neteks susidurti su moraline kančia, savo pačių sąžinės ar Dievo teismu, todėl be jokių skrupulų mano turintys teisę smerkti ir niekinti net tuos, kurie sudaro mūsų Tautos ar valstybės moralinę šerdį, ar viešai piktintis popiežiumi, kaip jis drįso kaliniams numazgoti ir pabučiuoti kojas Didįjį ketvirtadienį.

Ir visa tai vyksta ne šiaip kokių bulvarinių laikraštukų geltonuose puslapiuose, bet save didžiaisiais vadinančiuose DELFI, L.Rytas portaluose, nuolat pabrėžiančiuose pretenziją formuoti visuomenės nuomonę ir teisingas moralės normas (vienas nedidukas tokio formuojamo objektyvumo pavyzdėlis: A.Patackas išplatina pareiškimą: „Dėkoju LR Seimo pirmininkei ir kitiems, dėjusiems pastangas man padėti, tačiau prašau Seimo panaikinti mano neliečiamybę, tegul viskas įvyksta iki galo, iki „ad absurdum“, o DELFI šį pareiškimą pavadina taip – „A. Patackas prašo ignoruoti L. Graužinienę“).

Tačiau šioje maitvanagiškoje puotoje neaplenkiamas pasirodė Jaunųjų konservatorių pirmininkas A. Bužinskas: „Siemkų istorija buvo dar vienas spyris į jau beveik savo paties šūduose paskendusį politinį darinį, kuris taip garsiai nešė išganingąjį teisingumą. Žinau, kad sergantis žmogus gali nesiorientuoti aplinkoje, tačiau man taip niekas ir nepaaiškino, kodėl tokia sunkia liga sergantis A. Patackas vis dar yra Seime ir laikomas visiškai darbingu? Ar visų ultradešiniųjų pozicijų gynėjai mano, kad nutylėjimas yra vertybė ir visus, net tokius signatarus, kaip Ozolas, kurie vietoj smegenų galvoje nešiojasi miksuotą Drąsiaus ir Žygaičių kaimiečių bezdalų rinkinį, reikia nekvestionuojamai gerbti už praeities darbus? Ne, nereikia, nes, nepaisant to, kad patys buvo signatarai, visokie Ozolai ar panašaus praplikusios galvos plauko bepročiai savo dabartine veikla kenkia mūsų šalies vystymuisi.“

Dar vienas „absurdum“ – iš politinės pusės Algirdą Patacką užsistojo nemėgstamiausios jo politinės jėgos – Darbo partijos pirmininkė, o viešai labiausiai pažemino konservatorius – krikščionis demokratas, jo partijos vadams pritariamai tylint, nors būtent TS-LKD A. Patackas vertina kaip savo artimiausius bendražygius.

Lyg jausdamas artėjantį viešą pažeminimą, Algirdas Patackas labai nenoriai ryžosi grįžti į didžiąją politiką, naktimis nervinosi ir taip gilino savo ligą, kai sužinojo, kad pateko į Seimą. Ir vien dėl tos disidentinės pareigos „nestovėti po medžiu“, nes, kaip pats sakė, nebeatpažino Lietuvos, už kurios atkūrimą dėjo parašą. Nebeatpažino jos moralinio veido, todėl vėl grįžo į politiką jį keisti. Nors kaip tik tuomet jo sveikatai reikėjo ypatingos ramybės, kuo mažesnės nervinės įtampos.

Algirdas Vaclovas Patackas 1965–1966 m. Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas, 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo – protesto demonstracijų dalyvis, vėliau politiškai persekiojamas ir kalinamas už antisovietinę propagandą ir pogrindžio leidinių „Pastogė“ bei „Lietuvos ateitis“ redagavimą ir leidimą.

Vienas Sąjūdžio kūrėjų Kaune, tokia savotiška Sąjūdžio Seimo dvasia – Algirdas Patackas pasisakydavo retai, tačiau sunkiausiais momentais savo ypatingomis kalbomis įpūsdamas kovinės dvasios, neleisdamas Sąjūdžiui nukrypti nuo svarbiausio tikslo – laisvės ir nepriklausomybės.

Vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrėjų, jo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas, Kauno politechnikos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto etikos, kultūros filosofijos dėstytojas, rašytojas ir publicistas, unikalių leidinių „Gimties virsmas“, „Mirties virsmas“ ir „Vestuvių virsmas“ bendraautoris. Ir pagaliau – Nepriklausomybės akto signataras, vienas pirmųjų savanorių, vienas iš tų nedaugelio pasiryžėlių savo krūtine pridengti besikalančią valstybės laisvę kruvinomis 1991-ųjų Sausio naktimis.

Ir ne tik tuomet, bet ir dabar, šįsyk mokėdamas žymiai skaudesniu nei mirties baimė atlygiu – paties atkurtos valstybės pažeminimu.

Algirdas Patackas yra žeminamas valstybiniu mastu, prieš jį kurpiama dar viena politinė byla, kaip ir prieš tuos kitus dešimtis Lietuvos piliečių, kurie dėl savo neabejingumo Garliavos mergaitės nelaimei šiandien yra teisiami teismuose ir juodinami tos pačios žiniasklaidos. Ir čia visai nesvarbu, kuri pusė teisi pagrindinėje pedofilijos byloje – šiose bylose yra teisiamas žmogiškumas, neabejingumas, atjauta kitam. Smerkiama tai, ką A. Patackas siekia sugrąžinti Lietuvai.

Šias tikrąsias Algirdo Patacko nuodėmes labai taikliai nusakė jau minėtas ciniškasis konservatorius: signataras kaltas dėl to, kad priklauso dariniui, ieškojusiam teisingumo Garliavoje. Dariniui, reikalavusiam nubausti policiją už smurtą prieš nekaltus žmones. Reikalavusiam atstatydinti meluojantį prokurorą ir Konstituciją pažeidusius pareigūnus. A.Patackas kaltas, nes pats liko neabejingas svetimo skausmui ir tapo vienu iš Klonio gatvės budėtojų.

Netikiu, kad generalinis prokuroras, spalio 29-ąją atėjęs prašyti į Seimą panaikinti A. Patacko neliečiamybę, nežinojo, kad „Maximos“ generalinis direktorius spalio 11–ąją yra raštu pareiškęs šią bylą tiriančiam teisėjui, jog „Maxima“ pretenzijų Algirdui Patackui neturi, nes turtinė žala nepadaryta. Tačiau žeminimas juk negali būti nutrauktas taip staiga ir sensacijų ištroškusi publika taip žiauriai nuvilta. Juk taip smagu manyti, kad tas teisingasis Algirdas Patackas, atsisakęs signatarams skirto žemės sklypo ir rentos, tas A. Patackas, kuriam kaip kokiam kvailų viduramžių riteriui garbė yra svarbiau už gyvybę, o kilnumas už turtą, pasirodė besąs tik „siemkių“ kalibro vagišius. Juk tokiais atvejais savos nuodėmės pradeda atrodyti vos ne kaip dorybės, argi ne taip?

Ir dar vienas piktas šios istorijos „absurdum“: naivuoliai, kurie mano, kad teisingumą vykdantis teismas pagaliau sustabdys A. Patacko žeminimą, nes teismui tikrai pakaks minėto „Maximos“ rašto ir paaiškinimų, kad išsiblaškymas po nežmoniškai alinančių chemoterapijos seansų niekaip negali būti lyginamas su sąmoningu ir giliai savanaudišku veiksmu – vagyste, greičiausiai smarkiai apsigaus: šios bylos teisėjas yra Bronius Varsackas.

Tas pats B. Varsackas, kuris iš esmės ir nulėmė Garliavos bylą, kai šiurkščiai pažeisdamas Vaiko teisių konvenciją neišklausė ir neatsižvelgė į vaiko nuomonę, kai nelaukdamas pagrindinės pedofilijos bylos nurodė Garliavos mergaitę grąžinti jos biologinei motinai, prieš kurią mergaitė buvo davusi parodymus, taip leisdamas sunaikinti svarbiausius įrodymus. 

Tas pats B. Varsackas, kuris neseniai nuteisė ir kitą šių laikų politinės bylos kaltinamąjį – taip pat 1972 m. kalantinių protestų dalyvį, dailininką, invalidą Rimantą Radišauską, iki šiol jaučiantį fizinius ir dvasinius skausmus po policijos smurto  - į akis purkštų dujų ir spardymo - Garliavoje.

P. S. Nors praėjo jau ketvirtis amžiaus, vis prisimenu berods trečiajame Sąjūdžio suvažiavime pasakytas Algirdo Patacko eiles, skirtas tuometinei Sąjūdžio būsenai, kurios taip tinka šiandien pačiam jų autoriui (cituoju iš atminties):

„Na tai kas,
kad riteris tas
Eldorado nerado.
Bet yra ta šalis,
stebuklinga šalis,
anapus šešėlių Hado.
Nes ėjimas į ją,
ieškojimas jos
ir yra tasai Eldorado.“

iš  Bernardinai.lt

 

2013 10 31.

Valdas Vasiliauskas, „Drąsos kelias“                 Mūsų strateginiai korupcijos terminalai

Kadangi Seimo nario Kęstučio Masiulio internete paskelbtame straipsnyje „Suskystinto melo terminalas“ tarp „kitų propagandistų, kurie nenuilsdami skleidžia melagingas žinias“ apie Suskystintų gamtinių dujų (SGD)terminalą, minima ir mano kukli persona, negalėčiau nepasinaudoti senovės romėnų suteikta malone „ audiatur et altera pars“( „tebūnie išklausyta ir antroji pusė“), anaiptol nepretenduodamas į paskutinį žodį ir nebandydamas prilygti autoriaus apmaudingam, švelniai tariant, stiliui.
Be abejo, nėra labai smagu, kai tave nepelnytai melagina , tačiau gerbiamas Seimo narys pasipiktinimu ir tūžmastimi nė iš tolo neprilygsta savo partijos ir šios Seimo laikinosios komisijos kolegei Rasai Juknevičienei, kuri visą garbingą parlamentinę komisiją viešai iškoneveikė, pavadindama ją „Gazpromo“ reikalų komisija“, o kai kuriuos jos narius – „Kremliaus tarpininkais“ ir net GRU ( Rusijos generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba) agentais.

Stiprūs žodžiai, tačiau man ( nežinau, kaip kitiems parlamentarams) nėmaž nesugadino ūpo, gal tik sukėlė užuojautą maloningajai autorei. Ir ne dėl apgailėtino nesivaldymo, o dėl nusibodusio , seniai nuvalkioto repertuaro. „Rusai puola“,- kiek kartų per atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius girdėtas pavojaus signalas, galima būtų ką nors nauja sugalvoti?

Šia tema iki šiol nepranokstamas buvęs konservatorių ( dar Gedimino Vagnoriaus) Vyriausybės ūkio ministras Vincas Babilius, ištaręs nemirtingą frazę, kuri pergyveno jį patį ir virto tautosakos savastimi: “Neprileisime Ivano prie vamzdžio“. Tačiau nepaisant tokio karingumo, Lietuva prarado nacionalinės ekonomikos karūną- „Mažeikių naftą“, o jos buvęs generalinis direktorius Gedeminas Kiesus- per daug žinojusią galvą( iki šiol nerastą). Po „Williams“ istorijos gavome pamoką: kuo patriotiškesni lozungai, tuo įtartinesni ir neskaidrūs sandoriai. Bent jau tuos politikų lozungus apmoka mokesčių mokėtojai.

Neprisimenu, kur skaičiau Viduramžių anekdotą apie miesto sargybinį, kuris mėgo nevykusiai pajuokauti: ūmai paskelbė apie neva besiartinantį priešą; visiems miestelėnams nuskubėjus prie gynybinės sienos, pokštininkas šoko pavymui, pats patikėjęs savo melu.

Nenustebčiau, jeigu konservatoriai iš tikrųjų nuoširdžiai tiki, jog jie vieninteliai yra Lietuvos energetinio saugumo šalininkai. Visi, tuo suabejoję, gali ir tėvynę išduoti. O išdrįsę kaišioti nosį į jų strateginių projektų užkulisius, kėslauja juos sužlugdyti, yra tikrų tikrausi maskolberniai( gražus vaižgantiškas žodis), kurie amžiams mus nori palikti Rytų energetinės meškos glėbyje.

Niekas neneigia, kad grėsmės realios ir jos nemažėja. Ypač žinant Vladimiro Putino užmojį paversti Rusiją Didžiąja Energetikos Valstybe ir čia „Gazpromui“ skirtą vaidmenį( „The Financial Times“ duomenimis, šiam monstrui tenka net 8 proc. Rusijos pagaminamo BVP ir 20 proc. biudžeto metinių įplaukų). Rusų garsus žurnalistas Andrejus Piontkovskij tvirtina, kad V.Putinas yra „Gazpromo“ stambus akcininkas. Net jeigu tai nėra teisybė, Rusijos prezidentas gins „Gazpromo“ interesus kaip savo, nes pagal jo užsienio politikos doktriną tankus keičia energetinė galybė.

 
 Visi Lietuvos bandymai ištrūkti iš priklausomybės nuo šios galybės buvo nematomos rankos sužlugdyti. Skaudžia nesėkme baigėsi šviesaus atminimo iškilaus išeivijos patrioto Juozo Kojelio sūnaus, buvusio Amerikos prezidento Ronaldo Reagano patarėjo Lino Kojelio projektas atvesti į Lietuvą JAV energetikos gigantus, kurie nutiestų tiltą į Vakarus ir pardavinėtų tuo metu visu pajėgumu veikusios Ignalinos atominės elektrinės pigią elektros energiją. Nors konsorciumas „Power Bridge“ buvo laimėjęs tarptautinį Lietuvos Vyriausybės paskelbtą konkursą, nors šią strateginę investiciją rėmė JAV vyriausybė, projektas baigėsi visiška nesėkme net dorai nepradėtas.

Dar liūdnesnis likimas ištiko kitą strateginį energetinio saugumo projektą- SGD Klaipėdos terminalą, kurį Gedimino Kirkilo Vyriausybė 2008 m. ketino statyti drauge su koncernu „Achemos grupė“( valstybei būtų priklausę 80 proc., koncernui- 20 proc. akcijų). Terminalas jau būtų veikęs, privatus kapitalas būtų palengvinęs mokesčių mokėtojams tekusią naštą, tačiau jo labiausiai ir buvo bijomasi, nes verslininkai saugo savus pinigus ir nebūtų toleravę „otkatų“( „nuomilžių“). Nors nė vienas valstybės biudžeto centas nebuvo panaudotas, Valstybės saugumo departamento(VSD) buvęs trečiosios valdybos viršininkas Linas Jurgelaitis užsuko privačių verslininkų, dalyvaujančių projekte, operatyvinį tyrimą, Specialiųjų tyrimų tarnybos buvęs direktoriaus pirmasis pavaduotojas Aidenas Karpus pradėjo ikiteisminį tyrimą. Keliems Ūkio ministerijos valdininkams buvo iškeltos bylos, o šis strateginis projektas nutrauktas.

Už visa tai vėl sumokėjo Lietuvos žmonės, dar kelerius metus didindami „Gazpromo“ beprotiškus pelnus( Lietuva net 30 proc. brangiau perka gamtines dujas nei Vokietija), nekalbant apie keleriopai brangesnį SGD terminalą, kuris tariamai „socializuotas“, o iš tikrųjų jo finansavimas užkrautas tautai, taip pat pensininkams, bibliotekininkams ir visiems kitiems varguoliams.

Kuo būtų skyręsis privataus kapitalo statomas SGD terminalas nuo grynai valstybinio, savo paskutiniame interviu prieš mirtį atskleidė Kovo 11-osios signataras, „Achemos grupės“ prezidentas Bronislovas Lubys:“ Galimybių studija( SGD terminalo) mums gali kainuoti 2 mln. litų, valstybei- 34 mln.“ Ir tai ne paties terminalų, o tik jų popierių kainos skirtumas.

Ir kaip testamentas Lietuvos žmonėms skamba to paskutinio interviu mintis: „Energetika yra ta sritis, kurioje iš mūsų visų atimamas milijardas litų.“ Signataras žinojo , ką kalba, jis nesisvaidė tuščiais žodžiais.

Šią laikinąją Seimo komisiją būtų buvę būtina sudaryti net tada, jeigu po rikimų valdančioji dauguma nebūtų pasikeitusi. Mat tai ne vienos kadencijos ir vienos Vyriausybė palikimas- sisteminė korupcija formavosi ir įsišaknijo dešimtmečiais.

Kita vertus, buvusios valdančiosios Seimo frakcijos ir partijos dauguma buvo sąmoningai laikoma per saugų atstumą nuo energetikos sektoriaus, juo labiau kad buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas net nebuvo Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

Ką parlamentarai galėjo nutuokti, kas darosi stambiausiame Baltijos kraštų objekte- uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje? Arba kaip skirstomas VIAP‘as( Visuomenės interesus atitinkančios paslaugos), netiesioginis mokestis, kuris nuo 3,95 ct/kwh( 2007 m.) išaugo net iki 10,49 ct/ kwh( 2013 m.)? Seimas leido energetikos vadovams savo rinkėjus įžūliausiai apiplėšinėti viduryje baltos dienos. Per tuos metus buvo surinkta įspūdinga suma- 4 123 mln.litų, iš jų net 2 145, 8 mln.( 52 proc.) skirta Lietuvos elektrinei, kitiems komerciniams objektams, nors pradinė VIAP idėja – remti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių.

Naujieji Lietuvos energetikos architektai , pildydami savo bedugnes kišenes , sugebėjo iškreipti ir kitą puikią idėją-Europos Sąjungos (ES) trečiojo energetikos paketo direktyvą, atskiriančią elektros ir dujų gamybą ir tiekimą nuo perdavimo tinklų valdymo ir nukreiptą prie vertikaliai integruotas energetikos monopolijas , remiančią smulkius gamintojus. Direktyvos šešėlyje patyliukais Lietuvoje tarpsta faktiškai ketvirtas energetikos blokas- vidinės aptarnaujančios monopolijos, pačios nusistatančios fantastiškus įkainius, apeinančios Viešųjų pirkimų įstatymą. Tai taip pat legalus Lietuvos žmonių apiplėšinėjimas.

Tai vietinė smulkioji korupcija. Bet yra ir strateginės, gal net geopolitinės schemos ir kryptys, kurios nesikeičia ir kuriose gali aptikti senas pažįstamas pėdas. Antai “Klaipėdos naftos” SGD terminalo pagrindinė konsultantė yra Ispanijoje registruota bendrovė “Fluor A.S.” ,kurios paslaugos su lietuviškais subrangovais kainuos apie 50 mln.litų.

Bet kodėl nė lapė nesulojo, kad tai ta pati “Fluor” , kuri konsultavo Būtingės terminal o statybą, kurios finansavimas kainavo “Mažeikių naftai” faktišką banktotą, o Vyriausybė, apsižiūrėjusi, kad darbų kaina padvigubėjo, ją išvijo iš Lietuvos? “Fluor” Londono arbitražo teisme prisiteisė 6 mln. JAV dolerių baudą, nes mūsiškė advokatų kontora “LAWIN” buvo sudariusi Lietuvai nenaudingą sutartį. Turbūt neverta ir spėlioti, kas dabar teikia teisines paslaugas , aptarnaujant “Fluor” sutartį . Tie patys “LAWIN”, be kurių pastaraisiais metais negali apseiti nė vienas Lietuvos didesnis energetikos projektas.

Kita sena “pėda” sunkiau atpažįstama. “Klaipėdos nafta” SGD terminalo laivo saugyklos nuomos sutartį

buvo taip įslaptinusi, kad pagrindinius skaičius atsisakė pateikti net teisininkų bendrovei “Glimstedt” , atlikusiai šios sutarties įgyvendinimo efektyvumo auditą, kuriuo bando prisidengti A.Sekmokas. Tačiau atsitvėrusi konfidencialumo siena nuo savos visuomenės, “Klaipėdos nafta” demonstruoja pasitikėjimą svetima valstybe: įdarbino buvusį Serbijoje “Gazpromo” vienos bendrovės darbuotoją, kuris gali susipažinti su SGD terminalo dokumentacija, o mazuto talpyklas išnuomojo “Lukoilo” dukterinei bendrovei, kuri padidintais tarifais išstumia Baltarusijos krovinius.

Dėl prarandamų krovinių aliarmą kelia “Lietuvos geležinkeliai” ir Klaipėdos jūrų uostas- valstybė negauna milijonų. Ar tai neprimena modifikuoto “ 2 K”projekto, globoto Rusijos specialiųjų tarnybų, vykdžiusių užduotį palikti vienintelį Lietuvos uostą ir mūsų geležinkelius be krovinių(projekto pavadinimas susijęs su Klaipėda ir Kaliningradu, tik vėliau paplito šio pavadinimo ironiškas variantas, įkvėptas G.Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus darnaus bendradarbiavimo).

Bene didžiausias nuopelnas, sustabdant šį klastingą projektą ir apginant Lietuvos valstybės interesus ,tenka pulkininkui Vytautui Pociūnui ir jo bendražygiams iš tuomečio VSD. Kadangi pulkininkas buvo profesionaliai įsigilinęs į energetinio saugumo sritį, ilgainiui jam nebeliko vietos VSD, Lietuvoje ir šioje žemėje, kad nesipainiotų užsienio specialiosioms tarnyboms ir vietiniams korumpuotiems veikėjams. V.Pociūnas dalyvavo ir VSD operacijoje demaskuojant priedangos organizaciją, kuri pirkdavo informaciją apie situaciją Klaipėdos jūrų uoste. Darbar tokios informacijos pirkti nebereikia. Kur mūsų pociūnai?

Nūnai Lietuvos energetikos strategiją, išstūmę nacionalinės energetikos praktikus ir mokslininkus, kūrė advokatai, auditoriai, bankininkai, vadybininkai ir kiti užsienio konsultantai, kuriems sumokėta dešimtys milijonų litų. Ar Lietuvos energetika tapo saugesnė, patikimesnė, stabilesnė? Ko vertas mūsų energetinis saugumas, atskleidė praėjusios savaitės įvykiai elektros biržoje, kuria mes gyrėmės reikia nereikia

Pasirodo, mūsų energetikos saugumas yra popierinis, mes niekad nebuvome tokie nesaugūs ir lengvai paklupdomi kaip dabar. Kieno tai nuopelnas? Lietuva, pasirašiusi nežinia kam naudingą( tik ne mums) sutartį ,užkirtusią kelią pigesnei elektros energijos iš trečiųjų šalių, virto dar labiau izoliuota energetikos sala, jau priklausoma net nuo mažosios Estijos. Lietuva, kuri visuomet didžiavosi savo stipriausiu energetikos ūkiu Baltijos kraštuose, virto energetikos elgeta.

Bet šį kartą mus šviesa pasiekė, priešingai priežodžiui, ne iš Rytų(“ex oriente lux”), o iš Vakarų. Neseniai Europos Komisijos(EK) patvirtintame svarbiausių energetikos infrastruktūros projektų sąraše net penki Lietuvos objektai, kurie bus pirmieji žingsniai , išsivaduojant iš Rusijos energetinės sistemos IPS/ UPS ir Smolensko jungties, taip pat ir dujotekio, pakloto iš Minsko, priklausomybės. Pagaliau prasidės reali laipsniška Lietuvos integracija į Vakarų Europos energetikos sistemą UCTE(Union for the Co-opreation of Transmission of Electricity). Smalsu, kodėl tarp šių ES finansuojamų objektų nėra mūsų brangiausių strateginių energetikos projektų - Visagino atominės elektrinės ir SGD terminalo?

Vieni spėlioja, kad ES atsisako remti “otkatinius” projektus, kiti tvirtina , kad mes patys atstūmėme ES paramą, idant niekas nekontroliuotų mūsų “nuomilžių”. Kaip yra iš tikrųjų? Aišku viena: neteisybė, kaip nuogąstauja opozicijos lyderis A.Kubilius ir kiti konservatoriai, kad Seimo komisija kėsinasi nutraukti SGD terminalo projektą. Tai veikiausiai ir neįmanoma. Tačiau vienos nemalonios procedūros Lietuva, sudariusi SGD terminalo laivo saugyklos nuomos sutartį su bendrove, registruota Bermudų mokesčių rojuje, gali neišvengti

Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) š.m. balandžio 17,18 d. paskelbė nuomonę dėl EK komunikato „Veiksmų planas stiprinanti kovą su mokesčių sukčiavimu ir mokesčių slėpimu”:” Komisija pripažįsta, kad (…) įmonės savo mokestinius santykius su šalimis ir teritorijomis, kurios yra laikomos mokesčių rojais, gali formuoti per tą valstybę narę, kurių apsaugos mechanizmas silpniausias.( …)EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares į juodąjį sąrašą įtraukti tokio pobūdžio praktika užsiimančias įmones. Greta kitų nacionaliniu lygmeniu taikomų priemonių valstybės narės turėtų numatyti galimybę suspenduoti šių įmonių teises dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose arba prireikus atsisakyti joms suteikti prašomą valstybės pagalbą”. Savo energetikos “Independence” ( taip išdidžiai pavadintas iš Pietų Korėjos į Lietuvą atplauksiantis laivas- saugykla) įtrauksime į juodąjį sąrašą?

 

 

2013 10 22.

Povilas Gylys.                                            Euro entuziazmas ir tikrovė

Dabartis man skaudžiai primena brežnevinę praeitį. Anuomet, kaip ir dabar, buvo privaloma kalbėti apie tarybinės sistemos pranašumus. Tiesa, tada, neįsijaučiant, labai dozuotai buvo galima sakyti – pravda, jest u nas i nekotoryje nedostatki (tiesa, yra pas mus ir kai kurie trūkumai). Taigi, tarybinė sistema gera, bet pasitaiko kai kurių smulkių nesklandumų.
Dabartinėje sistemoje esi  modernus, jeigu neatsidžiaugi laisvąja rinka, tvaskančia demokratija. Dabar esi „elitinis“, jeigu pasauliui trimituoji apie mūsų demokratijos brandumą ir bari nedemokratiškus  kaimynus. „Elitui“ priklausai ir tada, jeigu beatodairiškai remi šalies įsijungimą į euro zoną. Tiesa, kaip ir tuomet, leidžiama pastebėti „kai kuriuos trūkumus“.
 Šiuo metu priklausai išrinktųjų kastai, jeigu nuolankiai ir pritariančiai kinkuoji galvą, kai kalba iš Briuselio atvykęs komisaras -tokiais atvejais mūsų kartos žmonėms mintyse iškyla  nejauki istorinė analogija  prisimenant, kad Tarybų  Sąjungą irgi kūrė bei valdė komisarai - ar kitas Briuselio vyresnysis. Norėdamas išlikti „teisingai“ kalbančių sąraše – nomenklatūroje (šis terminas reiškia vardų sąrašą), turi žavėtis Europos Sąjungos pasiekimais ir demonstruoti norą mūsų šalį padaryti euro klubo nare. Šiaip demokratiškoje visuomenėje  skatintinos kritinės kalbos pas mus paprastai nėra toleruojamos, nuleidžiamos negirdomis arba blokuojamos.
Nepatenku į nomenklatūras, nes nuo vaikystės iki dabar suvokiu pasakos apie nuogą karalių giliąją prasmę: stenkis išlikti žmogumi, kuris, nepaisant visų aplinkinių – dėdžių ir tetų, komisarų ir ekskomisarų – susižavėjimo karališkuoju  apdaru šūksnių, drįstų pasakyti – bet karalius juk nuogas. Arba – tas karaliaus apdaras nėra toks kerinčiai gražus, kaip šaukia dvaro pataikūnai. O jei nepataikauji, nomenklatūriniu netapsi, nes į svarbias, „teisingai“ mąstančių ir kalbančių sąrašus nepateksi.
Nemanau, kad Europos Sąjunga yra  nuogas darinys. Suprantu ir palaikau jos kūrėjų užmanymą – taikų, karų ir revoliucijų nedraskomą gerovės kontinentą. Man priimtina idėja formuoti didelę, kontinentinio mąsto rinką, muitų sąjungą. Tačiau, suprantu, kad bendros Europos pirmeiviai ateities politikams  paliko spręsti daugelį ypač komplikuotų -bendros europinės valiutos įvedimo, politinės integracijos ir pan.- klausimų.
Deja, tie europinės integracijos pamatų kūrėjai nenumatė, kad ateities, o mums – dabarties, politikai  pasiklys vertybinėse, paradigminėse ūkanose ir savo dvasia holistinį projektą pradės vis labiau traktuoti kaip techninį planą, kurį galima nuleisti iš viršaus, iš centro. Kita bėda yra tai, kad tas planas turi esminių trūkumų. Vienas iš jų –  euro klubo plėtra, neišsprendus dabartinės euro zonos krizės problemų.
Šiandien euro zona yra smarkiai ligota, paveikta krizės. Stagnuojanti gamyba, viešojo sektoriaus grubus apkapojimas, didelis nedarbas - virš 20 % pietuose ir apie 12 % visoje euro zonoje - reiškia labai rimtus korozinius procesus, destabilizuojančius  individų, šeimų ir, pagaliau, ištisų tautų gyvenimą. Nors Briuselio komisarai mus maitina patetinėmis kalbomis ir optimistiniais pažadais, reali padėtis euro klube darosi vis  niūresnė,  kai kuriais požiūriais net   tragiška. Ar ne tragiškas yra  Europos  pietuose išplitęs jaunimo nedarbas, kai kur viršijęs 50%  lygį?
Dar vienas gilios sisteminės krizės požymis yra dalies euro zonos šalių prasiskolinimas ir po kelerių metų „gydymo“ - daug  kam iš keinsistinės stovyklos tai dvelkia ekonominiu šarlatanizmu - praktiškai nesumažėjo.  Graikijos skola sudaro 160 % šalies BVP. Ji faktiškai beveik nepakito. Primenu – oficiali leistina skolos riba šioje erdvėje yra 60 %. Skolos požiūriu negerėja padėtis ir kitose finansinės negalios pakirstose šalyse. Italijoje valstybės skolos siekia 130 %, Portugalijoje – 127 %, Airijoje – 125 %. Net Vokietijoje šis skaičius viršija 80 %.
Bendra išvada  tokia: situacija euro zonoje nėra tvari, o bendra europinė, viršnacionalinė valiuta automatiškai neužtikrina ekonomikos augimo stabilumo bei žmonių gerovės. Mat bendra pinigų (monetarinė) politika  negali būti adresuota konkrečių euro zonos šalių problemų sprendimui. Labiau adresinė  būtų viršnacionalinė, bendra europinė fiskalinė politika, kai per europinio centro vykdomą mokesčių ir išlaidų politiką būtų reaguojama į  atskiros šalies ar atskiros ekonomikos srities problemas. Hipotetiniame pradiniame variante bendras, centrinis  euro zonos metinis biudžetas turėtų  siekti bent trilijoną kitą eurų. Tik tokiais pinigais  galima būtų reikšmingiau ir tikslingiau  reaguoti į konkrečias  situacijas konkrečiose  šalyse ar  ekonomikos  sferose. Dabar gi ES vargais negalais  sukrapšto  trilijoną eurų  septynerių metų laikotarpiui... Tai, kaip sakytų amerikiečiai - peanuts. 
Antra vertus, tikrai solidi, veiksminga bendra europinio masto fiskalinė politika būtų galima tik tuo atveju, jeigu euro zonos šalys sukurtų politinę struktūrą, artimą  federacijai. Tačiau tikra gyvybinga federacija, o ne imperija, galima tik tada, kai šalys SĄMONINGAI ir SAVANORIŠKAI aukoja dalį savo suvereniteto mainais gaudami tam tikrą kiekį bendrojo europinio gėrio. Šiandien ES federalizacija vyksta. Tačiau ji vykdoma iš viršaus ir nemaža to proceso dalis yra užslėpta. Procesas gerokai „užtemdytas“, vykdomas vogčiomis ir todėl žmonės nesuvokia proceso prasmės ir pasekmių. To, tik iš pažiūros demokratiško, proceso nesupranta ne tik savo darbuose ir rūpesčiuose paskendę žmonės, bet ir,  atsiprašau,  elitas. Tai akivaizdu klausantis jų paviršutiniškų, stereotipinių,  katarinką primenančių kalbų. Jas taip ir norisi pavadinti amerikoniškai – parrot talk.
Pagaliau – Europos federacijos formavimosi prielaida yra bendrų federalinių mokesčių atsiradimas. Taip, kaip tai yra, tarkim, JAV federacijoje. Tačiau šiandien nieks iš politikų nedrįsta net prasižioti apie tokius mokesčius. Nes europiečiai visai nepasiruošę klausytis tokių kalbų. O, kaip minėta, be tikrų bendrų finansų federacija negalima... Vadinasi, negalima ir tikra euro zonos fiskalinė politika. O tokiu atveju tos erdvės makroekonominė politika yra „vienakojė“, pastatyta tik ant vienos kojos – monetarinės politikos. Tikros federacijos, kartojuosi, turi dvi „kojas“- ir  centrinį  banką, ir finansų ministeriją.
Vakaruose akademiniame, publicistiniame  lygmenyje galima  aptikti nemažai pasisakymų, kad iš viršaus  kuriama bendra Europa yra netvarus  darinys. Tikrai sąjungai, ne imperijai, reikia kelių dalykų. Svarbiausi iš jų - bendrumo pojūtis, socialinis  kapitalas, t.y. gebėjimas veikti kartu, solidariai bendrų  kontinentinio lygio tikslų labui bei pakankamo dydžio bendri europiniai finansiniai ištekliai, būtini kontinentinio  masto  viešųjų gėrybių kūrimui. Nei viena iš  šių sąlygų nėra deramai   įgyvendinama. Nacionalinės valstybės netenka vis  didesnės dalies  suvereniteto, tačiau  bendrojo europinio gėrio kūrimo režimai yra sutrikę. Todėl daugiausia  administraciniais, biurokratiniais, teisiniais ir propagandiniais svertais statomas vieningos Europos pastatas nėra tvirtas. Viena iš priežasčių yra  vertybinė, paradigminė-  iš esmės  holistinės  prigimties projektas negali būti  sėkmingai  įgyvendintas individualistinės, neoliberalios  krypties mąstytojų ir politikų. O kol kas pastarieji dominuoja. Todėl kontinentinis projektas yra netekęs  nemažos dalies  savo dvasinio - intelektualinio ir moralinio - potencialo.
Tą potencialą  menkina ir tai, kad  euro įvedimo šalininkai, agituodami už eurą, nesidrovi sakyti netiesą, pritempti faktus.  Nuo to tikro euro entuziazmo nepadaugėja. Teisingai teigdami, kad įstojus į  euro zoną išnyks valiutinė rizika ir valiutos  konvertavimo kaštai, jie, pavyzdžiui, teigia, kad esant  euro zonoje, automatiškai  ir ženkliai – net 34 mlrd. litų išaugs eksportas, didės bendras vidaus produktas, sumažės palūkanos ir pan. Užtenka peržvelgti paskutinių metų  įvykius euro erdvėje ir paaiškės, kad tai yra daugiau propaganda nei rimti argumentai.
Mūsų naujoji nomenklatūra nėra sąžininga dar vienu požiūriu. Ji yra prieš referendumą euro įvedimo klausimu sakydama, jog referendume dėl stojimo į ES mūsų žmonės tuo klausimu jau yra pasisakę. Ir iš tiesų – mes įsipareigojimą įsivesti eurą esame prisiėmę. Tačiau referendumas yra galimas dėl euro įsivedimo DABAR, nuo 2015 m. sausio 1 d. Manau, būtų demokratiška kitų metų pavasarį kartu su prezidento rinkimais surengti referendumą dėl euro įvedimo atidėjimo laikams, kai MES ir JIE būsime tam geriau pasiruošę.
Nereikia būti politologijos ar ekonomikos profesoriumi, užtenka sveikos nuovokos, kad suvoktum, jog euro zonai rimtai sergant, neišnykus jos griuvimo  pavojui, Lietuvai vertėtų palaukti - neskubėti veržtis į šią erdvę. Juolab, kad mes nesame įsipareigoję  įstoti į ją iki kokios nors konkrečios datos.  Baisu  pagalvoti apie situaciją, kuri susidarytų euro zonai realiai pradėjus aižėti. Kai šis darinys pasveiks, bus galima grįžti prie šio klausimo. Ir priimančioji, ir  stojančioji pusė būtų  tam geriau pasiruošusios.  Šiuo metu reikia naudotis tais pranašumais, kuriuos teikia  bendra rinka,  o taip pat ta nauda, kurią galima gauti protingai panaudojant ES fondus.
P.S. Mane įspėjo – jei šis straipsnis pasirodys viešumoje, naujoji nomenklatūra užsipuls ir ims kaltinti euro skepticizmu, nacionalizmu ar net tarnyste Rusijai. Iš anksto atsakau į galimas atakas – esu regioninės integracijos šalininkas. Tai liudija ir mano moksliniai darbai – pirmiausia, knyga „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“. Tačiau esu euro realistas – matau per ankstyvo euro įvedimo pavojus Lietuvai. Neslėpsiu – esu patriotiškai nusiteikęs žmogus, šiame skubotame žingsnyje matantis grėsmes šalies ekonominiam saugumui.

 

 

2013 10 07.

Algirdo Patacko spaudos konferencija: Ar Prienuose pasikartos Klonio gatvės tragedija? Ar leisime valstybei grobti mūsų vaikus?

 

2013 10 06.

Neringa Venckienė.                                              Sovietinių laikų tradicijos         

         Niekada negalvojau, kad tapsiu tokia svarbi kai kuriems Lietuvos politikams ar visuomenės sluoksniams. Bet yra kaip yra, tik ar ne per dažnai pasigirsta „Venckienės klausimas”?

         Lietuvos policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis ne kartą sakė, kad žino mano dabartinę gyvenamąją vietą, o Generalinė prokuratūra kažko delsia – neprašo pradėti ekstradicijos procedūrą. Kodėl? Gal trūksta rimto pagrindo prašyti, nėra įrodymų? O gal supranta, jog priešingai nei Seimui, užsienio teisėsaugai neužteks tų 12 iškirptų sekundžių?

         Nežinau, bet kodėl tuomet Lietuvoje karts nuo karto vis pranešama, kokia neva esu baisi ir pavojinga savo valstybei. Kenkiu net būdama kitoje valstybėje. Tikriausiai ir iš Mėnulio kenkčiau.
         Pradėjus rimtą susidorojimo su žmogumi procesą, Lietuvoje labai svarbu ne jo kaltė ir surinkti įrodymai. Pirmiausia susidorojimo užsakovas turi pasirūpinti, kad jo auka ant kiekvieno kampo būtų minima tik neigiamai. Kasdien, kas valandą. Tuomet ir be jokio įrodymo visuomenei aišku, kad ta auka yra pats didžiausias blogis.

         Tai tapo norma todėl, kad Lietuvoje galima kalbėti bet ką ir bet kaip. Iš apkasų paleisti kokį gandą, nutekinti melagingą, smeižikišką informaciją ir tegul kiekvienas ją platina, nešioja, valkioja, dalinasi. Ir jokios atsakomybės už tai, kad paleista pati tikriausia antis.

         Net generalinis prokuroras Darius Valys, kurio paties kėdė visu rimtumu braška jau Seimo lygmeniu, į tą patį Parlamentą ateina po pažastimi nešinas antimi. Laikraštinė antis tampa argumentu prašyti žmonių išrinktos Seimo narės teisinės neliečiamybės atėmimo. Ir nė neįsiklausę į mano argumentus, neįsigilinę į dokumentus, neišreikalavę visos video medžiagos 80 Seimo narių draugiškai pakelia rankas.

         Nežinau kaip reaguoti, kad net naujosios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės rinkimai buvo susieti su „Venckienės klausimu”. Viena žurnalistė net nuščiuvo iš naujosios Parlamento vadovės ketvirtadienį išgirdusi, kad beveik pradėta mano apkaltos procedūra bus stabdoma ir nevyks tol, kol savo namų darbus atliks ta pati Generalinė prokuratūra.

         Tendencijų, išankstinių nuostatų prieš mane kupinu veidu žurnalistė net perklausė Seimo vadovę – ar tikrai ji nesiims Venckienės apkaltos? Vėl išgirdo tą patį ir labai, matyt, susijaudino, kad nebus ką rašyti. Juk be manęs Lietuvoje viskas būtų gražu ir ramu. Nėra nei šimtamilijoninės vertės valstybės lėšų grobstymo aferų, nei korupcijos, nei kitų valstybės tarnyboje padaromų nusikaltimų. Nėra teisėjams ir valdininkams, bet ne pensininkams, padidintų algų, mokamų iš valstybės paskolų. Nėra ir 60 milijardų valstybės skolos, kurią turės grąžinti mūsų vaikai ir anūkai.

         Jeigu tik galėtų, nacionalinės televizijos darbuotojos N. Pumprickaitė ir R. Miliūtė, tikriausiai perkąstų man gerklę. Ne ką geriau už minėtas personas šiais metais pasirodė ir Edmundas Jakilaitis. Trejetukas jau pasiekė „gaivenių, lavasčių ir kuznecovaičių lygį”, o kai kuriais momentais – net pralenkė.

Manau, kad į šį politinio ir žmogiško susidorojimo konvejerį jau įtraukti ir teisininkai, kuriems nurodyta skubiai perrašyti ir įstatymus, ir, matyt, Seimo statutą. Nors įstatymo raidė skelbia, kad Seimo nario apkalta negali vykti be jo dalyvavimo, tam tikras politikų klanas liepė viską apversti aukštyn kojom ir nors tu ką.

         Ačiū Vyriausybės vadovui, Seimo nariui Gerb. A Butkevičiui už jo nuomonę: „tie, kurie šiuo metu nedirba Seime, jie jokiu būdu negali būti Seimo nariais; kad kiekvieną žmogų atleidžia iš darbo, jei kitą sykį vieną dieną praleidi darbe”.

         Norėčiau priminti, kad Seimo nario A.Butkevičiaus padėjėja Daiva Norkienė, prisistačiusi sociologe, net pamiršo, kad ji dirba Seime ir privalo už darbo užmokestį, kurį gauna iš Seimo kanceliarijos, padėti ruošti įstatymų projektus Seimo nariui Algirdui Butkevičiui. Deja, praėjus metams laiko, Seimo nario A.Butkevičiaus vardu nei vienas įstatymų projektas dar nėra užregistruotas.

Taip ir norisi paklausti: o ar galima būti Seime ir nieko nedirbti, tik gauti darbo užmokestį? Ar toks yra Seimo nario darbas?

         Ačiū Konservatorių partijai, viešai išplatinusiai pareiškimą, kad TS-LKD partija neinicijuos mano apkaltos. Ačiū jiems už tokį sprendimą prieš vyksiančius Europos parlamento ir Prezidento rinkimus.

         Ačiū ir liberalui Šimašiui, kuris tikriausiai paskutinis matė tuo metu kaltinamąjį pedofilija, vėliau reabilituotą A.Ūsą šioje žemėje. Ačiū visam Liberalų sąjūdžiui, kurio gretose yra A.Ūso pusbrolis Vytautas Ūsas, už rūpestį dėl mano mandato.

         Vis dėlto visiems jiems norisi priminti, kad į Seimą mane išrinko ne socdemai, konservatoriai ar liberalai. Už mane balsavo žmonės, kurie pasitikėjo minimi, bet ne jais.

         Dar kartą primenu, kad iki šiol paruošiau keturiolika įstatymų projektų, nuo gegužės mėnesio paruošiau dešimt jų.

      Taigi pirmininkaujame Europos Sąjungai, o tikrovėje gyvename su pačiomis gražiausiomis sovietinių laikų tradicijomis. XXI amžiuje galioja kone visos senosios SSRS laikų tradicijos: grupinis, masinis žmogaus pasmerkimas darbo kolektyve, telefoninė teisė, politinis užsakymas teisėsaugai, teisėtvarkai, iš anksto numatytas, tinkamas teismo sprendimas. Tokie krumpliaračiai gali sutraiškyti ir pradanginti bet kurį.

         Visa tai jau nestebina.

 

 

2013 10 03.

  

Rimantas Radišauskas, dailininkas

                                           Rimanto Radišausko, Garliavos šturmo liudininko, žodis teisme

 

Baigiantis baudžiamajam, perkvalifikuotam į administracinį, procesui

Ilgai svarsčiau, ar ruoštis baigiamajai kalbai, nes tai, kas čia vyksta, sunku apibrėžti. Tačiau vardan čia esančių daugumos piliečių, kuriems taip pat yra iškelti absurdiški kaltinimai, privalau kalbėti tiek savo, tiek šių piliečių vardu.

Trejus metus stebėjau įvykius Klonio gatvėje, Garliavoje. Tiek ten, tiek teismų salėse mačiau ir girdėjau melagystes, šmeižtą, iškraipytus faktus, paslapties miglas, kurias skleidė žiniasklaida ir teisėsauga. Dabar čia, šiame procese, vyksta parodomasis susidorojimas su piliečiais, vykdžiusiais pilietinę pareigą, o šiuo konkrečiu atveju – su manimi.

Iš pradžių man buvo iškelta baudžiamoji byla. Kai prokuroras Gailevičius aiškiai parašė, kad netrukdžiau – nei antstolei, nei policijai – vykdyti teismo sprendimo 2012 m. gegužes 17 dieną Klonio gatvės 5-ojo namo kieme, tada policija pabandė sukurpti administracinio pažeidimo bylą. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai, praėjus 9 mėnesiams nuo įvykių, rašė išgalvotus tarnybinius pranešimus, o vienas iš rašiusiųjų tarnybinį pranešimą net nebuvo tą rytą Garliavoje. Teismo salėse policijos pareigūnai, suaugę vyrai, meluoja, duodami parodymus, arba visai praranda atmintį – manau, iš baimės įvardyti, ką jie gina, dėl ko privesti taip žemintis, pamindami savo garbę ir orumą.

Visas šis procesas vyksta pagal okupacinius sovietmečio standartus, gali justi tą patį stilių, kaip ir rusiškos okupacijos pradžioje. Tam, kad įbaugintų ir palaužtų žmones, tada nužudytųjų kūnus numesdavo aikštėse. Panašų stilių įžvelgiu stebėdamas, kaip pateikiami J. Abromavičiaus, V. Pociūno, D. Kedžio ir kiti nužudymai. Kartu šiuose procesuose norima palaužti užsimezgančias pilietiškumo apraiškas, įbauginti Lietuvos žmones ir atpratinti juos nuo aktyvumo. Kaip okupaciniais laikais. Vienas tai liudijančių pavyzdžių – kovotojos už nepriklausomą Lietuvą disidentės sesės Nijolės Sadūnaitės gyvenimas. Sovietinės okupacijos metais ji buvo teisiama 2 kartus, o nepriklausomos Lietuvos teisėsauga kovotoją teisė jau net 3 kartus. Tragikomiška buvo stebėti, kai prokurorai drebėdami Seimo nariams nešė 12 sekundžių trukmės vaizdinę medžiagą Neringos Venckienės kaltinimui, o Seimas drebėdamas skubėjo pabalsuoti.

Dabar šiame procese užsimota susidoroti su manimi kaip asmenybe ir mano išraiškos priemone – politine protesto tapyba, kurios žanrą vystau nuo 1988 metų. Ta pati okupaciniu laikotarpiu užauginta teisėsauga-teisėtvarka, prisidengusi liustracijos skėčiu, pavaizduota mano paveiksluose „Liustracija“ ir „Du pasauliai“, taip pat ir „Justicijoje“, kurią tapau šiuo metu ir kuriai impulsą suteikė šis procesas. Pridedu 5 savo darbų nuotraukas ir DVD diskelį apie tai, už ką esu persekiojamas. Po to, kai 2010-aisiais Policijos departamentas interneto erdvėje paskelbė informaciją apie mano darbų parodą prie Kedžių namų, o Kultūros ministerija 2012 m. balandžio 19 d. – viešą grasinantį kreipimąsi į menininkus, tapo aišku, kad tai yra persekiojimas ir politinis susidorojimas su manimi, nes jokio teisės pažeidimo ar nusikaltimo Klonio gatvės 5-ojo namo kieme Garliavoje nesu padaręs. Nesigailiu, bet didžiuojuosi vykdęs ir vykdydamas pilietinę pareigą, nors ir mažu indėliu per protesto tapybą mėginu pratęsti didžiųjų meistrų, tokių kaip Franciskas Goja (Francisco José de Goya y Lucientes), Gustavas Dorė (Gustave Doré), Onorė Domjė (Honoré Daumier) ir kiti, protesto tapybos kelią į demokratiją.

Žemai lenkiuosi tikriems piliečiams, kurie nebuvo abejingi kitų žmonių skausmui, nepabūgo šalčio, karščio, šmeižto, patyčių, kantriai stebėjo įvykius, vykdydami pilietinę pareigą. Supratau, kad šie žmonės per kelerius metus išaugo tikrais Lietuvos piliečiais – Patriotais. Jie suprato, kad ne vien Deimantės tragedija prasideda ir baigiasi Lietuvos nelaimės. Suprato, kad tai okupacinės politikos ir teisėtvarkos palikimo pasekmė.

Žmonės neišsigando ateinančios ginkluotos 240 pareigūnų minios, nepasidavė jų provokacijoms.

Kai jūs, kelios dešimtys piliečių, tarp jų garbaus amžiaus žmonės, invalidai ir moterys, vykdydami savo pilietinę pareigą, buvote specialiai policijos pareigūnų užspęsti Kedžių namo kieme į kampą po laiptais, kai jums ir man buvo purškiamas cheminis skystis, laužiamos rankos, kai buvome tąsomi, draskomi ir spardomi gulintys su vėliava ant žemės, daužomi šautuvu, mėtomi ant betono, jūs nepalūžote, neprašėte pasigailėjimo.

Šis parodomasis procesas – teismas ne man ir ne jums. Tai mes teisiame nusikaltėlius Žmoniškumui.

Dabar trumpai pažvelkime į esminius šios bylos aspektus. Administracinio teisės pažeidimo NEPADARIAU. Antstolei vykdyti Teismo nutarties NETRUKDŽIAU. Jokių kliūčių Antstolei patekti į namo vidų NESUDARIAU ir NESUKĖLIAU. Policijos pareigūnams NESIPRIEŠINAU. 2012-05-17 įvykių Garliavoje metu NEBUVAU nė prie vienų namo durų, kur savo buvimu būčiau galėjęs kam nors fiziškai sutrukdyti patekti į namo vidų ar iš jo išeiti. Administracinės bylos medžiagoje nėra jokių mano tariamai padarytą pažeidimą ir mano veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų. Tokie įrodymai NEBUVO pateikti teismui ir proceso metu. Todėl bet kuris save ir Teisės bei Teisingumo principus gerbiantis Teismas privalėtų mane išteisinti, o Administracinę bylą nutraukti. Papildomai atkreipiu dėmesį, kad protokolas dėl tariamai padaryto administracinio teisės pažeidimo man buvo surašytas be pagrindo, praleidus visus tokiam veiksmui leistinus terminus. Dėl ko Teismas neturėjo pagrindo priimti nagrinėti šią mano bylą.

Keista, kad šios bylos nagrinėjimo metu niekam nerūpėjo policijos pareigūnų veiksmų tikslingumas, kryptingumas, judėjimo kryptis į ten, kur nėra ir nebuvo galimybės patekti į namą ne dėl žmonių kaltės, o dėl to, kad tiesiog nėra praėjimo. Keista, kad niekam nerūpėjo policijos pareigūnų reikalavimų „atlaisvinti“ fiziškai neegzistuojantį praėjimą Nepagrįstumas ir iš jo kylantis Neteisėtumas. Keista, kad niekam šiame procese nekilo klausimų, kaip derėtų vertinti šitokius policijos pareigūnų reikalavimus: kaip teisėtai pagrįstus ar kaip pabrėžtinai paniekinančius ir provokacinius, siekiančius sąmoningai sukelti žmonių reakciją, kurios pagrindu, kaip matome dabar, visi esame apkaltinti vos ne kaip didžiausi nusikaltėliai, kas (kaip ir visas procesas šioje nesamo administracinio pažeidimo byloje) esmingai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pagrindiniams ir visiems kitiems reikalavimams, Padorumo, Teisingumo, Sąžiningumo, Profesionalumo principams, Etikos ir Moralės nuostatoms.

Tikiuosi, bus atkreiptas deramas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnių instancijų Lietuvos teismuose yra senai suformuota teisinė praktika ir priimta gausybė sprendimų, kuriais žmonės, tapę Policijos ir Prokuratūros provokacijų aukomis, buvo pripažinti visiškai nekaltais ir išteisinti. Dėl šios priežasties Teismo sprendimas mano atžvilgiu tampa visuotiniu Sąžinės ir Padorumo klausimu.

2012 m. gegužės 17 d. įvykiai Garliavoje yra akivaizdus nusikaltimas Žmoniškumui, už kurį numatyta atsakomybė Baudžiamojo kodekso 100-ajame straipsnyje, už savo pilietinę poziciją išdrįsusių atvirai pareikšti Žmonių bendruomenės persekiojimą ir pilietiškumo naikinimą. Todėl labai svarbu, koks bus šio teismo sprendimas ir ką jis gins.

PRAŠAU TEISMĄ:

1. Administracinę bylą mano atžvilgiu nutraukti, kadangi nepadariau jokio teisės pažeidimo, o šios mano Baigiamosios kalbos tekstą prijungti prie Administracinės bylos medžiagos.

2. Teismui pateiktos bylos medžiagos ir joje sukauptų įrodymų pagrindu priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuo 2012-05-17 iki šio momento trunkančio politinio susidorojimo su pilietiškai aktyvia Lietuvos visuomenės dalimi, jos persekiojimo ir naikinimo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100-ajame straipsnyje numatytą atsakomybę už nusikaltimą Žmoniškumui, kurio prokuratūra netyrė ir nepateikė Teismui savo tyrimo išvadų.

Rimantas Radišauskas,
dailininkas

 

2013 10 03.

Valdas Vasiliauskas, „Drąsos kelio“ frakcijos Seime narys    

                                                     Fokusas: skrybėlė virto policininko kepure


Jeigu derėtų pateikti nūdienės visuomenės susiskaldymo, susipriešinimo įrodymų, akivaizdžiausias pavyzdys būtų Garliava ir gėjų eitynės. Nors šių įvykių svarbiausi dalyviai niekad nebuvo tiesiogiai susidūrę, vien jų palyginimas sukeltų abiejų antagonistinių pusių pasipiktinimą ir kaltinimus šventvagyste. Bet aukštesnioji jėga nepaiso mūsų norų, įsitikinimų, pažiūrų.

Vasaros gėjų eitynės sukeltu rezonansu( ir vidaus, ir tarptautiniu) pranoko net Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos(ES) Tarybai pradžią, kurios nei Lietuvoje, nei pasaulyje , tiesą sakant, bemaž niekas nepastebėjo. „Baltic pride“ atgarsis atsirito iki dabar, atspindėdamas valstybės raidos tendencijas. Kalbu ne tik apie bandymus pradėti Seimo nario Petro Gražulio baudžiamąjį persekiojimą.

Jeigu ne „Baltic pride“, viešoji erdvė būtų likusi intelektualiai nuvėsusi – apie šį renginį turėjo ką pasakyti visi iškiliausi nepriklausomi Lietuvos komentatoriai , šviesiausi tautos protai, o Ramūnas Bogdanas, Aloyzas Sakalas, Liudvika Pociūnienė LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) tema paskelbė solidžius kompendiumus. Kaip visuomet neprilygstamas buvo R.Bogdanas, kurio tekstų skaitymas man tikra atgaiva. Ramūnas, likdamas ištikimas savo hipių kartos visuotinės meilės dvasiai, pataria tiems , kurie nebepajėgia pergalėti prietaro smerkti netradicinės orientacijos vyrus ir moteris, žvelgti į juos , kaip į žmones, kurie nešioja skrybėles arba ne. Mažuma skrybėlėta, dauguma – ne. Arba atvirkščiai. Kaip jums patinka.


Grakštus minties viražas, nors ir ne visai teisingas. Jau vien todėl , kad jeigu Ramūnas prieš keletą metų būtų ėjęs Prancūzijos švietimo ar vidaus reikalų ministro pareigas, būtų gavęs galvos sopę – išvalyti savo demokratiško Vakarų Europos krašto mokyklas, universitetus ir visas viešąsias vietas nuo burkų, nikabų, hidžabų ir net čadrų. Britai, šaipęsi iš tokių prancūzų keistų užmojų, dabar patys nebežino, ką daryti su šiais musulmonių spintos būtinais atributais. Neretai ir vyrų galvos likimas priklausydavo nuo jos apdangalo( Petro I draudimas bojarinams nešioti kepures „kūgius“), Turkijos reformatoriaus Atatiurko( Mustafos Kemalio) laikais turkai karjerą galėjo padaryti, tik išsižadėjęs feso – raudonos kepurėlės su mėlynu ar juodu kutu, ir pasipuošę puošeiviška Ramūno skrybėle.

Net juokaudamas nei skoniu, nei mada negalėtume paaiškinti XX a. Europos sunkiausių traumų – dviejų totalitarizmų – komunizmo ir fašizmo, paskelbusių seksualines mažumas už įstatymo ribų.

Tai atspindi ir mano kartą, jos pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą formavęs totalitarizmo laikų žodynas – jame nebuvo vietos žodžiui „gėjus“. Antai 1985 m. Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos išleistame Tarptautinių žodžių žodyne randame tik homoseksualizmą ( „ lytinis iškrypimas – lytinis potraukis savo lyties individui“), taip pat lesbianizmą( “nenormalus moters potraukis prie moters“) ir , be abejo, anuomet visuotinai vartojamą „pederastiją“( „lytinis iškrypimas – vyro lytinis santykiavimas su vyru“).

Filologinių polinkių žmonės, kurių skoniui nebuvo priimtinas zekų pamėgtas žodis „pederastas“, versdavosi lietuvišku komiško atspalvio pakaitalu „bobvyris“(o lesbietę keisdavo „vyrbobe“). Bet vis vien tai buvo iškrypėliai, visuomenės atstumtieji, kuriuos būtina gydyti arba izoliuoti. Jie buvo persekiojami – šiandien tuo sunku net patikėti – pagal atskirą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Sovietų Lietuvoje homoseksualūs suaugusių žmonių santykiai buvo kriminalinis nusikaltimas.

Tokiais netolerantiškais laikais pradedantis neapsiplunksnavęs teatro kritikas pradėjau dirbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“ , mažyčiame nuostabių asmenybių ir aukščiausios klasės profesionalų kolektyve. Ilgainiui tapau teatro ir kino skyriaus vedėju, ne vienerius metus mano vieninteliu pavaldiniu , viename kabinete sėdinčiu priešais mane, buvo S., kur kas talentingesnis, tuo metu profesiniu atžvilgiu visa galva aukštesnis nei aš, europinio masto kritikas, savo srities fanatikas ir eruditas – tikrų tikriausia vaikščiojanti enciklopedija (meno žmonės nesunkiai suvoks , apie ką kalbu, o miesčionims nenoriu suteikti dingsties derglioti jo šviesų atminimą). Nors dėl savo įspūdingos vyriškos išvaizdos ir dar įspūdingesnio intelekto sulaukdavo gražiausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos artisčių dėmesio, S. nevaidindavo, kad jos jam rūpėtų.

S. viešai niekad nedemonstravo savo seksualinės orientacijos( vienintelė išorinė keistenybė – stebėtino ilgio mažojo rankos piršto nagas), tačiau ir jokiomis aplinkybėmis neapsimetinėjo tuo, kuo nebuvo. „Literatūros ir meno „ redakcijoje jis buvo apgaubtas savotiškos diskretiškumo atmosferos. Visi žinojo, kad S. yra „kitoks“, tačiau būtų buvęs didžiausias netaktas , net S. neesant, atskleisti šią ‚paslaptį“, nekalbant apie tai, kad jį būtų galima pasmerkti ar bent pašiepti. Tokioje atmosferoje net didžiausias nepraustaburnis būtų praradęs ūpą liežuvauti šia neva pikantiška tema. Tai man buvo didžiausia tolerancijos mokykla.

Tačiau ir S. orumas, išvengiant melo bei apsimetinėjimo, ir jį pažinojusiųjų supratimas bei pakanta buvo išimtis. O taisyklė – slėpti savo netradicinę lytinę orientaciją, kaip velnias kryžiaus bijantis viešosios nuomonės teismo. Sovietų Sąjungoje šią demaskavimo baimę masiškai išnaudodavo KGB, „neigiamu pagrindu“ (šantažu) verbuodamas sovietinius ir užsienio („Kembridžio penketukas“) žydruosius piliečius.

Todėl sovietijoje gėjai ir lesbietės dažniausiai turėjo slėpti nuo aplinkinių ne tik savo seksualinį gyvenimą. Net ir nūnai, demokratiniame pasaulyje tarptautinėmis konvencijomis ir nacionaliniais įstatymais įtvirtinus visų mažumų lygybę, kai netradicinė orientacija nėra kliūtis tapti meru, ministru ar prezidentu, vis nuvilnija pasikartojantys tarptautiniai skandalai, kai ūmai paaiškėja, jog dar vienas politikos lyderis, garsus teisėjas, bažnyčios hierarchas, žiniasklaidos įžymybė ar kitoks visuomenės autoritetas yra užsimaskavęs gėjus ar lesbietė.

Tokį maskaradą išsamiausiai yra aprašęs modernizmo klasikas Marcelis Proustas chrestomatinio ciklo „Prarasto laiko beieškant“ knygoje „Sodoma ir Gomora“, kur pasirodo „vyrai – moterys, palikuonys tų Sodomos gyventojų, kurių pasigailėjo dangaus ugnis“. Moterys, kurių kūnuose apsigyvenę vyrai, sudarę sutartį su Gomora, o vyrai, kurių kūnuose įkalintos moterys, – su Sodoma: „ jie sudarė savotišką masonų ložę, tačiau daug platesnę, veiksmingesnę ir ne tokią pastebimą , nes ji kuriama remiantis tais pačiais skoniais, poreikiais , įpročiais, pavojais, mokymu ir žiniomis, taipogi tomis pačiomis bendravimo formomis, žodynu, – tai ložė , kurios nariai , netgi nenorintys bendrauti , tučtuojau atpažįsta vienas kitą iš natūralių arba sąlygiškų ženklų“.

Nors M. Proustas perkelia mus į XIX a.pabaigos – XX a.pradžios Prancūzijos aukštuomenės salonus, tačiau ir dabartinėje Lietuvoje nesunkiai surastume ir užsislaptinusių dabišiaus vyro – moters barono de Šarliuso antrininkų, ir Užsienio reikalų ministerijos valdininko markizo de Vogubero šeimos analogų: „Nieko pikta nemanydami, ministerijos žmonės kalbėjo, jog ponų de Voguberų šeimoje žmona nešioja kelnes, o vyras – sijoną. Tačiau šis pasakymas turėjo daugiau tiesos , nei buvo manoma. Ponia de Voguber buvo vyras“.

Bet juk dabar XXI a. – net Lietuvoje nėra mažiausio reikalo maskuoti savo netradicinę orientaciją, dangstyti ją įprastomis vedybomis ir šeima, visą gyvenimą meluoti, kankintis pačiam ir padaryti nelaimingą kitą žmogų. Visi Lietuvos kodeksai – ir Baudžiamasis, ir Civilinis, ir Administracinių teisės pažeidimų – stropiai gina mažumų teises, nepalieka vilčių išvengti visokeriopos atsakomybės už jų pažeidimą. Svarbiausia – šie įstatymai veikia.

Antai Vilniaus valdininkams neleidus LGBT surengti eitynių Gedimino prospekte , bandant nugrūsti jas į pašalį, teismas panaikino šį diskriminacinį sprendimą. Taigi Lietuva ničniekuo nenusileidžia kitiems ES kraštams, o kai kuriuos ir pranoksta. Mat Lietuvoje nėra nė vienos įtakingesnės politinės jėgos, programiškai nukreiptos prieš mažumas, – priešingai kai kurioms senoms ES demokratijoms, išvengusioms pusės amžiaus sovietų okupacijos ir totalitarizmo žlugdančios patirties.

Viena ironiška istorinė paralelė: gėjų eitynėse dalyvavo solidarizuodamasi Švedijos ministrė. Žinoma, tokio drąsaus demokratiškos valstybės valdančiojo elito solidarumo Lietuvos piliečiai laukė raudonosios ir rudosios okupacijos laikais, tačiau žudomų ir tremiamų žmonių aimanas ir pagalbos šauksmus geriau girdėjo politiniai sluoksniai už Atlanto, nei čia pat, kitame Baltijos abejingame ir sočiame krante.

Kita istorijos ironija: šiandien neoliberali sekuliarizuota Europa siunčia į katalikišką Lietuvą savo savanorių būrius, kad sugrąžintų atsilikusius baltus į tiesos kelią, kaip prieš tūkstantmetį krikščioniškoji Europa siuntė kryžiuočius ir kalavijuočius į tamsią pagonišką Lietuvą, kad apšviestų ją krikšto šviesa. Dabar kietakakčiai lietuviai pernelyg prisirišę prie krikščioniškųjų vertybių, ypač – tradicinės šeimos.

LGBT fundamentalistai siekia pakeisti žmogaus teisių turinį ir prilipdyti homofobo etiketę visiems tradicinės šeimos gynėjams, besipriešinantiems tos pačios lyties asmenų santuokoms ir jų teisei įsivaikinti vaikus. Bet tradicinė šeima – neprilygstama vertybė ne tik krikščioniškajam pasauliui, bet ir islamo, induizmo, budizmo, sinų (kinų), japonų civilizacijoms. Dar didesnį rytiečių priešiškumą sukėlė vyro ir moters natūralių prigimties skirtumų tušavimas dirbtine socialine lytimi. Vakarų civilizacijos pasididžiavimas – žmogaus teisės ir politinės laisvės Rytų ir net dalies stačiatikių civilizacijos akyse prarado patrauklumą, atseit tai dvasiškai supuvusių Vakarų ideologija.

Toks totalus ir agresyvus visuomenės unifikavimas pakerta patį tolerancijos – vieną esminių laisvos visuomenės – principų. Britų šiuolaikinių politikos mokslų atstovas Nigenas Ashfordas rašo:“ Tolerancija yra įsitikinimas , kad negalima kištis į kito žmogaus elgesį ir veiksmus, jei jie mums nepatinka. Tolerancija pasižymi dviem esminiais bruožais: nepritarimu konkrečiam elgesiui ir atsisakymu primesti savo pažiūras kitiems. Negalima tolerantišku vadinti žmogaus tam, kam jis pritaria...Vienas iš kertinių civilizuotos visuomenės akmenų yra tai, jog įmanoma gyventi kartu su nepaprastai skirtingas vertybes ir įsitikinimus išpažįstančiais žmonėmis“.

Todėl logiška, kad „Baltic pride“ metu aiškiausiai artikuliuotas reikalavimas buvo: mums tolerancijos negana. Nes ko dar įmanu reikalauti, prieš ką protestuoti krašte, kurio Užsienio reikalų ministerija oficialiai, taip pat ir finansiškai remia šį visuomeninį renginį, ministras Linas Linkevičius pasveikino LGBT Vilniuje surengtą tarptautinę konferenciją „Už lygybę“, įtrauktą į Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai programą, Vyriausybė galvotrūkčiais pasirašė prieštaringai, daug klausimų keliančią Stambulo konvenciją?

Svarbiausia – eitynių priešininkų susirinko tik saujelė, ištirpusi dalyvių ir draugiškai nusiteikusių žiūrovų jūroje. „Baltic pride“ opozicija pasirodė visiškai bejėgiška mažuma, kuriai drąsiai buvo galima rodyti nuogą užpakalį. Jeigu ne policijos demonstratyviai surengtas P.Gražulio šou, niekas tos opozicijos eitynėms nebūtų net pastebėjęs.

O juk visą paruošiamąjį „Baltic pride“ laikotarpį tvyrojo įtampa, kad eitynių dalyvių laukia tamsybininkų legionas, kuris neleis jiems žygiuoti Gedimino prospektu ir mitinguoti Lukiškių aikštėje, nes tai esą būtų Lietuvos sostinės svarbiausių vietų išniekinimas. Tam kalavijus galandančiam homofobų legionui vadovauja P.Gražulis – tikras gėjų baubas. Tas baubo paveikslas buvo kuriamas net eitynių dieną, platinant lapelius su pikto P.Gražulio nesimpatišku portretu – turbūt jų išdalinta buvo daugiau, nei per jo rinkimus. Bet baubas ir liko popierinis – pats buvo išneštas kaip rąstas. Tačiau ar eitynių dalyviai liko dominuoti toje simbolinėje erdvėje, dėl kurios jie kovėsi ir apgynė savo teises teisme? Nemanau.

Žmogus, susiruošęs į, anot Ramūno, skrybėlėtųjų eitynes, netrukus galėjo apsižiūrėti patekęs į kepurėtųjų sambūrį. Kur pažvelgsi – policininkų kepurės. Policininkai važiuoti, raiti, pėsti, skrendantys, gal tik Neryje jų nebuvo. Nors jie saugojo eitynių dalyvius, tačiau veikiau panėšėjo į kalinių konvojų (ir Hitlerio Vokietijoje iš pradžių buvo tvirtinama, kad žydai siunčiami į koncentracijos stovyklas dėl jų pačių saugumo). Šį kartą jie antrankius uždėjo etatiniam protestuotojui prieš šį tradicinį renginį P. Gražuliui, bet galėjo ir parado dalyviui, žengusiam žingsnį į šalį. Pilnomis ekipuotėmis, gatvės mūšiams pasiruošę, rūstūs, nebylia grėsme alsuojantys pareigūnai čia buvo svarbiausi.

Užuot tapusios žmogaus teisių, pagaliau žmoniškumo manifestacija, eitynės buvo tartum apvilktos grėsmingu geležiniu policijos šarvu, kuris sutraiškys viską, kas pasipainios po kojomis. Visai kaip Garliavoje, kur policija taip pat žmones mėtė kaip daiktus, guldė juos veidais į purvą, o po to dar tampo po teismus. Dabar tokį viešą pažeminimą ir egzekuciją policija drąsiai surengė pačiame Vilniaus centre jau Seimo nariui, žinodami, kad ne jie, o jis sės į teisiamųjų suolą. Tokia aukštesniosios jėgos valia.

Toji aukštesnioji jėga, siųsdama baudėjų ekspediciją į Garliavą, demonstruodama brutalią galią Vilniuje, gynė ne biologinės motinos ir mažumų teises. Ji gynė, gina ir gins tik save.

 

 

2013 09 30.

Povilas Gylys                      Gauja, mafija ar klika – kas užvaldo Lietuvą?
 

    Pastaruoju metu viešojoje erdvėje užvirė kova tarp dviejų jėgų. Ta kova vyko ir anksčiau, tačiau „virimo“ būseną pasiekė dabar.
    Vienai jėgai dabar svarbiausia valstybės problema yra Seimo nario mandato atėmimas iš Neringos Venckienės. Kitos visuomenės gyvenimo problemos yra antraeilės. Ši jėga bando žmonėms įteigti, jog padėtis šalyje yra normali,kad mes gyvename visavertės  demokratijos sąlygomis, kad mūsų teisėsauga užtikrina teisingumą, kad Lietuvos generalinis prokuroras Darius Valys, policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis dirba gerai. Jiems Garliavos mergaitės ir jos motinos dingimas iš Lietuvos, Biržuose, Ariogaloje ar Panevėžio apylinkėse įvykdyti nusikaltimai yra didesnio dėmesio neverti įvykiai. Juk ir normalioje šalyje, suprask, būna kai kurių smulkių nesėkmių. Ši grupuotė politiniame folklore įgijo „valstybininkų“ vardą.
    Tačiau egzistuoja ir kita jėga, ją sąlyginai pavadinkime naujaisiais disidentais arba valstybininkais be kabučių, kurios retorika ir argumentacija ypač sustiprėjo pastarosiomis savaitėmis, kai garsiai prabilo generolas Vitalijus Gailius, buvęs prezidentas Rolandas Paksas, kai buvo išteisintas Vytautas Giržadas. Gerai informuotam buvusiam FNTT vadovui V.Gailiui pareiškus, kad Lietuvą užvaldo buvusių ir esamų saugumiečių gauja, R.Paksas viešai papasakojo savo prezidentavimo ir nuvertimo istoriją ir įvardino dalį asmenų, kurie jį slapta ir neteisėtai sekė, kurie kontroliavo jo paskyrimus bei kitus sprendimus. Jo pasakojimas patvirtina blaiviems politinio gyvenimo dalyviams gerai žinomą faktą, kad taip vadinama „valstybininkų“ grupė elgėsi taip, lyg konstitucinė valstybės sąranga, įstatymai neegzistuotų, lyg ji būtų virš valstybės, aukščiau tautos išrinktų žmonių. Iš jo pasakojimo matyti, kaip veikė prezidentinio pučo organizatoriai.
    Jis praplėtė institucijų, kurios tarnavo kaip „stogas“ šios grupuotės veiklai, įvairovę, įtraukdamas į „stoginių“ institucijų sąrašą ne tik Valstybės saugumo departamentą, bet ir Užsienio reikalų ministeriją. Kai kas papildo buvusį šalies prezidentą prie „stoginių“ darinių priskirdami ir Prezidentūrą. „Stogo“ konstrukcija nebūtų pakankamai tvirta, jei joje nebūtų seiminės dalies. Ir ji yra.
    Manau daugelis mąslių viešojo gyvenimo stebėtojų sutiktų, kad į virškonstitucinės, viršvalstybinės niekieno nerinktos grupuotės sudėtį būtų įtraukta ir dalis teismų, prokuratūros, policijos atstovų. Taip pat tos grupuotės milžiniškų galių- ji pajėgi nuversti  valstybės vadovą- tie  stebėtojai negalėtų paaiškinti jeigu ignoruotų faktą, jog dalis žinomų žurnalistikos atstovų taip pat prisidėjo ir prisideda prie Lietuvos valstybės užvaldymo. Jie manipuliuoja žmonių protais per informacinę erdvę, kuri, galime pasidžiaugti, nepasiekė Gebelso propagandinės sistemos lygio, bet tokios žmones mulkinančios sistemos elementų egzistavimas mūsų šalies gyvenime yra nenuneigiamas. Įtakingų sociologų bei politologų ranka taip pat jaučiama. Jų užduotis – ne tik tirti,  bet ir formuoti viešąją nuomonę ir atitinkamai politinių procesų kryptį, grupuotei  palankia linkme.
    Tik propagandos galia galima paaiškinti tai, kad iki šiol ramiai valstybinėse institucijose dirba R.Pakso, V.Gailiaus ir kitų minėti valstybei kenkę ir tebekenkiantys  pareigūnai, kad taip vadinamame nacionaliniame transliuotojuje,grupuotės labui tebepluša prezidentinio pučo dalyviai, o kaip teisės ekspertai pristatomi teisinį dengimą grupuotei užtikrinantys teisininkai. Šia informacine, o tiksliau dezinformacine, grupuotės galia galima paaiškinti ir tai, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamentui kažkada buvo paskirtas vadovauti buvęs KGB rezervo karininkas, o kitas buvęs KGB rezervistas tapo Užsienio reikalų ministerijos vadovu.Arba, kad D.Valys iki šiol išsilaikė generalinio prokuroro poste, nors jis akivaizdžiai diskredituoja šią aukštą poziciją. Už dezinformacinės dūmų uždangos įvykęs VSD iškilimas virš valstybės yra dar vienas, ir tikrai ne pats menkiausias propagandinės grupuotės galios įrodymas.
Tamilžiniška propagandinė galia panaudojama ne tik savųjų pridengimui, neigiamos informacijos apie juos blokavimui, bet ir oponentų, kurie tapo savotiškais naujaisiais disidentais dergimui, aktyvesnių, drąsesnių viešojo intereso, valstybės gynėjų  niekinimui ir, tuo pačiu, baimės atmosferos kūrimui. Šia prasme situacija primena gūdžius pokario laikus, kai per informacinę viešąją  erdvę buvo palaikoma baimės  atmosfera ir melu buvo triuškinami teisingumo siekę žmonės.
Įbauginus, o po to izoliavus ar net sunaikinus teisuolius ir drąsuolius, visuomenė yra lengviau valdoma. Nelikus moralinių ir intelektualinių lyderių, „lengviau dirbti“  teisingumą  imituojantiems teisėjams, prokurorams. Tuomet prieš nepatenkintuosius, prisidengus viešosios tvarkos užtikrinimo šūkiu, lengviau panaudoti   policinę jėgą, mįslingas  mirtis  pateikti kaip natūralias.Apskritai, turint tokią  propagandinę galią, nusikaltimo auką galima paversti nusikaltėliu ir atvirkščiai, nusikaltėlius- aukomis.
    Generolas V.Gailius save virš valstybės iškėlusius žmones vadina gauja. Prezidentas R.Paksas nesiveldamas į terminologinius ginčus su tokiu pavadinimu sutinka. Nemanau, kad vardai čia svarbiausi. Visgi teigčiau, kad gaujos terminas nuvertina,įžeidžiai pažemina prieš Lietuvos valstybės santvarką veikiančią jėgą. JIE nėra gatvės gangsteriai. Nuvertintume tą jėgą net ir tuomet, jei ją pavadintume mafija. Nors mafijosorganizuotų nusikaltimų hierarchijoje yraaukščiau nei gatvės ir gyvenvietės gaujos, nes jose dalyvauja ir teisėsaugos bei politikos atstovai, jų tiesioginis tikslas nėra užvaldyti valstybę. Daugelis  mafiozų linkę vadinti save verslininkais. Kai Konstituciją, įstatymus, valstybės tvarką laužo žmonės, kurie siekia užvaldyti svarbiausias – politines, teisines – valstybės institucijas ir taip tapti svarbiausiu šalies galios centru, ji tampaklika- niekieno nerinkta, tačiau realiai, oligarchiniais pagrindais valdančia grupe, kuri, skirtingai nuo  karinės  chuntos, remiasi  ne karine jėga, o platesniu galios, įtakos formų rinkiniu.Todėl drįstu teigti, kad JIEMS geriausiai tinka ne gaujos, ne mafijos, o klikos pavadinimas.
Kova tarp klikos ir naujųjų disidentų –prie jų prisijungė ir daugelis  senųjų disidentų- aštrėja. Viena pusė, klika bando išgelbėti savo kailį, nes jis JIEMS ima svilti. Tam metamos didelės žurnalistinės, teisinės ir politinės pajėgos,siekiant neutralizuoti kitą stovyklą - žmones, kurie suvokia grėsmių valstybei pobūdį bei mąstą, ir kurie tai suvokdami nestovi po medžiu rizikuodami savo geru vardu, šeimos gerove ir, galbūt, net gyvybe, kovoja už valstybės atgavimą, uždemokratinių visuomenės pagrindų atkūrimą. Nežinaukaip baigsis šiuo metu įsiplieskęs mūšis, tačiau karą virš valstybės, Konstitucijos ir įstatymų save iškėlę žmonės tikrai pralaimės. Valstybė bus atgauta. Tai tik laiko klausimas. Po karo klikos žmonės bus teisiami. Vieni įstatymo vardu, kiti - bent viešumu. Tada mes sužinosime visų šiandien mus melu ir baime bandančių valdyti žmonių pavardes. Šiuo metu visoms redakcijoms gerai žinomos bent  dalies grupuotės dalyvių  pavardės. Jos laisvos tas pavardes skelbti.
    P.S. Dažnai užduodu sau klausimą – o koks yra prezidentės vaidmuo šiuose procesuose? R.Pakso istorijoje prezidentas tikrai nebuvo dalyvis. Prezidentas buvo auka. V.Adamkus, iš visko sprendžiant, buvo arbapasyvus stebėtojas, arba situacijoje  nesusivokiantis nominalus šalies vadovas. Dėl D.Grybauskaitės vaidmens kol kas nesu visiškai tikras. Ji gali būti įkaite, spaudimo, pavyzdžiui, šantažo auka. Neatmestinas ir kitas - susitarimo tarp jos bei grupuotės variantas. Tačiau nėra požymių, kad ji kovotų prieš kliką ir, tuo pačiu, už valstybę bei demokratiją. Nors duodama  priesaiką, ji įsipareigojo tai daryti.

 

2013 09 24

Aurelija Stancikienė                     Kam tarnauja Aplinkos ministras?

Šiuo metu Vyriausybė sprendžia ar paskelbti konkurso nugalėtoja „Chevron” išskaidytųjų angliavandenilių (skalūninių dujų ) paieškai ir gavybai. Tiek svarstant Žemės gelmių įstatymą, tiek skelbiant konkurso nugalėtoją, Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis viešai deklaravo norą kuo greičiau suteikti minėtai kompanijai galimybę pradėti išgauti skalūnines dujas.

Vyriausiosios rinkiminės komisijos pateiktoje ataskaitose nurodoma, kad nuo 2006 m. UAB „Minijos nafta“ direktorius Tomas Haseltonas (Thomas Miles Haselton) ir UAB „LL investicijos“ direktorė Natalija Haselton (Natalja Haselton) bei UAB „Minijos nafta“ rinkimuose partiją „Tvarka ir teisingumas“ parėmė iki 300 tūkst. litų. Aplinkos ministras, kaip teigiama VRK ataskaitoje, 2008 m rinkimuose UAB „Minijos nafta 10 tūkst. litų suma paremtas asmeniškai. Kadangi VRK neskelbia praėjusių rinkimų rėmėjų, minėtos sumos gali dar padidėti.

Aplinkos ministrui, kuriam turėtų itin rūpėti aplinkos apsauga, specialistai, mokslininkai ir suinteresuotos visuomeninės organizacijos pateikė daug informacijos apie viešai remiamo verslo planuojamos ūkinės veiklos pasekmes tiek žmonių sveikatai, tiek  geriamam vandeniui bei visai aplinkai. Tačiau ministras per šį laikotarpį neįsiklausė nei į vieną argumentą ir ėmėsi viešos agitacijos dėl konkurso nugalėtojo paskelbimo ir kuo greičiau pradėti skalūninių paiešką bei gavybą.

Natūraliai kyla klausimas ar gali Aplinkos ministras ignoruoti visuomenės, mokslininkų nuomonę ir atvirai palaikyti kompaniją, kuri artimai susijusi su įmonėmis UAB „LL investicijos“ ir UAB „Minijos nafta“, rinkimuose didelėmis sumomis rėmusiomis V.Mazuronį ir jo partiją. Norėdama išsiaiškinti ar Aplinkos ministras nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, 2013 m. rugsėjo 18 d. kreipiausi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją prašydama ištirti ir įvertinti pateiktą informaciją.

 

 

2013 09 20

Interviu su „Drąsos kelio“ frakcijos Seime seniūnės pavaduotoja Aurelija Stancikiene „Prezidentė mus valdo tokiu principu, kokiu mus valdė okupacinė Rusija“ (iš alfa.lt):

 

2013 09 18

P.Gylys: „Žmonės dažnai sako, kad su N.Venckiene buvo planuojama susidoroti net fiziškai“. Žiūrėkite ČIA. 

 

 

2013 09 18

Vytautas Matulevičius, „Drąsos kelio“ Seime frakcijos narys          

                                             Kieno ranka diriguoja bylai žudikei?


Ilgai nevertinusi Garliavos įvykių, prezidentė Dalia Grybauskaitė netikėtai prisipažino, kad teismų sprendimai jai vis dar nepadėjo susidaryti nuomonės, kas šioje istorijoje yra teisus, o kas – ne.

Tai reiškia, kad valstybės vadovės neįtikino ir kertinis teismo sprendimas, atmetęs pedofilijos versiją kaip išgalvotą ir tuo sukūręs pagrindą tolimesniam Neringos Venckienės ir jos artimųjų baudžiamajam persekiojimui.

Žinant, kad tuo suabejoti sau leido valstybėje geriausiai informuotas asmuo, dar ir gerai numatantis savo žodžių pasekmes ir todėl priverstas kalbėti Ezopo kalba, į šį pareiškimą tiesiog neįmanoma neatkreipti dėmesio.

Jis dar sykį visuomenei siunčia ženklą, kad vadinamojoje pedofilijos byloje dedasi negeri dalykai. Aukščiausios valstybės pareigūnės, formuojančios teisėjų korpusą, teismų argumentai – neįtikina, tačiau, būtent šiais argumentai remiantis, vieni jau yra teisiami, o kiti dar laukia savo eilės. Turiu galvoje ne tai, kad prezidentės požiūris teismams turi būti privalomas – tai būtų nesuderinama su teisinės valstybės principais.

Tiesiog teismų sprendimai turi būti tokie pagrįsti, kad nekeltų abejonių ne tik valstybės vadovei, skiriančiai ir atleidžiančiai teisėjus, bet ir šiems teisėjams dosnius atlyginimus mokantiems eiliniams piliečiams. Reikalauti iš teismų objektyvumo ir ištikimybės įstatymui – konstitucinė visų mūsų teisė, nepriklausanti nuo to, kokias pareigas iš mūsų kas užima. Tačiau ar ši teisė nebuvo sutrypta praėjusių metų gegužę Garliavoje, brutaliai išvaikant taikios pilietinės akcijos dalyvius? Ir ar šios teisės laikomasi dabar, tampant po teismus dešimtis protestuotojų? Atsakyti būtų galima taip: jeigu yra protestuojama prieš baltais siūlais siuvamą pedofilijos bylą, konstitucinė taikių susirinkimų teisė mūsų valstybėje nustoja galioti.

Štai dabar teisiami Drąsiui Kedžiui pažymą išdavę ir už tai darbo netekę Kauno policijos komisariato pareigūnai Rasa Kairienė ir Egidijus Kuckailis. Tačiau Laimutė Stankūnaitė norėtų, kad šalia jų teisiamųjų suole sėdėtų ir Kauno apylinkės teismo teisėja Milda Remeikienė, kuri, gavusi D. Kedžio pareiškimą dėl mergaitės tvirkinimo, per vieną dieną pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė motinai bendrauti su dukra, nors pagal Civilinio proceso kodeksą tai galėjo padaryti ir per tris dienas.

Šią situaciją Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius „Lietuvos rytui“ pakomentavo taip: „Jei ikiteisminis tyrimas tik pradėtas, motinai įtarimai nepareikšti, ji neapklausta, kaip teisėjas galėjo nustatyti, kad buvo taip, kaip rašo ieškovas? Iš ko jis nustatė, jei nėra sprendimo kitoje byloje ar įsiteisėjusio nuosprendžio? Juk ieškovas gali piktnaudžiauti, keršyti.“

Vadovaujantis ta pačia logika, savo ruožtu būtų galima pono pirmininko paklausti: o kas ir iš ko nustatė, kad šioje istorijoje viskas yra būtent taip, kaip tvirtina motina, jeigu jos atžvilgiu taip ir nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas? Ir kodėl, užuot pradėjus tyrimą ir jo metu patvirtinus arba paneigus D. Kedžio pareiškime L. Stankūnaitei mestus kaltinimus, buvo pasirinktas kitas kelias – netirti motinos galimos nusikalstamos veikos ir gudriai laukti, kol bus po mirties reabilituotas Andrius Ūsas, ir taip atgaline data netiesiogiai išteisinti ir motiną? Pagaliau, kodėl nuolat piktinantis, kad nevykdomas teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo motinai, kurios kaltumas taip ir nebuvo paneigtas įstatymų nustatytu keliu, niekas iš teisėjų bendruomenės nesipiktino, kad nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis pradėti ikiteisminį tyrimą L. Stankūnaitės atžvilgiu?

Ar visa tai – ne todėl, kad buvo siekiama bet kokia kaina išvengti motinos vaidmenį nagrinėjančio viešo teismo proceso, pone Kryževičiau? Kažkas bijojo, kad ji ims kalbėti (kiti – jau Anapilyje) ir todėl primetė kitą kelią – paskelbti motiną nekalta be teismo? Tačiau jūs neabejotinai žinote, kas pagal mūsų šalies Konstituciją privalo vykdyti teisingumą. Jūsų vadovaujama teisminė valdžia tai apėjo, ir šitas žingsnis pasako viską.

Tie, kas sumanė šį genialų planą, kurio esmė – netirti ir nenagrinėti pagrindinės veikos, o viską spręsti per šalutines reabilitacijos ir panašias bylas, kur jau nebėra gyvųjų, tikriausiai mano, kad visuomenė nieko nesupranta. Bet ji viską stebi ir viską įsimena, ir būtent todėl tarp žmonių vis labiau įsitvirtina įsitikinimas, kad šiam precedento neturinčiam vyksmui diriguoja kažkieno itin galinga ranka. Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet šiuo atveju su žmonių požiūriu telieka sutikti.

Stebint, kaip vienas po kito iš gyvenimo traukiasi šios dramos dalyviai, galėję padėti nustatyti tiesą, neišvengiamai kyla klausimas, kiek dar reikia mirčių, kad teisėsaugos institucijos pagaliau sukrustų, susivienytų, suburtų tarpinstitucinę geriausių profesionalų tyrimo grupę ir pabandytų išsiaiškinti, kas už to slypi. Juk šios mirtys – tai raktas į visą vadinamojo pedofilijos skandalo paslaptį. Tačiau teisingumo sargai elgiasi taip, tarsi jiems būtų supančiotos rankos. Arba, kas dar blogiau, – tarsi jie jau viską žinotų ar bent nujaustų ir todėl nesiryžtų tirti.

Manau, nėra visiškai teisūs tie, kurie šioje brutalioje istorijoje įžvelgia vieno ar kito įtakingo nepilnamečių mėgėjo ranką – neva vieni sėdi teismuose, kiti – Seime ar dar kur nors kitur ir viską dengia. Tam, kad kas nors įstengtų taip išprievartauti pagrindines valstybės institucijas, kaip jos buvo išprievartautos Lietuvoje, nepakanka būti įtakingam – tam reikia turėti valstybės galimybėms bent apytikriai prilygstančią galią. Akivaizdu, kad joks asmuo ar net pačių įtakingiausių asmenų grupė Lietuvoje tokios galios turėti negali.

Tačiau ji gali atsirasti, jeigu remiamasi pagalba iš išorės. Ir tai nebūtinai turi būti koks nors iš vaikų pornografijos milžiniškas lėšas sukaupęs tarptautinis pedofilų tinklas, nes ir jam vienam tai būtų per daug sudėtinga. Bet pakanka to, kad galimas pedofilų demaskavimas Lietuvoje keltų grėsmę kuriai nors iš galingų užsienio specialiųjų tarnybų per tai prarasti savo įtaką ir esminių postų kontrolę mūsų valstybėje, ir – viskas. Tuomet į kovą gali būti metamos visos įmanomos pajėgos ir visi prieinami metodai, įskaitant papirkimą, manipuliavimą opinija, žudymą ir, svarbiausia, – šantažą (apie KGB ir jos teisių perėmėjų galimybes šioje srityje daugeliui turbūt teko girdėti).

Kad ši versija nepasirodytų laužta iš piršto, čia priminsiu, jog po saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties parlamentinį tyrimą atlikęs Seimas savo išvadoje buvo priverstas pripažinti, kad mūsų valstybė, įskaitant saugumo departamentą, yra neteisėtai užvaldyta Lietuvai priešiškų jėgų. Po to pasitraukė vienas kitas asmuo – kiti liko. Žvelgiant šiuo rakursu, tampa aišku, kodėl neatsirado kaltų ne tik pedofilijos byloje, bet ir į aklavietę pakliuvo tokios bylos, kaip pulkininko Vytauto Pociūno žūties tyrimas. Taip pat nebelieka klausimo, kodėl kai kurie mūsų politikai, iš pradžių įžvelgę rimtus pažeidimus galimos pedofilijos tyrime, po to netikėtai pakeitė savo požiūrį.

Akivaizdu, kad šiame kontekste iškyla naujo išsamaus parlamentinio tyrimo būtinybė. Jis neišspręs tų uždavinių, kuriuos išspręsti turėjo šalies teisėsauga ir specialiosios tarnybos, tačiau jis gali atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių institucijos neatliko to, ką atlikti privalėjo pagal galiojančius įstatymus. O tai jau būtų žingsnis į priekį, pratęsiantis prieš kelerius metus Seimo pradėtą kovą su neteisėtu valstybės užvaldymu.

 

 

2013 08 28

Povilas Gylys.                                            Ar dar gyva Garliavos mergaitė?

Kas iš Jūsų tiki, kad Vytautas Pociūnas žuvo dėl savo neatsargumo? Kas manot, kad nelaimingo atsitikimo auka buvo Andrius Ūsas? O gal manot, kad Drąsius Kedys iš tikrųjų mirė paspringęs nendrės lapeliu? Ir dar – ar manot, kad VIP-inės pedofilijos Lietuvoje nebuvo, kad Garliavos mergaitė nepatyrė seksualinės prievartos ir kad visa tai, ką ji pradžioje liudijo, tėra tėvo- D.Kedžio įtakoje atsiradusios fantazijos?

Pagaliau, ar manote, kad mūsų teisėsauga ir politinė nomenklatūra su prezidente priešakyje elgėsi taip, kaip reikalauja jų duota priesaika – siekė teisingumo vietoj to, kad  dangstytų kažkieno tamsius darbus? Drįstu priminti: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ – skamba iš jų lūpų šventinėmis progomis…
Priklausau tiems – ir jų yra daug, –  kurie į šiuos klausimus turi savus atsakymus. Jie susiformavo stebint mūsų teisėsaugos darbą ir politines reakcijas į jas. Mano asmeniniai atsakymai būtų tokie – yra pagrindo manyti, jog visi aukščiau išvardinti žmonės mirė ne sava, natūralia mirtimi, bet buvo paslaptingos jėgos nužudyti.

Šiomis dienomis visoje šioje kompleksinėje, daugiapakopėje istorijoje įvyko dar vienas lemtingas posūkis. Kaip ir numatė nemaža visuomenės dalis, Garliavos mergaitė ir jos motina dingo iš lietuviškos erdvės. Kaip kažkada  be pėdsako dingo Laimos Stankūnaitės sesers  dukra. Tai buvo galima numatyti stebint kaip nuosekliai ir organizuotai mūsų teisinė sistema, vietoj to, kad objektyviai, neutraliai tirtų pedofilijos ir kelių žmogžudysčių bylas, metų metais stengėsi žmonėms įteigti nuomonę, kad pedofilijos nebuvo ir kad  D.Kedys pirmųjų žmogžudysčių istorijoje yra įtariamasis. Bet jis, mano, kaip ir daugelio mano pažįstamų, nuomone, yra žiauriai nužudyta auka.  Jei teisėsauga turi įrodymų, kad buvo kitaip, tegu patikimai tai įrodo, bet  nepalaiko juodų gandų negalinčio apsiginti velionio atžvilgiu. Šiame kontekste ypač ryškiai fantasmagoriškai atrodo vienas iš paskutiniųjų teisėsaugos veiksmų- Andriaus Ūso „triusikų“ byla. Tai dar vienas į teisės vadovėlius  įeisiantis teisinės ekvilibristikos  „perlas“.

Taigi, per privačią, visos šios epopėjos metu akivaizdų šališkumą demonstravusią, dar V.Pociūno byloje pagarsėjusią žiniasklaidą, mus pasiekia žinia, kad Kedžių mergaitės ir L.Stankūnaitės Lietuvoje nėra, kad jos bus saugomos kažkokios šalies tarnybų pagal specialią apsaugos programą. Mums privačiai buvo pasakyta, kad bus pakeista jų tapatybė, daromos plastinės operacijos, kad jos nebent po kelių dešimtmečių galės pasimatyti su artimaisiais, atvykti į savo šalį ir pan. Susipažinus su šia privačiai pateikta informacija iš karto kyla daugybė klausimų. Paminėsiu tik keletą.

Pirma, kodėl privati žiniasklaida ir konkrečiai jos atstovė Laima Lavaste turi monopolį labai jautriai ir, kaip mums bandoma įteigti, slaptai informacijai apie valstybės saugomus asmenis? Kodėl tyli viešąjį interesą turintys  ginti mūsų teisėsaugos vedliai D.Valys, S.Skvernelis ir kiti? Kodėl jie ir mūsų politiniai lyderiai dedasi esą „ne prie ko“ tokiu jautriu, didelį rezonansą visuomenėje sukėlusiu klausimu? Juk iš jų, kaip viešųjų asmenų, visuomenė turi sužinoti tikrąją padėtį? Jie turi stengtis atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus šia tema, bet  neužimti stručio pozos.

Antra, ar tikrai visuomenė gali būti tikra, jog tie Laimos Lavastės ir Co pasakojimai nėra dūmų uždanga dar vienam galimam nusikaltimui, kurio tikslas – atsikratyti paskutiniais gyvais pedofilijos bylos liudytojais. Kas gali patikrinti, kas iš tiesų vyksta ar vyko su mergaite ir L.Stankūnaite. Tai, kad oficialūs asmenys – teisėsaugininkai ir politikai – vengia viešai komentuoti paskutinius įvykius, dar labiau sustiprina įtarimus, kad vykdomas pats juodžiausias scenarijus. Prezidentė, premjeras ir kiti gali bandyti išsklaidyti šiuos juodus įtarimus. Tačiau turiu nedaug vilties, kad tai įvyks, nes  jie kažko bijo. Kaip prieš keletą mėnesių bijojo Neringą Venckienę iš Lietuvos privertę  pasitraukti 80 Seimo narių iš Juodojo Lietuvos  sąrašo.

Trečia, kodėl norint išsklaidyti įtarimus, krintančius ant mūsų teisėsaugos institucijų ir valstybės apskritai, prieš išvykimą nebuvo leista L.Stankūnaitei pabendrauti su tikrai laisvais žurnalistais, pasitikėjimą turinčiais visuomenės atstovais, pagaliau ir politikais. Neutralioje aplinkoje vykęs susitikimas, nebūtų pakenkęs, nes L.Stankūnaitė savo identitetą  vis  vien, kai sako L.Lavastė, turi keisti. Niekam nežinoma, žurnalistės  žodžiais, turi būti ir  būsima gyvenamoji vieta. Taigi, atsisveikinimui, išvykdama „į niekur“ ji galėjo atvirai papasakoti moraliniams autoritetams, politikams apie savo motyvus, įtikinti juos, kad ji nėra išvežama prievarta ir t.t.

Ketvirta, ką galėtų reikšti L.Lavastės žodžiai, kad L.Stankūnaitė jau paliko šioje šalyje esantį dukters kapą ir liko vienintelė garsios pedofilijos bylos liudininkė (kai kas jos vaidmenį įvardina kitu žodžiu – įtariamoji). O juk tokių liudininkų turėtų  būti bent  trys- L.Stankūnaitė, D.Kedytė ir V.Naruševičiūtė.

Ir, pagaliau, nuo ko už nemažus pinigus buvo saugoma mergaitė ir L.Stankūnaitė ir kokių grėsmių ji verčiama trauktis į kitą šalį. D.Valys, S.Skvernelis ir kiti atsakingi asmenys turi visuomenei paaiškinti tas grėsmes ir įvardinti grėsmes keliančius subjektus.

Lauksime atsakymų ir laisvos diskusijos šiais klausimais. Tačiau bent kol kas mano asmeninis įspūdis toks – kažkokia galinga jėga bando „sumerkti“ šios purvinos ar net kruvinos istorijos galus. Ir žmonių likimai, ir net gyvybė jiems nėra kliūtis. Jeigu kuris nors aukštas teisėsaugos pareigūnas ar politikas gali tai paneigti, tegu bando. Taip mes bent per žingsnelį būsime arčiau tiesos.

Ir visgi- o ką Jūs manote apie paskutinį posūkį šioje istorijoje, ponia Prezidente?

 

 

2013 08 27

Liudvikas Jakimavičius                              Stankūnaitės rebusai

Po šio savaitgalio Lietuva lengviau atsiduso. Nebėra žmogaus – nebėra problemos. Pirmasis buvo nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius ir neliko Jono Furmanavičiaus problemos. Niekas nebesiaiškino, ar buvo jis įsipainiojęs į pedofilijos skandalą, ar ne, ar buvo pažįstamas su Andrium Ūsu, ar ne. Po to virtinė paslaptingų mirčių (nužudymų?), keliančių gausybę klausimų be atsakymų. Iš pradžių stebėdamas keistas ir nelogiškas teisėsaugininkų reakcijas, kliedesių pilnus Astos Kuznecovaitės ir Laimos Lavastės rašinėlius didžiausiame Lietuvos dienraštyje, imdavau save reflektuoti, ar nepasimaišė protas, ar nekuriu sąmokslo teorijų. Matyt, kūriau, bet tos teorijos buvo apie šalia mūsų vykusį ir tebevykstantį sąmokslą.

Iš tikro, kas čia tokio nutiko, kad labiausiai valstybėje saugomai liudininkei buvo leista dingti iš akiračio? Versijų galima būtų priskaldyti kaip skiedrų ir visos jos bus teisingos, kol negausime įtikinančių paaiškinimų iš tų institucijų, kurios šį kraupų scenarijų kūrė ir įgyvendino. Pradėkime nuo paprasto siužeto apie laimingą mergaitę ir triušį, parodyto per televiziją praėjus gal savaitei po Garliavos šturmo. Tai paskutinis kartas, kai mes girdėjome mergaitės balsą. 15 mėnesių mergaitės balso viešumoje niekas negirdėjo, kaip nebuvo ir kalėdinių imbierinių namelių. Pavasarį buvo internete išplatintas keisto turinio L. Stankūnaitės nusiskundimas, kad mergaitės sveikata nėra gera, o jos abi gyvena tarsi įkalintos. Dabar matyti, kad tai buvo sukurpta preliudija tam, kas nutiko šiomis dienomis. Gal buvo mėginta ištirti, kaip reaguotų visuomenė, jei liudininkė Nr. 1 su liudininke Nr. 2 dingtų iš akiračio nežinia kur. Neatmestina versija, kad jos jau senokai yra dingusios arba viena iš jų, o dabar scenaristai tik lopo mažai įtaigias dramos atomazgas. Iš paskutinio Laimutės Stankūnaitės interviu Lietuvos ryto žurnalistei Laimai Lavastei kyšo daugybė ylų iš maišo. Liudininkė Nr. 1 kalba: „Apsaugos buvau atkirsta nuo viso pasaulio, dvejus metus man nebuvo leidžiama net turėti interneto.“ Netiesa. Siužetas L. Stankūnaitės internetiniame puslapyje „Mūsų vasara...“ buvo išplatintas (Posted on 2012/07/23 by L_Stankunaite), taip pat turėjo ir savo Facebooko langą. Vadinasi, arba kažkas meluoja, arba kažkas kitas kūrė legendą. Klausimas, kokiu tikslu buvo vaidinamas šis spektaklis ir kokią gyvenimo tikrovę buvo siekta falsifikuoti.

Iš Laimos Lavastės interviu Lietuvos rytui aiškėja ir dar keletas keistų rebusų. Pirmasis, kad interviu duoda ne pati Laimutė Stankūnaitė, o kalba antrinis šaltinis perpasakodamas neva vykusio telefoninio pokalbio turinį. Taigi, nėra pagrindo tikėti, kad toks pokalbis iš viso įvyko, kad tai nėra tik sukurptas falsifikatas, vėl gi siekiant kažką nuslėpti.

Dar keistesnis L. Lavastės pasažas, kad Laimutė Stankūnaitė 20–30 metų negalės bendrauti su artimaisiais ir su jokiais lietuvaičiais. Žodžiu, visą šį laiką jos išvis nebus niekur. Kol buvo Lietuvoje, – galėjo, o dabar svečioje šalyje kalėjimo režimas bus dar griežtesnis. Koks tikslas pasirinkti tokį režimą? Bala nematė, jei taip jau Laimutė apsisprendė, bet mergaitė po devynerių metų sulauks pilnametystės ir jokie motinos pažadai ar parašai saugumo tarnyboms jos nesaistys. Galės kalbėtis, su kuo nori, ir laisvai keliauti, kur nori, nors ir į Garliavą pas senelius.

Taigi visi šie savaitgalio paistalai, paskelbti Lietuvos ryte, kelia labai kraupių įtarimų. Ir kas galėtų paneigti, kad tie įtarimai nėra akis badanti teisybė?.. Jų nebėra.

 

 

2013 08 08

P.Gylys.                                            Policinė valstybė prieš disidentą Petrą Gražulį

Ne vieną kartą ir ne du esu rašęs apie pavojingą mūsų šalies viešojo gyvenimo tendenciją – policinės valstybės instinktų stiprėjimą. Vis labiau nuo suvereno – tautos – atitrūkstanti valdžia pilietiškai nusiteikusių žmonių atžvilgiu naudoja neadekvačią situacijoms jėgą. Žmonės, norintys pasakyti ir nebijantys pasakyti, kad kai kurie valdžios sprendimai ir veiksmai jiems nėra priimtini, susiduria su grubia policine jėga, su neteisingais, vadinasi, plačiąja prasme ir neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais.

Pamenate, kaip buvo elgiamasi su taikiais Klonio gatvės gynėjais? Dar prisimenate, kaip buvo teisiami sąjūdiečiai, signatarai, kiti valstybės atkūrime dalyvavę žmonės? Gal jie teroristai, chuliganai, nesuprantantys teisingumo ir teisės vaidmens visuomenėje? Gerai pažįstu R.Ozolą, B.Genzelį bei kitus ir žinau, jog jie tikrai nesikėsina į šalies konstitucinę sąrangą. Atvirkščiai, jie ją gina. Jie yra valstybininkai be kabučių. Jie pergyvena dėl negerovių ir protestuoja. Gal ir ne su viskuo, ką jie sako, galima sutikti, bet nieks šiems nusipelniusiems žmonėms neturi teisės atimti galimybės protestuoti.

Deja, mūsų naujoji nomenklatūra pasyviai stebėjo ir stebi, kaip teisiami valstybės kūrėjai, kaip buožėmis daužomi gulintys piliečiai. Kiti garsiai pritaria – taip jiems, runkeliams, ir reikia. Treti patys dalyvauja tame susidorojime… Tiesiogiai ar netiesiogiai, akivaizdžiai ar iš užkulisių.

O kai ateina Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji,  svarbiausi iš jų iš aukštų tribūnų rėžia Sąjūdį, disidentus šlovinančias kalbas. Mes stebime visa tai ir nedrįstam pasakyti: „Nustokit, juk tai farsas. Nemėgstat jūs nei sąjūdiečių, nei disidentų.“ Sakysit – neturiu pagrindo taip teigti. Atsakau – turiu. Paskutinė policijos elgesio su disidentu Seimo nariu Petru Gražuliu istorija – dar vienas patvirtinimas, kad mūsų valstybė per vos ne ketvirtį amžiaus nuo savo atsikūrimo taip ir nesugebėjo sukurti protingos, etiškos ir tikrą, teisingą palaikančios teisėsaugos sistemos, kuri leistų sąjūdietiškos dvasios nepraradusiems laisvai reikšti savo nuomonę, o, reikalui esant, ir protestuoti.

Sąmoningai atsiribodamas nuo homoseksualų rėmėjų renginio, nuo P.Gražulio protesto turinio, dėmesį norėčiau sutelkti į tai, kaip buvo elgiamasi su disidentu ir Seimo nariu.

Nors ne su visa medžiaga esu susipažinęs, tačiau iš to, kas cirkuliavo viešojoje erdvėje, aišku, kad, pirma, policija veikė pagal iš anksto sudarytą planą ir, kad  fiziniai ir psichologiniai veiksmai Seimo nario atžvilgiu buvo neproporcingi ir neteisėti.  Jeigu P.Gražulis būtų teroristas, recidyvistas,   mafijos vadeiva, tuomet jo atžvilgiu atlikti veiksmai būtų adekvatūs, užtikrinantys viešąjį saugumą. Tačiau Seimo narys nebuvo ginkluotas, apsisagstęs sprogmenimis, žmonių sveikatai ar gyvybei grėsmę keliantis asmuo. Todėl jo griovimas ir ilgai trukęs laikymas prispaudus prie žemės, manau, sąmoningas, turėjo tikslą pažeminti teisinę neliečiamybę turintį tautos atstovą ir įbauginti jo šalininkus. Tie, kurie planavo šią akciją, turėjo, kas gali tai paneigti, politinę paramą.

Kitas paaiškinimas – jie nesuvokia Konstitucinės mūsų valstybės sąrangos, pagal kurią tautos atstovas yra žmogus, kurį nuo politinio, kriminalinio susidorojimo apsaugo teisinės neliečiamybės institutas. Šis institutas yra civilizuotos politinės sistemos dalis, kurios prasmė yra tokia – su parlamentaru, teisėju ar kitu aukštu valstybės pareigūnu, ginančiu viešąjį interesą, negali būti paprasta susidoroti. Parlamentarui irgi gali būti iškelta byla, jis gali būti teisiamas, bet prieš tai turi būti vykdoma atitinkama parlamentinė procedūra – parlamentas turi viešai svarstyti, ar politikas, teisėjas ir pan. nėra persekiojamas politinių konkurentų, mafijos struktūrų ir pan., ar yra pagrindo pradėti teisines procedūras jo atžvilgiu. Ši procedūra, kaip rodo liūdna mūsų šalies patirtis, ne visada apsaugo nuo nepagrįstų kaltinimų (paskutinis ryškus pavyzdys – N.Venckienės byla), bet ji bent šiek tiek sumažina neteisingo persekiojimo pavojų.

P.Gražulį galima būtų buvę sulaikyti, suimti, kitaip apriboti jo laisvę tik Seimui panaikinus teisinę neliečiamybę. Ekstraordinarinių priemonių prieš jį teisėsauga galėjo imtis tik tuo atveju, jeigu jis būtų ginkluotas, būtų kėlęs realią grėsmę aplinkinių žmonių sveikatai ar gyvybei. Pažįstu gerbiamą Petrą ir žinau, kad būdamas krikščionis, jis, kad ir emocionalus, nėra į prievartą linkęs žmogus. Minėtame renginyje jis norėjo išreikšti savo nuomonę. Jam ta teisė buvo grubiausiu būdu atimta. Tuo savo veiksmu policijos vadai norėjo visuomenei parodyti – šalį valdom mes, o ne kažkokie ten parlamentarai. Mes jėga, jie – šiukšlės! Mūsų Konstitucijoje parašyta kitaip.

Eilinis grubios policinės jėgos panaudojimas prieš piliečius bei politikus nėra smulkmena. Tai antidemokratinis veiksmas. Jis turi būti apsvarstytas Seime ir kitose viešosios erdvės dalyse – žiniasklaidoje, nevyriausybinėse organizacijose, akademiniuose sluoksniuose. Po svarstymo turi būti priimti atitinkami sprendimai dėl policijos vadovybės veiksmų. Mano asmenine nuomone, jie turi būti atstatydinti.

P.S. Aš, buvęs komunistas, naujajai nomenklatūrai, ypač p. S.Skverneliui,  esu priverstas priminti, kad P.Gražulis yra buvęs disidentas, Žmogaus teisių gynimo Helsinkio komiteto narys, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos platintojas. Už aktyvią disidentinę veiklą kalėjo Lukiškėse, Pravieniškėse, vėliau Mordovijoje. Dabar su juo, naudodama policinę jėgą, bando susidoroti naujoji nomenklatūra.

 

 

 

Kaip tai buvo iš tkrųjų... Jie net su arkliais jojo į žmones. Į žmones, kurie po saule gimė kaip vyrai ir moterys...

 

Audros Simanonytės daina neturi senaties...

2013 07 27.

Iš  www.alkas.lt   Audronė Simanonytė.           Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?

Pamąstymai, gėjams žygiuojant centrine Vilniaus gatve  ir homoseksualizmo biblija vadinamą knygą „After the Ball“ perskaičius

Nors jau kuris laikas gyvenu Amerikoje, toli gražu nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie mano, kad Lietuva visko turi mokytis iš Vakarų. Kaip tik atvirkščiai. Turime labai daug gero, tik reikia pasistengti visa tai išsaugoti. Tačiau kalbant apie homoseksualų judėjimą, pasimokyti mums tikrai reikėtų, nes apie tai Lietuvoje  informacijos – labai mažai.

Imkime pavyzdžiu Ameriką. Šia tema ji galėtų papasakoti daug įdomaus. Visų pirma todėl, kad būtent čia 1969 m. nuo riaušių Niujorko „Stonewall“ bare oficialiai prasidėjo taip vadinamas „gėjų teisių“ judėjimas. O antra, būtent Amerikoje buvo sukurta schema, kaip krikščionišką, tradicinių pažiūrų visuomenę (kokia Amerikoje ji iki tol buvo) pakeisti taip, kad jai homoseksualizmo filosofija pamažu pasidarytų priimtina.

Turbūt ne man vienai, stebint gėjus, kyla klausimas: „Kodėl jie taip keistai elgiasi? Kodėl savo intymias paslaptis neša į viešumą? Kodėl visus kaltina diskriminacija, o toleranciją bando brukti per prievartą?” Ir pan.  Šiandien mano rankose –  knyga, kurioje galima rasti atsakymus į šiuos klausimus. Tai  amerikiečių Marshall Kirk ir Hunter Madsen bendras darbas „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ („After the Ball: How America Will Conquer Its Fear and Hatred of Gays“, 1990). Ši knyga netgi vadinama homoseksualizmo biblija, o joje pateikiamas nuoseklus planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę. Skaitant knygą supranti, kad, pasirodo, iš tiesų gėjai viešumoje nieko nedaro „šiaip sau“. Klystame tie, kurie manome, kad tegu jie sau mitinguoja, nieko tokio – pamitinguos ir nustos. Nenustos. Gėjai „dirba“ pagal formulę: kiek įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opoziciją ir galiausiai – pakeisti visuomenę. „Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsit, tuo daugiau mes reikalausime,“- sakė žymus Naujosios Kairės aktyvistas Jerry Rubin.

AIDS ir … 500 sekso partnerių?!

Pradžiai – trumpa šios knygos priešistorė. Kaip rašo amerikiečių žurnalistas D.Kupelian savo garsiojoje studijoje „The Marketing of Evil: How Radicals, Elitists and Pseudo-Experts Sell Us Corruption Disguised as Freedom“ („Blogio marketingas: kaip radikalai, elitistai ir pseudoekspertai parduoda mums korupciją kaip laisvę“), po Stonewall riaušių susikūręs “gėjų teisių” judėjimas,  atsiradus AIDS, patyrė baisų nokautą. Plačiosios visuomenės akyse AIDS buvo homoseksualų liga. Netgi pirmasis oficialus jos pavadinimas buvo GRID – „Gay related immunodeficiency disease“ (su gėjais susijusi imunodeficito liga). Tik vėliau, įsikišus judėjimo aktyvistams, šis pavadinimas buvo pakeistas į politiškai korektišką AIDS – „acquired immune deficiency syndrome“ – įgytas imunodeficito sindromas.
Tačiau nepaisant, kad ligos pavadinimas buvo pakeistas, visuomenė jos pagrindinio nešėjo neužmiršo. Požiūris į gėjus pasidarė toks, kad atrodė, jog homoseksualų judėjimas greitai žlugs. Jau buvo  žinoma, kad AIDS plinta ne tik lytinių santykių metu, bet ir per kraują, seiles ir t.t., todėl masiškai sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei.

Be to, žmonėms ėmus labiau domėtis, kodėl būtent gėjai taip lengvai užsikrečia šia liga, atsirado mokslinių darbų, kurie  atvėrė duris į kruopščiai slepiamą gėjų seksualinį pasaulį.  Labai plačiai komentuojamoje amerikiečių mokslininkų Alan P.Bell ir Martin S.Wineburg 1978 m. studijoje „Homoseksualumas: skirtumų tarp vyrų ir moterų studija“ („Homosexuality: A Study of Diversity among Men and Women“) teigiama, kad maždaug 43 procentai homoseksualų savo gyvenime turėjo daugiau negu 500 sekso partnerių. Įsivaizduokite, kaip į tokius skaičius pažiūrėjo puritoniška amerikiečių visuomenė.

Negana to, nuo AIDS pradėjo mirti  ne tik niekam nežinomi homoseksualai, bet ir įžymybės: 1985 – aktorius Rock Hudson, 1988 – ABC news pranešėjas Max Robinson, 1993 – baleto superžvaigždė Rudolf Nureyev ir t.t. Ką reiškia vien tai, kad tuo metu jau sirgo roko žvaigždė Freddie Mercury!

Daugėjo ir nehomoseksualių žmonių mirčių, AIDS užsikrėtusių kraujo perpylimo metu. Plačiai nuskambėjo mergaitės iš Floridos Kimberly Bergalis istorija, kuri mirė nuo AIDS, užkrėsta homoseksualaus dantisto. 1990 m. kraujo perpylimo metu buvo užkrėstas ir mirė 18-metis jaunuolis iš Indianos Ryan White, šiek tiek vėliau – teniso žvaigždė Arthur Ashe. Susiklosčius tokiai situacijai, homoseksualai suprato, kad jie turi kažką daryti.

Judėjimą išgelbėjo  marketingo profesionalai

1988 m. JAV homoseksualų grupių konferencija Virginijoje, praminta „karo konferencija“ (war conference)  pakvietė du aukšto rango specialistus, prašydama sudaryti planą, kaip homoseksualų judėjimui ištrūkti  iš susidariusios padėtis ir kaip veikti,  kad judėjimas turėtų ateitį. Harvardo universitetą baigę M.Kirkas ir H.Madsenas ėmėsi užduoties. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kirkas su Madsenu nebuvo tipiški rėksmingi gėjų aktyvistai. Netgi jų priešininkai pripažino, kad jie buvo “labai protingi vyrukai”: M. Kirkas – mokslininkas neuropsichiatras, H. Madsenas – politikos daktaras, specializavęsis įtikinėjimo taktikose bei viešuosiuose ryšiuose.

Po metų knyga „Po puotos“ buvo baigta.  Įžangoje autoriai rašo, kad jų tikslas buvo sukurti tokią taktiką, kuri padėtų nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į gėjus ir leistų jiems infiltruotis į visuomenę. Įdomu tai, kad būtent AIDS ( kaip ciniškai tai beskambėtų) jiems suteikė tokią galimybę. „AIDS mums (homoseksualams (aut. pastaba)) leidžia save pateikti kaip aukas ir  mažumą, nusipelniusią amerikiečių užuojautos ir rūpesčio. Žinoma, ši liga žmones gąsdina. Tačiau mūsų tikslas – sugalvoti, kaip sumažinti tą baimę ir padidinti užuojautą. Esame tikri, kad su AIDS pagalba mes galime tą pasiekti“.

Homoseksualizacijos  schema

Kirko ir Madseno planas yra paremtas drąsia propaganda ir esminiais psichologijos bei reklamos principais. Knygos autoriai tiki, kad sumaniai tokiu planu vadovaujantis, įmanoma tradicinei visuomenei „parduoti“ homoseksualų ideologiją.

Tikslui pasiekti siūlomos trys strategijos:  nujautrinimo (desensitizing), blokavimo (jamming) ir atvertimo (converting).

Šios strategijos labai gerai paaiškina, kodėl po įstojimo į ES Lietuvoje atsirado tiek daug gėjų. Reikia manyti, kad padaugėjo ne gėjų, bet pasikeitė jų veikla. Tą kaip tik ir paaiškina pirmoji iš Kirko ir Madseno rekomenduojamų strategijų – nujautrinimas.

Nujautrinimas – tai pastovus visuomenės bombardavimas įvairia su gėjais susijusia informacija – straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama.  „Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti. Visada būkite ten, kur kažkas vyksta, būkite matomi“ – patarinėja knygos autoriai. Šį informacijos srautą jie apibūdina kaip „dušą“. „Jei heteroseksualai negalės išjungti dušo, jie bent jau pripras būti šlapi. O tada, kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą – mūsų kova dėl socialinių teisių yra faktiškai laimėta“.

Šiandien Amerikoje ši technika naudojama kasdien. Apie gėjus rašoma reikia – nereikia. Kiekvienas, net menkiausas jų judesys – sureikšminamas. Visiškai nesesniai, vienas didžiausių internetinių portalų Yahoo.com kelias dienas pirmame puslapyje laikė žinutę, kaip kažkoks mokyklą bebaigiąs abiturientas savo atsisveikinimo kalbos metu prisipažino, kad jis – gėjus.Tai buvo eilinė mokinio kalba, neapsiplunksnavęs jaunuolis, auditorija jo net rimtai neklausė, tačiau iš to buvo padaryta nacionalinė naujena.

Tokia politika duoda savo rezultatus. 1991 m. apklausus populiaraus JAV paauglių žurnalo „Teen“ skaitytojus iš jų  17 proc. teigiamai žiūrėjo į homoseksualams, o 1999 m. –  jau 54 proc. Čia labai tiktų pacituoti žymaus amerikiečių poeto, bytniko, homoseksualo – pedofilo žodžius: „Mes jus „paimsime“ per jūsų vaikus“ (We‘ll get you through your children!).

Kita Kirko ir Madseno strategija -  blokavimas arba trukdymas. „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti “blogais” žmonėmis. Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, o likusioji visuomenės dalis – priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“.

Klasikinis blokavimo pavyzdys – taip vadinama „neapykantos kalbos“ (hate speach) sąvokos atsiradimas. Ar kas nors iš mūsų  dorai žinome, ką tai reiškia? Kodėl sakyti, kad nemėgsti homoseksualų yra blogai, o, pavyzdžiui, nemėgti lenkų ar rusų – visai nieko?  Pagal homoseksualų blokavimo principą, „neapykantos kalbos“ etiketė uždedama bet kuriai nuomonei, kuri nors kiek nesutinka su homoseksualų nuomone. Tuo labiau tokiai, kuri juos smerkia. Kalbėdami apie tokius savo metodus, knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais“.

Homoseksualų blokavimo strategija nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu – prieš mus. Blokuojama viskas, kas pasisako prieš homoseksualus ar jų politiką.  Amerikiečiai puikiai prisimena faktą, kai per 2009 m. Mis JAV rinkimus absoliuti favoritė Mis Kalifornija Carrie Prejean pralaimėjo konkursą, nes į klausimą, ar ji palaiko gėjų vedybas, ji atvirai pasakė, kad ne. Iš žiuri veidų buvo matyti, kad tą minutę ji sau pasirašė nuosprendį.

Ir pagaliau –  „atvertimas“ (converting). Kirkas su Madsenu savo knygoje šią strategiją pristato pabrėžtinai ciniškai: „Kai kalbame apie atvertimą, mes kalbame apie psichologinėmis atakomis bei suplanuota propaganda iš žiniasklaidos pakeistas vidutinio amerikiečio mintis, emocijas ir valią. Kalbame apie demoralizaciją tų nusistatymų, kurie yra prieš mus. Todėl, pasinaudodami  tais pačiais procesais,  kurie amerikiečius išmokė mūsų nekęsti, mes jų neapykantą paversime šiltu palankumu – patinka jiems tai, ar ne“.

Ir jeigu blokavimu Kirkas su Madsenu tradicinių pažiūrų amerikiečiui nori sukelti gėdos jausmą dėl savo neigiamo požiūrio į gėjus, tai atvertime tikslas yra parodyti, kad, jausdamas gėjams neigiamus jausmus, jis toks yra jau galbūt vienintelis, nes visi jo draugai su gėjais yra geruose santykiuose. Tam, kaip jau minėta, padeda žiniasklaida. Knygos autoriai žino, kad vidutiniam amerikiečiui labai svarbu laikytis tokių pažiūrų, kokių laikosi jo aplinka. Jis nenori išsiskirti. Ir jei aplink save matys tik „šiltus“ jausmus homoseksualams, greitai jis nebedrįs jaustis kitaip. Televizija – ypač galingas ginklas. Tuo metu, kai buvo parašyta ši knyga, vidutinis amerikietis prie televizorius prasėdėdavo po 7 valandas per dieną. Tokiu atveju labai nesunku manipuliuoti, jei žinai, ką darai. „Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi. Kaip jūs manote,  kur bus masių simpatijos, kurį laiką pažiūrėjus tokius siužetus?“ – klausia knygos autoriai.

„Mums nesvarbu, meluojame ar ne,  svarbu, kad geram tikslui“

Suprasdami, kad bandymas tokiais metodais kontroliuoti žmonių mintis, gali sukelti daug klausimų, Kirkas su Madsenu, iš karto į juos ir atsako: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“.

„Etiškai geram tikslui“ turbūt reikėtų priskirti ir tai, kad vienas strategijos metodų yra bandyti kiek įmanoma homoseksualizuoti  istoriją. „Kuo daugiau įžymių žmonių bus homoseksualais, tuo mums geriau“, – tai dar vienas Kirko ir Madseno devizas. Homoseksualizmo biblijos autoriai rašo: „Žymūs istoriniai asmenys mums ypatingai  naudingi. Pirmiausia todėl, kad jie yra negyvi, negali nieko paneigti ir paduoti mūsų į teismą dėl priklijuotos etiketės. Antra –  ir svarbiausia, kad tie pasiekimai,  kurie šiuos žmones padarė gerbiamais,  yra labai tvirtai įcementuoti į žmonių sąmonę“, o tai – pratęsiant šių dviejų autorių mintį – jei jie –homoseksualai – labai reikalingas pliusas gėjams.

Taip homoseksualiais arba bent jau biseksualiais tapo Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Leonardas Da Vinčis, Čaikovskis, Bessi Smit ir t.t. Neseniai Ameriką nustebino spaudoje pasirodę niekuo nepagrįstos spekuliacijos, kad prezidentas Abraomas Linkolnas buvo gėjus ir jau visiškai šokiravo – kai savo orientacijos neslepiantis episkopalų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas pareiškė, kad ir Kristus galėjo būti homoseksualus.

Tuo pačiu principu vadovaujantis „blogoms“ istorinėms figūroms prilipdoma homofobų etiketė. Homoseksualai  mėgsta manipuliuoti  faktu, kad A. Hitleris gėjus uždarinėjo  į koncentracijos stovyklas, savo šiandieninius oponentus taip pat pakrikštydami naciais. Tačiau sąmoningai ar ne, jie užmiršta, ką kalba istorikai, kad tarp ankstyvųjų nacių taip pat buvo nemažai gėjų.

Apie Kirko ir Madseno knygą rašyti būtų galima labai daug. Tačiau pabaigai norėčiau  papasakoti apie vieną įvykį iš šiuolaikinės Amerikos mokyklos gyvenimo, kuris kaip tik ir parodo, kad šie du homoseksualizmo aktyvistai buvo teisūs – jų planas pakeitė Ameriką.

2000 m. kovo 25 d. JAV Masačiusetso valstijoje švietimo departamento nurodymu įvyko konfrencija „Mokyk“ ( Teach-Out). Vienas iš jos tikslų buvo išplėsti homoseksualaus sekso mokymą mokyklose. Mokiniai į šią konferenciją buvo kviečiami iš visos valstijos. Konfrencijos metu vyko įvairūs mokymai, kuriuos vedė profesionalūs mokytojai. Pavyzdžiui, vienas praktinis užsiėmimas vadinosi taip: „Ko tau nepasakoja apie „queer“ seksą ir seksualumą per sveikatos pamokas: praktinis užsiėmimas 14-21 m. jaunimui“ („What They Didn’t Tell You About Queer Sex & Sexuality In Health Class: A Workshop For Youth Only, Ages 14-21“). (Čia reikia pažymėti, kad sąvoka „queer“ apima labai netradicinių seksualinių orientacijų žmones). Šį užsiėmimą mokiniams vedė trys homoseksualūs mokytojai, o jo metu grafinių vaizdų pagalba mokiniai buvo mokomi homoseksualaus sekso technikos. Kaip pasakoja vieno mokinio motina, ten nuėjusi iš smalsumo, ji po to nemiegojo kelias paras…

Taigi, turbūt ne be reikalo Lietuvos Seimui 2009 m. priėmus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą tai užprotestavo pats Europos parlamentas.

 

 

2013 07 28.

Algirdas Patackas.                                    Išniekinta Lukiškių aikštė, išniekinta Lietuva
Iš www.kauno.diena.lt

Po vakarykščio "Baltic shame" tie, kurie dar abejojo, turėtų apsispręsti – ši Lietuva, jos valdžia, jos policija – mano ar ne mano. Aš apsisprendžiau, ir tam galutinį tašką uždėjo ant žemės pargriauto, žemyn galva nešamo, gyvuliškai brutaliai pažeminto Petro Gražulio riksmas ” už Lietuvą, vyrai”. Turbūt Petras šituo norėjo surikti visai Lietuvai – ar dar yra Lietuvoje vyrų, ar dar ilgai leisime žeminti Lietuvos garbę visokiems glitėsiams ir pasukoms...

   Ar žino tie atgrubnagiai nevykėliai Lietuvos policininkų uniformomis, nesugebėję civilizuotai uždėti antrankių, kad Petras Gražulis paskutinį kartą buvo muštas sovietų milicijos, kai buvo teisiamas už atsisakymą eiti į apmokymus sovietų kariuomenėje. Petras Gražulis yra paskutinis sovietų politinis kalinys - buvo nuteistas 1989m. dešimt mėnesių kalėti, o kai teismo metu norėjo atsisveikinti su saviškiais,  buvo tiesiog teismo salėje milicijos sumuštas ir jėga ištemptas. Ar galėjome tada pagalvoti, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje šitai pasikartos, tik daug brutalesne forma?

   Ponia Aušrine Pavilioniene, kaip jaučiatės, matydama kaip buvo pasielgta su tamstos kolega, Seimo nariu? Kai Petras Gražulis kalėjo lageryje, kur jūs buvote? Gi tuo pačiu laiku (1985m.) stažavotės Džordžtauno (JAV) universitete, ir nesunku nuspėti, kokią kainą tikriausiai sumokėjote, nes savo biografijose nemėgstate apie tai užsiminti. Ką sako jūsų tolerastiškoji sąžinė, stebėdama po grindinį voliojamą žmogų, kuris tik norėjo pasakyti, ką galvoja apie tai, kas vyksta centriniame Lietuvos prospekte, pavadintame LDK valdovo vardu? Ar manote, kad garsiaisiais savo laiškais Gediminas kvietėsi iš Vakarų būtent tą kontingentą, kurį jūs iš tų pačių Vakarų prisikvietėte ir su neadekvačiai liguistu entuziazmu ginate?
       Taip, iš tų pačių Vakarų, iš kurių atėjo krikščionybė, gotika ir barokas, Mocartas ir jūsų pamėgtas Viljamas Faulkner’is. Bet lietuviai žino, kad marą į Lietuvą užnešė kryžiuočiai, o kiek vėliau iš Vakarų atkeliavo ir šiuose kraštuose neregėta negirdėta bjaurastis – sifilis.

Lietuviai yra maža ir kieta krikščioniškai-pagoniška girių gentis, kuri yra pašaukta duoti atkirtį naujųjų laikų sifiliams. Mums ne pavyzdys ištižę skandinavai, germanai ir lotynai,  kurių civilizacijos susilauks Dievo rūstybės islamo kalavijo – saifullah - pavidalu, arba Sodomos ir Gomoros likimo. Išliks tik saujelė ištikimųjų. Padarysime viską, kad tarp jų būtų ir mūsų tėvynė, Lietuva.

Post scriptum: buvau pakankamai pakantus t. v. seksualinių mažumų klausimu, daugiau tokiu nebūsiu.

 

 

 

2013 07 11

7

Dalius Stancikas                                        Grįžtam į krikščionių persekiojimo laikus?

Tris dešimtmečius Prancūzijos Arkango miestui vadovavusiam merui Jeanui Micheliui Colo iškelta byla, jam gresia iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 75 tūkst. eurų bauda, nes  nesutiko sutuokti gėjų poros pagal neseniai priimtą tos pačios lyties asmenų santuokos įstatymą.

„Man santuoka yra moters ir vyro santuoka, sudaroma turint tikslą susilaukti vaikų. Aš nediskriminuoju, nes tos pačios lyties poros tiesiog yra nevaisingos. Tai lygybės parodija, didelė melagystė. Geriau jau rinktis kartuves, nei nusileisti“, – sako J. M. Colo.

Klausimas retorinis: ar turėjo kitą pasirinkimą tikras krikščionis?

Šis prancūzas, kuris neabejotinai bus nuteistas, yra persekiojamas už savo ir savo protėvių įsitikinimus, todėl yra pats tikriausias naujausių laikų sąžinės kalinys. O šis atvejis yra tik viena dalelė bendros mozaikos, kurią vadinu liberalų diktatūra.

Prieš dvi savaites Europos Tarybos parlamentinė asamblėja iš trijų Lietuvos teiktų kandidatų Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju paskyrė Egidijų Kūrį. Prie šio paskyrimo greičiausiai prisidėjo (o gal ir suvaidino lemiamą vaidmenį) Lietuvos gėjų lyga, savo iniciatyva ar konkurento paakinta, Europos Tarybai apskundusi  stiprų E. Kūrio varžovą – tarptautinės teisės profesorių, Europos teisės asociacijos valdybos narį Igną Vėgelę dėl jo viešai pareikštos kritiškos nuomonės į žmogaus lyties keitimo operaciją.

Praėjusią savaitę Europos Parlamente Dalia Grybauskaitė ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis turėjo aiškintis dėl seksualinių mažumų teisių – anot ministro, Europa buvo dezinformuota, kad Lietuvoje draudžiamas gėjų paradas.

Taip pat praėjusią savaitę Europos Parlamentas griežtai (grasindamas bausmėmis) perspėjo Vengriją dėl pažeidžiamų ES vertybių ir pareikalavo, kad Vengrija savo Konstitucijoje išplėstų šeimos apibrėžimą. Tiesa, šis nutarimas priimtas nedidele 18 balsų persvara (rezoliucijai pritarė 370 EP narių, nepritarė 249, susilaikė 82), rodančia, kad ir Europos Parlamente vyksta stipri vertybių kova. Visgi ženklas pasiųstas aiškus – nacionalinė teisė privalės paklusti vertybinei Briuselio monopolijai.

Ačiū Dievui, nesu nei Arkango, nei Vilniaus meras, ir man nereikia spręsti, kuo vadovautis – Dievo įsakymais ar jam prieštaraujančiais valstybės įstatymais, ir todėl man negresia kalėjimas, po mano kiemą kaip pamišęs nelaksto „tolerantiškas“ jaunimas su vaivorykštės vėliavomis, reikalaudamas išduoti leidimą seksualinių mažumų paradui netoli katalikų šventovės – Katedros. 

Gėjų lyga aiškina, kad paradas rengiamas prieš homofobiją, už toleranciją lesbietėms, gėjams, už biseksualų ir transseksualų lygybę. Bet ar pačių tolerancijos skatintojų elgesys skatina toleranciją? Ar galima tolerancijos sau pasiekti žūtbūt braunantis į kitiems dvasiškai šventas erdves, kuriose galėtum paviešinti savo lytinio gyvenimo ypatumus, skleisti dezinformaciją tam, kad sukurstytum milžinišką spaudimą iš Briuselio, kitų konstituciškai teisėtas nuomones pateikti kaip blogybę ir jas skųsti, taip padedant vieniems kandidatams į svarbiausią Europoje teisingumo instituciją nugalėti kitus?

Ar gėjams svarbiau, kad lietuviai taptų tolerantiškesni žmonių skirtumams, ar kad jų eitynes lydėtų  kuo gausesnis įtūžusiųjų būrys, kuo didesnė policijos apsauga ir dėl to stiprėjanti finansinė parama iš tarptautinės gėjų lygos?

Ar toks tolerancijos paradų organizavimas neprimena retsykiais Vakarų žiniasklaidoje pasirodančių Mahometo karikatūrų – juk suvokiama, kad tai bus kaip buliui raudonas skuduras, pralies abiejų pusių kraują, bet vis tiek daroma – tegu tie provincialai greičiau mokosi mūsų nešamos demokratijos?

Iš tokio įžūlaus Lietuvos gėjų lygos elgesio ir bendrų europinių tendencijų yra visiškai akivaizdu, kad jų paradai nesibaigs vien noru įtikinti, kad seksualinės mažumos turi lygias teises į susirinkimus ar demonstracijas (beje, pagal Lietuvos Konstituciją, laisvė reikšti įsitikinimus gali būti ribojama, kai būtina garantuoti viešąją tvarką ir dorovę). Visai arti ta diena, kai ir Lietuvos gėjai garsiai reikalaus lygių teisių tuoktis ir auginti vaikus, kas krikščioniui reikštų vienos iš sunkių nuodėmių įteisinimą valstybės lygiu bei tradicinės šeimos sąvokos išdarkymą (anot J. M. Colo, lygybės parodijos ir didelės melagystės įtvirtinimą).

Ir manęs neįtikina mūsų teisininkų aiškinimai, kad tai neįmanoma, kol Lietuvos Konstitucija neleidžia tos pačios lyties santuokų. Neįtikina todėl, kad Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai jau seniai aiškina mūsų Konstituciją ne pagal tai, kas ten parašyta, bet pagal savo asmeninius įsitikinimus, dažnai nulemtus tarptautine mada. Taip nutiko ir prieš pusantrų metų, kai Konstitucinis Teismas šeimos sąvoką apibrėžė ne remdamasis Lietuvos Konstitucija, bet kitų ES šalių konstitucinių teismų aiškinimais: „Konstitucinė  šeimos  samprata  grindžiama  šeimos  narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu,  pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti  tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos  forma konstitucinei šeimos sampratai esminės  reikšmės neturi.“

Ką vadinsime emociniu prieraišumu, kai apie tai nekalbama jokioje Konstitucijos normoje ar principe? Nuo kurio momento ir kas deklaruoja, kad prisiimtos tam tikros teisės ir pareigos, kurios leistų tokį darinį jau vadinti šeima? – tokius klausimus savo kolegoms, be jokios atsakomybės džiazuojantiems teisingumo vardu, savo atskiroje nuomonėje uždavė Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė. Ir dar ji paklausė: ar tokios Konstitucinio Teismo nutarimo formuluotės „reiškia, kad kitose bylose bus formuojama kitokia konstitucinė šeimos samprata“?

Neturim jokių garantijų, kad taip nenutiks, kai teisėjais gali tapti tik tie, kurių nuomonė nesikerta su vis plečiamu žmogaus sudievinimo ir jo ydų išviešinimo principu, o kitaip manančioms ES narėms reiškiami ultimatumai, kaip kad neseniai Vengrijai.

Jei vienąkart teisėjai apibrėžė šeimos sąvoką pagal savo pasaulėžiūrą, o ne pagal Lietuvos Konstitucijos raidę ir net ne pagal jos dvasią (1992 metais šią Konstituciją rengę ir už ją balsavę žmonės šeimos sąvoką vienareikšmiai siejo tik su santuoka), tad kas sutrukdys tai atlikti dar ne kartą? Juk niekas iš įtakingų dar dirbančių Lietuvos teisininkų viešai ir garsiai (išskyrus minėtą R. Ruškytę) neprotestavo, nesipiktino dėl tokio Konstitucinio Teismo savivaliavimo, nes bijomasi pažeisti taip pat vis labiau besiplečiantį teisininkų neliečiamumo ir neklystamumo principą. Vengrija Europos Parlamento (tiksliau – jo didesnės dalies) buvo įspėta ne tik dėl šeimos sąvokos, bet ir dėl politikų bandymų sutramdyti panašią į Lietuvos teisėjų savivalę.

Evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas siūlo nesureikšminti gėjų įtakos krikščioniškam pasauliui ir siūlo Lietuvos valdžiai mokytis iš Estijos, kuri nevaržė homoseksualų dėl jų eitynių, „nes protingi žmonės, prieš akis turėdami tautinius strateginius tikslus, suprato, kad estiškumo tvarumui nepakenks visais laikais ir visose visuomenėse esantys keli procentai homoseksualų“.

Labai abejotinas šis nurodytas priežastingumo ryšis (manau, kad estų požiūrį į gėjų judėjimą pirmiausia lemia labai stipri jiems suomių ir apskritai skandinavų įtaka, bei tai, kad pagal oficialią statistiką estai yra didžiausi laisvamaniai Europoje), tačiau labiau norėtųsi diskutuoti su teiginiais, jog keli procentai homoseksualų nepakenks estiškumo išsaugojimui ar kad „krikščionys neturėtų prieštarauti nei homoseksualų, nei žvejų, nei baikerių ar pagonių eitynėms, nes kas valstybės įstatymu yra leista ir nepažeidžia kitų žmonių teisių, krikščionims neturėtų labai rūpėti“.

Sutinku, kad krikščionybės esminė nuostata yra ta, jog tobulinti pasaulį reikia pradėti nuo savęs, tačiau argi sparčiai benykstančiai tautai (o estai, man regis, jau yra peržengę raudoną pavojaus ribą) neturėtų rūpėti, kad homoseksualų, net jeigu jų visais laikais yra tik keli procentai (sunkiai įrodomas teiginys), propaguojamas gyvenimo būdas yra iš principo ardantis svarbiausią tautos, valstybės ar žmonijos išlikimo pamatą – šeimą? 

Neseniai Lietuvos gėjai paminėjo savo kovos už teises dvidešimtmetį. Pažiūrėkime, kaip per tą dvidešimtmetį skleidžiama laisvamanystės erozija pagraužė visą šeimos institutą – toleruojama mirties kultūra, kaip ir ligos virusas, turi polinkį plisti. Ypač pavojinga, kai tokia mirties kultūra, kaip skiriamasis ženklas, įsitvirtina valdžios sluoksniuose, kai tampa norma valstybės švietimo programose. Europiečiai apie tokią patirtį jau žino iš Platono aprašytų puotų klasikinėje Graikijoje ar Horacijaus laikų senovės Romoje. Žinome, ir kuo tos kultūriškai pirmaujančios valstybės baigė, kai ten  įsigalėjo svarbiausias „moralumo“ kriterijus: duonos ir žaidimų!

Prancūzijos mero J. M. Colo, italo Rocco Buttiglione (2004 m. R. Buttiglione vieno balso persvara nebuvo patvirtintas Europos Komisijos komisaru, nes išdrįso viešai pareikšti savo krikščionišką požiūrį dėl homoseksualių santykių nuodėmingumo), lietuvio Igno Vėgelės ir daugybė kitų atvejų rodo, kad Europoje, Vakarų demokratijos pasaulyje, principingai besilaikantys krikščioniškų pažiūrų jau greit visai nebegalės dirbti įvairių hierarchijų politinėje ir teisinėje valdžioje, švietimo, socialinėje, sveikatos apsaugos sistemose ar žiniasklaidoje, nes jų krikščioniškos vertybės iš esmės kirsis su vis labiau Europos Sąjungoje įtvirtinamomis „tolerancijos“ teisės normomis.

Ar turim bent menkiausią garantiją, kad dar po dar vieno tolerancija net nekvepiančio gėjų judėjimo dvidešimtmečio krikščioniškos pažiūros, tradicinės šeimos samprata nebus oficialiai uždraustos, o Europa nesugrįš į Senosios Romos – pirmųjų krikščionių persekiojimo laikus?

 

 

2013 07 01

Povilas Gylys, Seimo narys             N.Venckienė, B.Vėsaitė ir prezidentinė „galvų kapojimo“ monopolija


Prezidentė D.Grybauskaitė ne juokais supyko. Supyko, kai Seimas pradėjo sakyti, jog parlamentinės respublikos sistemoje jo galios kontroliuojant aukščiausio lygio pareigūnus turėtų būti didesnės. Prezidentė Lietuvos parlamentarus apkaltino bandymu politizuoti svarbiausių institucijų veiklą. Prezidentei nepatinka tai, kad Seimas bando atgauti jam konstituciškai priklausančias galias. Prezidentei patiktų paklusnus Seimas, t.y., parlamentas, kuris svarbių valstybės „galvų kapojimo“ monopoliją paliktų jai. Iki šiol toks – Prezidentei nuolankus – Seimas didele  dalimi ir buvo. Tačiau bent dalis parlamentarų mato, kad prezidentinė „galvų kapojimo“ monopolija toli gražu ne visada pasiteisina, kad ponios Prezidentės išimtinė teisė viešai, oficialiai ar užkulisiniais veiksmais nuimti aukštus pareigūnus ar išstumti juos į politinį užribį atneša žalą, nes tie veiksmai per dažnai yra nepakankamai pamatuoti ir, vadinasi, ne visai teisingi.

Tai rodo du labiausiai nuskambėję paskutinių mėnesių „galvų kapojimo“ atvejai – N.Venckienės teisinės neliečiamybės atėmimas ir Ūkio ministrės  B.Vėsaitės atleidimas iš pareigų.

Abiem atvejais tai buvo Prezidentės palaikomi ar inicijuojami veiksmai. Ar kas nors Lietuvoje tiki, kad mūsų „savarankiškasis“ prokuroras D.Valys atėjo į Seimą prašyti atimti teisinę neliečiamybę iš N.Venckienės ir ją suimti be JOS paramos? Ar be JOS paramos jis būtų drįsęs neduoti Seimui, jo specialiai komisijai garsiųjų Garliavos įvykių vaizdo įrašų? Tokia versija galėtų patikėti tik  neseniai į mūsų kraštą atsibeldę marsiečiai. Viešojoje erdvėje Garliavos klausimais Prezidentė nuolat vinguriavo, išsisukinėjo, bandė sudaryti įspūdį, kad ji šioje istorijoje „ne prie ko“, tačiau esama ryškių požymių, kad FAKTIŠKAI, daugiausia iš užkulisių, valstybės vadovė įtakojo visą Garliavos procesą. Ir vėl paklausiu, - negi kas nors tiki, kad Policijos generalinis komisaras S.Skvernelis be JOS paramos ar paliepimo būtų drįsęs į Klonio gatvę siųsti 240 uniformuotų žaliukų atlikti „humaniškos“ misijos - atimti iš „blogų“ senelių ir globėjos mergaitę? Pastaroji, primenu, yra svarbiausia pedofilijos bylos liudytoja.

Verta užduoti ir dar vieną klausimą – kas atliko vienijančios, konsoliduojančios galios funkciją Seime telkiant į politinį kumštį 80 jo narių, turėjusių balsuoti už teisinės neliečiamybės atėmimą „Drąsos  kelio“ lyderei, jos suėmimą, kas privertė socdemų lyderį A.Butkevičių pakeisti nuomonę iš teigiamos į neigiamą N.Venckienės byloje ir įvesti griežtą partinį balsavimą. Juk buvo galima leisti savo partiečiams frakcijoje (konservatoriai visada su JA) balsuoti laisvai. Ir šiame epizode buvo jaučiama prezidentūros ranka. Gal kas nors gali tai paneigti?

B.Vėsaitės istorijoje Prezidentė nesislapstė ir nuvinguriavo. Ji iš karto pareiškė, jog Ūkio ministrės skrydis į Kazachstaną privačios firmos užsakytu lėktuvu yra  atviros politinės korupcijos atvejis ir dėl to ji turi būti atleista iš pareigų. Manau tai, kad Premjeras net nesulaukęs Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų sutiko atleisti ministrę, o taip pat tai, kad Prezidentė žaibiškai pasirašė dekretą dėl B.Vėsaitės atleidimo, rodo, jog eksministrės likimą lėmė Prezidentės pozicija.

Seimo etikos ir procedūrų komisijai konstatavus, kad Ūkio ministerija nusipirko vietas garsiajame lėktuve (pradžioje buvo sudarytas įspūdis, kad buvo skrista nemokamai) ir tai padarė įprastine tvarka per firmą „West Express“, viešojoje erdvėje jaučiama spengianti tyla. Nei papildomų faktų, nei argumentų, kad B.Vėsaitė visgi buvo atleista pagrįstai, iš prezidentūros, kaip ir iš Premjero, nesigirdi. Jeigu Ūkio ministrė turėjo būti atleista ne dėl nelemto skrydžio, bet dėl kitų priežasčių, Prezidentė ir Premjeras tas priežastis turėjo viešai įvardinti. To nebuvo padaryta.

Bet ponios ir ponai, impulsyvūs, šališki galvų kapojimo instinkto priepuoliai gilina nepasitikėjimą politika, politiniais lyderiais ir, galų gale, valstybe. Jeigu užėjus priepuoliui atleidžiami ministrai ar, kaip V.Gailiaus ir V.Giržado atveju, kiti svarbūs pareigūnai, visuomenėje stiprėja nuostata, kad neteisybė veši net aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Ta nuostata dar labiau sustiprėja, kai žmonės prisimena tamsią nevalyvo Snoro banko uždarymo ar valstybės skolinimosi iš Lietuvoje dominuojančių užsienio bankų už skandalingai aukštas palūkanas (~10%) istoriją.

Tose istorijose galvos nekrenta, jos nepajudinamos. Net nekalbama  apie  tų galvų savininkų korupciją ar nekompetenciją. Žinot kodėl? Jos SAVOS, jos REIKALINGOS. Todėl nesitikėkite, kad Prezidentė pajudins bent pirštą, bandydama išsiaiškinti, kokį vaidmenį tose istorijose atliko Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, buvusi finansų ministrė I.Šimonytė ar – ir vėl – D.Valys. Neliečiamųjų kastai akivaizdžiai priklauso ir nepakartojamas energetikos eksministras A.Sekmokas,  teisės  brūzgynuose  dingęs   konservatorių vicepirmininkas V.Matuzas ir kiti „dvaro“ žmonės.

Prisnūdusį, savo konstitucinių galių ir priedermių  dorai nesuvokiantį Seimą pažadino kaip tik legendinis D.Valys – prokuroras, kuris yra visiškai lojalus valstybės galvai ir todėl tos galvos yra beatodairiškai ginamas. Prisiminkime D.Valio fatališką vairavimo istoriją, kai prokuroras užvažiavo ant pėsčiosios. Pėsčioji, pasirodo, smarkokai nukentėjo, nes, žiniasklaidos teigimu, gydėsi net 38 dienas. Tačiau byla dėl to autoįvykio nebuvo pradėta. Nieks – taip pat ir Prezidentė – nepareikalavo prokuroro atsakyti pagal įstatymą prieš tai panaikinus jo teisinę neliečiamybę. Ši istorija priklauso „G.Černiauskas nenešė“ kategorijai. „G.Černiauskas nenešė“, „D.Valys neužvažiavo“, „A.Ūsas paskendo žalioje pievoje“ ir t.t..

Mūsų tauta protinga, ji nereikalauja susidorojimo su prokuroru, tačiau nori, kad šalyje veiktų teisės viršenybės principas – įstatymas virš visų ir visi prieš įstatymą yra lygūs. Bet N.Venckienės, B.Vėsaitės, D.Valio, V.Gailiaus, V.Giržado ir kiti atvejai rodo, kad Lietuvoje vykdoma teisinė selekcija – atrenkant tuos, kurie prieš įstatymą yra visada teisūs ir tuos, kurie iš anksto yra kalti. N.Venckienė ir B.Vėsaitė kaltos, o „dvaro“ žmonės krištoliniai.

Seimas nėra išminčių sueiga, jo intelektinis ir moralinis potencialas nėra aukštas. Visgi Seime VIEŠAI diskutuojant dėl politikų, aukštų pareigūnų likimo galima tikėtis daugiau skaidrumo nei prezidentūros labirintuose. Seimo veikla yra labiau matoma, todėl jo galios, kurios plaukia iš mūsų konstitucinės sąrangos, iš to, kad mūsų valstybė yra parlamentinė respublika, sprendžiant pareigūnų veiklos vertinimo, jų atleidimo klausimus turi būti didinama.

P.S. „Dviračio šou“ dėka prezidentinio politikų ir  pareigūnų „galvų kapojimo“ praktika tapo politinio folkloro dalimi. Kad ir ne visada tiksliai, mūsų politinis folkloras atspindi mūsų politinę tikrovę. Protingi juokdariai kartais pasako daugiau  tiesos nei karaliai ar žmonės su togomis.

 

 

2013 06 19

Dalius Stancikas                                          Katastrofa ar neeiliniai gebėjimai?

Tokio beviltiško generalinio prokuroro kaip Darius Valys Lietuva dar neturėjo. Ir, tikėkimės – nebeturės.

Kad ir kaip vertintume ankstesnius Prokuratūros vadovus, jų profesionalumą, charakterius ar priklausomybę nuo politinių ir finansinių grupuočių, bet jie buvo bent jau asmenybės ir neblogi savo srities žinovai. Artūras Paulauskas vos nelaimėjo Prezidento rinkimų ir sukūrė savo partiją. Įsivaizduokite, kas stotų į D. Valio vadovaujamą partiją?

Arba palyginkite D. Valio ir Algimanto Valantino intelektą, D. Valio ir Kazio Pėdnyčios, Vlado Nikitino ar Antano Klimavičiaus profesinį pasirengimą ar autoritetą tarp darbuotojų. Turbūt ir jums tai kelia šypseną...

Tačiau ne didžiausia problema, kad D.Valys paskirtas Prokuratūros vadu be tinkamo profesinio pasirengimo. Daug liūdniau, kad jis net neturi ambicijų tapti tikru generaliniu prokuroru (ar jums pavyksta įsivaizduoti jį, pasakantį Prezidentei „ne“ ar siūlantį atleisti viešus ir privačius interesus supainiojusį pavaduotoją Darių Raulušaitį?) ar savigarbos pasitraukti susivokus, kad ši kėdė ne pagal jo duomenis.

D. Valio asmeny matome tik ambiciją vaidinti generalinį prokurorą. Ir begalinį dėkingumą Prezidentei, kad jis, standartinis provincijos prokuroras, be jokių pastangų, rizikos, bemiegių naktų ar sugadintų nervų ieškant įkalčių prieš mafijines grupuotes ar keliant bylą įtakingoms „baltosioms apykaklėms“, be jokių svarbių pažinčių, lyg kokia pelenė, staiga buvo užneštas ant teisėsaugos everesto. Ir visa tai tik už besąlygišką paklusnumą valstybės vadovei – bent jau taip pasakoja tie kiti prokurorai, atsisakę tapti generaliniais vien todėl, kad nesutiko savo įstatymišką nepriklausomybę mainyti į liokajišką ištikimybę.

Manykit, ką norit, bet būtent apie D. Valį, kaip apie pirmą „ne kišeninį“ generalinį prokurorą savo metiniuose pranešimuose kalba Dalia Grybauskaitė. Būtent šio žmogaus veikla ji patenkinta, nes tik tuomet „šalies teisėsauga išdrįso būti nepriklausoma nuo politikų, ir tai yra didžiausias pačių pareigūnų pasiekimas“.

Tas didžiausias pasiekimas reiškia tai, kad jei anksčiau piliečių paragintas jų atstovas Seime paprašydavo generalinio prokuroro pasidomėti, kokioje stadijoje yra labai ilgai užtrukusios vienos ar kitos rezonansinės bylos tyrimas, jis dar sulaukdavo nuoširdesnio atsakymo. Dabar gauna tik tokį – jūsų klausimas yra kišimasis į tyrimą. Todėl tik Jos Ekscelencija žino, kodėl taip ilgai tyrusi Panevėžio statybos tresto statybas Valdovų rūmuose, Vilniaus – Europos kultūros sostinės finansavimą, Operos ir baleto teatro renovaciją, buvusio FNTT vadovo R. Boreikos praturtėjimą, informacijos dėl veiksmų prieš „Snoro“ banką nutekinimą ir daugybę kitų rezonansinių bylų, apie kurias jau pabodo rašyti (gal pamenate kad ir tokį gogolišką dešiniųjų Vyriausybės personažą, atsakingą už daugiabučių namų renovaciją, aplinkos viceministrą S.Šriūbėną, prieš tai gražiai pagarsėjusį Gedimino prospekto ir Katedros aikštės renovacijomis bei paraleliniu neįtikėtinu praturtėjimu) Prokuratūra jas pabaigė niekuo, taip paneigdama Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos ar kitų atsakingų institucijų surastus rimtus įstatymų pažeidimus ar korupcinius sandorius. Išties įdomu – vienos Prezidentui atskaitingos institucijos – Valstybės kontrolė, Viešųjų pirkimų tarnyba – nustato pažeidimus, o kita atskaitinga institucija – Prokuratūra – tai paneigia. Kas teisus? Žino tik Prezidentė, nes 2010 m. D. Valio, dar kaip kandidato į generalinius prokurorus pažadas Seimui ir piliečiams („mano tikslai – tai prokuratūros atvirumas visuomenei, griežtesnis ikiteisminio tyrimo kontroliavimas, efektyvesnis ikiteisminis tyrimas, viešo intereso gynimas bei operatyvinės veiklos koordinavimas ir kontrolė“) šiandien atrodo kaip nesusivokiančiojo kliedesys – vadovaujant D. Valiui, Prokuratūra tapo pati uždariausia per visą veik ketvirtį amžiaus.

Tačiau jei Prezidentei valdant per ketverius metus „Lietuva virsta neeilinių gebėjimų valstybe“, tai argi jos paskirtas generalinis prokuroras gali būti kitoks? Todėl ir jo pateikta Seimui metinė ataskaita yra tikras epas apie neeilinius Prokuratūros laimėjimus: daugiausia išaiškintų bylų, laimėtų teismų ir t. t., ir t.t. Žodžiu – visiškas Prokuratūros ir teisingumo triumfas.

Netikite tuo? Ir jūs ne vieni – tuo nepatikėjo ne tik Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris prieš trejus metus pono S. Šedbaro dėka labai teigiamai įvertino D. Valio kandidatūrą, bet net patys prokurorai.

„Prokurorų profesinė sąjunga atsakingai pabrėžia, kad deklaruojami „pasiekimai“ iš esmės skiriasi nuo realios situacijos. Ataskaitoje nurodoma, kad 2012 metais Lietuvoje ištirta 20 procentų daugiau nusikalstamų veikų nei 2011 metais. Net ir prokuratūros pareigūnams nėra suvokiama, kokių duomenų pagrindu parengta ši statistika? Nesigilindami ir neanalizuodami atskirų nusikalstamumo duomenų „pagražinimo“ niuansų tvirtiname, kad duomenys, švelniai tariant, neatitinka tikrovės (sovietinės duomenų manipuliacijos metodika)“.

Prisigyvenom – patys prokurorai kaltina generalinį prokurorą melu (duomenys neatitinka tikrovės) ir faktų klastojimu pagal okupacinę metodiką! Ir nurodo, kaip konkrečiai klastojami – ataskaitoje surašomi tyrimai, atlikti pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kai smurtavęs asmuo paprastai nustatomas policijos be jokio papildomo tyrimo. Paprasčiau sakant, įvyksta gana dažna nemaloni buitinė situacija, labai panaši į dabar linksniuojamą Seimo nario E. Vareikio istoriją – persigėrė, smogė žmonai, vaikai ar kaimynai pranešė, atvažiavo policija, ponas Egidijus prisipažino, ir štai generalinis prokuroras Seimo tribūnoje jau nori atimti jo neliečiamybę ir dedasi ataskaitoje dar vieną pliusą – išaiškinom. Kadangi, kaip teigia prokurorai, tokio pobūdžio veikos sudaro dominuojančių visų veikų dalį, tas prieš dvejus metus priimtas įstatymas ponui D. Valiui yra kaip burtų lazdelė, leidžianti be jokio vargo per metus viršyti penkmečio planą ir išsitempus raportuoti savo viršininkei: tikrai esam neeilinių gebėjimų  prokuratūra.

„Dėl nepaaiškinamų priežasčių ataskaitoje visiškai neužsimenama apie tikrąjį nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams ištyrimo rezultatyvumą. Akivaizdu, kad tikrasis nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų ištyrimas yra tik blogėjantis“, – Seimą (ne reitinguose besimaudančią Prezidentę) perspėja Prokuroro profesinės sąjungos pirmininkas Stasys Kasiulis.

„Metinėje prokuratūros veiklos ataskaitoje generalinis prokuroras akcentuoja, kad reformos išdavoje įstaiga tapo Europos standartus atitinkanti struktūra, prokuratūros darbas tapo akivaizdžiai efektyvesnis, tai leidžia operatyviau kontroliuoti ikiteisminius tyrimus. Kokia yra reali situacija? Dalyje prokuratūros struktūrinių padalinių, kaip nepasvertos reformos išdava, jau dabar nevykdomos (arba fiziškai laiku nespėjama vykdyti) įstatymais deleguotos prokuratūros institucijos bazinės funkcijos (ikiteisminio tyrimo vadovavimo, valstybinio kaltinimo palaikymo funkcijos). Prokuratūros struktūrinių vienetų darbas išderintas, personalas demotyvuotas, proceso kokybiniai parametrai katastrofiškai blogėja“, – štai toks labai rimtas prokurorų profsąjungos kaltinimas ir perspėjimas.

Tai visiškai priešingas vertinimas to, ką generalinis prokuroras savo ataskaitoje išdidžiai vadina Europos standartu, o Prezidentė – neeiliniais gebėjimais.

Kaip yra iš tiesų, kas iš prokurorų sako netiesą? Ar išdrįs Seimas atlikti Konstitucijos jam privalomą Tautos atstovo priedermę – ištirti ir įvertinti tikrąją jam pavaldžios institucijos būklę ir siunčiamus prokurorų SOS signalus, greitai pamatysim, kai bus tvirtinama ta europinių standartų Prokuratūros ataskaita Seime.
* * *
Su visu prokurorų profesinės sąjungos raštu galite susipažinti Tiesos.lt publikacijoje „Prokurorai apie Prokuratūros 2012 metų veiklos ataskaitą: ką tai turi bendro su tikrove?“

 

2013 06 12

Dalius Stancikas                                                  Neskanu

„PAMIRŠOME ŽMOGŲ. Šią pirmapradę vertybę užgožė kraštutinis ekonomizmas, įsivyravęs visais lygmenimis. Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus. Kategoriškai nesutinku su besąlygiška ekonomikos viršenybe. Tai – iš esmės klaidingas požiūris, lemiantis ydingą pasaulio matymą, neadekvačius veiksmus ir, deja, labai skausmingus praregėjimus. Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas. Išmokime šias pamokas. Atlikime vertybių peržiūrą ir pakilkime vertybiniam atgimimui.“

Pamiršote kieno šie žodžiai? Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Metinis pranešimas 2010 m. birželio 8 d.

Po trejų metų, 2013-ųjų birželio 11-ąją, Prezidentės D.Grybauskaitės pranešimas jau visai kitoks: teisingumo ir solidarumo problemų nelieka, užtat apstu pasigyrimų ekonominėmis pergalėmis ir daug patriotinių motyvų.

„Prieš dvidešimt penkerius metus iš pogrindžio išlaisvinome Vytį, Gedimino Stulpus, Trispalvę ir Tautinę Giesmę, o lietuvių kalbą įteisinome kaip valstybinę. Išsaugoti valstybę per amžius mums padeda įgimtas laisvės troškimas, kovingumas, užsispyrimas, įžvalgumas, tylioji rezistencija ir baltiškoji kantrybė.“

Neskanu.

Neskanu, kai tokiais nuopelnais su Sąjūdžiu dalijasi žmogus, net nepriklausomybę atgavusioje valstybėje kolaboravęs ypatingose okupacinėse struktūrose ir už tai imdavęs ne tik algą, bet ir premijas. Ar taip pasireiškia įgimtas laisvės troškimas, tylioji rezistencija?

Akivaizdi tendencija – kuo daugiau atsiskleidžia nuslėptų D. Grybauskaitės okupacinės biografijos detalių, tuo Prezidentės kalbos patriotiškesnės. Štai gaudama Karolio Didžiojo apdovanojimą vokiečių žurnalistams pasakojo paslapčiomis šventusi Kalėdas ir Vasario 16-ąją. Nenustebčiau, jog kitąmet prieš rinkimus paaiškėtų, kad į bolševikų irštvą D. Grybauskaitė įsiskverbė tik dėl nepriklausomos Lietuvos, kaip slapta Sąjūdžio agentė, vykdanti itin svarbią valstybinę užduotį.

Ir kas gi žmogų verčia meluoti? Priešrinkiminis laikotarpis – paskutiniu savo pranešimu D.Grybauskaitė akivaizdžiai parodė, kad didžiausias savo viltis sieja su dešiniuoju rinkėju, kuriam praeitis neretai svarbiau už ekonomiką.

Tačiau ir tiems, nepakilusiems su ja „vertybiniam atgimimui“, kuriems svarbiausia – „pinigų stygius“, ji taip pat turi kuo pasigirti: „Patys savo galva, be išankstinių receptų, laiku ėmėmės reikiamų priemonių, įveikėme sunkmetį ir tapome finansinės atsakomybės pavyzdžiu Europai. Taip pat Lietuva turi vieną geriausių valstybės skolos rodiklių – esame mažiausiai prasiskolinusių Europos Sąjungos valstybių šešetuke.“ Štai toks atsakymas visiems, kritikuojantiems ją, kad dvigubai pigiau nesiskolinome iš TVF. Ir vėl neskanu – ar galima lyginti skolas valstybių, kurios savarankišką ekonominę politiką vykdo septynis ir du dešimtmečius? Ar atsižvelgiama į valstybių dydį ir piliečių skaičių?

2010-ųjų metiniame pranešime D. Grybauskaitė primena, kaip aktyviai žmonės dalyvavo 1992 metais referendume dėl Konstitucijos: „Atėjo, nes tikėjo, kad jų balsas gali lemti permainas.(...) Atverkime politinę sistemą platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui. Taip pasiųsime žinią, kad žmonių balsas svarbus, jų dalyvavimas valstybės gyvenime – galimas ir laukiamas.“

O štai 2013-ųjų metiniame pranešime žmonių nuomonė referendume dėl atominės elektrinės belieka jau tik farsu: „Patikimų faktų stoka ir klaidinančių pranešimų gausa, interesų grupių pinigų iškreipiamos žinios atima iš mūsų žmonių teisę rinktis ir spręsti patiems. Farsu paverčia net tautos referendumą.“

O toliau dar stipriau: „Suklaidinta ir supriešinta tauta lengviau manipuliuoti, nes ji nepastebi tyliųjų grėsmių." Manding, tai jau beveik nepasitikėjimas savo piliečiais, kurie, kaip aiškinama, visgi yra labai darbštūs, protingi, išsilavinę ir „šiandien daro didžiausius stebuklus“ – skina pergales sporte, mene, versle.

Kita vertus, jei visgi sutiktume, kad tokia išprususi Tauta („kas penktas šalies gyventojas turi aukštąjį išsilavinimą, daugiau nei 78 procentai moka vieną ar daugiau užsienio kalbų“) yra taip lengvai suklaidinama, turime klausti: o kur buvo Prezidentė, kodėl tylėjo aukščiausia ir galingiausia valstybėje politikė tuomet, kai vyko toks valstybinis nusikaltimas – tas baisus informacinis klaidinimas, kai, anot Prezidentės, buvo atimama svarbiausia konstitucinė piliečių teisė patiems spręsti? Kaip nubaustos tos interesų grupės?

O gal čia tik tas autokratiškumo bruožas: kas man pritaria, yra teisus, kas prieštarauja – suklaidintas?

Neskanu.

Neskanus ir Prezidentės priekaištas Vyriausybei dėl bandymų suskaičiuoti, kiek valstybei kainuos nauja atominė elektrinė: „Vien ties ekonominės naudos formulėmis ir kainų skaičiuokle užstrigę politikai gali iš energetinio saugumo kelio išsukti valstybei pragaištingu vienadienės naudos takeliu.“  Bet juk ir pati Prezidentė savo pranešime į energetiką žiūri per ekonominę naudą, ir galimi atominės elektrinės partneriai visuomet prašė tikslių skaičiavimų – jie į šį didžiausią Pabaltijyje projektą žiūri tik kaip į komercinį.

Deja, per mažai drąsių politikų, galinčių pasakyti Prezidentei atvirai: kol bus toliau taip nepamatuotai švaistomi valstybės milijardai, tol emigracija – tautos susinimas – nesibaigs. Deja, ši baisiausia nacionalinė grėsmė Prezidentės pranešime buvo parodyta beveik kaip pergalė: „Vis daugiau emigrantų pradeda kurtis Tėvynėje - per 2012-uosius į Lietuvą sugrįžo daugiau nei 17 tūkstančių žmonių. Ėmė mažėti ir išvažiuojančiųjų.“ Vėl neskanu. Nes nutylėtas išvažiuojančiųjų skaičius – dvigubai didesnis, nei sugrįžusiųjų. Vadinasi – problema vis dar labai gili.

O štai taip kalbėta 2010 m.: „Galvoju ir apie emigracijos mastą. Ne kaip apie ekonominį reiškinį, o kaip apie žmogaus ir valstybės santykį. Pažvelkime tikrovei į akis ir pripažinkime: žmonės emigruoja ne tik ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių. Jie išvažiuoja į svetimas šalis, nes pasijuto svetimi savame krašte.“

O štai ką po dvejų metų, pernai, „svetimais savame krašte“ pasijutusiems ir po smurto Garliavoje  TIE-SOS akcijas rengusiems savo metiniame pranešime pasakė Prezidentė: „Dažniausiai mus visus pasiekiantis žmonių skundas - „Nėra teisybės". Į Prezidentūrą per metus kreipėsi beveik septyni tūkstančiai žmonių - kas antras dėl įvairių teisėtvarkos institucijų darbo. Viena vertus, džiaugiamės pažanga, kuriant teisinę valstybę. Kita vertus, abejojame valstybės gebėjimu užtikrinti teisingumą. Visuomet palaikiau ir palaikysiu ieškančius tiesos. Tačiau niekindami valstybę, keikdami jos teisėsaugą ir įstatymus, vykdydami tik savo teisingumą, tiesos nerasime.“ (2012 m. birželio 7 d.)

Šiemet metiniame pranešime apie Garliavą ir apie teismus už tiesos ieškojimą, kaip ir per akcijas prie Prezidentūros  – kapų tyla. Gal viso to net ir nebuvo... Tiesa, gal dar nežinote – teismai pradėjo dirbti jau geriau: „teismų sistemoje – esminių pokyčių metas. Šalyje vis dar galima „nusipirkti infarktą", bet darosi vis sunkiau „nusipirkti" teisėją. Ir tik todėl, kad patys teisėjai nenori būti perkami.“

Prezidentė savo pranešime primena, kad „šiandien visi laikome Konstitucijos egzaminą", bet kaip yra su tais kitais tiesos ieškotojais, buvusiais FNTT vadovais, kuriuos Prezidentė pernai ministrui „Nė prie ko“ nurodė žaibiškai atleisti? Juk, kaip sako savo pranešime D. Grybauskaitė, „žmonės negali jaustis saugūs, nežinodami, kas vyksta valstybėje, kokie sprendimai ir kodėl pateikiami." Juolab, jei tie neaiškūs sprendimai priimti prieš pareigūnus, labai sėkmingai kovojusius su organizuotu nusikalstamumu ir valdžios korupcija.

Pernykštis Prezidentės pranešimas: „(...) kam ilgus metus teisėsauga buvo įrankis politinėms sąskaitoms suvesti arba savo ramybei apsaugoti, sunkiai atsisako šio įpročio. Kova dėl įtakos Finansinių nusikaltimų tarnybai – akivaizdus to pavyzdys. Ir tuo neapsiribota. Net paskutinių kadencijos mėnesių energija skiriama bandymui pakeisti Seimo Statutą bei įstatymus ir atnaujinti politikų įtaką teisėsaugos ir kontroliuojančioms institucijoms. Tikiuosi, nebus padaryta klaida, kuri grąžins mus į „kišeninio prokuroro", „saugumo kurmių" ir kovos tik su buitine korupcija laikus.

(Paaiškinsiu – Seimo nariai kritikuoti už tai, kad norėjo pareikalauti griežtesnės atsakomybės iš Seimui atskaitingų institucijų  – Generalinės prokuratūros, VSD, STT. „Saugumo kurmiai“ – prezidentinis komplimentas tiems VSD kontržvalgybininkams, kurie atvirai liudijo Seimui, ir už tai, kaip „išdavikai – kurmiai“ buvo atleisti be teisės dirbti su slapta medžiaga – kaip ir FNTT vadai. Ne „kišeninis prokuroras“ – tai Darius Valys).

Ir štai šiųmetis pranešimas, štai ir FNTT: „Dėl pasikėsinimų neteisėtai gauti Europos Sąjungos paramą vien Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai per ketverius metus atliko 80 ikiteisminių tyrimų. Nustatyta 32,5 milijono litų valstybei padarytos žalos, apribota teisė į daugiau kaip 48 milijonų litų vertės nuosavybę.“  Suprask, politikų įtaka panaikinta, FNTT pradėjo dirbti puikiai, ir nė žodelio apie Prezidentės nurodymu teisybės ieškančius neteisėtai atleistus pareigūnus – teismų sprendimus, prokuratūros atsitraukimus.

Vėl neskanu. Tiesa, šis tas yra daugiau – ir vėl užuominom: „Kai kurie politikai dar vis bando teisėjus, prokurorus ar Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrėjus „pakonsultuoti" ar pagąsdinti įvairiomis komisijomis. Tačiau šalies teisėsauga išdrįso būti nepriklausoma nuo politikų, ir tai yra didžiausias pačių pareigūnų pasiekimas.“ Taigi, patvirtino: Prezidentė nesijaučia suklydusi ar suklaidinta. Jos nurodymu, atleisti nekalti pareigūnai –  tai pasiekimas. Nes ji – ne politikė. Ir ne referendume apmulkinta Tauta.

Taigi Prezidentei vadovaujant „Lietuva virsta neeilinių gebėjimų šalimi“, kurioje nėra problemų dėl emigracijos,  prokuratūros (nė žodžio), švietimo, kultūros, žmogaus teisių, neteisėto politikų sekimo (Seimo narių I. Degutienės, V. Mazuronio, V. Gailiaus vieši skundai) daugiabučių renovacijos (nė žodžio) ar ekologinių grėsmių – senos atominės uždarymo (nė žodžio), kur „energetikos srityje galvoti savo galva pradėjome neseniai“, o „svetimi ekspertai sprendžia už mus, kuri atominė elektrinė geriausia Lietuvai – Visagino, Kaliningrado ar Astravo. Iš kur mums pirkti dujas ir kas turi žvalgyti mūsų žemės gelmes“, kurioje „pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai“ (čia, aišku, ne apie save, o apie Vyriausybę ir pagrindinį konkurentą reitinguose – premjerą), nes praėjus 6 mėnesiams nuo priesaikos, Vyriausybę dar reikia raginti „po ilgo pasirengimo dirbti jau pats laikas pradėti dirbti.“

Bet ar tokia Lietuva ir yra prieš ketvertą metų žadėtas mūsų vertybinis atgimimas?

 

 

 

2013 06 07

Algirdas Patackas                             Iš „gatvinio“ sąjūdiečio atsiminimų

 

Šis birželis ženklina mūsų naujosios eros 25-metį – iš pradžių laviruojant, prisidengiant „persitvarkymo" Sovietų Sąjungoje legitimumu burtasi keliui į Nepriklausomybę. Mūsų istorinė atmintis dabar linkusi Sąjūdį išgryninti iki idealiosios formos ir turinio: ak, kokia tuomet buvo vienybė, darna, pasišventimas!.. Tai suprantama – Tautos esminiai istoriniai momentai natūraliai apsigaubia legendos šleifu, o jos Simbolių statusą įgijusių įvykių ar personalijų „demaskavimas", surandant juose psichologinių kliaudžių, nėra labai išmintingas. Vis dėlto prasminga pajusti lakoniškų vadovėlių skirsnių „virtuvę", Istorijos gyvąjį procesą.

Skaitytojams siūlome paskutinio sovietinės Lietuvos politinio kalinio, KGB kalėjime kalinto už pogrindinės „Lietuvos ateities" ir „Pastogės" redagavimą, Kovo 11-osios signataro, Seimo nario Algirdo Patacko liudijimus apie priešsąjūdinį laikotarpį ir Kauno Sąjūdžio pradžią.



Grįžau iš kalėjimo 1987-ųjų vasarį. Niekaip negalėjau priprasti prie laisvės – pasaulis anapus grotų buvo per daug margas, per daug lengvabūdiškas. Ir santykiai tarp žmonių trikdė, buvau keistai pažeidžiamas: jokios prievartos, net žodinės, negalėjau pakelti –­ troleibuse kas susiginčija ir darosi vidujai negera... Paskui praėjo, man labai gaila, kad praėjo – tai buvo vienas giluminių patyrimų mano gyvenime. Toji laisvės jausena – nenusakoma; štai sėdžiu (tai jau po kiek laiko) garaže, budžiu, nieko ypatingo nesimato, tik apšiurę silikatinių plytų pastatėliai su šiferio stogais, asfaltas, bet ir – debesis, gabalėlis dangaus... Ir man taip gražu, gera, nes tai yra laisvė, nes tai tvyro ore...



O iš kalėjimo tuomet išmetė mane ne vieną – ir Liudą Dambrauską, ir Jadvygą Bieliauskienę, ir dar kelis. Mat vienas po kito pasirodė du TSRS Aukščiausios Tarybos nutarimai, kad politinius kalinius reikia paleisti. Kalėjimuose liko tik Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas –­ beje, jis buvo įmestas į tą pačią kamerą, 13-ą, kurioje ką tik kalėjau aš, su tuo pačiu mafijozu. Grįžau pirmasis – mat buvau Lietuvoje, Vilniuje, kol kiti suvažiavo iš tolimų vietų (Mordovijos ir kt.), užtruko kelias dienas – štai Dambrauską, kuriam šlubavo sveikata, dar lydėjo kažkokia sanitarė. Visų užkulisių tada nežinojau, tą keletą dienų jaučiausi nekaip.



Tuomet buvojau tokioje ypatingoje –­ zeko – būsenoje. Išėjęs iš kalėjimo, nebebijai nieko, nebebijai kgb'išnikų, pasidarai savotiškai įžūlus. Tardytojai išleisdami pasakė, kad greit vėl čia grįšiu, ir aš pats tuo tvirtai tikėjau (išties vėliau buvo rasti dokumentai, kad po kelių mėnesių man buvo užvesta DON (Delo operativnogo nabliudenija), o po pusmečio – DOR (Delo operativnogo rassledovanija). DON: tave seka – tai dar pusė bėdos, bet jei jau užvesta DOR, tikrai sėsi). Tą masinį politinių kalinių paleidimą kgb'išnikai laikė laikina politine gorbačiovinės CK užgaida, tuoj viskas vėl bus kaip buvę... Ir aš taip maniau, grįžęs net kuprinės neiškrausčiau.



O 1987-aisiais buvo pati žiauriausia Vasario 16-oji – paskutinis užspeistos meškos pasispardymas. Draugovininkai zujo kaip pasiutę, net paprasti žmonės turėjo likti darbe, budėti per naktį, kad kas vėliavos neiškabintų.



Kai buvau paleistas, nusprendžiau, kad nėr čia ko – grįžtu į savo darbą kaip niekur nieko. Dirbau melioracijoje darbininku-remontininku, darbo įrankiai buvo dalgis, kastuvas ir kirvis. Bet jie, pasinaudoję tuo, kad žiema, nėra darbo, manęs nepriėmė. Beprasmiška buvo kur nors kitur prašytis darbo – visi bijojo. Bet Marvelėje, buvusiame dvare, veikė jojimo mokykla, o treneriu dirbo toks Civinskas –­ drąsus ir geras žmogus, jis mane priėmė žirgus prižiūrėti. Buvau labai patenkintas –­ reikėdavo vieną parą budėti, po to pertrauka; turėjau žirgams prinešti vandens, šieno, šienas senas, pilnas dulkių, bet nieko – apsiprausi ir tiek... O svarbiausia –­ vakarais, kai valdžios nėra, galėjau panemuniais pajodinėti! Tai aš savo nomadinius instinktus kaip reikiant patenkinau! Žirgas yra kažkas ypatingo! Tas jausmas, kai pajunti, kad žirgas tavęs jau klauso, kad tu ir jis yra viena – nenusakomas. Dar vaikystėje kaime, jei tik tekdavo ant arklio bent pasėdėt – būdavo didžiausia laimė. Jų šnarpštimas, jų kvapas, net mėšlo – man buvo kvapniausi. Ten bedirbant pasitaikė proga nusipirkti balną – alga buvo mizeriška, vos užteko, bet kaip paskutinis asilas iš tų pačių susitaupiau balnui... (Tas balnas su visom kamanom ilgą laiką kabojo garbingiausioj vietoj mano kambary ant sienos. Kai supratau, kad žirgo aš jau neturėsiu –­­ padovanojau jį Dambrauskų Elenytei, kuri irgi dėl žirgų ėjo iš proto...) Paskui atsirado toks hipiuojantis dailininkas, pas tėvą Stanislovą vis lankydavęsis. Jis labai skurdo – užleidau jam tą vietą pasigailėjęs. O jis, šunsnukis, padirbo ten tris mėnesius ir išėjo – jam nepatiko, turbūt tingėjo. Labai ant jo pykau.



1987-ųjų vasarą aš vis dėlto grįžau į tuos savo „griovius". Įžūliai, zekiškai – atėjau ir pasakiau: mane paleido, viskas, prašau grąžinti į tą patį darbą. Nedrįso nė pyptelti – jau sakiau, kad iš kalėjimo grįžęs žmogus nieko nebijo, yra toks zekiškas pasipūtimas: visi laisvėje esantys –­ frajeriai, žiopli ir durni, nežinantys, kas yra tikras gyvenimas, tik zekas yra viską patyręs, viską išmano... Dar nebuvau toks, bet į kgb'išnikus buvo nusispjaut. Tad visą vasarą vėl mosavau dalgiu.



Žiemai įsidarbinau pas kelininkus. Kelininkai – šaunūs vyrai, savotiški patriotai, jie sugebėdavo iš Maskvos „išmelžti" Lietuvai pinigų, todėl mūsų keliai neblogi. Mano viršininku tapo toks Tamulionis, jau vyresnio amžiaus žmogus. Mes su juo ir važinėjome po visą Lietuvą, dar gaziko vairuotojas. Su Tamulioniu pasidarėm gana artimi, nes, atsargiai „prazondavus", sutapo mūsų pažiūros. Kelininkai planavo iš abiejų Vilniaus–Kauno magistralės pusių įrengti vielines tvoras nuo žvėrių. Mūsų užduotis buvo padaryti projektą, visą atstumą suniveliuoti. Žiemą, brisdami per pusnis keli ar keliolika metrų nuo kelio, per dieną įveikdavome kokius 5 km, dažnai klimpdami sniege iki juosmens – taip per žiemą nukulniavome nuo Kauno iki Vilniaus. Tamulionis buvo paskolinęs senus, suplyšusius, bet gerai šildančius kailinius, juos susiverždavau kareivišku diržu. Mano užduotis buvo nešioti dryžą „kartį", o jis geodeziniu prietaisu atlikdavo matavimus. Būdavo, išvažiuodavom ir porai trejetui dienų –­ man labai praversdavo. Vėl buvau pradėjęs pogrindyje krutėti, vienas kunigas iš Vadoklių buvo „užsakęs" netgi – nei daugiau, nei mažiau –­ naujai ir savaip parašyt Lietuvos istoriją; vis prisireikdavo nuvažiuoti tai kokios nelegalios literatūros paimti, tai atgal nuvežti. Jei mūsų maršrutas atitikdavo, užsimindavau viršininkui: būtų gerai ten nakvynei sustoti... Kelininkai kiekviename rajono centre turėjo kuklius viešbutėlius, ten ir apsistodavom. O vakare mudu su Tamulioniu išeiname pasivaikščioti; netrukus, nieko nesakydamas, aš dingstu, jis grįžta vienas – o „pasivaikščioti" eidavom, kad vairuotojui nekiltų įtarimų. Paskui paaiškėjo, kad vairuotojas, Lietuvos rusas, buvo užverbuotas, ko reikėjo ir laukti – vieną vakarą jį nugirdėm, jis ir išsispaviedojo...



Vis dėlto grįžęs iš kalėjimo turėjai būti atsargus. Štai toks epizodas – gavau žinią iš patikimo žmogaus, lituanistės Lolitos K., kad jos dėdė, kunigas Lionginas Kunevičius norįs su manimi pasikalbėti svarbiu klausimu... Susitikom, vaikštom stadione –­ ir jis man nei iš šio, nei iš to pasiūlo perimti pogrindinės „Aušros" redagavimą... Aš apie tą kunigą iš esmės nieko nežinau, atrodė patikimas, bet artimiau nepažįstamas...

Paskutiniais tardymo mėnesiais buvau patyręs įprastą tardytojų taktiką –­ gąsdinimą: jei blogai elgsies, keisim straipsnį iš 1991 – „antitarybinė agitacija ir propaganda be tikslo nuversti tarybų valdžią" – į 58-ą – „su tikslu nuversti tarybų valdžią" – tada kalėjimo terminas pailgėja 3–5 metais. Man tardytojas Vidzėnas, be „Lietuvos ateities", pradėjo pripaišinėti „Aušros" redagavimą... Buvau į ją keletą straipsnių davęs, bet su redagavimu neturėjau nieko bendro. Ir štai vėl prašnekta apie „Aušrą"; aš pastačiau ausis... Viskas buvo per staigu, per daug neaišku, tad nusukau kalbą kitur... Taip ir išsiskyrėm. Paskui sužinojau, kad jis iš tiesų redagavo „Aušrą", ieškojo žmogaus, kuris perimtų tą veiklą.



1987-aisiais visuomenėje jau prasidėjo bruzdėjimai, susikūrė „Vilnijos" draugija, ir kitur buvau kviečiamas, bet aš neskubėjau. Man atrodė, kad laikini tie laisvės proveržiai, tuoj užlauš, jei ne su tankais, tai „švelnesnėmis" priemonėmis. Į viską žiūrėjau atsainiai ir gan skeptiškai, buvau tikras, kad tuoj grįšiu savo kameron.



Jau 1988-ųjų vasarą Vytelis Umbrasas pakvietė į tokį pusiau slaptą susitikimą Rumšiškėse – ten buvo Ozolas, kiti, kalbėta apie daug ką, nieko konkretaus. Vytelis užsiminė, kad reikalinga organizacija... Aš tik klausiaus, nieko nesakydamas.



Tuomet jau viskas virė. Netikėtai teko apsilankyti baltarusių Liaudies fronto suvažiavime Minske. Iš Minsko mus nuvežė į mišką, už 50-ties kilometrų, ten viskas ir vyko, su nakvyne. Didžiulis būrys buvo susirinkęs – ir kaip laisvai jie ten apie viską kalba, net nustebom! Ne tik barzdylos revoliucionieriai, bet ir inteligentai, Mokslų akademijos nariai – tik varo istorinius dalykus, apie kuriuos pas mus viešai ir prabilti bijota. Buvo ten ir komsomolcų, bet juos iš tolo buvo galima atskirti iš didžiulių kailinių kepurių-šapkų, kurių turbūt ir miegodami nenusiimdavo... Roko ansamblis „Mrija" („Svajonė") visą naktį davėsi! Buvom sužavėti – mes dar tokie susigūžę, o jie šitaip skaldo!



Dar pora epizodų iš priešsąjūdinės patirties. Kartą kažkas atvežė pas mane porelę –­ džinsuotą vaikėzą ir panelytę. Abu hipiškos išvaizdos; pristato – iš Čekoslovakijos, vyrukas – Saša Vondra. Jiedu atvyko nelegaliai ir domisi, kas dedasi Lietuvoje. Saša esąs pogrindžio leidinio „Revolver Review" redaktorius (čia aliuzija į Gebelso: „...kai išgirstu žodį „kultūra", noriu išsitraukti revolverį"). Atvežė ir vieną žurnalo numerį, visai solidų; iliustracijų nebuvo, bet tekstų įvairiausių –­­ tarp jų ir Arpado Gonczo, vėliau tapusio Vengrijos prezidentu. Norėjom ir mes per Vondrą gauti iš Gonczo tekstą kokia nors žinoma kalba, ne vengrų, būtume išvertę, kur nors įdėję, bet nepavyko. (Kai 1999-aisiais su prezidentu Adamkumi buvau Prahoje ir Budapešte, Arpadui Gonczui papasakojau apie mūsų pastangas, jis buvo patenkintas). Ta čekų porelė pas mane pernakvojo, kitą dieną juos pasiėmė Simutis globoti. Čekoslovakijoj tuomet dar siautėjo komunistinis režimas, Havelas sėdėjo kalėjime. O kai viskas užvirė, griuvo Berlyno siena, Havelas tapo prezidentu, žiūriu – šalia prezidento pažįstamas veidas –­­ Saša, tik sustorėjęs. Aleksandras Vondra tapo dešiniąja Havelo ranka, kurį laiką dirbo ambasadoriumi JAV.



Kitas epizodas. 1988-ųjų vasarą, man klajojant po Žemaitiją, ateina žinia, kad atvažiavę keli estukai ir būtinai nori su mumis, „patyrusiais žmonėmis", pasimatyti. Susitikimas buvo suplanuotas Telšiuose, dabartinės kunigų seminarijos pastate. kuris tuomet buvo bomžų landynė, apgriuvęs. Ten susitikom su trim ar keturiais estukais, visi blondinai, jauni, gal 17–18 metų. Kai susėdom šnekėtis, mums plaukai pasišiaušė – kad pradės varyti: Narvoje pilna rusų, per Narvą rusai nori mus surusinti, reikia ginklų, šovinių... Sakau: kokį blūdą jūs čia nešat? Kokie kulkosvaidžiai, kokie šoviniai?! Va, spausdinimo mašinėlė, barškink – štai tavo kulkosvaidis... Vyrukai susimąstė. Ėmėm rimčiau šnekėtis, aiškinti jiems: yra pogrindis, yra literatūra – leiskit spaudą, dirbkit su žmonėmis. Negali būti nė kalbos apie jokius fizinius veiksmus – per tris sekundes jus sutratins, nieko ir padaryt nespėsit. Jie aiškina, kad jums bepigu – jus Bažnyčia palaiko... Mes jiems – ir su savo Bažnyčia galit megzti ryšius, religinį momentą reikia įjungti (nors estai kone didžiausi ateistai). Išsiskyrėm, jie jau atrodė nusiraminę. (Po kiek laiko, po rinkimų Estijoje, pirmuoju nepriklausomos Estijos premjeru tapo Martas Laras, žiūriu nuotraukose –­ vienas iš tų estukų... Jis sudarė trisdešimtmečių kabinetą, padarė žiaurią žemės ūkio reformą, visi staugė, bet greit ji buvo baigta ir užmiršta – kad taip pas mus. Kai susitinku su Laru, prisimenam tą Telšių epizodą, pasišaipom...)



O 1988-aisiais, Sąjūdžiui jau prasidėjus, amžinatilsį bičiulis Povilas Andriulis, „Rasos" mokyklos direktorius, išdrįso mane priimti į darbą (vėliau sužinojau, kad jis atsiklausė KP komiteto, o šis – nei leido, nei uždraudė.) Tuomet jau vyko visokie pedagoginiai eksperimentai, ir jis savo mokyklą norėjo padaryti etnografinio profilio. Kadangi jau buvau prirašęs darbų apie kalendorines šventes, Rasą, tai jis mane pakvietė dėstyt etnografiją, netradicinę. Uždarbis buvo gal aštuoni rubliai už pamoką, o pamokų nedaug. Kartą einu iš pamokos koridoriumi, žiūriu – pažįstama fizionomija, kadrinis saugumietis. Klausiu Povilo – kas čia toks? Pasirodo, ateina manęs tikrinti, klausinėti mokinių – ar ko nors netinkamo nepasakoju... Netrukus vėl su juo susidūriau – leidaus laiptais žemyn, jis lipo aukštyn. Sakau: „Jei darkart tave čia pamatysiu, nuleisiu žemyn!" Daugiau jis ir nebepasirodė.



Kai išgirdau, kad birželio 3-ą kažkas susikūrė Vilniuje, sužinojau, kad ten daugiausia inteligentai, akademikai – tai manęs neužkabino. O 10-os vakare, jau dvyliktą valandą, pas mane įgriūna chebra ir pareiškia: „Tu išrinktas į Kauno Sąjūdžio iniciatyvinę grupę". – „Kokio dar Sąjūdžio, kokią grupę?"



Buvo taip, kad Arvydas Juozaitis, pradėjęs važinėti su savo garsiąja paskaita, atvažiavo kartu su Vidmantu Valiušaičiu į Kauną. Paskaitos metu spontaniškai imta siūlyti žmones į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę. Daugiausia siūlyti salėj esantys, bet keletas įrašyta ir nebuvusių, tarp jų kažkas įsūdė ir mane – iki šiol nežinau, kas... Valiušaitis buvo prieš: zekas, tokių mums nereikia, pavojinga – aš jį suprantu.



Pasakė man, kada turiu ateiti į pirmą susirinkimą. Dėl viso pikto nuėjau. Susirinkimas vyko Architektų namuose, greta Katedros, ten sąjūdiečius įsileido Algirdas Kaušpėdas. Aktyviausi buvo susėdę vidiniu ratu, aš atsisėdau atokiau, antrame rate. Klausiaus nieko nesakydamas, žiūrėjau kiek įtariai – dauguma vaikėzai, ir dar tokia bohemiška šlėkta, vienintelis solidus žmogus – Česlovas Stankevičius, palyginti vyresnio amžiaus. Vėliau Algirdas Saudargas atvedė į grupę Egidijų Klumbį, Gediminą Šerkšnį – taip palaipsniui ir susiformavo kauniečių Iniciatyvinė Sąjūdžio grupė.



Po truputį įsitraukiau ir aš. Daugumą sudarė „gatviniai" – vaikinai niekam nežinomi, bet turintys savyje revoliucinį geną, dažnai patiems to nenujaučiant. Daug kas atkrito – pirmiausia menininkai, nes paaiškėjo, kad bus daug juodo darbo, ne vien kaifo; liko branduolys iš „gatvinių".



Iniciatyvinėj grupėj buvom du politiniai kaliniai – dar Vidmantas Povilionis. Buvo kviečiamas ir Liudas Dambrauskas, bet atsisakė – nenori trukdyti. Turbūt teisingai padarė – Dambrausko jau būtų buvę per daug – mudu su Povilioniu buvome dar tokie nelabai rimti antisovietčikai...



Pirmoji mūsų, Kauno Persitvarkymo sąjūdžio, vieša akcija buvo Šv. Gertrūdos bažnytėlės gynyba. Iš tiesų tai buvo labiau pretekstas pirmam viešam veiksmui. Laisvės alėjos pradžioje, pro bromą įėjus į kone viduramžišką aikštelę, stovi mažytė kresna nelabai daili, bet tikros gotikos bažnytėlė –­ Šv. Gertrūdos, arba Šaričių. Vienoje jos pusėje yra Marijonų vienuolyno biblioteka, kitoje – senieji Laisvės alėjos namai, trečioje – laisva erdvė į Ugniagesių gatvę. Partijos komitetas sugalvojo ten pasistatyti savo pastatą, tad ta bažnytėlė būtų buvus uždaryta iš visų pusių. Mes pakilom ją ginti. Nutarėm –­ be jokių leidimų eisim prie Vykdomojo komiteto, ten padarysim mitingėlį.



Prieš tai ilgokai ruošėmės. Mano kieme gyveno jaunas vyrukas Boria, roko ansamblio „Tigro metai" vokalistas (jis pirmai progai pasitaikius išvarė į Vakarus, bet šiaip rokeriai buvo savi). Jis mokėjo siūti, aš jam ir sakau: pasiūk man žalių raiščių su geltonais Gedimino stulpais. Gal dešimt tų raiščių jis ir pasiuvo. Kai susirinkom dar prieš mitingą į pasitarimą, Vytelis Ališauskas pamatęs raiščius, puolė gesinti: „...slėpk greičiau tuos Gedimino stulpus!.." Nė nemaniau – kas kaip nori, o aš būsiu su raiščiu. Įsivaizduodami, kad mitingui būtinai reikia tribūnos, pradėjom laužyt galvą – iš kur ją gaut? Žiūrim, tuose Architektų namuose kažkas panašaus –­ kažkokia griozdiška dėžė kaip karstas. Keliese tą dėžę vilkom per visą Vilniaus gatvę iki Vykdomojo, iki aikštelės priešais Muzikinį teatrą. Pasirodo, mitingą stebėti atvažiavo Paleckis. Į „tribūną" pirmiausia užlipo, regis, Kaušpėdas ir pavarė: „Gert­rūda!.. Paveldas!.. Architektūra!.. Privalom saugoti!.." O dvi mergaitės, seno partizano Pancernos anūkės, išsitraukė trispalves vėliavėles, nedideles, pailgas, savo darbo, ir pradėjo jomis mosuoti... Aš, užsidėjęs raištį, vaikščiojau aplinkui – įsivaizdavau save sargybiniu, žiūrėjau, kad nebūtų jokių provokacijų. Vaizdelis toks (panašiai kaip per mitingą prie Mickevičiaus paminklo): prie Vykdomojo esantys – dalyviai; einantys ar stoviniuojantys Laisvės alėjoje – ne dalyviai, bet stebėtojai ar atsitiktiniai žiūrovai (jei kas, niekuo dėti – ėjau pro šalį...). O dar toliau, prie Muzikinio – bijantys, bet smalsaujantys. Žiūriu – eina du sportiški vyrukai, petingi, rodos, liūtą į gabalus galėtų sudraskyti; sakau, siūlydamas raiščius su Gedimino stulpais: „Gal padėtumėt tvarką prižiūrėt?" Aniedu vietoj atsakymo dėjo į kojas, aplenkdami kone trijų metrų spinduliu... Bet porą vaikinų pavyko prišnekinti, sukom ratus aplink mitingą, „saugodami"...



O Paleckis pareiškė norįs susitikti su visa Iniciatyvine grupe. Jiems, iš Černiachovskio aikštės, rūpėjo prazonduoti, kas čia Kaune dedas. Susisodino visus ir kiekvienam: „Kokie jūsų motyvai, kodėl atėjot į Sąjūdį?" Kai atėjo mano eilė, jam sakau: „Turiu aš tuos motyvus, bet nematau reikalo aiškintis..."

Palaipsniui Iniciatyvinėje grupėje pasiskirstėme sritimis – pvz., Birutė Nedzinskienė ir Audrius Butkevičius ėmėsi tremtinių, Saudargas – užsienio politikos, man artimiausi buvo kultūros, švietimo dalykai ir t. t.

Bet šiaip – iš kur mes tada žinojom, kas tas Sąjūdis, ką ir kaip jis turi veikti... Pirmoji banga buvo atsargi, nes reikėjo nemažai drąsos. Tik po Jakovlevo vizito, tarsi suteikusio judėjimui legitimumo, kilo masinė Sąjūdžio grupių kūrimosi banga, bet tikrosiomis ir patikimomis pasąmoningai laikėme tik tas, kurios buvo „iki Jakovlevo". Žmonių buvo tiek, kad buvom priversti paskelbti, jog renkasi tik grupių įgaliotiniai. Į Architektų namus jau netilpome. Mus priėmė Radijo gamykla „Banga" (šalia Prisikėlimo bažnyčios), salė didžiulė – susirinkdavo daugiau nei 600 įgaliotinių, tikras Konventas, už kiekvieno jų gal 20 žmonių. Kai skaičiau knygą apie Prancūzų revoliuciją – vaizdelis vienas prie vieno: ir jakobinai, ir robespjerai, ir ta vidurio „bala"... O kalbos! Kai prasibrauni prie mikrofono, turi per 2–3 minutes viską pasakyti, kitaip būsi nuplotas, daugiau ar mažiau mandagiai. O būdavo ir kuriozų... Tarkim, buvo toks garbingas žmogus, vadovavęs prieškaryje VDU studentų Neolituanų federacijai, vėliau kalėjęs. Kai jis prieidavo prie mikrofono –­ o kaip mes, prieš jį vaikėzai, neleisim! –­ iškart į jį įsikibdavo ir varydavo net užsimerkęs, nesustodamas... Pasiunčiam du kurjerius, vienas į vieną ausį, kitas į kitą ausį jam šnibžda, kad laikas baigti – o jis varo toliau. Baigiasi tuo, kad ateina trečias kurjeris, užstoja visa tai nuo salės, o kiti du išlupa mikrofoną ir už pažastų nuveda, o jis vedamas ramiai sau šypsosi, tarsi taip ir turėtų būti...



O kas tuomet žinojo, ką Sąjūdis turi veikti, be mitingavimo ir rezoliucijų kūrimo? Suvokėme, kad tai visuomeninė-politinė organizacija, taigi turi visas sritis aprėpti, visur dalyvauti, bet kur ribos? Tarkim, ateina vyrukas ir skundžiasi, kad Vilijampolėj, kur jis gyvena, jo bute dedasi baisūs dalykai: kažkokia gauja kimba prie jo sužadėtinės, vis neatstoja, toliau terorizuoja, jiedu su ta mergina bijo kartu gyventi... Ką daryti? Juk milicija turi tvarkytis, bet – tai milicija, svetima jėga... O žmogus kreipiasi į mus kaip į legalią valdžią... Na, kas belieka – mudu su Saudargu, nutaisę griežtus veidus, nuvarom į tą būsimų mafijozų lizdą, bet patiems neramu... Įeinam į butą, ten tuoj prisirenka visas būrys smalsuolių, o kurie iš jų nusikaltėliai – neaišku... Dėstomos versijos, susigaudyti neįmanoma, tad griežtu tonu sakom: susitvarkykit, nes... Po kurio laiko tas nukentėjusysis, baisiausiai dėkodamas, pranešė: viskas susitvarkė, tikrai juos nugąsdinot, ačiū ačiū...

Taigi, visko kaunietiškajame Sąjūdyje būta, kaip turbūt ir visoje Lietuvoje – nebūta tik stukačių. Išaiškinom tik vieną, tiksliau, išaiškėjo pats. Tai senas žygeivis H. S., kuris vienu metu buvo net Kauno Sąjūdžio sekretoriumi. O juk tai svarbus žmogus, sekretorius visąlaik sėdi būstinėje, priiminėja lankytojus, skaito ateinančius raštus, dokumentus ir pan. Jam viena moteris atnešė seną trispalvę, išsaugotą per visas negandas. Po kurio laiko ji atėjo pasidomėti – kur ta vėliava, ką žadat su ja daryti? Pasirodo, vėliavos nebėra – parduota kolekcionieriams, ir tai padarė H. S. Ten, Kauno Sąjūdyje, esu du kartus sulaužęs kėdę, ją trenkdamas į grindis – užuot davęs į snukį; pirmas kartas ir buvo dėl parduotos trispalvės. Pradėję domėtis, išsiaiškinom, kad H. S. ne tik vagis, bet ir stukačius. Jis atsirado kiek vėliau, tad galėjo būti ir atsiųstas. Tačiau skandalo nekėlėm, nors šiaip reikėjo jį sutratinti viešai – gaila buvo jo sūnaus, jaunalietuvių nario, buvo toks nekalto veido, tylus, bet visur dalyvaujantis vyrukas. Sakiau: pasigailėkim to vaiko, kaip jam reikės po to gyventi...



...Geri buvo laikai – herojiški ir naivūs, kai pavykdavo patys beprotiškiausi sumanymai, (o tai, kas atrodė savaime išsipildys atgavus laisvę – nepavyko ir nepavyksta iki šiol), kai jautei draugo petį šalia, o išdaviką užuosdavai iš tolo, kai tavo tauta buvo išties tauta, o ne tik „pilietinė visuomenė"... Kai laisvė kaip sutirštėjęs esos ir tiesos debesis tvyrojo ore, apčiuopiamai...

Užrašė Astrida Petraitytė

 

 

 

2013 06 01

Povilas Gylys                              Anoniminio klano taikinyje – Garliavos vaikai


Šiandien net tarp buvusių bendražygių gali surasti žmonių, kurie linkę abejoti Seimo narės Neringos Venckienės pasitraukimo iš Lietuvos pagrįstumu. Teko girdėti juos sakant: kam reikėjo išvykti iš Lietuvos, kai kaltinimai jai tokie menki ir blogiausiu atveju jai gresia kelių tūkstančių litų bauda.

Juos, kaip ir daugelį kitų, toliau nuo tos istorijos esančių, mažiau įsigilinusių žmonių, veikia galinga propagandos mašina, kurios paskirtis – suleisti miglas, manipuliuoti viešąja nuomone bandant žmonėms įteigti du priešingus dalykus. Pirma, jie yra silpni ir bailūs, nes bėga pajutę visai menkutį – pamanyk, bauda – pavojų. Antra – N.Venckienė ir jos aplinka yra pridarę daug juodų darbų, už kuriuos jie turi atsakyti visu įstatymo griežtumu.

Iš vienos pusės, garliaviniai – tai cinikai, aršūs, gudrūs, negailestingi, kieti nusikaltėliai, o iš kitos – jie dėl menkiausio teisėsaugos krustelėjimo į šalis išsibėgiojantys bailiai. Turiu užtikrinti – nei viena, nei kita. Tai normalių žmonių grupė, kuri normaliai, sangviniškai reaguoja į susidariusią situaciją.

O ji yra rimta. Rimta ne tik Kedžių ar Venckų šeimų, Klonio gatvės gynėjų, bet ir visos visuomenės požiūriu. Deja, nomenklatūra to suvokti nenori. Padėties rimtumą rodo ir naujas posūkis sudėtingame Garliavos istorijos labirinte. Turiu galvoje naują puolimo prieš Venckus ir Kedžius frontą – dar vieno vaiko įtraukimą į pedofilijos istoriją.

Jau senokai galima buvo matyti, koks kompleksinis ir koordinuotas yra puolimas prieš Klonio gatvės gynėjus. Puolami praktiškai vos ne visi Garliavos įvykių dalyviai. Tai vyksta nuolat, pasyviai tą puolimą stebint didžiajai daliai mūsų nomenklatūros. Tiesa, dalis nomenklatūros norom nenorom tapo ir aktyviais to puolimo dalyviais. Turiu galvoje pirmiausia dalį teisėsaugos ir 80 Seimo narių, kurie įrašė save į Juodąjį Lietuvos sąrašą, leisdami pasitikėjimo nekeliantiems prokurorams SUIMTI Neringą Venckienę. Jie priėmė Lietuvą valdančio anoniminio klano taisykles, viena vertus, sakydami, kad suėmimas yra adekvati keltiems kaltinimams kardymo priemonė, ir čia pat stebėdamiesi, kodėl N.Venckienė pasitraukė iš Lietuvos. Fiziškai ji pasitraukė, politiškai ji buvo išvaryta, nes jai kilusios susidorojimo grėsmės buvo realios. Priklausau prie tų, kurie neatmeta galimybės, jog kai kurie iš užkulisių veikiantys įtakingi žmonės nuolat galvojo, kaip ją fiziškai pašalinti iš viešosios erdvės arba toje erdvėje ją nuolat žeminti, niekinti – pavyzdžiui, viešai uždedant antrankius, uždarant į areštinę ir t.t.

Kad tai ne plėniai, rodo periodiškai publikuojami manipuliaciniai, šališki straipsniai viename įtakingiausių laikraščių „Lietuvos ryte“. Paskutinė Astos Kuznecovaitės publikacija, manau, peržengia visas moralės ribas bei parodo, jog mūsų visuomenei pasyviai stebint, mūsų šalis ritasi autoritarinio tyčiojimosi iš teisingumo žemumas. Toje publikacijoje gilinama ir plėtojama mintis, kad Kedžiai ir Venckai yra reto blogumo, žiaurumo, nepadorumo žmonės. Tai daroma pateikiant dabar jau visai kitokius nei plačiai visuomenei buvo žinomi Garliavos mergaitės parodymus. Tuose, diametraliai priešinguose anksčiau žinomiems mergaitės parodymuose, jos gyvenimas pas senelius ir tetą piešiamas kaip pragaras. Pagal žurnalistės atpasakotus mergaitės parodymus, prieš ją buvo nuolat naudojamas psichologinis ir net fizinis smurtas, ir kad tame dalyvavo ne tik „iš pažiūros ramus“ senelis V.Kedys, bet ir jos mažametis pusbrolis – N.Venckienės sūnus. Taigi ne tik teta ir seneliai, bet ir mažametis pusbrolis pagal šiuos parodymus tampa nusikaltėliais…

Nesiimsim atpasakoti visos „Lietuvos ryto“ žurnalistės publikacijos. Kas turi noro, gali su ja susipažinti internete ar bibliotekoje.

Šioje trumpoje publikacijoje tenoriu atkreipti dėmesį į keletą svarbių aplinkybių:

- pirma, koncentruota ir koordinuota ataka prieš normalią Klonio gatvės šeimą tęsiama, siekiant ją totaliai diskredituoti, pavaizduoti kaip blogio irštvą;
- antra, nauja toje strategijoje yra tai, kad atakos objektu tampa mažametis berniukas. Žmones norima įtikinti, jog visa giminė yra nusikaltėliai ir vaikas yra „velnio išpera“;
- trečia, publikacijos autorė kažkaip gavo ikiteisminio tyrimo medžiagą ir ją viešai skelbia, pažeisdama Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 177 straipsnį. Tą patį, kuriuo buvo prisidengiama Seimui neleidžiant susipažinti su 2012 m. gegužės 17 d. įvykių Klonio gatvėje vaizdo medžiaga. Tame BPK straipsnyje sakoma, kad draudžiama viešinti medžiagą apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusius. Seimas, įsipareigodamas laikytis konfidencialumo, su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti teisės neturi, tačiau žurnalistė gali nekliudomai viešinti tokią medžiagą.

80 Seimo narių, balsavusių už N.Venckienės suėmimą, galėtų, kad ir pavėluotai, ir bent iš dalies išpirkti savo kaltę – pareikalauti atsakomybės už tai, kad Garliavos mergaitės psichika galimai per metus po Klonio gatvės šturmo buvo apdorota. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti visiškai kitokius- jei jie neišgalvoti- mergaitės parodymus.

Brandi demokratinė visuomenė turėtų užduoti klausimą: kas atsitiko, kad nelinkusi išsigalvoti ir fantazuoti mergaitė, po metų izoliacijos nuo artimų jai žmonių kalba visiškai kitaip. Ta visuomenė surastų priemonių patikrinti, kokios yra totalaus nuomonės pasikeitimo priežastys. Tokioje šalyje būtų nubausti ir tie, kurie pažeisdami garsųjį BPK 177 straipsnį, perdavė žiniasklaidai su vaikais susijusius ikiteisminio tyrimo duomenis, o taip pat tie, kurie tuos duomenis viešai paskleidė.

P.S.1. Esu buvęs Klonio gatvėje ir turiu savo nuomonę dėl aplinkos, kurioje gyveno Garliavos mergaitė. Ji, manau buvo, gera. Visgi nemanau, kad mano liudijimas būtų solidžiausias. Žymiai daugiau apie tą aplinką gali pasakyti tie, kurie dienų dienas ten budėjo. Vienas iš jų – Algirdas Patackas – disidentas, Nepriklausomybės akto signataras, žmogus, kurio liudijimu, manau, patikės daugelis Lietuvos žmonių. Jis du mėnesius iki mergaitės grobimo kartu su Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungos (LKKSS) nariais ištisomis paromis budėjo Klonio gatvėje ir sužinojęs, kad rašau straipsnelį šia tema, taip laiškeliu reaguoja į Lietuvos ryto publikaciją: „Mūsų, savanorių, vagonėlis stovėjo tarp senelių namo, kur gyveno Deimantė, ir Venckų namo, kur gyveno mažasis Karolis, Neringos Venckienės sūnus. Iki senelių namo langų buvo tik keletas metrų, tad galėjome matyti ir tai, kas vyko viduje, ir ne tik dieną, bet ir naktį, ištisą parą. Galiu paliudyti, ką jau ne kartą esu liudijęs – mergaitė pas senelius jautėsi saugi ir laiminga, santykiai su Karoliu buvo tokie, kokie ir turi būti tarp artimų giminaičių, ir išvis atmosfera toje ypatingoje erdvėje buvo tokia, kokia, duok Dieve, turėtų ir galėtų būti visoje Lietuvoje, jei nepasiduotume nelabojo klastoms. O rašinys – būtent nelabojo padiktuotas…“
P.S.2. Skaitytojams primename, kad birželio 1-oji yra Tarptautinė vaikų gynimo diena.

 

2013 05 14

Valdas Vasiliauskas.              Venckienė ištesėjo pažadą: aš netylėsiu
 
Neringa Venckienė, būdama dar teisėja, po Panevėžio apylinkės teismo nutarties nutraukti teisminio nagrinėjimo procesą mirus kaltinamajam Andriui Ūsui žurnalistams koridoriuje pareiškė: „Čia ne pabaiga, aš netylėsiu, ir tuo niekas nesibaigs. Jūs pamatysit, praeis du, penki metai, ir viskas išlįs. Tegul jie negalvoja, kad jie dabar užgesino viską, būdami korumpuoti, kyšininkai ir iškrypėlių klaną gindami, čia taip nebus“. Pirmučiausia už šį pažadą N. Venckienė ir buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Šį penktadienį minimų 2012 m. gegužės 17-osios pogromo Garliavoje metinių išvakarėse Neringa Venckienė, laikinai būdama toli nuo gimtosios pastogės, perduoda linkėjimus savo viršininkui (buvusiam) Gintarui Kryževičiui ir visiems kitiems gerbiamiems lietuviškos teisės korifėjams, generaliniam prokurorui Dariui Valiui, Policijos departamentui, Valstybės saugumo departamentui, taip pat 80 Seimo narių, balsavusių už jos teisinės neliečiamybės panaikinimą, ypač – konservatoriams, kuriuos sveikina išsirinkus naujai seną vedlį Andrių Kubilių.

Atsiprašau malonių skaitytojų dėl savo paikystės – mažytės mistifikacijos. Iš tikrųjų niekaip negaliu perduoti N. Venckienės linkėjimų, mat neturiu su ja jokių ryšių. Tačiau esu įsitikinęs, ji tikrai manęs tokios paslaugos būtų paprašiusi, nes net dramatiškiausioje situacijoje neprarasdavo humoro jausmo. O šįkart situacija, švelniai tariant , kurioziška, verta ironijos ar net sarkazmo, kaip ir visi nesusipratimai.

Ar gali būti didesnis nesusipratimas, kai dažniausiai rodomas krašto žiniasklaidos veidas oficialiai perrašo visą turtą, pasiima iš mokyklos sūnų ir emigruoja, o specialiosios tarnybos apie tai sužino po trijų savaičių tik iš žiniasklaidos, nors šiaip kontroliuoja visus valstybės piliečius? Nė lapė nesulojo, kai padus į užsienį pasipustė ir finansinėmis machinacijomis įtariamieji Raimondas Baranauskas ar Vladimiras Romanovas. Ir nė vieno Lietuvos generolo antsiuvai nenulėkė. Labai juokinga, nors tai visiškai skirtingos ir nelygintinos istorijos.

Bet dar juokingesnis buvo valdžios pasimetimas, dingus N. Venckienei. Nežinant ko griebtis buvo bandyta seklių vaidmenį įpiršti Seimo pirmininkui, Seimo etikos ir procedūrų komisijai ir net N. Venckienės sūnaus mokyklos direktoriui. Kodėl prokurorai, iki tol demonstravę N. Venckienės byloje neįtikėtiną uolumą, tik po ilgiausio gaišavimo paskelbė paiešką? Turbūt ne dėl pagreitintų prokurorės Ninos anglų kalbos kursų. Veikiau delsimu pridengdami savo darbo broką ir neprofesionalumą: nors jau tris kartus N. Venckienei buvo panaikinta teisinė neliečiamybė (teisėjos, kandidatės į Seimą ir Seimo narės), jie taip ir neištaikė progos jai pareikšti įtarimų.

Kadangi N. Venckienė nėra įtariamoji, skambiai vadinama tarptautinė paieška viso labo tėra pašto paslauga, kai policija verčiama vaikytis po visą pasaulį bėglį ne su antrankiais, o tik su pakvietimu į apklausą. Nenustebčiau, jeigu Lietuvos prokurorai ir nelabai trokštų dingusią kaip į vandenį Seimo narę surasti, nes jų laukia nemaloni procedūra, kuriai jie visiškai nepasiruošę, – Europos arešto orderis arba ekstradicija (jeigu Seimo narės nėra Europos Sąjungos šalyje). Kokiais kaltinimais jie pagrįs prašymą sulaikyti ir perduoti Lietuvai „sunkią nusikaltėlę”? Jeigu tais šešiais, kuriais buvo paremtas prašymas Seimui panaikinti parlamentarės teisinę neliečiamybę, ar Lietuvos prokurorai patys neįsmuks į duobę, kurią rausė N. Venckienei?


Nepriklausomame teisme gali žlugti jau pirmasis iš šešių kaltinimų N.Venckienei, neva ji užgauliai pažeminusi teisingumą vykdantį teismą? Tačiau ji spaudos konferencijoje, įvykusioje ne teismo salėje po posėdžio, nepaminėjo žurnalistams nei teisėjų pavardžių, nei konkretaus teismo.

Antraip, tarkime, vien už mano nekaltą frazę „kyšininkų šalyje neįmanoma išlikti sąžiningu teisėju“ visi „kyšininkų šalies“ teisėjai mane pagal tą patį Baudžiamojo kodekso(BK) 232 straipsnį nutemptų į teismą ir laimėtų. Arba po pasažo – „konservatoriai, išdavę tradicinę lietuvišką šeimą ir jos krikščioniškas dorybes, perėjo į pusę liumpenų, be kilmės ir šaknų, išauginusių dvi dukteris prostitutes, kurios krizės metu kritus jų paslaugų kainoms ėmė pardavinėti pedofilams savo mažametes dukreles ir pralobo“ – mane pričiuptų pagal kitus BK ar Civilinio kodekso straipsnius visi Lietuvos tėvai, auginantys po dvi dukras. Šit kodėl vienas iš melagingos ar šmeižikiškos informacijos, dėl kurios keliamos baudžiamosios ar civilinės garbės ir orumo gynimo bylos, požymių – ji apie konkretų žmogų, gyvą ar mirusį.

Tai geriausiai žino pati N. Venckienė. Nors ji „kyšininkų šalyje“ net 13 metų sugebėjo išsaugoti nepriekaištingą teisėjos reputaciją, pirmoji turėjo prarasti tikėjimą, kad Lietuvoje žmogaus garbė ir orumas yra Konstitucijos, įstatymų ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ginamos vertybės.

Melas ir šmeižtas šią istoriją lydi nuo pirmųjų jos dienų – neva N. Venckienė apkaltino kolegą teisėją pedofilija, taikydamasi į jo vietą (nors iš tikrųjų jie buvo skirtingų – civilinių ir baudžiamųjų – bylų teisėjai). Nepaniekintas net muilo operos žanras: girdi, N. Venckienė apjuodinusi kolegą iš keršto, nes jos meilė jam likusi be atsako. Be atodvėsio buvo skleidžiami gandai net apie jos privatų gyvenimą: neva ji neturinti vaikų, todėl gviešiasi dukterėčios, auginanti ne savo sūnų, negyvenanti su vyru ir t. t.

N. Venckienė šaipydavosi iš primityvių, be vaizduotės ir išmonės sukurptų pramanų. Niekad nekreipė dėmesio net į jai klijuojamą „žudiko sesers“ etiketę. Tačiau sielojosi, jog nuo šios drumzlinos melo jūros purslų nebegali apsaugoti savo artimiausių žmonių – sengalvėlių tėvų, nužudyto brolio, kuris po smurtinės mirties pats buvo paverstas žudiku, narkomanu, pedofilu, pornografijos kūrėju. Drąsius Kedys, Venckų ir Kedžių šeima buvo pradėta sieti su visomis Garliavos blogybėmis, kurias tik pavykdavo surasti.

Nuo šio dvasinio teroro nebuvo įmanoma apsiginti ne tik dėl jo intensyvumo – jį sankcionavo prokurorai, toje liūdnai pagarsėjusiose spaudos konferencijoje sutrypę nekaltumo prezumpciją, kai paskelbė neabejojantys D. Kedžio kalte dėl Kauno dvigubos žmogžudystės. Tačiau prokurorų darbas yra pateikti teismui ne savo abejones, o bylą su nenuginčijamais įrodymais.

Ar ne skandalas, kad prokurorai iki šiol neištyrė 2009 m. spalio 5 d. nužudyto Kauno centre pirmojo ir vienintelio nepriklausomoje Lietuvoje aukšto rango teisėjo bylos? Nepanašu, kad ši byla bent kiek rūpėtų ir pačiai teisėjų savivaldai. Tačiau jeigu būtų surasti tikrieji šios dvigubos žmogžudystės užsakovai ir vykdytojai, neišvengiamai paaiškėtų, kaip toli sąmoningai Kauno pedofilijos byloje buvo nuklysta nuo tiesos. Tartum kortų namelis griūtų visas melo rūmas, kuris buvo kruopščiai renčiamas per penkerius bylos metus, stengiantis jungtinėmis prokurorų, teisėjų ir politikų pajėgomis išsukti nuo demaskavimo ir atsakomybės elitinių pedofilų tinklą.

Rafinuoto cinizmo ar net sadizmo viršūnė – be perstojo moraliai terorizuotos, labiausiai purvu apipiltos šeimos galva 75-tuosius baigiantis Vytautas Andrius Kedys pats tapo atsakovu garbės ir orumo byloje. Bet tai jau Garliavos epopėjos dėsningumas, kai nužudymai po suklastotų ekspertizių virsta nelaimingais atsitikimais, aukos – kaltinamaisiais, ginantys silpniausius visuomenės narius – vaikus – moralinėmis pabaisomis. Tai geriausiai patvirtina 2012 m .gegužės 17 d. surengtas pogromas Garliavoje ir paskesnis jo vertinimas.

Tądien valstybė parodė savo piliečiams brutalų veidą be jokių pagražinimų. Į Garliavą buvo pasiųsta tikrų tikriausia baudžiamoji ekspedicija, paremta karine taktika „šokiruok ir gąsdink“. Prieš beginklius žmones, moteris, invalidus, senukus pademonstruotas valstybės prievartos aparato paradas patvirtina, kad buvo priimtas principinis, aukščiausiu lygiu aprobuotas valdžios politinis sprendimas – nušluoti nuo žemės paviršiaus šį pilietinio nepaklusnumo židinį. Manau, tai buvo A. Kubiliaus Vyriausybės visos kadencijos didžiausia klaida.

Lietuvos žmonės A Kubiliaus Vyriausybei kadencijos pradžioje ir pabaigoje pateikė du didžiausius išbandymus, tačiau visiškai skirtingus ir politine potekste, ir protesto forma. Tai po naktinės mokesčių reformos daugiausia kairuoliškų jėgų („Fronto“ ir kitų) sukeltos 2009 m. sausio 16 d. riaušės (savo agresija, „įtūžio potencialu“ priminusios vakarietiškos Pietų Europos demonstracijas, Volstrito protestus) ir Garliavos taikus piketas su dainomis, eilėraščiais ir maldomis.

Tačiau A. Kubilius nepamatė skirtumo tarp riaušininkų ir piketuotojų – tai buvo tas pats, kaip neįžvelgti skirtumo tarp Algirdo Paleckio raudonų vėliavų ir trispalvės. Konservatorių kamarilei akių neatvėrė net tai, kad Garliavos budėtojų gretose ištikimai stovėjo „paskutinis Sąjūdžio kareivis“ Algirdas Vaclovas Patackas, juos rėmė tautos sąžinė Nijolė Sadūnaitė, tautos patriarchas Vytautas Landsbergis. A. Kubiliaus nesulaikė net šie dešiniųjų autoritetai.

Sakytum, A. Kubilius su savo kamarile tapo auka tos propagandos ir melo, kad Garliava yra visiškas užklasis, čia geriausiu atveju neva susibūrė tie, kurie, jo šmaikščiais žodžiais tariant, balsuoja „už alaus butelį ir dešimt litų“, o blogiausiu – kriminaliniai elementai, smurtininkai, kurie sukels socialinius neramumus kaip įsisiautėjęs jaunimas Vakarų sostinių priemiesčiuose. Bet tai buvo tik „socialinių inžinierių“ burtai, deformuojantys, iškreipiantys tikrovę. Juk iš tikrųjų Kedžių ir Venckų šeimos, visa giminė, artimieji – tipiški vidurinio sluoksnio atstovai, tradiciniai Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų rėmėjai. Konservatoriai šovė į savus. „Garliavos trauma“ jiems turės ilgalaikių pasekmių – pralaimėti rinkimai į Seimą buvo tik pradžia.

Kadangi Garliavos šturmas negalėjo įvykti be Vyriausybės valios, baudėjų sužalotų aukų ieškiniai prokuratūroje ir teismuose atsimušė kaip į sieną. Bauginimo taktika buvo pratęsta teisinėmis priemonėmis: patys nukentėjusieji, taip pat visuomenininkai, organizavę protesto prieš smurtą Garliavoje mitingus Vilniuje, sulaukė masinių policijos ir prokurorų apklausų ir bylų teismuose.

Nelyginant sugrįžo laikai, kai baudžiamosios teisinės sankcijos tapo vienintele visuomenės kontrolės priemone. Be nepriklausomų teismų, prokuratūros ir visos teisėsaugos teisė valdžios rankose lengvai virsta represijų įrankiu. Visa milžiniška valstybės baudžiamojo persekiojimo galia ir užgriuvo pilietinio nepaklusnumo vėliavnešę N. Venckienę.

Ar galima labiau pažeminti teisėją, moterį ir motiną, kai specialiai paruošti baudėjai, nusispjovę į teisėjos imunitetą ir jos žmogiškąjį orumą, jos tėvų namuose jai užlaužia rankas, jos akivaizdoje pačius tėvus, basus ir vienmarškinius, išmeta laukan kaip daiktus, prievarta atplėšia jos kaklą apsivijusią klykiančią dukterėčią ir uždengę kaip medžiokliai sugautam gyvam džiunglių žvėriui skuduru akis, kad mažiau priešintųsi, išgabena mergaitę nežinoma kryptimi? Bet tai dar ne visas pažeminimas.

Dar būtina iš jos išsityčioti pareiškiant jai kaltinimus, kad ji užpuolė įsibrovėlius, kad ji, o ne jie, išlaužę privataus kiemo vartus, namų duris, išdaužę stiklus išgąsdino mergaitę, jai matant šalino „kaip kliūtis“ senelius, prie kurių buvo prisirišusi visa savo vaikiška širdele, traumavo jos psichiką.

Kadangi baudžiamajai bylai kaltinimai buvo per menki, po metų prokurorai pridūrė, kad neva spyrusi nekviestai viešniai ne mažiau penkių kartų. Tačiau tai patvirtinančio vaizdo įrašo neparodė, nes jo nėra. Jos kaltė, kad policininkams vykdant teismo nurodymą „pašalinti N. Venckienę kaip kliūtį“, ji vis dar buvo gyvas, reaguojantis į aplinką žmogus.

Sistema, jau šventusi galutinę pergalę, kad N. Venckienę netrukus pavyks pašalinti iš viešosios erdvės ir visiems laikams nutildyti, užmiršo jos rinkimų šūkį: „Svarbiausia – išdrįsti“. Ji ir vėl išdrįso. Ji netylės.

Žinoma, jos laukia sunkus kelias, kaip ir pirmųjų politinių pabėgėlių, kurie ištrūkę pro geležinę uždangą ir išvengę fizinio susidorojimo, privalėdavo dar pramušti komunistinės propagandos ir melo sieną, apginti savo teisybę teismuose. Nuo Kauno pedofilijos bylos ištakų prisikaupę tiek mirčių, kančių, motiniškų ir nekaltų vaiko ašarų, taip pat įžūliausio melo, suklastotų įrodymų, sufabrikuotų kaltinimų ir neteisingų nuosprendžių, kad N. Venckienė galėtų pakartoti didžio vilniečio, Lietuvoje kol kas menkai žinomo talentingo lenkų rašytojo disidento Jozefo Mackiewicziaus išmintingus žodžius, kuriuos jis parašė pabėgęs nuo komunistinės Lenkijos melo ir prievartos, Londone: „Įdomi tik tiesa.“

 

 

2013 05 13

 Juozo Valiušaičio foto              ATEIKITE!  NELIKTE NAMUOSE!  ESATE SVARBŪS!  ESATE VERTINGI!

                     Šį penktadienį sukanka lygiai vieneri metai po 2012 m. gegužės 17 d. Mes buvome vaiko pagrobimo liudininkai. Mes buvome liudininkai žiaurios prievartos vaiko ir taikių žmonių atžvilgiu. Praėjus metams, mes, t.y. visuomenė, įvairiais būdais esame apgaudinėjami apie mūsų akyse pagrobto vaiko likimą, sveikatą, laisvę. Galime remtis net pačios „motinos“ pagalbos šauksmu“, nuskambėjusiu šią žiemą. Melo yra tiek, kad meluojančių „pagalbos šauksmai“ priverčia žiūrėti giliau. Tačiau išvada lieka viena: jau vieneri metai, kai valstybėje uždegta žalia šviesa negailestingai neteisingumo mašinai, sutrypusiai vaiko juoką, vaikystę, galimybę turėti savo namus, teisę į savo gimtinę, teisę į draugų pasirinkimą, teisę turėti artimus žmones.
                     Negailestingas neteisingumas nuo 2012 m. gegužės 17-os įsibujoja Garliavos smurto liudininkų atžvilgiu. Jiems iškeltos bylos. Už ką? Už pilietiškumą, už širdies neabejingumą! Po gegužės 17-osios susidievinusiems galingiesiems nieko nebereiškia žmonių, tautos valia. 
                     Ateikime, brangieji, į mitingą 2013 m. gegužės 17 d., penktadienį 17.00 val. prie Kauno Karo muziejaus į Vienybės aikštę (adresas: Donelaičio 64 . Kaunas). Savo dalyvavimu dar kartą parodykime Lietuvai ir pasauliui, kad mes esame už žodžio laisvę, mes esame už nepraeinančius ir niekuomet neišnykstančius sąžinės paraginimus, kurie kviečia gyventi tiesoje. Mes už mūsų vaikų vaikystę savo Tėvynėje! Ateikime ir dar kartą įrodykime, jog esame savo tautos sąžinės balsas. Mes prieš smurtą! Mes prieš Vaiko, kaip žmogaus, paniekinimą. Mes prieš tuos „galinguosius“, o iš tiesų tai menkystas, kurie nori valdyti sėdami baimę, represijas, žeminimą ir patyčias. Mes už teisingumą DABAR! Netgi ne po vienos minutės!
                      Istorija liudija, kad teisiojo net tyruose šaukiančio balsas niekuomet neužmirštamas. Jis amžinas!
                                                                                                                        „Drąsiaus kelias“

 

2013 05 07

Irena Vasinauskaitė        Jeigu seimūnės Šalaševičiūtė ir Valiukevičiūtė – vaikų teisių gynėjos, tai aš – Maja Pliseckaja…

Siunčiu nuolankų atsiprašymą Garbiajai Primadonai už jos pavardės paminėjimą tokiame kontekste, tačiau ryškesnį kontrastą buvo sunku surasti…

Į Tautos Atstovybę LR Seimą išrinktos ponios O.Valiukevičiūtė bei R.Šalaševičiūtė, regis, elgiasi kaip gestapininkės, artikuliuoja kaip Gariūnų pradedantieji verslininkai, o vienoje TV diskusijoje su rinkėja kalbėjosi tokiu tonu, kad atrodė tuoj tuoj apspjaus… Tačiau tai būtų galima suprasti ir iliustruoti tautos išmintį „Duok durniui kelią“ konkrečiu veiksmu…

Bet, susidaro įspūdis, kad Seimo bobelės skuba įteisinti naują biznį – vaikų grobimą iš šeimų. Visa jų šiandieninė veikla – ES šalyse veikiančios Konvencijos dėl vaikų teisių gynimo ratifikavimas Lietuvoje bei esamų įstatymų dailinimas iki visiškos beprotybės, kai tėvai negalės paprašyti, kad ryte atsikėlę vaikai lovas pasiklotų. Nes, anot dainingosios Seimo narės teikimo, tai jau būtų psichologinė prievarta arba vaiko orumo žeminimas. Tačiau ne kiekviena šeima gali kambarines samdyti, o visišką kūtvėlą auginsi – vėl vaikų teisių sargės užpuls… Orhuso Konvencija Lietuvoje neveikia, nes su rinkėjais jokie Europiniai teisės aktai neaptarinėjami. Kai ėmiau domėtis, kodėl neatsiklausiama tautos, išgirdau keistą paaiškinimą –gali būti, jog kartais mūsų Seime ratifikuojami ES dokumentai neišversti į į valstybinę kalbą. Nemanau, kad tuodvi Seimo moterėlės užsienio kalbą moka geriau nei aš – garsiosios Primadonos piruetus…

Praėjusį savaitgalį R.Šalaševičiūtė autoritetingai mus informavo, kad jeigu, girdi, asocialiomis vadinamos lietuvių šeimos gyventų Norvegijoje, tai tenykštė valdžia savo globon paimtų apie 26 tūkstančius vaikų. O ką padarė „Didžioji vaikų teisių gynėja“, esanti valdančiosios partijos sąraše, kad asocialių šeimų Lietuvoje nebūtų arba bent sumažėtų?

Esam, nelabai turtingi, tai nors kiek teisingi būkime – manau, jei mūsų kūdikių, vaikų namai ir visokie valdiški globnamiai būtų Norvegijoje, jie irgi būtų uždaryti. Dėl tiesioginės fizinės, psichinės, seksualinės ir kitokios prievartos. Valdiškieji augintiniai, neįgiję socialinių įgūdžių, kasmet papildo asocialų gretas.Pati esu dalyvavusi įvairiose vaikų namų globos ir paramos akcijose – iki ašarų sujaudina keturmečių akys, kai jie nežino, kaip valgyti tortą. Pagelbėjome jaunuoliui, kuris gavęs įsikūrimo savarankiškame pasaulyje pašalpą, suprato, kad jeigu pirks Šiaulių savivaldybės bendrabučio kambarį, nesugebės mokėti baisių mokesčių, praras gyvenamąjį plotą ir papildys benamių gretas. Vaikinas nusipirko sodą su vėjo perpučiamu nameliu, kurį, gerų žmonių padedamas, apšiltino, tačiau niekaip nesuprato, „kokių auksinių plytų krosniai pastatyti reikia“. Vežėme jam tas auksines šamotines plytas, mūrijome pečių. O jis, vaišindamas mus pakeliuose fasuota arbata, negalėjo atsistebėti, kodėl vaikų namuose arbata buvo saldi, o čia – ne…

Taigi, gal Seimo valdančiojo pulko damos vaikų teises galėtų ginti realiai, kurdamos socialinių įgūdžių formavimo sistemas valdiškuose vaikų apgyvendinimo institucijose, skirtų normalų finansavimą švietimui, kultūriniam mažo žmogaus ugdymui, apsaugotų nuo jaunatvinės „diedovščinos“ ir t.t., ir pan.

Pastarosiomis dienomis internetinėje erdvėje šmėstelėjo informacija, kad Lietuvoje mokyklų nelanko apie 13 tūkst. vaikų, net 3000 šalies atžalų nežinia kur yra… O visos Tautos atstovybės ir užsakomosios žiniasklaidos -ūtės ir -aičiai ieško vieno vienintelio Neringos Venckienės sūnaus. Tiek susirūpinusių veidų ir balsų – KUR mokosi jaunasis Venckiukas! O kur mokosi jo pusseserė? Ji – neva saugoma arba „daržovinama“, todėl jos klasę valstybė slepia. Betgi buvusios N.Venckienės globotinės giminaitė Naruševičiūtė nesaugoma. Tai KUR ji mokosi?

Kiek apsimestinio rūpestingumo valdžiažmogių ir jai patarnaujančiosios žiniasklaidos klanuose. Ir kokie jie vieningi formuodami nuomonę viešojoje erdvėje, kokie netikę, neatsakingi tėvai ar seneliai, nepaskelbiantys vaiko ir anūko buvimo vietos… O aš žinau, kas geriausia yra Venckų berniukui, nes tą žinojimą kalte įkalė supūrėję slušniai: „Vaikui yra geriausia su MAMA.“ Ar Neringai Venckienei ir jos sūnui galioja kitos taisyklės?

Baigsiu tuo, kuo ir pradėjau – jeigu R.Šalaševičiūtė dar kartą paskaičiuos, kiek Lietuvos vaikų, jei jie gyventų Norvegijoje, valstybė, pažeisdama Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, atimtų iš biologinių tėvų, siūlau pacituoti Pūro-Slušnio išmintį, su kuo vaikams geriausia. Ir nereikia dvigubų standartų, apsišaukėlės vaikų sargės.

 

 

2013 05 04

Irena Vasinauskaitė, Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubo pirmininkė


                                                    Ką reiškia struktūrų psichozė dėl N. Venckienės?

Lietuva - totalinių ekologinių ir finansinių katastrofų smegduobėje. Šalis paskendusi skolose, už grašius parduodama Žemaitija, kad dar kartą mūsų Tėvynės gelmių turtais naudotųsi užsienio verslininkai bei vietiniai valdžiažmogiai. Tautos balsas ignoruojamas – referendume pasakytas galingas „NE“ atominės elektrinės statybai nieko nereiškia. Net bandoma apsimesti, kad jokio plebiscito apskritai nebuvo, o į visokių „gatvinių“ patarimus neverta kreipti dėmesio. Apie demokratiją bei asmens teises ar laisves greitai bus nedrąsu ir užsiminti, nes jei esi nors šį tą daugiau pasiskaitęs, tačiau tolokai nuo “lovio“ – tu, žmogau, jau tautos priešas, rusų šnipas, žmogžudysčių užsakovas, teroristas ar net anapusinio pasaulio gyventojas... Ko struktūroms reikės „einamuoju momentu", tuo ir tapsi.

Todėl visiškai suprantama specialiųjų tarnybų ir jai nuolankios žiniasklaidos eskaluojama masinė psichozė dėl vadinamojo Seimo narės Neringos Venckienės pabėgimo. Buvusi teisėja kaltinama vengimu bendradarbiauti su teisėsauga, vykti į apklausas ir duoti parodymus penkerius metus fabrikuotose bylose. Tačiau kas visus tuos metus trukdė tas bylas tirti? Atmintis trumpa? Pamiršote, kad dar turėdama teisėjo neliečiamybę, N. Venckienė savo noru atidavė asmeninį kompiuterį tyrimui, nors galėjo to nedaryti? Ir čia pat iš jos geranoriško bendradarbiavimo su teisėsauga buvo pasityčiota – laikmenų turinys atsidūrė spaudos puslapiuose. Tada jokia prokurorė Ninočka neprotestavo, kad bylos medžiaga buvo paviešinta. Niekas net nesiaiškino, kas tai padarė, tuo labiau - KODĖL?

Manau, būtent nuo šio momento prasidėjo Garliavos pedofilijos bylos žlugdymas. N. Venckienę svarstė ir smerkė visokie profesiniai „etikmat“ dariniai, apie jokių tarnybinių nusižengimų nepadariusią, niekuo netinkamu nepagarsėjusią sąžiningą teisėją viešojoje erdvėje imta formuoti neigiama nuomonė. Elementarus kriminalinis nusikaltimas – pedofilijos byla – apaugo antraeiliais gandais gandeliais, svarstymas, tyrimais, retkarčiais tuos pramanus sustiprinant beprasmėmis mirtimis... Kol pagaliau išlindo Pilypas iš kanapių – slaptasis liudytojas - ir ėmė sklandžiai suokti, kad jis vienas žinojo daugiau už visas Lietuvos specialiąsias tarnybas, besiklausiusias a. a. Drąsiaus Kedžio, taip pat ir jo šeimos narių ar draugų telefoninių pokalbių ir t. t. ir pan. Lengva kurti legendas, praėjus keleriems metams nuo skaudžių įvykių pradžios, kai apie tuos įvykius tiek spaudoje rašyta, kai išleistos net keturios knygos... Už to makabriško scenarijaus, kupino neįmanomų ir absurdiškų sutapimų, gali nujausti veiksmą valdančią ranką. Tarsi per tą laiką, kol Lietuva prigulusi prie Garliavos pedofilijos bylos dalijosi į „UŽ“ ir „PRIEŠ“, kažkas, gal ir specialiosios tarnybos, būtų tyliai gludinusios gretutines šios bylos atšakas – formavo neva D. Kedžio bendrininkų gaują iš pusaklio Raimundo Ivanausko ir jo gyvenimo draugės, užtempė Kauno teisėjo posūnio žūtį ant tos pačios bylos kurpaliaus ir galiausiai atakavo neliečiamybės statusą turinčios teisėjos N. Venckienės gyvenamąsias valdas bei išplėšė pagrindinę bylos nukentėjusiąją iš jos gimtosios aplinkos... Po šios akcijos atsirado naujų štrichų „nusikaltėlės“ Neringos portretui. Neva prilupo čempioną imtynininką, apkandžiojo supermamą Laimutę... Be to, gal 35 privačioje Kedžių valdoje stovėjusiems, apluptiems, areštuotiems mergaitės gynėjams gresia iki ketverių metų nelaisvės už... pasipriešinimą (LR himnu bei Trispalve) teisėtvarkininkams ir raudonosios „kaldrytės“ ordino antstolei.

Pribrendo laikas „bylą žudikę“ baigti taip, kaip beveik penkerius metus ruoštasi – esą jokio vaiko seksualinio išnaudojimo nė būti nebuvo. Esą lavonai „nebūtosios pedofilijos“ istorijoje dygo (nauja, šiųmetė versija) dėl meilės reikalų... Įtikėjus tokiais kliedesiais, beliktų tik suformuoti meilės trikampį, nes a. a. Violeta Naruševičienė telefoniniame pokalbyje su seserimi lyg ir pasisakė, kad pažinojo nušautąjį teisėją... Viešpatie, iki kokio folkloro galima nusipaistyti, kai bylos trupiniai sąmoningai nutekinami žiniasklaidai, o teisėjais bei prokurorais tampame visi, nes tie, kuriems mokesčių mokėtojai moka algas, netyčia arba labai sąmoningai nesiaiškina šių nusikaltimų.
Tik visiškai nesuprantama psichozė, šiuo metu sukelta dėl N. Venckienės buvimo vietos. Jei yra pakankamai įrodymų, o ne antraeilių skiedalų ar jausmingų įsitikinimų, kad buvusi teisėja kalta dėl visų jai spaudoje ir TV laidose beveik tiesiogiai inkriminuojamų nusikaltimų, tai kokia problema – skelbkite paiešką, teiskite už akių ir parsigabenkite namo. Jau visai idiotiškai skamba kaltinimai, esą N. Venckienė slapstosi nuo teisingumo ir stabdo bylų tyrimą. Beje, ji puikiai išmano įstatymus ir gali atsisakyti liudyti, tad ar ji bus Lietuvoje, ar šildysis zelandijose, surinkti tikrus įrodymus reikės patiems tyrėjams. O tai padaryti tiek metų netirtoje ir suveltoje byloje vargu ar įmanoma. Todėl ir gimsta visokios legendos. Jos yra labai įtikinamos, ir galima nujausti, kad kūrėjai – asai: VSD, prokuratūra (ko vertas vien renginys, pramintas drebančių rankų spaudos konferencija), Teismų taryba, 80 LR Seimo narių, pakabintoji žiniasklaida... Moterį, motiną, visas įmanomas kovos su neteisybe priemones Lietuvoje išbandžiusią N. Venckienę galima suprasti. Jos šeimos teisininkai, matyt, yra gerai informuoti, kaip su suimtaisiais elgiamasi areštinėse. Didžiosios teroristės ir kitų mažiau garsių sulaikytųjų patirtys – iškalbingos. Izoliuotas nuo visuomenės niekam nepasiskųsi ir smurto, panaudoto prieš tave, neįrodysi, nes sulaikymo įstaigose lieki vienas akis į akį su tais, kurie apsvaigę nuo savo galios ir nebaudžiamumo.

Taigi, verta nacionalinės pedofilijos bylos nagrinėjimą perkelti į tarptautinius vandenis. Tuo labiau kad išankstinių nuomonių apie N. Venckienę formavimo atvejų viešojoje erdvėje – apstu. Pradedant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku Gintaru Kryževičiumi, kuris tuometę savo kolegę viešai išvadino „pūliniu“. Nesulauks objektyvių teismo sprendimų ši moteris savojoje šalyje. Lietuvoje nusigyvenome taip, kad net Tautos atstovybės nariai išvejami iš Tėvynės. O tai labai baisus precedentas, užčiaupiantis burną ne vienam piliečiui - “Jei net teisininkus ir Seimo narius taip taršo, tai kas bus su manimi, jeigu bandysiu pakelti galvą?..“ Formuojame vergų visuomenę, ponai prisiekusieji Lietuvos Respublikai?

Pasidairykime, kas vyksta Lietuvoje, kol mes – vieni ramiai, antri labai jautriai, o treti besigardžiuodami – stebime Kedžių, Venckų ir šias šeimas užjaučiančių žmonių tragedijas.

Praskolinta Lietuva... Su konstituciniu suverenu - TAUTA – neaptarti „investiciniai“ projektai... Visuotinę žmogaus teisių DEKLARACIJĄ pažeidžiančių Konvencijų ratifikavimas... Policinės valstybės pamatų tvirtinimas...

Artėja 25-asis Sąjūdžio jubiliejus. Drąsūs, ryžtingi, teisingi, neabejingi buvome 1988-aisiais. Nesinori tikėti, kad šiemet grįžome į beviltišką stagnaciją ir valdžios savivalę, kurią buvome palikę dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. O gal ir dar anksčiau...

P. S. Vieni neetatiniai Garliavos pedofilijos bylos tyrėjai mano, kad Seimo narė pabėgo. Kiti įsitikinę, kad Lietuvoje gyventi nebeįmanoma net Tautos atstovams, jie išgujami iš šalies. Šių eilučių autorė tikisi, kad N. Venckienė ir jos sūnus tiesiog pasiekė norimą kelionės tikslą ir jokioms piktavališkoms struktūroms nepavyko jos sunaikinti...

 

 

2013 05 02

Dalius Stancikas                                                  Fokus marokus, arba Atstumtas savų

Savo partijos dvidešimtmetį TS-LKD elitas gegužės 1 galėjo švęsti atsipūtęs – partijos įkūrėjui Vytautui Landsbergiui nepavyko išvakarėse sugadinti „demokratijos šventės“ vėl tampant partijos vadovu.

Nors trūko gana nedaug – šešių šimtų balsų ir sąžiningo balsavimo.

Puikiai suprantu ištįsusius iš nuostabos V.Landsbergio ir jo šalininkų veidus: antrame rinkimų ture – fokus marokus – Lazdijų rajone (skyriaus pirmininkas – meras Arūnas Margelis) išdygo net šimtas naujų, pirmame ture išvis rinkimuose nedalyvavusių Andriaus Kubiliaus gerbėjų! Fantastiškai atrodo ir ketvirtadaliu padidėjęs naujų rinkėjų skaičius Kretingos rajone, Biržuose (aišku, visi jie A.Kubiliaus naudai), turint omeny, kad pirmame ture iškritus krikščionių demokratų bendrijos kandidatui Valentinui Stundžiui, dalis krikdemų antrame balsavime išvis nedalyvavo.

Kaune antrame ture taip pat atsirado apie pusšimtis naujų rinkėjų, padėjusių A.Kubiliui sumažinti pirminį V.Landsbergio atotrūkį nuo 95 iki 12 balsų.

Kai rinkimai vyksta dvi dienas ir niekas nežino, kaip saugiai praleidžia balsavimo biuleteniai naktį, kai partijos skyriuose (o tuo pačiu ir visoje partijoje) yra apie trečdalis sąrašinių „mirusių dūšių“, provincijos skyriaus elitas iš vežiojančių po kaimus urnų, lyg iš juodosios fokusininko dėžės, gali ištraukti  bet ką – kregždutę, ąžuolo lapą ar kelis šimtus atgijusių partiečių - pagal skyriaus pirmininko pageidavimą.

Prisimenu, kokį fokusą partijos pirmininko rinkimuose prieš dvejus metus iškrėtė Anykščių skyriaus vadai: nors rinkimai privalomai turėjo vykti dvi dienas, nors rinkimai laikomi įvykę, jei juose dalyvauja virš 50 nuošimčių rinkėjų, pirmos rinkimų dienos vakare balsavimas buvo skubiai nutrauktas, prabalsavus tik 43 proc. partiečių. Užduotis įvykdyta – A.Kubilius aplenkė Ireną Degutienę 12 balsų,  kabinkim spyną, kol  nevėlu!

Štai taip iš vidaus atrodo išliaupsinta konservatorių demokratijos šventė, kurios paragavusio V.Landsbergio veidas neatrodė perdaug džiugus. Todėl drąsiai lažinuosi, kad jis, kaip ir I.Degutienė, po dvejų metų jau nebebus šios šventės dalyvis. Šia švente džiaugsis tik amžinasis pirmininkas ir koks nors krikdemų kandidatas, susirinkęs tuos pačius 15 nuošimčių krikdemiškų balsų.

Lygiai taip pat lažinuosi, kad nepaisant A.Kubiliaus padėkų V.Landsbergiui už atvertas partines problemas, nebus tų permainų, kurių taip tikisi V.Landsbergis, manydamas, kad savo dalyvavimu supurtė partiją. Tą pačią viltį (kaip, beje, ir savo siūlymą dėl privalomos partijos pirmininko ir skyrių pirmininkų rotacijos) prieš dvejus metus palaidojo ir I.Degutienė, nors už ją balsavo netgi daugiau partiečių nei už V.Landsbergį.

Po šių rinkimų vienintelis pasikeitimas partijoje bus tik tas, kurį viešai išsakė Rasa Juknevičienė: „iki šiol V. Landsbergis buvo už kritikos ribų. O šiuose rinkimuose atsirado drąsos įveikti šį tabu“. Tad partijos įkūrėjo, kurio nuomonę A.Kubilius per savo vadovavimo dešimtmetį ir taip atvirai ignoruodavo, laukia dar atšiauresnis trečiasis partinis dešimtmetis. Kaip, beje, ir jo negausaus rinkimų štabo.

Ir visgi gaila, kad neturėsim progos pamatyti, ar būtų pakitusi stipriausia dešinioji politinė jėga po įvestos V.Landsbergio privalomos vadovybės rotacijos ir partijos vadovybės atjauninimo. Tikrai nemanau, kaip R.Juknevičienė, kad „Landsbergio išrinkimas pirmininku leistų rodyti partiją marginaline, radikalia, kad didžioji dalis jaunesnės kartos, dabar remiančios mus, nusisuktų link liberalų ar kitų partijų“. Nes esu tikras, kad V.Landsbergis taip netikėtai ryžosi dalyvauti pirmininko rinkimuose ne tam, kad po ketverių metų pats vestų partiją į Seimo rinkimus, bet kad per tuos ketverius metus pravalytų dešimtmetį sustabarėjusį partinį elitą ir, kaip jis pats sakė – atvertų kelią jaunimui. Galiu tik spėlioti kokiam – gal Radvilei Morkūnaitei, gal Pauliui Saudargui ar Laurynui Kasčiūnui – jie kaip tik panašaus amžiaus kaip Eligijus Masiulis, vadovaujantis Liberalų sąjūdžiui, ar Vytautas Gapšys, vadovaujantis pavadinimą pakeitusiai Darbo partijai.

Ketveri metai iki parlamento rinkimų – pats laikas buvo ruošti ir rodyti tuos galimus naujus lyderius, tačiau nugalėjo savimi susirūpinęs partinis elitas (turiu omenyje veik nesikeičiantį sąrašinį rinkimų dvidešimtuką ir amžinuosius skyrių pirmininkus). Beje, dabartinį partinį elitą kaip tik ir sudaro tie, kuriems, kaip jauniems politikams, tas pats V.Landsbergis prieš dvidešimtmetį labai padėjo pakilti į šiandienines aukštumas – A.Kubiliui, R.Juknevičienei, J.Razmai, V.Abramikienei, A.Vidžiūnui, A.Ažubaliui ir t.t.

Kuo grindžiamas Manto Adomėno paskleistas mitas, kurį papūgiškai atkartoja ir partiečiai, ir politikos apžvalgininkai, kad A.Kubilius sugebėjo pritraukti daug jaunimo (kurį neva atstumtų V.Landsbergis)? Gal tais pačiais sociologiniais tyrimais, iš kurių konservatoriai (dažnai visai pagrįstai) patys šaiposi? Ir kas yra daug – šimtas, tūkstantis? O gal čia tas šimtas fokusininko balsų iš Lazdijų rajono? O gal nepilnametė iš A.Kubiliaus patarėjos ir M.Adomėno bendro reklaminio filmuko apie "gaidžius" ir "subines"?  O gal konservatorius A. Ramanauskas - Greitai su savo, anot A.Kubiliaus, išmintimi apie "metų idiotus, durnius ir šūdinasias trejybes" (čia vieši konservatoriški komplimentai politiniams oponentams)? 

Visi, kurie patosiškai triūbija apie neįtikėtiną A.Kubiliaus sugebėjimą pritraukti naujus rinkėjus, akivaizdžiai pykstasi su realybe: per 2012 m. parlamento rinkimus Tėvynės sąjungai buvo suduotas panašus smūgis kaip ir 2000 m. - tuomet atskirai dalyvavusių konservatorių ir krikdemų balsų bendra suma buvo 170 tūkst., atskilusi G.Vagnoriaus partija gavo dar 30 tūkst.; tuo tarpu pernai  dalyvaudami kartu konservatoriai ir krikdemai surinko 200 tūkstančių balsų ir nuo 2000 metų fiasko išsigelbėjo tik todėl, kad balsai pateko į bendrą taupyklę, ir kad devyniose vienmandatėse apygardose antrame ture jie susitiko ne su kairiųjų, o su visos partinės sistemos  pasmerktais ir pinigų neturinčiais „Drąsos kelio“ kandidatais (pvz., I ture iškritęs socialdemokratas Juras Požėla Antakalnio apygardoje II ture agitavo už A.Kubilių).

Tad kurią čia TS-LKD rėmėjų dalį sudaro tie pritraukti „jaunimo balsai“?

O jei manoma, kad praėjusių metų rinkimai buvo reta išimtis – dešiniųjų auka įveikiant pasaulinę krizę, pažvelkime į visus XXI amžiaus Seimo rinkimus: 2000 metais kairieji bendrai gavo apie 800 tūkst., 2004 m. virš 700 tūkst., 2008 m. apie 500 tūkst., o 2012 m. vėl virš 700 tūkst. balsų.

Taigi matome, kad kairieji turi gana pastovų apie 700 tūkst. balsų elektoratą, o dešinieji (konservatoriai su visų rūšių liberalais) bene dvigubai mažiau – nesutelkia net 400 tūkst. Tad sugrįžti į valdžią 2008 metais Tėvynės sąjungai pavyko atsitiktinai, pasinaudojant nubyrėjusiais 200 tūkst. kairiųjų balsais, kurie atiteko Arūno Valinsko sukurtai artistų partijai.

Po ketverių metų kairiųjų rinkėjai A.Valinsko kompanijai atsilygino už suokalbį su dešiniaisiais - visai sunaikino.

Todėl tiesus ir atviras kalbėjimas, kokio norėjo V.Landsbergis partijoje, turėjo būti toks – su lyderiu A.Kubiliumi dešiniesiems valdžia nesišviečia labai ilgai. Net ir su labai dideliais pinigais (Seimo rinkimų kampanijai I ture savo Antakalnio apygardoje oficialiai A.Kubilius išleido daugiausiai iš visų kandidatų Lietuvoje – veik 90 tūkst. Lt).

Ir net su nesustabdomu A.Kubiliaus nuliberalėjimu (pvz., jo požiūris į gimtą kalbą – kitataučių asmenvardžių rašybą, į valstybingumo susinimą centralizuojant ES, į modernumo, laisvos rinkos išaukštinimą, į politikos ekonomizavimą, ir pan.).  

Manau, kad būtent tokia situacijos analizė bei prisiminimai, kad 1996 m. bendra dešiniųjų suma buvo gerokai virš 600 tūkst., ir paskatino legendinį Vytautą Landsbergį bandyt sugrįžti į Lietuvos politiką.

Tačiau jo paties užaugintas partijos elitas, labai išsigandęs pažadėtų savo gimdytojo permainų, jį su pašaipomis ir atstūmė (R.Juknevičienė:„Bandau įsivaizduoti Brazausko - Butkevičiaus dvikovą tokiomis pat aplinkybėmis ir esu tikra, kad Brazauskas dabartinį socialdemokratų pirmininką sutriuškintų be kovos“).

Nieko netikėto: daug istorinių asmenybių - Šarlis de Golis, Lechas Valensa, Vaclavas Havelas taip pat pasitraukė iš didžiosios politikos lydimi savųjų pašaipų.

Ir visgi skaičių magija būtų patraukli: Sąjūdžiui minint 25 metus, Tėvynės sąjungai 20 metų, buvęs Sąjūdžio pirmininkas ir Tėvynės sąjungos įkūrėjas 80-metis Vytautas Landsbergis sugrįžta.

Bet nesugrįžo.

Todėl, matyt, ir visą trečią savo dešimtmetį Tėvynės sąjunga turės tenkintis tuo keistu A. Kubiliaus dualizmu - moderniu konservatizmu su Algio Ramanausko - Greitai intelektualumu, Viliaus Navicko (buvusio Vilniaus mero) inovatyvumu, Vito Matuzo verslumu ar nacionalinės svarbos programomis - 2V, 2T ar 4K.

 

 

2013 05 01

Sesuo Nijolė Sadūnaitė          Atviras laiškas su disidentiškais pamąstymais LAT pirmininkui G. Kryževičiui

Jūsų valia, pone Aukščiausiojo Teismo pirmininke, Lietuva tampa uždarųjų teismų šalimi.

Jums ne paslaptis - teisėtvarka besidominti visuomenė vis dažniau išprašoma iš teismų posėdžių salių. Arba posėdžiams parenkamos tokios ankštos patalpos, kad stebėtojai į jas nebegali patekti.

Tad besidomintieji aplimpa uždarytas duris. Klausosi. Yra priversti bandyti įžvelgti vidun pro raktų skylutes.

Nenuostabu, kad po Lietuvą plinta gandai iš teismų - kam ką pavyko nugirsti.

Balandžio 3-ąją Raseinių teismas nagrinėjo senelių Kedžių prašymą leisti matytis su anūkėle Deimante. Posėdis irgi buvo uždaras. Lauke už durų likę žmonės pasakoja: pirmiausia teismas prigąsdino senukus. Kad jie nedrįstų  papasakoti, kas vyko salėje. Tai esą paslaptis. Seneliai mat net ir svajoti nebeturėtų apie pasimatymus su anūkėle. Ši, atseit, jų ir akyse matyti nenorinti. Kaip ir tetos. Kaip ir vaikystės draugų, su kuriais ilgai bendravo.

Pačios Kedytės salėje nebuvo. Jos vardu kalbėjo kažkokia psichiatrė ar psichologė. Ir teismas įtikėjo, kad Deimantė ją, tą psichologę, išties įgaliojo už save liudyti.

Negaliu pasakyti, kiek tiksliai viską perpasakojo išvarytieji už Raseinių teismo durų. Bet aš ne kartą buvojau Klonio gatvėje Garliavoje iki gegužės 17-osios ryto košmaro. Ne kartą bendravau su Deimante - ne pagal metus brandžia mergaite. Valinga mergaite. Todėl manęs visiškai nejaudina, ką kas įdėjo į psichologe pasivadinusiosios lūpas. Mane labiau sujaudino vieša Laimos Stankūnaitės panika. Jos tvirtinimas, kad Deimantei blogai, kad jai skauda galvą ir pilvuką, dėl ko jos turinčios apleisti Lietuvą ir išvykti pas nežinomus geradarius.

Ar Deimantei galvą skauda dėl to, kad, kaip buvo galima suprasti iš vieno teisėjo žodžių, jai yra „plaunamos smegenys“? Ir mergaitės nepavyksta palaužti? Ir todėl ji taip atkakliai slepiama nuo visuomenės?

Ateina gegužė. O į šį mėnesį pagal kažkieno komandą atkelti daugelio skandalingųjų bylų nagrinėjimai. Daugelio bylų. Nors aukščiausiu lygiu buvo prašoma nedaryti tarp teismų posėdžių niekuo nepateisintų ilgų pertraukų.

Kokius siurprizus mūsų nepriklausoma teisminė valdžia rengia Lietuvai gegužę?

Kai Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovavo Aloyzas Sakalas, buvo ryžtasi neboti sąjūdinių nuostatų ir teismuose palikti sovietinius, kažkada mus persekiojusios sistemos teisėjus. Neliustruoti ir sistemai talkinusieji psichiatrai.

Manau, tokių „tautos atstovų“ kaip Artūras Paulauskas iniciatyva Baudžiamajame kodekse dingo skirsnis, numatęs baudžiamąją atsakomybę teisėsaugininkams. Gal tai lėmė, kad Medininkų žudynių byla buvo žlugdoma nuo pat įvykio vietos apžiūros ir pirminės gyvo išlikusio Tomo Šerno apklausos. Lietuvos VSD ėmėsi nusikalstamų veiksmų prieš trylikametę Eglę Kusaitę ir jos artimuosius, parengė Vytauto Pociūno nužudymą.

Bet, kaip ir reikėjo tikėtis, nusikaltėliai su togomis prieina liepto galą. Kažkas Marijai Milinienei, kaip ji teigia, duoda perskaityti pedofilijos istorijos bylas, nors ji yra tik eks-teisėjo žmona, ir ji pradeda teismo procesus televizijos ekranuose.

Teismai liudytojais kviečiasi tuos, kurie atsiskleidė kaip provokatoriai, ir prokurorus, atsakingus už baisių nusikaltimų tyrimų žlugdymą. Kauno apygardos prokuroras Kęstutis Betingis tvirtina - duotų jam gyvą Drąsių Kedį, jis iš jo išmuštų reikiamas žinias. Kaip čia man neprisiminti mane tardžiusiųjų kagėbistų. Jie sakydavo, kad ir iš negyvėlio gali išgauti prisipažinimą. Gal ir K. Betingis apie tai jau mąsto?

Tie patys prokurorai-liudytojai nesureagavo, kai jų informatorius su baudžiamojo nusikaltimo uodega Mindaugas Žalimas teisme parodė, kad apkaltinti policininkus kriminalistus jį vertė šiandieninis teleprodiuseris Virginijus Gaivenis.

Kai okupacijos sąlygomis mes surengėme mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, lietuvių kolaborantai organizavo kontramitingą Katedros aikštėje. Kas jame buvo kalbama, galima paskaityti atsivertus tų laikų „Komjaunimo tiesą“.

Bet ta pati „Komjaunimo tiesa“, arba kitaip – vainauskinė žiniasklaida, ėmėsi energingo visos Lietuvos „smegenų plovimo“ artėjant gegužę suplanuotiems įvykiams. Tik šį kartą Laimos Lavastės, to provokatoriaus, kuris Klonio gatvėje prieš telekameras vis intensyviai žegnodavosi, ar buvusio Tarybų rajono milicininko K. Jovaišo pastangomis siekiama įteigti daliai žmonių, vis dar norinčių tikėti, kad Lietuvoje yra teisingi teismai, kad taip yra iš tikrųjų. Tai yra, kad teismai nesivadovauja Jūsų nurodymu išpjauti „Lietuvos pūlinį“.

O gal visus „pūlinius“ su visais kitaip manančiais apie Lietuvos teisinę sistemą, su Klonio gatvės „patvorinių minia“, pasiryžusia siekti tikrai teisinės demokratinės valstybės, ir tuo tapusia pavojinga ne tik buvusiesiems, bet ir meilės Tėvynei nepažinusiems buvusių kolaborantų vaikams, susodintiems į vadovaujančias pozicijas pradedant Konstituciniu ir Aukščiausiuoju teismais.

Mane, kaip ir kitus čekistinę valstybės valdymo tvarką kritikavusius ir kritikuojančius, vainauskinė žiniasklaida ne kartą vadino „teroristų rėmėjais“. Matyt, tokia aš ir esu, nes paakinta prokuroro Artūro Urbelio patarimo jo priimtą sprendimą dėl V. Pociūno nužudymo „skaityti tarp eilučių“, leidžiu sau galvoti, kad to nusikaltimo užsakovai yra Lietuvoje. Ir kad prokuroras A. Urbelis nusikaltimo užsakovus būtų suradęs, jei būtų išmušęs (čekistų išsireiškimas) iš Gedvydo Vainausko, jį ištardydamas, kas užsakė jam dergti nužudytąjį pareigūną, net pačiam perrašant jau žurnalistės parengtą dezinformaciją. O tas protu nebesuvokiamas melas apie E. Kusaitę po sprogimų Bostone: ar tai tik G. Vainausko įsiteikimas prokurorui Mindaugui Dūdai, ar jau galėtume kelti versiją, kad abu čečėnų laisvės kovotojus sukompromitavę jaunuoliai taip pat buvo putiniškosios FSB aukos, panaudotos, kaip sakydavo čekistai, „v tiomnuju“, tik jau anapus vandenyno?

Pone Aukščiausiojo Teismo pirmininke, Jūs po savo sparnuotojo posakio apie „Lietuvos pūlinį“ nematėte reikalo atsistatydinti. Todėl aš, kaip kitaip mąstanti, nebesijaučiu Lietuvoje saugi. Kaip manote, ar nevertėtų ir man, kaip čečėnams Gatajevams, pasiprašyti politinio prieglobsčio Suomijoje? Kadangi teisminio klano požiūriu jų Lietuvoje aš taip pat esu pūliniu?

Linkėdama Dievo palaimos mūsų Tėvynei,

sesuo Nijolė Sadūnaitė
 

 

2013 04 27

Povilas Gylys.                                                   Kaip „galingoji“ N.Venckienė bus daroma nusikaltėle

Kai skaitai ekskomjaunuolišką spaudą ar kai žiūri ekskomjaunuolių vedamas laidas, jauti, kad tavimi, tavo protu, tavo nuojauta dažnai bandoma manipuliuoti, suformuoti tokį požiūrį į svarbius reiškinius, kuris yra patogus kažkam, tačiau prieštarauja faktams ir sveikai nuovokai.

Anądien, žiūrėdami vieną televizijos laidą,  galėjome įsitikinti, koks galingas ginklas yra manipuliacinė žurnalistika. Tais atvejais, kai siekiama ne išsiaiškinti tiesą, o įbrukti savo ar kažkieno užsakytą nuomonę, išryškinti vienus  faktus ir nutylėti kitus, iškelti vienus žmones ir sumenkinti kitus, kalbėti apie tikrąją, bendrojo gėrio siekiančią žurnalistiką  netenka.

Laidos tikslas, matėsi, buvo dvejopas: pirma, įtikinti žmones, jog garsiosios pedofilijos istorijos nebuvo ir kad visi su ja sieti žmonės yra nekalti. Maža to – jie, t.y. A.Ūsas, J.Furmanavičius, yra apšmeižti, kad dėl to daugiausia yra kalti tie, kurie kėlė pedofilijos ir su ja susijusių žūčių klausimus. 

Vadinasi, pirmieji turi teisę nubausti kaltuosius – tuos, kurie mano, jog pedofilijos faktas yra realus ir žūtys  mįslingos. Paraleliai buvo šiurkščiai peršama mintis, kad pedofilijos istoriją išgalvojo ir žmonių žūtis organizavo grupė, kurios vadeiva yra buvusi teisėja su savo šeima ir pagalbininkais. Ta grupė esą tokia galinga, kad jos bijojo ir bijo ne tik  policininkai, prokurorai, teisėjai, bet ir valstybės vadovė .

Visa laida dvelkė farsu tiek formos, tiek turinio požiūriu. Akiplėšiškai, įžūliai šališką poziciją užėmusi laidos vedėja – tai tampa tos laidos dėsningumu - neleido gudriai parinktiems laidos dalyviams, taip pat žiūrovams net pagalvoti, kad vaikas pedofilų buvo seksualiai išnaudojamas, jog vaiko tėvas galimai tapo galingo klano auka, kad jo sesuo visomis išgalėmis stengėsi apginti vaiką ir kad, pagaliau, pedofilija įtariami žmonės galėjo būti pašalinti to paties klano pastangomis.

Visus mus buvo bandoma įtikinti, kad teisėjos vadovaujamos grupuotės galios yra milžiniškos, ir ji yra praktiškai užvaldžiusi šalį.

Sustokim minutėlę ir pasvarstykim. Jeigu ta N.Venckienės vadovaujama grupuotė tokia stipri, kodėl ji pralaimi praktiškai visas teisines procedūras, kodėl, būdama visagalė, ji negali apsiginti nuo fizinės ir psichologinės agresijos, kodėl politinis elitas vieningai priima jai nepalankius sprendimus? Kodėl grupuotės kontroliuojama šalies vadovė tyli, pasyviai stebi, kaip teisiškai ir politiškai susidorojama su „galingąja“ teisėja ir  jos aplinka, kurių įtakoje ji esą yra?

Didelė visuomenės dalis mano, kad tikrovė yra kitokia. Jos nuomone, kita galinga grupė, apimanti žiniasklaidos, teisėsaugos, politinės sistemos dalį, siekia žmonėms išplauti smegenis (nukentėjusiam vaikui, įtariu, per pastaruosius metus smegenys taip pat intensyviai plaunami). Jai žūtbūt reikia žmonių galvose blokuoti mintį, kad mūsų šalyje gali egzistuoti VIP-inė (VIP – very important person) pedofilija, kad  jos žmonės gali būti atsakingi už visą grandinę  nusikaltimų ir įteigti požiūrį, jog visi, kurie galvoja kitaip, yra nusikaltėliai arba, geriausiu atveju, nevispročiai.

Kaip tik ši grupė savo tikslams yra pajungusi  didžiules galias. Tai jos, o ne Garliavos mergaitės gynėjų bijo dalis policininkų, prokurorų, teisėjų ir politikų. Tos galios tokios didelės, jog jos iki šiol leido sau naudinga linkme pakreipti vos ne visų valstybės institucijų veiklą. Jos įtaka driekiasi nuo vaikų teisių institucijų, iki, rodos, pačios Prezidentės. Tos galios privengia ir dalis politinių partijų lyderių. Tai rodo ir 80-ties  seimūnų  iš  Juodojo Lietuvos  sąrašo sprendimas  leisti suimti, t.y. fiziškai pasiimti ir  kontroliuoti dabar jau politikę N.Venckienę.

Norite įrodymų? Prašom. Pavyzdžiui, ar silpnutė grupelė žmonių, klanelis galėjo pasiekti, kad kita dalis žiniasklaidos pritiltų ir nematytų bei negirdėtų mergaitės pagrobimo iš, pabrėžiu, normalių, senelių Kedžių namų vaizdų ir garsų? Nors apskritai jie interneto dėka yra vos ne visuotinai prieinami. Kokia jėga galėjo priversti 80 Seimo narių iš Juodojo Lietuvos sąrašo balsuoti už N.Venckienės SUĖMIMĄ? Juk, pirma, mūsų parlamentas žeminančiomis aplinkybėmis negavo esminės vaizdo medžiagos, iš kurios būtų matyti, kaip iš Kedžių namų, kaip nepatogūs liudininkai, pašalinami jų šeimininkai ir artimieji, kaip koviniu veiksmu užlaužiamos rankos teisinę neliečiamybę turinčiai teisėjai, kaip advokatas G.Černiauskas neša mergaitę, kokios fizinės ir psichinės būsenos buvo grobiama mergaitė ir t.t. Kadangi  esu gerai susipažinęs  su Gegužės 17-os  dienos byla, galiu teigti: yra pagrindo manyti, jog byla prieš N.Venckienę buvo kurpiama, fabrikuojama ir kad tam  galima rasti ir  kriminalinių, ir politinių motyvų. Antra vertus, suėmimas yra akivaizdžiai neadekvati kaltinimams kardomoji priemonė, patvirtinanti versiją, jog norima fiziškai  „išimti“ N.Venckienę iš viešosios  erdvės  ir taip bent politiškai ją izoliuoti. O gal ir daugiau...

Tie, kas neprarado analitinių savybių, mato – kaip sukamas žiniasklaidos ir teisėsaugos ratas. Jeigu kažkada dėmesys buvo fokusuojamas į pedofiliją ir keistas žmonių žūtis (kas dar tiki, kad A.Ūsas mirė sava mirtimi?), tai dabar visuomenė ruošiama naujai istorijai – kaip N.Venckienė ir jos aplinka išgalvojo pedofilijos istoriją ir kaip ji organizavo nekaltų žmonių šmeižto kompaniją ir net jų nužudymą. Ekskomjaunuoliška žiniasklaida jau nemažai nuveikė „užmozodama“ tikrą visos tos dramos vaizdą ir kurdama N.Venckienės, kaip nusikalstamos grupės organizatorės, įvaizdį. „Galingoji“, vos ne visas svarbiausias šalies institucijas valdanti N.Venckienė, bus „silpnųjų“, „teisiųjų“, jėgų sutramdyta. Mano žiniomis, naujai formuojamame neigiamame propagandiniame fone A.Venckienei ruošiamasi iškelti naujus, gerokai sunkesnius kaltinimus.

Ar po šių žiniasklaidos ir politinių viražų Jūs, mielas Skaitytojau, tebemanote, kad N.Venckienė valdo Lietuvą, jos teisėsaugą ir politikus su Prezidente priešakyje? Ar Jūs vis dar manote, kad šioje šalyje ji gali sulaukti teisingumo?

P. S. Šį straipsnelį rašiau savo darbo vietoje – Seime. Pasidalinsiu naujausia Seimo informacija. Tik ką prie manęs buvo priėjęs vienas Seimo  narys ir paklausė – ką aš darysiu, kai paaiškės, kad N.Venckienė organizavo garsiuosius nužudymus...

Ši žinomo politiko užuomina tik patvirtina mano teiginius, jog ne N.Venckienė valdo sistemą ir kad sistema ruošia susidorojimo su ja scenarijų. Tuo metu „N.Venckienės  valdoma“ Prezidentė reikšmingai tyli. O naujoji nomenklatūra ruošiasi pirmininkauti Europos  Sąjungos tarybai, kuriai ji pristatys mūsų šalį kaip demokratijos  švyturį, kaip valstybę, kurioje šventai laikomasi teisės viršenybės principų.

 

2013 04 17

Dalius Stancikas                                                            Ar Jus tai tenkina, premjere?

Iš kur jūs žinote detales apie garsiausią Lietuvoje pedofilijos bylą? Iš žiniasklaidos priemonių: kas žiūrėjo ar tebežiūri LNK ir „Lietuvos ryto“ televiziją, skaito „Lietuvos rytą“ ar jo internetinį dienraštį, taip pat portalą DELFI – palaiko L. Stankūnaitę ir tiki, kad šioje istorijoje jokios pedofilijos nebuvo.

Tie, kas žiūrėjo TV3, skaitė „Kauno dieną“, Alfa.lt, Balsas.lt portalus – greičiausiai yra N. Venckienės pusėje ir įsitikinę, kad pedofilija buvo.

Įdomus dalykas: dvi žurnalistės (Asta Kuznecovaitė iš „Kauno dienos“ ir Rūta Janutienė iš TV3), kelerius metus buvusios vienos iš pagrindinių šios bylos metraštininkių, vienašališkai stojusios į N. Venckienės pusę ir savo reportažais ar tyrimais patraukusios nemažą dalį kitų piliečių, tik perėjusios dirbti į koncerną „Lietuvos rytą“ staiga neįtikėtinai apsivertė ir pradėjo šios tragedijos vandenis pilti jau ant priešingo malūno.

Gal ir būtų galima šių žurnalisčių „praregėjimą“ laikyti nuoširdžiu, jei tai nebūtų susiję su darbo (atlyginimo) santykiais ir jei „Lietuvos ryto“ bendrovei priklausančiose žiniasklaidos priemonėse nors vienas žurnalistas nors kartą apie šią bylą būtų pateikęs kitokią – N. Venckienei palankią nuomonę.

Priešingai – „perbėgėlė“ A. Kuznecovaitė, prieš tai buvusi aršiausia L. Stankūnaitės kritikė, dabar tapo pagrindine Seimo narės N. Venckienės šmeižėja. Vos ne kasdien šios žurnalistės štampuojami (dažniausiai kartojant tą patį) šia tema straipsniai Lrytas.lt bei „Lietuvos rytas“ dienraščiuose, neva remiantis prokuratūros, policijos ar kitų spec. tarnybų duomenis, jau seniai nieko bendro neturi nei su žurnalistika, nei su tiesa, o yra atvirai nuomonę formuojantys propagandiniai tekstai, kurių tikslas yra dar iki teismo nuteisti, paniekinti ar kuo labiau apdergti nurodytus asmenis. Nesvarbu, kad tuose tekstuose pateikiami vienas kitam prieštaraujantys faktai, viena kitą paneigiančios, su sveika nuovoka nieko bendro neturinčios jėgos struktūrų versijos. Svarbu yra nuolat vykdomas propagandinis juodinimo darbas – nuolatinis vieno iš demokratinės ir teisinės valstybės pagrindų – nekaltumo prezumpcijos niekinimas.

Tokiuose propagandiniuose „Lietuvos ryto“ straipsniuose (pakartoju – paremtuose spec.tarnybų operatyviniais duomenimis) vienąkart matome serijinį maniakinį žudiką D. Kedį, kažkodėl priverčiantį savo vaiką suvaidinti nebūtas scenas, o vėliau planuojantį nužudyti ne tik susigalvotus asmenis iš nebūtos pedofilijos istorijos, bet taip ir buvusį Kauno apygardos teismo pirmininką A. Milinį ir net žiaurųjį agurkinių vadeivą S. Velečką (tikėtina, kad Lrytas ateity šį sąrašą dar plės). Kitąkart, vėlgi remiantis spec.tarnybų duomenimis ir versijomis, šis maniakas iš lietuviško Rembo virsta bevaliu įrankiu savo piktosios sesers, iki tol buvusios nepriekaištingos apygardos teisėjos, kuri ne tik, pasirodo, suplanuoja visas brolio įvykdytas žudynes, bet nurodo nužudyti net ir teisėjo A. Milinio sūnų (nors pats žudikas ir nerastas) vien todėl, kad ... gražuolis teisėjas J. Furmonavičius buvo abejingas į akį kritusiai aikštingajai teisėjai.

Tiek to – apie Lryto kuriamų istorijų atitikimą realybei žinome iš kitos jo žurnalistės Laimos Lavastės pasakų apie mažosios mergaitės imbierais ir blynais kvepiančią, meile ir jaukių namų šiluma persunktą laimę tarp kaukėtų sargybinių, kurią taip šiurkščiai neseniai išsklaidė nesusiderinusi jos mama – dukrelė labai kankinasi, kenčia, yra labai išvarginta, jai nuolat skauda galvą, pilvą. Todėl mums šiandien rūpi ne atskiros tragedijos detalės, bet aplink besisukantys jos politiniai aspektai.

Kiek visa ši paini drama susijusi su socialdemokratais (turiu omenyje, kad tiek paslaptingo asmens nusamdytas advokatas G. Černiauskas, tiek jam pinigus už paslaptingas paslaugas mokantis Kauno rajono meras yra socialdemokratai)?

Kodėl koncernui „Lietuvos rytas“ taip svarbu, kad čia įsidarbinantys žmonės būtų iš anksto angažuoti ar degtų neapykanta kitai šios labai painios tragedijos pusei taip, kad laisvės kovų legendas, tokius kaip disidentę Nijolę Sadūnaitę, pradėtų vadinti "nenugalabytais stribais"?

Kodėl prokuratūra tokius jautrius operatyvinius duomenis, žalias versijas perleidžia tik vienam „Lietuvos ryto“ koncernui? Ar ne todėl, jog tai jau daug kartų išbandyta praktika – kad ir „Snoro“ banko bankroto atveju? O gal todėl, jog  „Lietuvos ryto“ vienas svarbių savininkų ir vadovų – generalinio prokuroro pavaduotojo D. Raulušaičio žmonos dėdė (skandalingos operatyvinės versijos – geras biznis žiniasklaidos versle)? 

Kodėl prokuratūra nuolat viešina šios bylos operatyvinius duomenis, netgi versijas ˜– juk tai tik sunkina tyrimą, leidžia įtariamiesiems naikinti pėdsakus? O gal taip elgiamasi, nes nėra jokių rimtų įrodymų, jokių duomenų, tad siekiama nuteisti be teismo, per sukurtą viešąją nuomonę? Kuo toks teisėsaugos darbas skiriasi nuo 2009 m., kai ji laiku nesureagavo į D. Kedžio išplatintus filmuotus įrašus ir šimtus jo skundų, į pranešimus apie grasinimus, nuo tragiškai nesėkmingos jo paieškos, nuo nepavykusios A. Ūso apsaugos? 

Kuo šis spec.tarnybų ir „Lietuvos ryto“ bendradarbiavimas skiriasi nuo 2006 m. „Lietuvos ryte“ paskelbto (beje, taip pat remiantis spec.tarnybų duomenimis) Vytauto Pociūno šmeižto, neva iškritusio per langą dėl neatsargaus šlapinimosi?

Kuo šis bendradarbiavimas skiriasi nuo „Lietuvos ryto“ puolimų prieš buvusius Piliečių santalkos vadovus – D. Kuolį, J. Kronkaitį, reikalavusius ištirti galimai nusikalstamas spec. tarnybų veikas?

Nebent tuo, kad Garliavos tragedijoje jėgos struktūros savo patikimąja duomenų skleidėja pasirinko kitą žurnalistę – L. Lavastę, garsiąją Bažnyčios nuodėmių tyrėją, sovietmečiu gyvenusią kapitalistinėje Suomijoje, bet dirbusią specialiąja „Komjaunimo tiesos“ korespondente (kokie gi išrinktieji galėjo būti tokiais draugystės tiltais tarp socializmo ir kapitalizmo?).

Nebent tuo, kad šiandien koncernas „Lietuvos rytas“ yra pusiau valstybinis, nes didžiausią jo akcijų dalį – 34 proc., perimtą iš banko „Snoro“, valdo valstybė. Kas konkrečiai valstybei atstovauja šio koncerno akcininkų susirinkime? Koks konkrečiai valstybės atstovas turi prisiimti atsakomybę už nuolatinius ir šiurkščiausius nekaltumo prezumpcijos pažeidinėjimus, už melą ir šmeižtą šio koncerno žiniasklaidos priemonėse?

Kodėl tą dezinformaciją kaip gryną pinigą priima ir daugina tautos atstovai Seime, pvz., Žmogaus teisių komiteto nariai, kurie nepaisydami savo simpatijų ar antipatijų privalėtų tuoj pat stabdyti jėgos tarnybas nuo esmingų Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimo – nekaltumo prezumpcijos nesilaikymo, aiškaus teisėsaugos kišimosi į politiką? Ar Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai teisininkai R. Šimašius, G. Steponavičius, V. Gailius supažindins savo kolegę iš Žmogaus teisių komiteto D. Kuodytę su žmogaus teisėms svarbiu LR Konstitucijos straipsniu:  „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“, dėl kurio nesilaikymo politiniame lygmenyje Lietuva jau ne kartą buvo bausta Žmogaus teisių teisme Strasbūre?

„Manau, kad „Lietuvos rytas“ pamanė, kad aš pamiršau, jog šiandien sueina lygiai mėnuo, kai mūsų šeimai nutiko ši nelaimė. Matyt, tokiu būdu priminė. Kaip aš vertinu tokius dalykus? Šlykščiai. Prisirenka pletkų ir remdamiesi pletkais pradeda rašyti straipsnius“, - taip sunkiai savo širdgėlą slėpė Kauno tarybos narys, politikas ir verslininkas V. Matijošaitis po Lryto  paskleistų  versijų, kad jis ir galėjo būti kaltas dėl žmonos žūties.

„Įdomu, kaip galima nutraukti gyvenimą pačiam surištomis rankomis ir kojomis ir užklijuota burna. Tai labai įdomu", – tokia tyrimui vadovaujančio prokuroro R. Imbraso reakcija į dar vieną „Lryto“ (jau minėtos A. Kuznecovaitės) ir jėgos struktūrų (Vilniaus policijos vadovo K. Lančinsko) bendrą kūrinį „Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa“. „Įvairiausiais gandais apaugusi R.Voinickio mirtis greičiausiai buvo itin kruopščiai parengta savižudybė, o jos priežastis – bandymas išvengti atsakomybės dėl pinigų, pavogtų iš Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos. R. Voinickis artimiesiems skundėsi, kad jam grasinta susidorojimu. Manoma, kad vyras taip mėtė pėdas – nenorėjo, kad būtų laikomas savižudžiu“, - štai tokia Lryto „tiesa“, tiksliau, šmeižtas prieš mirusįjį – vėlgi politiką, Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentą, Tautinių mažumų tarybos pirmininko pavaduotoją, ryžtingai kritikavusį savo tautiečių režimą Baltarusijoje.   

Gana. Cinizmo pavyzdžių per akis, nors pastarieji trys paminėti – vien praėjusios savaitės šedevrai. Ir visi jie nukreipti prieš gana ryškius politinius veikėjus.

Visgi neminėčiau jų (panašių pavyzdžių privačioje žiniasklaidoje apstu), jei abiejuose galuose to cinizmo, kaip minėjau, nestovėtų valstybė: viename jos jėgos struktūros su neteisėtai paskleistomis, nes nekaltumo prezumpciją pažeidžiančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, į politiką besikišančiomis versijomis, kitose – žiniasklaidos koncernas, kurio didžiausias akcininkas ir yra valstybė.

Pagal Konstituciją krašto reikalus tvarko Vyriausybė. O jai dabar vadovauja socialdemokratas Algirdas Butkevičius. Todėl ir klausiu: kaip ilgai gyvensim taip, premjere? Ar Jūs visa tai vis dar vadinat teisine valstybe? Ar Jus tai tenkina? O jeigu ne – ką ruošiatės daryti?

Ir kas, pagaliau, konkrečiai už valstybę atstovauja tiems 34 nuošimčiams „Lietuvos rytas“ bendrovės?

 

 

 

2013 04 17

Tomas Viluckas                                                   Imagologų viešpatavimo era

Žymusis čekų rašytojas Milanas Kundera savo romane „Nemirtingumas” teigia, kad gyvename visuotinio ideologijos virsmo imagologija laikais. Rašytojas mano, kad pastarieji yra pavojingesni už pirmuosius tuo, kad imagologija yra stipresnė už tikrovę, kai ideologija buvo silpnesnė už tikrovę, nes, pasak M. Kunderos, imagologai „kuria idealų ir antiidealų sistemas, kurios [...] veikia mūsų elgesį, mūsų politines pažiūras ir estetinį skonį [...] ne mažiau, nei anksčiau veikdavo ideologų sistemos”.


Imagologas yra vaizdų bei įvaizdžių kalėjas, kurio darbai masinio tiražavimo pagalba pasiekia vartotojų minias. Juos dažniausiai nekritiškai mąstantis žmogus priima už gryną pinigą.

Praėjusią savaitę vykęs Seimo narės Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimo procesas ir jo nušvietimas šalies žiniasklaidoje yra puiki imagologų viešpatavimo iliustracija.

Šiuo atveju kalbama ne apie pačią politikę, bet apie žmones, kurie didžiojoje žiniasklaidoje buvo vaizduojami kaip priekvailių, emocionaliai nestabilių ir bukagalvių veikėjų gauja. Ko verti jau vien su pasimėgavimu, visais įmanomais kanalais ištransliuoti vaizdai, kuriuose sunkaus likimo moteris N. J. (sąmoningai miniu tik jos inicialus, nes ši moteris nėra viešas asmuo) ištikta šoko nevaldo emocijų Seimo pastate. Šis vaizdas turi įtikinti žiūrovus – N. Venckienės rėmėjai psichiškai nesveiki ir pavojingi, tad jų pozicija neverta dėmesio.

Kitas pavyzdys. Mykolo Romerio universiteto docentas Gintaras Aleknonis portalui „Delfi“ apgailestavo, kaip žiniasklaida šiandien parodo seserį Nijolę Sadūnaitę. Jis teigė: „Man labai gaila, kad ją rodo panašiai, kaip kad buvo sovietmečiu. Man šiuo atveju sesuo N. Sadūnaitė yra savotiškas lakmuso popierėlis, nes ji ne tik mąsto, bet ir jaučia visus šituos dalykus. Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man likimas leido atsistoti šalia tokių žmonių kaip N. Sadūnaitė, kurių tikrai nesu vertas.“ Taip pat G. Aleknonis išreiškė tikėjimą, kad atkentėjusi N. Sadūnaitė, kaip ir anksčiau, bus pripažinta teisia vėl.

Reportažų iš mitingų, kur karikatūriškai vaizduojama N. Sadūnaitė, autoriai dažniausiai yra neapsiplunksnavę mergiotės ir vaikėzai, serviliškai besilankstantys savo darbdavių ir redaktorių nuomonėms. Jiems visai nesvarbu, kad prieš juos – gyvas žmogus su savo likimu ir istorija. Juk svarbiausia yra bet kokia kaina „nukalti“ reikalingą jo įvaizdį. Tai reiškia, kad makiaveliškas principas, bylojantis, jog tikslas pateisina priemones, veikia su vis didėjančiu pagreičiu.

Pasirengimas bet kada spjauti į žmogaus orumą, panieka jam yra pagrindinė imagologo nuodėmė. Jo veikla yra priešingybė imago Dei (žmogaus kaip Dievo paveikslo) koncepcijai. Juk krikščioniškoje tradicijoje žmogus yra Dievo atvaizdas, ori asmenybė, dėl kurios gerovės Dievas padaro viską, o imagologui žmogus yra instrumentas, manipuliacinė žaliava, informacinis faršas.

Imagologas yra intelektinis impotentas, nesugebantis būti dvasiškai vaisingas. Todėl jo darbai gali tik kvailinti žmones arba kelti jiems šleikštulį.

 

 

2013 04 12

Povilas Gylys.Seimo „Drąsos kelio“ frakcijos narys
Pedofilijos byla, antipolitika ir 80 seimūnų iš Juodojo Lietuvos sąrašo


Balsavimas dėl N.Venckienės neliečiamybės ryškiai pademonstravo, kaip moraliai puolusi yra mūsų politinė sistema ir kaip smarkiai pakirtęs mūsų šalį yra antipolitikos ir antivalstybiškumo virusas.

Išoriškai vertinant, galima manyti, kad buvo suduotas smūgis N.Venckienės asmeniui, „Drąsos kelio“ judėjimui. Iš tikrųjų, giliau pažvelgus, nuostoliai yra kur kas didesni. Nukentės ne tik Venckų bei Kedžių šeimos, politiškai ir teisiškai persekiojami Klonio gatvės gynėjai, bet ir visa mūsų visuomenė. Nukentės nuo mūsų šalies nuvalstybinimo, dėl jos moralinių pagrindų, vadinasi, ir teisingumo sistemos vis didesnio deformavimo, išderinimo. Jau dabar aišku, jog pedofilijos bylos „permontavimas“, ir paskutinis teismo sprendimas A.Ūso byloje tai patvirtina, turės sisteminių neigiamų pasekmių mūsų šaliai. N.Venckienės byla yra tik dalis strateginio plano ištrinti VIP-inės (VIP-very important person) pedofilijos pėdsakus Lietuvoje.

Po Seimo realios daugumos – socdemų, konservatorių ir liberalų antipolitinio, vadinasi, ir antivalstybinio sprendimo didelę dalį visuomenės apėmė dar didesnis nusivylimas vadinamosiomis politinėmis ir teisinėmis institucijomis. Sakau taip vadinamosiomis, nes iš tiesų jos pasireiškia kaip antipolitinės ir neteisingumą, neteisybę didinančios įstaigos.

Paaiškinsiu – kai kartą manęs vienas vyresnės kartos žurnalistas taikliai paklausė, ar galima politiku laikyti žmogų, kuris negina viešojo nacionalinio ar viešojo lokalaus- tarkim bendruomenės- intereso, sekė mano atsakymas: asmuo, kuris siekia naudos tik sau ar savo partijai, bet nesupranta viešojo gėrio, bendrojo gėrio esmės ir tik dangstosi tuo gėriu, nėra politikas. Jis yra antipolitikas. Tęsiant šią mintį, galima teigti, kad antipolitikas yra žmogus, prisidedantis prie bendrojo blogio kūrimo ir sklaidos. Nacionalinio lygio neteisybė yra viena iš viešojo blogio rūšių, nuo kurio individualiai apsiginti mes praktiškai negalime.

Šių metų balandžio 9 diena į Lietuvos istoriją įeis kaip diena, pažymėta gerai KOORDINUOTO, ORGANIZUOTO ir VIEŠAI CINIŠKO vaivorykštinės koalicijos politinio susidorojimo dėme. 80 Seimo narių, juos siūlau įtraukti į Juodąjį Lietuvos sąrašą, ignoruodami moralinius ir konstitucinius demokratijos principus, nekreipdami dėmesio į akivaizdžius faktus, remdamiesi išgalvotais, taip pat ir pseudoteisiniais, nes neteisingais, argumentais į mūsų akivaizdžiai angažuotos teisėsaugos rankas atidavė buvusią teisėją ir dabartinę politikę.

Nors politinio susidorojimo faktą bando pridengti dalis šališkai veikiančios žiniasklaidos, daug žmonių MATO tą susidorojimą, teisėsaugos naudojimą politiniams tikslams, valdančios nomenklatūros tikslams. Nemaža dalis matančių dar labiau „nusipilietina“ – praranda viltį, kad mūsų valstybė gali atsigauti. Kita dalis, manau, vis labiau suvokia, kad šią valstybę būtina gelbėti ir kad tai galime padaryti tik bendromis pastangomis, solidariai. Tikiuosi, kad vaivorykštinės partinės koalicijos ir teisėsaugos nomenklatūros siautėjimas, priešingai valdančiųjų lūkesčiams, stiprins šias nuostatas, vadinasi, stiprins pilietiškumą, t.y., norą tarnauti valstybės išlikimo ir stiprinimo idealams.

P.S. Po to, kai 80 Seimo narių balsavo prieš teisingumą, aš sau paskelbiau karantiną – neduoti rankos Juodojo Lietuvos sąrašo žmonėmis. Nenoriu užsikrėsti antivalstybiškumo virusu. Tai aukščiausia bausmė, kokią gali skirti atskiras asmuo- inteligentas. Bausmė, kai kas sakys, yra drastiška, bet ir prasižengimas yra rimtas. Tie žmonės, palaikydami neteisybę, prisideda prie viešojo blogio, griauna nematomą, bet tikrai realų, valstybės pastatą.

  

 

 

2013 04 08

Alvydas Rakauskas                                                             Ar vėl matysime „Gulbių ežerą?“

        Jau ne vieneri metai lietuvių kalboje atsirado naujas daiktavardis, kuris iki tol būdavo tik lietuvių kalbos žodynuose. Tai žodis „patvorinis“. Be jokios abejonės tas, kas jį ištarė pirmą kartą turėjo minty panieką, pasityčiojimą, pažeminimą. Aišku, patvoriniu buvo pavadintas ne katinas, pavasariop bliaunantis sunkiai atpažįstamu balsu, ne šuo, kuriam kieme neatsirado vietos, netgi ne pijokėlis, besiilsintis prie nuosavos sodybėlės tvoros po kepenis naikinančios „bambalinio“ alaus  dozės. Šiuo patvorinio vardu užvardintas žmogus, neabejingas našlaitės likimui, tiksliau dešimtys, šimtai žmonių, pabuvojusių Klonio gatvėje Garliavoje, o plačiąja prasme šiuo „patvorinio“ terminu buvo įvardinti netgi 110 tūkstančių žmonių Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje, 2012 – ųjų spalio 14–ąją per rinkimus į LR Seimą balsavusių už violetinę vilties revoliuciją visose valstybės srityse. Tuomet tie žmonės-patvoriniai pasisakė už nesisteminį „Drąsos kelią“. Taigi, „patvorinis“, iš kurio teisūniškas valdžiažmogis ar pinigų skonį pajutęs žurnalistas norėjo pasityčioti, pačiam „patvoriniui“ tapo garbės vardu.
        Kodėl pradėjau nuo šio lietuvių kalbos naujadaro? Todėl, kad mokyklose vis skelbiamos ir skelbiamos savaitės be patyčių. Nes net neraštingas, bet širdį turintis žmogus supranta, jog patyčios veda į mirtį. Ir tuo, kad yra tokios savaitės be patyčių didžiavosi švietimo tiek buvęs, tiek esamas ministras, mokyklų vadovybės. Plojo katučių. Bet nesigirdėjo, kad kas nors būtų paskelbęs akademinius mokslo metus be patyčių. Pavyzdžiui, nesigirdėjo, kad LR Prezidentūros patarėjų korpusas būtų iniciavęs metus be patyčių, penkmetį be patyčių. Na, imkime, kad ir nuo 2013–ųjų balandžio 9–osios ir iki euro įvedimo. Tuomet gal ir visą dešimtmetį ištemptume be sąmoningo kito žmogaus asmens žeminimo, juodinimo, šmeižimo.
        Kitas terminas, kaip patyčia, nuskambėjo iš buvusio aukščiausio Lietuvos pareigūno lūpų. Šis pareigūnas, beje tautos rinktas, lygiai 10 metų reprezentavo mus pasauliui. O tas patyčios pavadinimas apie Klonio gatvės taikius žmones, kad jie - tai  „linčo ištroškusi minia“. Kai 1997 – aisiais gegužę rinkome V. Adamkų į tas pareigas – buvome jam Lietuvos žmonės, buvome bent jau jo rinkėjai ar nerinkėjai, o 2012 – aisiais pasidarėme „linčo ištroškusi minia“. Belieka tik klausti, kodėl, pone Prezidente, Jūs taip šaipėtės iš paprastų Lietuvos žmonių? Ir apie kokį tik Jūsų galvai žinomą ar įsivaizduotą linčą Jūs kalbėjote? Ar mes, rinkdami Jus, suteikėme tuo pačiu Jums teisę mus niekinti?..
        Kokia prasmė kalbėti mokyklose apie savaitę be patyčių, kai pati valstybė pateikė pavyzdį, kaip tai reikia daryti ir su kokiu intensyvumu tai reikia daryti? Faktai kalba patys už save. Nėra dienos, kurią Garliavos, „Drąsos kelio“, taikių protestuotojų prieš nesiskaitymą su žmogumi, netgi kreidelinių spalvintojų atžvilgiu nebūtų liejamas aukščiausio rango žeminimas ir niekinimas.
 Lieka vienas neatsakytas klausimas. Kodėl tie žmonės, kurie žemino, niekino, pravardžiavo į Garliavą važiavusius Mergaitės saugotojus, niekuomet nesistengė atvykti į tą vietą ir pasistengti, na, tiesiog surizikuoti pamatyti viską savo akimis. Kodėl nebuvote, pas tą vaiką, kol jis dar neklykė, ponai ir ponios? Kodėl nepažaidėt su juo? Kodėl nepasivažinėjote dviračiu kartu? Kodėl kartu su tuo vaiku nepadainavote? Net jūsų pareiga buvo ten pabuvoti. Pavyzdžiui, ponia vaikų teisių kontrolierė Edita Žiobienė tikrai turėjo teisę pasakyti smurtui NE. Juk jos, kaip dvynukų besilaukiančios moters, niekas nebūtų drįsęs vilkti per asfaltą. Kodėl nebuvote vaikų psichiatrijos garsusis specialiste Dainiau Pūrai šalia to vaiko Klonio gatvėje, kai jis nieko nesiskyrė nuo tūkstančių nerūpestingų Lietuvos vaikų? Kodėl nebuvote? Ir kas paskui davė teisę kalbėti, elgtis, daryti sprendimus to vaiko likime lyg buvus? Kaip ten su jūsų sąžine, ponai ir ponios? Ar iš tiesų lengviau parašu lape žaloti žmonių likimus, nei pažiūrėti jiems į akis ir išgirsti jų argumentus? Apie kokias savaites be patyčių kalbėsite toliau savo cinišku visažinojimu išsityčioję iš vieno labai konkretaus vaiko sveikatos, psichologinės būsenos, pagaliau iš likimo?
        Atrodo, kad Lietuvoje tapo madinga šaipytis iš žmogaus, kuris nepatogus. Tik tas šaipymasis vyksta tik į vienus vartus ir tik iš viršaus į apačią. Galingesnis tyčiojasi iš to, kuris negali apsiginti. O sričių – nors su vežimu vežk. Prašom, pavyzdžiai!
         Lietuva referendume sako NE atominei elektrinei. Nežinau, kaip taikliau tą elektrinės projektą galima būtų pavadinti? Gal tai Hitachi, gal tai Kubiliaus su Juknevičiene, o gal teisingausia būtu pavadinti Čekuolio elektrine. Taigi, tai elektrinei Tauta jau spalio viduty paskė NE! Net ūkio ministrė B. Vėsaitė per 5 mėnesius suprato, kad tokiai elektrinei ir ji pati sako NE. O galingieji sako „na ir kas, kad Jūs sakėte NE. Mums jūsų NE nieko nereiškia“. Čia kaip kovo 23–ąją ar gegužės 17–ąją. Mergaitės NE nieko nereiškia. Taip pat kaip ir tauragiškių, žigaitiškių NE skalūnų gręžiniam nieko neriškia. Kaip lituanistų ne „W“ raidei lietuvių rašmenyse nieko nereiškia. Žmogus sako, kad nori gerti vandenį iš šulinio, o jam sako „gerk vandenį iš penklitrio „Maximos“ bambalio“. Žmogus sako „ateinu į taikią demonstraciją“, o jam sakoma, kad už tai jis gaus baudą nuo 500 Lt iki 2600 Lt. Žmogus sako, kad jis yra žmogus, o koks nors „laučius“ atrėžia, kad jis yra „neišmanėlis“, jei tas žmogus nori ramiai auginti pasėlius prie Tauragės be kaimynystės su giluminių gręžinių  chemikalų baseinais. Jei žmogus yra prijaučiantis žodžiams „Drąsa“ ar „Tiesa“ -  tai toks “laučius“ tave žemina, vadindamas tai „violetine mase. Tas pats „laučius“ tave žemina vien už tai, kad esi pakrikštytas, skaitai Evangeliją, priklausai Bažnyčiai ir gerbi naująjį popiežių. Ir tas „laučius“, pasirodo, yra tavo paties mokesčiais išlaikomas nacionalinio TV kanalo politologas Vladimiras Laučius (remiamės tik viešais V. Laučiaus, kaip oficialaus LRT darbuotojo pasisakymais ir straipsniais), kuris žemina kitą su piktžiugišku balso tonu, aiškiai duodamas suprasti kaip aukštai yra jis ir kaip žemai esame mes, kuriems ne tas pats, kur yra pagrobtas vaikas, kuriems ne tas pats, ką gersime kartu su skalūniniu vandeniu, kaip dirbsime savo pačių žemę, kaip pragyvensime pasirinkdami nebūti ciniško melo ir neteisingumo buldozerio detalėmis.
         Šis Antradienis! Jame sprendžiamas principinis klausimas. Laikas daryti STOP patyčioms valstybėje! Daug žmonių, kurie dar turi ryšį su savo sąžine, ateis į aikštę prie Seimo , kad pasakytų: STOP NETEISINGUMUI!.
        O tie, neabejingieji iš kitų Lietuvos atokių miestų ir kaimų, kurie negalės nuvykti prie savo išrinkto Seimo, lauks LRT transliacijų, kad pamatytų, kas yra kas. Gal tam, kad vėl išgirstų eilines Seimo patyčias iš orumo ir tiesos pajautimo? O gal Seime užsidegs vilties žiburys? Gal triumfuos sveikas protas, kuris nekaltuosius kviečia ginti ir neleidžia nuskriausti našlaičio? Kas žino, ko laukti teleekrano žiūrovui, kai vieno vaiko likimo sprendimuose įsipynusi nuvarginta neteisingumo patyčiomis visa Lietuva?..
        O gal LRT iš video archyvų šiam antradieniui iškels ir paruoš Lietuvos žiūrovui „Gulbių ežerą“? Sekant tendencijas, - turėtų paruošti. Bent jau atsarginiam planui. Reikalams ne į tą pusę pakrypus.
        Tik ar užteks jiems išminties įžvelgti 1991-ųjų rugpjūčio„Gulbių ežero“ finalą?

        O kol mūsų galingieji laužo galvas, kaip pridengti savo niekšybes, kviečiu visus burtis antradienį 12.00 val. prie Seimo. Kad dar kartą ištarti NE melui, klastom, patyčiom, žmogaus išnaudojimui. Ateikime visi kas galime, kad pasakyti, kad mes gyvi, mes už tėvynę, už jos kalbą, grožį, žemę, tyrą vandenį, už tiesą, už žmogų!
         

         Balandžio 9 d. Seime sprendžiamas ne tik Neringos Venckienės likimas. Seime sprendžiamas visų mūsų likimas. Jei cinizmo buldozeris tą antradienį pervažiuos Neringą, tuomet tas pats cinizmo ir savivalės buldozeris pervažiuos per mūsų kalbą, rašmenis; pervažiuos per mūsų vaikus, priverstus emigruoti; pervažiuos per mūsų gelmių vandens tyrumą, per Lietuvos Žemę; pervažiuos per mūsų troškimus nebūti atomo įkaitais, per mūsų orumą ir tiesos pajautimą. Šis beširdiškumo buldozeris, pervažiavęs  klykiančio Vaiko likimą Garliavoje, vėl įsibėgėja. Laikas sustabdyti cinišką neteisingumą Lietuvoje! 
          Todėl visus judėjimus, visas organizacijas ir jus, paprasti ir vargstantys dėl neteisybių, Dievo numylėti žmonės, kviečiame ateiti balandžio 9 d., antradienį, 12.00 val. prie LR Seimo į mitingą, kad pasakytume garsiai ir drąsiai: 
                     VAIKAI NESKRIAUDŽIAMI!
                     NEKALTIEJI NETEISIAMI!
                     TĖVYNĖ, PONAI PRISIEKUSIEJI, YRA NE TIK JŪSŲ, BET IR MŪSŲ.

 

 

2013 04 05

Povilas Gylys, Seimo narys, „Drąsos kelio“ frakcija    „N. Venckienės komisija“ - teisingumo paieška ar politinis farsas?


Kol kas bene ryškiausias mano kaip grįžusio į politiką žmogaus įspūdis – dalyvavimas vadinamojoje N.Venckienės komisijoje, kuri turėjo nustatyti, ar teisinga būtų atiduoti Seimo narę į lietuviško teisingumo rankas.

Dažnokai mūsų šalyje gali išgirsti klausimą- kam apskritai reikalinga teisinė neliečiamybė. Ir iš tiesų idealioje visuomenėje, kur nenaudojamos juodosios technologijos siekiant susidoroti su politiku, teisėju ar prokuroru , kur neveikia mafijos, teisinės neliečiamybės principas apskritai nereikalingas. Tačiau lietuviškas realus pasaulis yra švelniai tariant neidealus. Jame gali aptikti teisės naudojimo politiniams tikslams atvejų, organizuotų nusikalstamų klanų, kurie siekdami savo grupinių tikslų daro didelę neigiamą įtaką visuomeniniam gyvenimui – politikai, teisėsaugai ir t.t.

Tokios grupės siekia diskredituoti, neutralizuoti sąžiningus viešojo gyvenimo dalyvius, nes pastarieji, gindami viešąjį interesą, trukdo pirmiesiems įgyvendinti savo siekius. Tam gali būti naudojama ne tik žiniasklaida, bet ir politinės bei teisėsaugos institucijos.


Žiniasklaida tokiais atvejais vykdo diskreditavimo, gerų piliečių, žmonių supurvinimo (taip žiniasklaida tampa purvasklaida), o užvaldytos teisėsaugos uždavinys – nuteisti ir nubausti ar bent „patampyti“ neklaužadas – žmones, kurie priešinasi klanų ir grupuočių savivalei.

Deja, tokių atvejų Lietuvoje yra ne vienetai, o šimtai. Man pačiam, grupei nepriklausomybės atkūrime dalyvavusių žmonių taip pat teko patirti tokio „patampymo“ skonį. Taigi yra pagrindo teigti, kad visi tie teisėsaugos veiksmai nėra atsitiktinumas, kad jie tampa dėsningumu liūdijančiu, kad šalis išgyvena sisteminę- moralinę, teisinę bei valdymo krizę.

Kaip pasakyto šviesoje atrodo „N.Venckienės komisijos“ darbas?

Pradėsiu nuo dviejų, mano manymu, absurdiškų dalykų. Pirmas absurdas yra tai, kad „trys karaliai“ - trijų sisteminių partijų lyderiai- A.Butkevičius, A.Kubilius ir E.Masiulis dar prieš pradedant komisijos darbą IŠ ANKSTO pareiškė, kad jie – vadinasi, ir jų vadovaujamos partijos bei frakcijos – palaikys prokuroro D.Valio prašymą panaikinti N.Venckienės teisinę neliečiamybę, ją suimti ir kitaip suvaržyti jos laisvę.

Absurdas glūdi tame, kad tokių, noriu pabrėžti – lyg ir patyrusių politikų pareiškimu teisinės neliečiamybės institutas yra padaromas niekiniu, beprasmiu. Dar daugiau - tai galima laikyti pasityčiojimu iš pačios procedūros.

Jeigu sprendimas iš anksto žinomas, komisijos, kurios daugumą sudaro minėtų politinių jėgų atstovai, darbas siekiant išsiaiškinti tiesą paverčia komisiją bergždžiu dariniu, imituojančiu teisingumo siekį, tačiau realiai tampančiu politinio susidorojimo instrumentu.

Kita absurdiška komisijos veiklos pusė yra generalinio prokuroro D.Valio santykiai su komisija ir Seimu. Prokuroras, argumentuodamas savo prašymą panaikinti teisinę neliečiamybę N.Venckienei, nurodė jos šešias neva nusikalstamas veikas, penkios iš kurių siejamos su praėjusių metų gegužės 17 d. įvykiais Kedžių namo viduje.

Komisijai pateikdami tik popierinius įvykių aprašymo protokolus, tačiau atsisakydami pateikti tiesioginius įrodymus – vaizdo įrašus, prokurorai patys pakliuvo ir Seimą pastatė į kvailą padėtį. Kaip parlamentarai gali susidaryti teisingą nuomonę apie įvykius, jeigu prokurorai vengia pateikti akivaizdžius, neginčijamus nurodymus. Juk abi – tiek rašytinė, tiek vaizdinė – medžiagos (tai prokurorai pripažino) yra vienodai slaptos. Todėl kyla klausimas, kodėl viena slapta medžiaga duodama, o kita – ne. Bet svarbiausia- Seimo komisija turi teisę dirbti su slapta medžiaga.

Negrabus dangstymasis Baudžiamo proceso kodekso 177 straipsniu, kuriame kalbama apie medžiagos skelbimą, viešinimą, kai su slapta medžiaga galinčiai dirbti specialiai Seimo Komisijai galioja kita teisinė norma- Seimo statuto 75 straipsnis, manau, rodo ne prokurorų teisinio išsilavinimo spragas, o jų daug kam nesuprantamą nenorą leisti komisijos nariams suvokti įvykių Klonio gatvėje visumos, tikrojo tų įvykių turinio. Juk geriau vieną kartą pamatyti nei 10 kartų perskaityti.

Kai stebi tokį generalinio prokuroro elgesį, imi abejoti jo elgesio motyvais: ar tikrai svarbiausias Lietuvos prokuroras siekia teisingumo, ar vykdydamas kažkieno nurodymą bando kažką pridengti manipuliuodamas informacija. Kuo ilgiau dirbau Komisijoje, tuo tvirtesnis darėsi mano įsitikinimas, kad Generalinis prokuroras žemina Seimą dėl rimtos priežasties – jis yra prispaustas arba aplinkybių, arba labai galingų žmonių. Juk jis supranta, ar bent turėtų suprasti, kad arogantiškas elgesys su parlamentu yra nesuderinamas su konstitucine mūsų šalies sąranga ir dvelkia priesaikos laužymu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Politologas Kęstutis Girnius tai supranta, tačiau didelė vadinamojo elito tyli. Įdomu, ką apie tai mano absoliučias teisines žinias ir didelį angažuotumą visoje šioje istorijoje demonstruojantys VU teisės profesoriai Egidijus Kūris ir Vytautas Nekrošius.

Manipuliacinę versiją galima patvirtinti kad ir dvylikos sekundžių vaizdo įrašo istorija. Tą įrašą, manau, specialiai delsusi paskutiniu momentu, nes dirbtinai siekė sukurti ceitnoto situaciją, pateikė prokuratūra. Kai rodomas 12 sekundžių epizodas, gali susidaryti įspūdis, kad teisėja priešinosi pareigūnams. Tačiau jei būtų parodyta bent kelių minučių nuosekli įvykių seka, drąsiai galima būtų teigti, kad teisinę neliečiamybę turinti teisėja gynėsi nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų. Taigi tas 12 sekundžių epizodas yra akivaizdus manipuliacinio prokurorų elgesio pavyzdys.

Kad būtų dar aiškiau, pateiksiu sąlyginį pavyzdį. Tarkime, vaizdo kameromis buvo užfiksuota, kaip Seimo narys V.Saulis bando atrakinti stovėjimo aikštelėje stovintį svetimą automobilį. Įrašas trunka lygiai 12 sekundžių. Ar galima teigti, kad Seimo narys bandė apvogti ar nuvaryti svetimą automobilį?

Pagal V.Saulio ir kitų šešių Komisijos narių prieš N.Venckienę balsavusių komisijos narių logiką to dvylikos sekundžių įrašo pakanka Seimo narį apkaltinti neteisėtais veiksmais. Tačiau tikroji istorija tokia-V.Saulis supainiojo netoli vienas kito stovėjusius vienodus automobilius ir bandė atrakinti svetimą automobilį neturėdamas jokių nusikalstamų motyvų. Gal po šio pavyzdžio komisijos ir viso Seimo nariams bus aiškesnis posakis - „Dalinė tiesa gali virsti didžiausiu melu“.

N.Venckienės byla yra didelio proceso, kuriame dalyvauja galingos jėgos, dalis. To proceso dalys yra pedofilijos byla, J.Furmanavičiaus, V. Naruševičienės, A.Ūso žūtys, R.Ivanausko, generolo V.Račkausko ir kitų aukštų policijos pareigūnų bylos. Kukliu to juridinio, nors ir neteisingo, proceso elementu galima laikyti ir mano asmens tampymą po teismus. „Nusikaltau“ tuo, kad dalyvavau pilietinėje protesto prieš prievartinį mergaitės paėmimą akcijoje.

Žmonių sąmonėje tvirtėja nuojauta, kad kažkokia galinga jėga bando sunaikinti kiekvieną, kuris suabejoja oficialia, daugelio prokuratūrų ir teismų įtvirtinta Garliavos įvykių versija.

Mūsų šalis yra parlamentinė respublika, turinti tik kai kuriuos prezidentinės respublikos bruožus. Vadinasi, parlamentas yra svarbiausia politinė institucija, kuri turi ne tik teisę, bet ir pareigą išsiaiškinti, ar su N.Venckiene nesiekiama susidoroti ir kartu atsiimti iš nerinktų žmonių jai, kaip Tautos interesus turinčiai atstovauti institucijai, priklausančią valdžią.

Tačiau šis Seimas, kaip ir ankstesni seimai, rodos, neturi noro ir jėgų pakovoti už teisybę ir taip atgauti savo politines bei moralines galias.

 

 

2013 04 04

Aurelia Stancikienė, Seimo narė, „Drąsos kelio“ frakcija           Kodėl meluojama apie D. Kedžio dukros sveikatą?

Trylika Seimo narių, atstovaujančių penkioms frakcijoms, kreipėsi į atsakingas valstybės institucijas, prašydami paaiškinti, kaip valstybė saugo ir prižiūri mažametę Garliavos mergaitę, jei jos mama skundžiasi, kad mergaitė labai iškankinta ir serganti. Kodėl mamos pateikiama informacija kardinaliai skiriasi nuo oficialios valstybės institucijų pateikiamos informacijos apie mergaitės būklę ir kas šioje istorijoje sako netiesą? Supažindiname su šiais Seimo narių raštais ir klausimais valstybės pareigūnams.

Laikinai einančiai pareigas Vaiko teisių kontrolierei Aušrinei Burneikienei ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorei Odetai Tarvydienei.

Žiniasklaidoje 2013 m. kovo 15 d. paviešintas š.m. sausio 20 dienos L. Stankūnaitės vaizdo įrašas, kuriame ji teigia matanti „kaip kenčia dukrelė – jai nuolat skauda galvą, pilvą, mes labai kankinamės, esame iškankintos ir išvargintos, su dukrele esame labai pavargusios“, kad jos „sveikata kiekvieną dieną vis blogėja, tris mėnesius vaikštau ištinusiomis akimis, kankina baisus skausmas, galvos skausmas, širdį skauda, jaučiuosi labai blogai, kankina nemiga“, kad nei ji, nei jos dukra niekam nerūpi ir todėl L. Stankūnaitė nori išvykti į užsienį.

2013-03-15 surengtoje spaudos konferencijoje Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičienė teigė, kad L. Stankūnaitės dukra „linksma, jinai džiaugiasi, kad dabar yra su motina, kad ji lanko mokyklą, kad ji gali bendrauti su vaikais“, nors dar visai neseniai ta pati pareigūnė Lina Juškevičienė savo tarnybiniuose pranešimuose 2012-12-04 ir 2012-12-31 yra rašiusi, kad „mergaitė liūdna, prislėgta“. Šie L. Juškevičienės pranešimai atitinka L. Stankūnaitės viešai nusakytą mergaitės būklę.

2013-03-15 internetinis dienraštis „Lrytas.lt“ straipsnyje „L. Stankūnaitės dukra papasakojo apie gyvenimą Venckų namuose“ paskelbė, kad L. Stankūnaitės dukra buvo apklausta Kauno miesto apylinkės teisme dėl jos buvusios globėjos Neringos Venckienės ir jos aplinkos galimai padarytų nusikaltimų. Taip pat teigiama, kad šioms apklausoms neprieštaravo Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai. Apie tokias apklausas patvirtino ir pati L. Stankūnaitė 2013-03-17 „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje.

Kadangi Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius yra L. Stankūnaitės dukters įstatyminis atstovas baudžiamoje galimos pedofilijos byloje, o Vaiko teisių tarnyba yra atsakinga už valstybės saugojamos šios mergaitės socializaciją ir tinkamas jos teises, minėtų institucijų prašėme atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kokia iš tiesų yra L. Stankūnaitės dukters būklė ir kas meluoja šioje istorijoje?

2. Kokių imsitės priemonių gerindami mergaitės būklę?

3. Kodėl L. Stankūnaitė teigia, kad jos dukra niekam nerūpi, taigi, ir Vaiko teisių apsaugos specialistams?

4. Ar L. Stankūnaitė yra stabilios būsenos ir gali deramai prižiūrėti vaiką?

5. Kada sako tiesą L. Juškevičienė: ar viešai, ar savo tarnybiniuose pranešimuose?

6. Kaip bus įvertintas toks L. Juškevičienės skleidžiamas dezinformavimas, grubiai besikertantis su Valstybės tarnybos įstatymu ir valstybės tarnautojo etika?

7. Ar po šios istorijos manote, kad Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičienė yra vis dar tinkama atstovauti nukentėjusią mergaitę galimos pedofilijos byloje?

8. Ar po šios istorijos galima pasitikėti teismui teikiamais Vaiko teisių apsaugos darbuotojų ir psichologų pranešimais apie mergaitės būklę ir jos galimą nenorą susitikti su seneliais, kuriais remiantis teismas priima sprendimus?

9. Ar tiesa, kad L. Stankūnaitės dukra buvo apklausta dėl jos buvusios globėjos N. Venckienės galimų nusikaltimų ir tam neprieštaravo Vaiko teisių apsaugos darbuotojai?

10. Jei tai tiesa, dėl kokių priežasčių pasikeitė Vaiko teisių apsaugos tarnybos nuostata, nes anksčiau tarnybai vadovaujanti E. Žiobienė griežtai prieštaraudavo prieš bet kokias mergaitės apklausas netgi galimos pedofilijos byloje, kur mergaitė yra nukentėjusioji, motyvuojant, kad taip yra sunkiai traumuojamas vaikas?

11. Ar mergaitės sveikata nepablogėjo nuo šių jos tardymų?

12. Ar Vaiko teisių atstovai dalyvavo visose mergaitės apklausose?

13. Ar galite garantuoti, kad mergaitė šiais metais nebus išvežta į užsienį?

14. 213-03-23 Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičienė internetiniame tinklapyje „Tiesos.lt“ teigia, kad yra daugiau nuo pedofilijos nukentėjusiųjų vaikų, bet atsisako pateikti tokią statistiką. Prašome informuoti kiek ir kokie vaikai yra nukentėję nuo pedofilijos ir kaip jie šiuo metu yra prižiūrimi?

15. Ar vaiko teisių apsaugą įgyvendinančios ir užtikrinančios valstybės institucijos žino, kur ir kaip gyvena antroji mergaitė, ar palaiko su ja ryšį, kada paskutinį kartą gavo kokių nors žinių apie nepilnametę Lietuvos pilietę, gyvenančią Vokietijoje?

Vidaus reikalų ministrui Dailiui Barakauskui.

2013-03-15 žiniasklaidoje paviešintas š.m. sausio 20 dienos L. Stankūnaitės vaizdo įrašas, kuriame ji teigia matanti, „kaip kenčia dukrelė – jai nuolat skauda galvą, pilvą, mes labai kankinamės, esame iškankintos ir išvargintos, su dukrele esame labai pavargusios“, kad jos „sveikata kiekvieną dieną vis blogėja, tris mėnesius vaikštau ištinusiomis akimis, kankina baisus skausmas, galvos skausmas, širdį skauda, jaučiuosi labai blogai, kankina nemiga“, kad „nebegaliu gyventi tokioje kankynėje, esu labai pavargusi ir išsekusi“, kad nei ji, nei jos dukra niekam nerūpi, kad ji nepasitiki Lietuvos kriminaline policija ir todėl nori išvykti į užsienį.

2013-03-15 surengtoje spaudos konferencijoje Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis, kaip ir 2013-02-28 vidaus reikalų viceministras Žimantas Pacevičius atsakyme Seimo nariams paneigė L. Stankūnaitės žodžius apie blogą vaiko socializaciją, teigdami, kad „vaikas gyvena pilnavertį gyvenimą“. Tačiau čia pat A. Matonis pabrėžė, kad „turime pakankamai daug informacijos, kad grėsmių dar yra – nuolat grasinama susidorojimu viešoje erdvėje, sklinda raginimai surasti, kur gyvena mergaitė ir ją pagrobti“.
2013-03-21 Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis žiniasklaidai teigė, kad „pareigūnai necenzūruoja L. Stankūnaitės ryšių ir nenurodinėja, su kuo jai bendrauti, ji gali bendrauti su kuo nori visomis priemonėmis: „ji turi kompiuterį, internetą, telefoną. Svarbiausia, kad tai nekeltų jai grėsmės. Mes neturime jokios teisės domėtis ir tikrai nekontroliuojame žmogaus asmeninio gyvenimo“, – tikino pareigūnas. „Kažkas jai patarinėja ir blogai, tačiau aš vis dar tikiuosi, kad visa tai greitai baigsis“, – tą pačią dieną žiniasklaidai teigė ir policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis.

2013-03-23 per LNK televizijos naujienas buvo pranešta, kad „L. Stankūnaitė susitaikė su Kriminalinės policijos biuru ir atsiėmė skundą dėl pareigūnų sprendimo nenaikinti apsaugos jai ir jos dukrai“.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje, kurioje yra keturi negyvi žmonės, teisėsauga padarė labai daug klaidų, kad L. Stankūnaitės pateikta informacija iš esmės prieštarauja policijos ir Vidaus reikalų ministerijos pateikiamai viešai informacijai, kad policijos saugomi asmenys (L.Stankūnaitė ir slaptas liudininkas M. Žalimas) neseniai pareiškė besijaučiantys nesaugūs, prašome atsakyti į šiuos klausimus:

1. Ar Jūs asmeniškai domitės L. Stankūnaitės ir jos dukros saugojimo aplinkybėmis ir kontroliuojate policijos pareigūnų veiksmus?

2. Kokia šiuo metu yra vaiko būklė ir kas sako netiesą – L. Stankūnaitė ar viceministras Ž. Pacevičius ir Kriminalinės policijos biuro viršininkas A. Matonis?

3. Ar L. Stankūnaitė yra stabilios psichikos ir gali visiškai atsakyti už savo ir vaiko veiksmus?

4. Ar atlikote tyrimą, kodėl nuo 2009 metų Kriminalinės policijos biuro saugoma L. Stankūnaitė būtent dabar pasijuto nesaugi ir pradėjo nepasitikėti Lietuvos policija?

5. Kaip policija gali garantuoti tinkamą apsaugą mergaitei ir L. Stankūnaitei, jei turėdama duomenis apie grasinimus per tiek laiko nepajėgia neutralizuoti grasinančių asmenų?

6. Ar valstybei labai brangiai kainuojanti apsauga yra tik buvimas šalia saugomų asmenų, jei visos kitos susisiekimo priemonės – internetas, kompiuteris, telefonas yra nekontroliuojami, jei policijai buvo naujiena L. Stankūnaitės pareiškimas socialiniame tinkle ir policija nežino, su kuo jos saugomi asmenys bendrauja ir kas L. Stankūnaitę ragina išvykti?

7. Ar yra nustatyti asmenys, darę įtaką L. Stankūnaitei skubiai išvykti į užsienį – jai nepažįstamą aplinką?

8. Kokie šiuo metu yra policijos ir L. Stankūnaitės bei policijos ir liudininko M. Žalimo santykiai?

9. Ar galite garantuoti, kad šiais metais svarbiausia šios bylos liudininkė – mažametė mergaitė nebus išvežta į užsienį?

 

 

2013 04 02

Neringa Venckienė, Seimo narė                                12 sekundžių vaizdo ir kasdienio šmeižto farsas

Liekant vis mažiau laiko iki pirmųjų mano tėvų namų Garliavoje šturmo metinių, kai panaudojant brutalią 240 policijos pareigūnų jėgą iš savo kasdienės ir jaukios aplinkos buvo jėga išplėšta mano dukterėčia, Generalinė prokuratūra su jos viršininku D.Valiu priešakyje skiria vis daugiau pastangų ir dėmesio, kad 2012 metų gegužės 17-osios akcija būtų kuo labiau aplipinta netiesa ir šmeižtu.
Ne Seimo narės teisinės neliečiamybės klausimas yra šio drastiško policijos šturmo esmė. Visa sistema tarsi dirba tam, kad gėdinga akcija taptų eiline operacija, kuri būtų visam laikui ištrinta iš visuomenės atminties. Kad visi pamirštų, jog nepriklausomos Lietuvos pareigūnams neskauda širdies net vagiant iš šiltų namų mažą, klykiantį vaiką.
Siaubingosios gegužės 17-osios dienos momentai – jau niekada neišdilsiantys iš atminties mano gyvenime. Niekados nepamiršiu pareigūno, išsukusio ir sužalojusio man ranką tam, kad L. Stankūnaitė, ištikima buvusio kaltinamojo pedofilija A. Ūso draugė, turėtų visas galimybes naudoti prievartą prieš mažametę savo dukrą, pripažintą nukentėjusiąja pedofilijos byloje, kurios parodymai nesutampa su L. Stankūnaitės...
Trūksta žodžių apsakyti regėtam baisumui ir šlykštumui. Neįmanoma apsakyti to, kas buvo daroma su maža mergaite, apibūdinti tos prievartos, kuri buvo nukreipta prieš ją. Galima tik įvardyti – tai, kas įvykdyta mano tėvų namuose, buvo ne ,,teismo sprendimo įvykdymas“, o brutaliausias prievartinis mažametės mergaitės pagrobimo aktas. Brutaliausias jos valios nepaisymas, smurtavimas, klaikus teroras.
Bet grįškime prie klausimo dėl vaizdo įrašo.
Tarkime, taip viskas ir buvo kaip teigia D.Valys, bet kodėl prokurorai tuomet nesiryžta parodyti savo pačių sukurto tikro dokumentinio filmo apie tą baisųjį trilerį mano tėvų namuose? Kodėl jie slepia tai, ką nufilmavo, net nuo Seimo laikinosios tyrimo komisijos, kuri dar šių metų kovo 6 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pateikti visą 2012 m. gegužės 17 d. specialiosios operacijos vaizdo įrašą?
Generalinis prokuroras D.Valys, jo pavaldiniai iš Generalinės prokuratūros Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros - Nina Raugienė Seimo laikinajai tyrimo komisijai atsisakė pateikti tai, ką ir privalėtų leisti peržiūrėti parlamentarams. Ikiteisminio tyrimo duomenys juk neskelbtini tik plačiajai visuomenei, per žiniasklaidą, o paties D.Valio pasirašytos Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijos nedraudžia tokios medžiagos pateikti Seimo nariams, juo labiau – turintiems leidimus dirbti su slapta informacija.
Keista, prokurorams, policininkams galima buvo matyti tą filmuotą medžiagą ir šiandien visuomenė net nėra informuota, kiek iš viso žmonių ją matė, o tautos išrinktiesiems – nevalia. Tuomet kyla klausimas, ar Lietuva dar tebėra parlamentinė, ar jau – prokurorinė respublika?
Pademonstravęs, kad Seimas generaliniam prokurorui yra tarsi penkta koja šuniui, D.Valys galiausiai nusileido ir pametėjo trupinių – 12 sekundžių trukmės vaizdo įrašo iškarpą. Užteks, esą jums ir tiek, o kaip ir kas Garliavoje dėjosi iš tikrųjų – ne jūsų nosiai.
Tikrosios tiesos neturi teisės žinoti nei tauta, nei jos išrinktieji, nes tikra tiesa yra labai nepatogi. Galbūt net pavojinga tiek pačiam prokurorui, tiek policininkų armijai įsakymą davusiems jų vadams. Juk jie žinojo, kad neturi teisės mergaitės grobti per prievartą, negalima brutaliai laužtis į svetimus namus, niokoti jų.
Tuose namuose tą rytą buvo ir dar vienas vaikas – mano sūnus Karolis. Tik Generalinė prokuratūra ar policija šiandien barsto žurnalistams, Seimo laikinajai tyrimo komisijai šmeižikiškas paskalas, kad aš tarsi žinojau apie planuojamą pareigūnų šturmą, tad savo vaiką kažkur paslėpiau dar gegužės 17-osios išvakarėse. 2013 m. kovo 31 d. LRT Televizijos laidoje „Savaitė“ Pumprickų Nemira su Laikinosios tyrimo komisijos pirmininku Vytautu Sauliu paskelbė šmeižikišką informaciją, kad prieš Garliavos šturmą neva aš savo sūnų išvežiau iš namų, kad jis nematytų viso to košmaro, kai tuo metu mergaitei tai teko patirti.
Įdomu, kodėl komisijos pirmininkas V.Saulis manęs pačios nepaklausė, kur buvo mano sūnus. Aš būčiau Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikusi vaizdo įrašą, kaip po šmurto mano trylikos metų verkiantis sūnus išbėga iš namo, kuriame policijos pareigūnai bandė išlaužti ir jo kambario duris.
Atleiskite, tačiau kokią turi teisę bet kokio rango pareigūnas skleisti melą ir šmeižtą, jį sąmoningai platinti? Pasirodo, kad turi, nes mūsų teisinėje valstybėje kai kuriems veikėjams daromos išimtys, jiems netaikoma jokia atsakomybė už akivaizdžiai nusikalstamą veiką.
Generalinis prokuroras jaučiasi ramus, nes tikisi, kad jam neteks atsakyti nei už akivaizdžią kito piliečio šmeižto kampaniją, nei už nepaklusimą Seimo komisijos reikalavimams. Kita vertus, kiek ramus dar turi būti pats Seimas, į kurį, su pačių parlamentarų pritarimu paskirti atsakingų institucijų vadovai, akivaizdžiai valosi kojas. Ar sukrusime tik tuomet, kai mano, Neringos Venckienės, tragiška istorija taps precedentu panašiai prokurorų veiklai ateityje?

 

 

 

2013 03 26

Valdas Vasiliauskas, Seimo narys                            Valstybės išduota mergaitė: ar verta mums turėti vaikų? 

      Kol Seimo laikinoji Vytauto Saulio vadovaujama komisija nuolankiai laukė, teiksis prokurorė Nina parodyti jai 2012 m gegužės 17 d. Garliavos šturmo vaizdo įrašą ar nesiteiks(vakarykščias sprendimas iš anksto buvo lengvai nuspėjamas- ne) visa Lietuva praėjusią savaitę be jokių draudimų ir leidimų galėjo pamatyti per socialinius tinklus „Facebooks“ šios istorijos naujausią tęsinį, kvapą gniaužančią savotišką atomazgą. Laimutės Stankūnaitės viena kamera ir vienu planu, be jokio montažo įrašytas kreipimasis buvo didelė staigmena visiems tiems , kuriems šioje istorijoje viskas aišku, kurie jau turi visus atsakymus. Vaizdo įrašas tapo akibrokštu net L.Stankūnaitės aplinkai , sukėlęs sumaištį jos šalininkų stovykloje. Jungtinėmis atsakingų už ją tarnybų, advokatų ir artimųjų pastangomis pavyko visuomenės reakciją prislopinti, pakreipus diskusiją neesminėmis temomis- ar galima jai ir dukrelei atsisakyti apsaugos, ar tikrai ji rengiasi emigruoti, kas tos paslaptingos ją kviečiančios į Jungtinę Karalystę interneto draugės?
      Ar neturėjo po to, ką pasakė L.Stankūnaitė, savo darbotvarkę peržiūrėti V.Saulio laikinoji komisija, iš savo išankstinės nuomonės kiauto išlįsti net tie komisijos nariai, kurie ja puikuojasi jau nuo praėjusios kadencijos. Jiems buvę nebuvę tie Garliavos įvykių vaizdo įrašai, jiems pakanka prokurorų keverzonių, nes jie ir taip viską žino.
Ar neturėjo komisija po L.Stankūnaitės pareiškimo pagaliau čiupti už pakarpos prokurorų, kurie , slėpdami savo ir valdžios darbelius, atvirai tyčiojasi iš Tautos ir jos atstovų: jau negana Garliavos vaizdo įrašų, prašome mums , turintiems teisę dirbti su slapta informacija ir įsipareigojusiais ją saugoti, parodyti slepiamą nuo visuomenės Mergaitę, jos gyvenimo sąlygas, o ypač- nepriklausomų medikų išvadas apie jos sveikatos būklę.
      Žymus, mano mėgstamas XX a. filosofas ir sociologas Karlas Raimundas Popperis ironizavo, kad visiems politikams būdinga silpnybė- troškimas būti visuomet teisiais, negebėjimas pripažinti savo klaidų. Bet jeigu kas nors iš tikrųjų tiki, kad Garliavoje seneliai, moterys , invalidai užpuolė 240 iki dantų ginkluotų policininkų ir kitų savo pareigas vykdžiusių valstybės pareigūnų, paklauskime kitaip . Nuo ko pirmiausia Mergaitę išvadavo šie valstybės pasiųsti baudėjai?
      Nuo tų, kurie ją myli ir kuriuos ji mylėjo, veikiausiai myli iki šiol .Prievarta Mergaitę išplėšė iš gimtųjų namų, atskyrė nuo artimiausių žmonių, draugų, mylimiausių žaislų. Ir įsakė: mylėjai ne tuos, kuriuos reikia, dabar mylėsi kitus. Meilė prokurorų ir teismo sprendimu, antstolės nurodymu, baudėjų prievarta.
      Kuo „ meilė per prievartą“ baigėsi , Lietuvos žmonėms praėjusią savaitę papasakojo L.Stankūnaitė : „ Mano sveikata kiekvieną dieną vis blogėja. Alergija paūmėjo labai stipriai. Tris mėnesius kiekvieną dieną vaikštau užtinusiomis akimis. Kankina baisūs skausmai. Galvos skausmas, širdį skauda. Jaučiuosi labai blogai , kankina nemiga. Matau, kaip kenčia mano dukrelė. Jai nuolat skauda galvą ir pilvą. Mes labai kankinamės, gyvendamos apsaugoje“.
      Laimingą vaikystę Klonio gatvėje, kur guvi, linksma , sveika ir saugi Mergaitė augo tarp žmonių, motinos liudijimu, valstybė pakeitė kalėjimo sąlygomis:“ ... negalime niekur eiti, esame labai stipriai apribotos, negalime bendrauti taip, kaip norime su savo artimaisiais. Gyvename nepelnytą gyvenimą. Esame nukentėjusios, o gyvename įkalintos. Mūsų teisės ir interesai yra niekinami, aš manau, ir nevertinamos esame..“
       Ką dar baisiau turėjo pasakyti motina, kad jos skundą ir išgirstų visi Žmogaus ir Vaiko teisių sargai: „Aš ir mano dukra negalime gyventi tokioje kankynėje. Esame iškankintos ir išvargintos.. . Nežinau , kaip pasakyti, yra sunku kalbėti“. Tai tikrų tikriausia įkaitų drama- matėme bejėgę, dvasinės krizės ištiktą jauną moterį, kurią įkaite paėmė (izoliavo ) su Mergaite valstybė ir kuri veltui šaukiasi mūsų pagalbos. Visiškas Vaiko teisių apsaugos tarnybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos bankrotas- bendradarbiavimas su jėgos struktūromis pavertė šias Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas ir kontrolieres kalėjimo prižiūrėtojomis, represijų įnagiais ir širmomis.
      Padėtį komplikavo ir tai, kad visą laiką vyko įnirtingi teisminiai ginčai, kuriuose kiekviena šalis gina savo tiesą ir turi savų interesų.
      Mergaitės gynėjų gretas praretino ir tie įtarimai, kad visi, stoję į „Drąsos kelią“, automatiškai yra kuoktelėję pedofilų medžiotojai fanatikai, gal net nesimpatiški radikalai, persekiojantys seksualines mažumas. Ar ne todėl šį bemaž penkerius metus trunkantį „mažutėlių papiktinimą“ tylomis stebi garbingoji Lietuvos katalikų bažnyčia? Arba atvirai priešiška yra viena intelektualiausių Lietuvos moterų, įtakinga komisijos narė, Vakarų literatūros žinovė, kuri, remdamasi Charleso Dikenso sukurtais nuostabiais vaikų paveikslais, galėtų mums visiems papasakoti, koks turtingas, pagarbos vertas yra mažųjų herojų vidinis pasaulis, todėl nieku gyvu su jais nevalia elgtis kaip daiktais, perduodamais iš rankų į rankas?
      Bet po L.Stankūnaitė kreipimosi į visuomenę vėlu ieškoti kaltų. Nūnai svarbiausia išgelbėti Mergaitę. Ir jos motiną. Kaip? Ką daryti? Pagerinti jųdviejų gyvenimo sąlygas, skirti papildomų lėšų? Visi suprantame, kad tai tik laikinos priemonės. Mergaitės tragedija tampa universali, atspindinti mūsų valstybę ištikusią gilią krizę- mes nepajėgiame pasirūpinti savo vaikais , jaunąja karta, taigi, ir savo ateitimi.
      Kita žinoma XX a. mąstytoja Hannah Arendt žmonėms, kurie bando išsisukti nuo atsakomybės dėl pasaulio ateities , pataria neturėti vaikų. Savo nuostabiame ese apie Vakarus ištikusią auklėjimo krizę ji rašo: „ Mes neturime atsakymų, kuriais pasitikime- tai prietarų išsklaidymas. Krizė tampa nelaime tik tada , kai mes į ją atsiliepiame išankstiniais atsakymais,t.y. prietarais. Toks požiūris ne tik pagilina krizę, bet ir baudžia mus, atimdamas tikrovės patyrimą ir jo teikiamą galimybę apmąstyti... Kai tik politiniuose klausimuose sveikas protas pralaimi ar atsisako duoti atsakymus, mes susiduriame su krize“.
      Sveikas protas pralaimėjo 2010 gegužės 14 d.Kėdainių apylinkės teisme, kurio buvęs teisėjas ( padarė karjerą, buvo perkeltas į Kauną) Bronius Varsackis , parengiamajame posėdyje, nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės ir netirdamas įrodymų, per 15 min. nustatė gyvenamąją Mergaitės vietą ir nusprendė nutartį vykdyti skubiai. Šiukščiai buvo sutrypta Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencija, nurodanti, kad „imantis bet kokių veiksmų , nesvarbu, ar tai valstybinės, ar privačios įstaigos, svarbiausia – vaiko interesai“( 3 straipsnis), “vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjamo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamų organų nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka”( 12 straipsnio 2 dalis). Konvencijos pagrindinis kriterijus- vaiko gerovė.
      Vargu ar Lietuvos teisėjams rūpėjo Mergaitės gerovė. Jie, nesitraukdami nuo B.Versakio nubrėžtų gairų, visų lygių teismuose apsėjo be Mergaitės, jos neišklausė, nekreipdami nė mažiausio dėmesio į jos norus ir pageidavimus, kur ir su kuo nori gyventi , galbūt net neatsivertė Vaiko teisių apsaugos konvencijos. Užtat prokurorai ir teismai dirba be užsikirtimų, pasiekė finišo tiesiąją , jau paruoštos kaltinimo išvados ir baigiamosios kalbos. Teisingumo rūmuose laukia šventė- bus užverstos ir pasiūstos į archyvą bylos, sugadinusios daug kraujo teisingumo tarnams. Vienas mažmožis- ar bus į teingumo triumpą pakviesta Mergaitė, ką po darys – sugrįš pas mamą į kalėjimą?
      Pabaigai-garsioji Fiodoro Dostojeskio „Drolių Karamazovų“ Ivano ir Aliošos scena, tikras humanizmo himnas.“ Tu pats man tiesiai pasakyk, prašau tave, atsakyk: įsivaizduok, kad tu pats statai žmonijos likimo rūmus, turėdamas tikslą pačiame finale žmones padaryti laimingus, duoti jiems pagaliau taiką ir ramybę, bet tačiau būtinai, neišvengiamai reikia nukankinti tik vieną vienintelį padarėlį, va šitą patį kūdikį ... ant neatkeršintų jo ašarėlių pastatyti tą pastatą... ar sutiktum tokiomis sąlygomis būti architektu,“- klausia Ivanas.
      Brolis atsako: „Nesutikčiau“. O Lietuvos valstybė? Negirdžiu atsakymo.

 

 

2013 03 25

Kęstutis Girnius                                                           Prokuratūros iššūkis Seimui


 
Kai savęs negerbi, kiti irgi negerbs. Tai banali tiesa, bet tiesa, kurios Seimas nenori įsisąmoninti. Jau beveik dešimtmetį Seimas negeba apginti savo institucinio orumo ir užtikrinti, kad jo teisės nėra dirbtinai apribojamos, kad kitos valdžios institucijos nepaglemžia jo galių. Daugelis Seimo narių nesupranta, kokie veiksmai nesuderinami su Seimo paskirtimi ir žemina ją kaip instituciją, nejaučia poreikio vieningai ginti pamatines Seimo kaip institucijos vertybes ir galias.
Prieš kelias savaites laikinoji komisija dėl sutikimo Seimo narę Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn paprašė prokuratūros pateikti mažametės L. Stankūnaitės dukros perdavimo vaizdo įrašą. Pasak Venckienės, vaizdo medžiaga įrodytų jos teisumą. Prokuratūra atsisakė komisijai pateikti šią medžiagą, aiškindama, jog joje yra vaizduojamas nukentėjęs mažametis asmuo ir tokia medžiaga neviešinama. Verta priminti, kad Seimas komisijai suteikė teisę rengti uždarus posėdžius, tad medžiagos rodymas netaptų cirku.

Kol kas Seimas nėra nuleidęs rankų. Praeitą ketvirtadienį Seimas priėmė protokolinį nutarimą kreiptis į generalinį prokurorą su prašymu pateikti laikinajai komisijai perdavimo vaizdo įrašą. Balsavime už protokolinį nutarimą dalyvavo 61 Seimo narys. Už protokolą balsavo 37 Seimo nariai, 4 – prieš, 20 – susilaikė, kas tolygu balsuoti prieš. Įsidėmėtina, kad visi 24 už protokolą nebalsavę Seimo nariai buvo socdemai ir konservatoriai. Po du abiejų partijų nariai balsavo prieš, o po dešimt susilaikė. Dar verta pastebėti, kad nors dabartinė Seimo sesija prasidėjo tik kovo 10 d., gerokai daugiau negu pusė deputatų jau išsivaikščiojo ar nutarė, kad turi svarbesnių užsiėmimų negu dalyvauti Seimo darbe.

Socdemai ir konservatoriai save laiko subendrusiomis, patyrusiomis partijomis. Kaip tik jos turėtų geriausiai suprasti Seimo teisių gynimo svarbą, kad negalima leisti kitoms valdžios institucijoms nutarti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jos teiksis suteikti Seimui medžiagą, be kurios svarbiausia Lietuvos valstybės institucija negali atlikti savo darbo. Konservatoriai turėtų itin priešintis šitokiam prokuratūros savivaliavimui, nes jie ne kartą patyrė, kokias pasekmes turi teisėtų Seimo reikalavimų nepaisymas.

2006 m. Valstybės saugumo departamentas (VSD) atsisakė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikti slaptas pažymas apie galimus aukštų pareigūnų korupcinius ryšius bei UAB „Dujotekana“ veiklą aiškindamas, jog tai galėtų pakenkti nebaigtam operatyviniam tyrimui. Kova dėl pažymų tęsėsi daugiau negu metus, bet VSD nenusileido, juolab, kad prezidentas Adamkus nepalaikė Seimo. Pernai tuometinis vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsisakė Antikorupcijos komisijai atskleisti turinį VSD rašto, kuris tapo pagrindu atleisti FNTT direktorių bei jo pavaduotoją. Palaitis tvirtino, jog turinį atskleisti galima tik su saugumo departamento sutikimu. Atseit, VSD klerkai ar prokuratūros tarnautojai sprendžia, ką Seimo komisija gali ir ko negali matyti.

Šiuo atžvilgiu konservatorių abejingumas stebina. Savo kailiu patyrę valdžios institucijų atsisakymo atvirai bendrauti su Seimu pasekmes, jie dabar užima poziciją, kuri nesiskiria nuo socdemų laikysenos kovoje dėl pažymų iš VSD 2006-2007m. Šis trumparegiškumas dar kainuos, nes ateityje politiniai oponentai primins konservatoriams, kad atitinkamomis sąlygomis jie palaikė tuos, kurie nepaisė teisėtų Seimo reikalavimų.

VSD ar dabartinis prokuratūros atsisakymas suteikti Seimui reikalingą medžiagą būtų neleistinas subrendusiose demokratijose, kuriose individai ir valdžios institucijos privalo parlamento komitetams perduoti jų prašomus dokumentus. Į komitetų apklausas kviečiami atsakingi pareigūnai turi atsakyti į jiems teikiamus klausimus. Tik pačiais ypatingiausiais atvejais vykdomoji valdžia gali nepaklusti parlamentui, pvz., kai Amerikos prezidentas nurodo kai kuriems patarėjams neteikti informacijos apie savo pokalbius su prezidentu, nes priverstinis tokios informacijos atskleidimas ribotų prezidento galimybes atvirai bet konfidencialiai tartis su savo patarėjais. JAV Aukščiausias teismas nėra nustatęs šios prezidento privilegijos apimties, bet tik prezidentas gali ja naudotis, o ne kokie nors kiti pareigūnai, net patys atsakingiausi, kaip Gynybos ar Užsienio reikalų ministrai.

Prokuratūros laikysena sunkiai suprantama. Vaizdo įrašas nėra apie kokį nors paslaptingą įvykį, su kuriuo visuomenė nesusipažinusi. Nebus išviešinta lig šiol nežinomos mažametės pavardė. Vaizdo įrašas susietas su didžiausia pastarųjų trejų metų melodrama, apie kurią žiniasklaida pranešinėjo beveik kasdien. Mergaitės paėmimas buvo filmuojamas ir transliuojamas per televiziją tą pačią dieną. Įraše daug ko naujo nebus, ir tikrai nebus naujos medžiagos, kuri pakenktų mažametės mergaites interesams ar privatumui.

Kodėl prokuratūra šitaip elgiasi? Vieni aiškina, kad tai mėginimas išsaugoti Venckienės neliečiamybę. Kiti mato prokuratūros pastangas įtikti prezidentūrai, prezidentė lyg ir palaikė Venckienę, tad siekiama jai padėti. Yra kitų spėliojimų. Kiekvienu atveju prokuratūros laikysena yra tiek mįslinga, kad žmogus beveik verčiamas ieškoti užkulisinių priežasčių.

Bet prokuratūros motyvai yra smulkmena palyginus su Seimui mestu iššūkiu. Neįsivaizduoju, kad prokuratūra būtų drįsusi atmesti komisijos prašymą, jei nebūtų ankstesnių atvejų, kai kitos valdžios institucijos Seimui rodė špygą. Todėl reikia tikėtis, kad konservatoriai ir socdemai pakeis savo nuostatas ir rems Seimo daugumos pastangas gauti vaizdo įrašą. Ir kad Seimas nenusileis iki kol prokuratūra perduos įrašą.

 

 

2013 03 20

Neringa Venckienė, Seimo narė                                Prokuroro D.Valio interpretacijos

              Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras D.Valys 2012-12-28 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą dėl sutikimo patraukti mane, Neringą Venckienę, baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti laisvę.
              Sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija 2013 m. kovo 6 d. nutarė iš Generalinės prokuratūros išreikalauti 2012 m. gegužės 17 d. vaizdo įrašą.
               2013 m. kovo 13 d. į Seimo laikinąją tyrimo komisiją atvykęs Generalinis prokuroras Darius Valys, Generalinės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė prašomo vaizdo įrašo nepateikė. Aiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsniu, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, kad duomenys apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius negali būti skelbiami jokiais atvejais.
               Generalinis prokuroras D.Valys turbūt pamiršo, kad pats asmeniškai nurodė paruošti ir 2011 m. vasario 11 d. savo įsakymu Nr. I-48patvirtino Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijas. Šiose rekomendacijose nurodyta, kadikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas – informacijos, esančios ikiteisminio tyrimo medžiagoje, atskleidimas visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme.Generalinio prokuroro D.Valio patvirtintųIkiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijų baigiamosiose nuostatose, 24 punkte nurodyta, jog rekomendacijų praktinio įgyvendinimo taisyklės nustatytos Informacijos teikimo viešosios informacijos rengėjams tvarkos apraše. Taigi akivaizdu, kad BPK 177 straipsnyje apibrėžtas ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas taikytinas ne Seimo sudarytai laikinajai tyrimo komisijai, sprendžiančiai seimo nario imuniteto naikinimo klausimą, bet visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms.
               D.Valys melavo Seimui ne tik apie L.Stankūnaitės spardymą ir jos kandžiojimą, bet ir dėl Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio prasmės.
               Generalinės prokuratūros internetiniame puslapyje D.Valys skelbia: „Prokuroras privalo gerbti teisinės valstybės principus, nekaltumo prezumpciją, pagrindines žmogaus teises ir laisves, būti žmogaus saugumo garantas ir teisėtų interesų gynėjas“. Ar taip iš tiesų mąsto Generalinis prokuroras D.Valys? Ar tiki tuo, ką rašo?
               Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio DrąsiausKedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi, praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą.
Trūksta žodžių apsakyti regėtam baisumui ir šlykštumui. Neįmanoma apsakyti to, kas buvo daroma su maža mergaite, apibūdinti tos prievartos, kuri buvo nukreipta prieš ją. Galima tik įvardyti – tai, kas įvykdyta mano tėvų namuose, buvo ne ,,teismo sprendimo įvykdymas“, o brutaliausias prievartinis mažametės mergaitės pagrobimo aktas. Brutaliausias jos valios nepaisymas, smurtavimas, klaikus teroras.
                 Seimui pateikti vaizdo įrašą – tai akivaizdžiai pripažinti tiesą, kad vaikas buvo pagrobtas. Pagrobtas neleistinai, priverstinai. Kad prieš jį padarytas nusikaltimas, kuris privalo būti išsamiai išaiškintas.
                 Taigi netikiu, kad Generalinis prokuroras D.Valys, kuris smurtą ir prievartą 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje prieš mažą mergaitę įvertinęs kaip mano, Neringos Venckienės, nusikalstamus veiksmus, sugeba ginti žmogaus teises ir laisves, būti žmogaus saugumo garantas ir teisėtų interesų gynėjas.Prievarta tokiam pareigūnui priimtina ir toleruotina, ir jos naudojimo veiksme jis nemato nieko blogo.
                Ar tai nereiškia, kad mūsų teisėsauga visiškai bankrutavo?
Tikriausiai taip.

 

 2013 03 20. Interviu po vakarinio Seimo laikinosios komisijos posėdžio:

 

2013 03 20

Povilas Gylys, Seimo narys                                 Pedofilijos dramos tęsinys: prokuroras Darius Valys prieš Seimą 

     Likimo deivė Fortūna lėmė, kad esu jau antroje komisijoje, nagrinėjančioje Seimo nario neliečiamybės klausimą. Pirmą kartą tai buvo signataro Audriaus Butkevičiaus, šį kartą – Neringos Venckienės byla. Nesigilindamas į pirmosios bylos peripetijas, pasidalinsiu jos svarbiausiu įspūdžiu – tuometinio Generalinio užsidegimu nuteisti.

     Neringos Venckienės byloje gali įžvelgti panašų instinktą – nepaisant faktų visumos, pritaikyti kodekso straipsnį. Kiek perfrazuojant populiarų posakį veikiama pagal principą „Žmogus yra, teisės straipsnių surasime“.
Straipsniai jau surašyti, tačiau su įrodymais striuka. Teisininkai gali kaltinti, kad globėja Neringa Venckienė seneliams Kedžiams pasyviai stebint ar net pritariant visaip žalojo globojamą savo brolio dukrą. Galima įrodinėti, kad Neringa Venckienė mergaitės pagrobimo metu spardė, kandžiojo, spjaudė Laimutę Stankūnaitę. Galima teigti, kad Neringa Venckienė „patiesė“ ant grindų sambo pasaulio vicečempioną. Tačiau to nepakanka – reikia faktinės medžiagos, akivaizdžių įrodymų, kad buvo taip, kaip kalba ir rašo prokurorai.

     Rodos, šiais laikais tai neturėtų būti problema – egzistuoja audio, video ir kitokia aparatūra faktams, įvykiams, veikoms užfiksuoti. Juolab, tokiais atvejais, kai teisėsaugos institucijos IŠ ANKSTO PLANUOJA įvykdyti vieną ar kitą operaciją. Įvairūs šaltiniai rodo, kad įvykius Klonio gatvėje, Kedžių name fiksavo net keli žmonės. Vadinasi, tyrimo medžiaga turėtų būti gausi ir sistemiška.

     Generalinio prokuroro teikime dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Neringai Venckienei, nurodoma, jog teikimas grindžiamas įvairiapuse medžiaga. Taip pat ir vaizdo įrašais. Vaizdo įrašai yra ypatinga medžiaga. Ją ypač sunku nesąmoningai iškreipti ar sąmoningai suklastoti.

     Nemaža dalis visuomenės įtaria, kad mūsų teisėsauga pedofilijos, mažiausiai keturių žmonių žūties, mergaitės paėmimo bylose, apskritai visoje šioje komplikuotoje istorijoje, elgiasi šališkai, kad faktai grupuojami, liudininkai tendencingai atrenkami, bylų nuoseklumas (ar nenuoseklumas) nustatomas pagal principą – reikia įrodyti Kedžių, Venckų, Klonio gatvės budėtojų veiksmų asocialumą, amoralumą ir, galų gale, neteisėtumą.
Tokios skeptiškos mūsų piliečių nuostatos būtų bent iš dalies išsklaidytos, jeigu Generalinis prokuroras Darius Valys ir jo komanda į Seimo komisijos, nagrinėjančios Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės klausimą, posėdį būtų atnešęs mergaitės paėmimo iš jos senelių namų vaizdo įrašą.

     Seimo komisija, kuri tiria N.Venckienės teisinės neliečiamybės klausimą, peržiūrėjusi vaizdo įrašą, būtų galėjusi akivaizdžiai ir tiesiogiai pamatyti, kas ką darė Kedžių namo viduje. Tokio vaizdo įrašo pademonstravimas būtų išsklaidęs daugumą abejonių į dvi stovyklas susiskirsčiusių piliečių galvose. Deja, kaip dauguma mano pažįstamų bei kolegų ir numatė, prokuroro D.Valio komanda to nepadarė. Komisija nebuvo supažindinta su prašytu vaizdo įrašu. Pasekmė – buvo pažeminta komisija ir atitinkamai visas Seimas. Įtarumo ir nepasitikėjimo teisėsauga atmosfera, esu tikras, sustiprėjo. Tolesnis komisijos darbas tapo mažai prasmingas- kaip gali spręsti teisinės neliečiamybės klausimą nedisponuodamas esmine informacija?

     Seimo nariai yra žmonės, kurie davė priesaiką tarnauti viešiesiems nacionaliniams interesams, taip pat ir teisingumui. Laikinosios komisijos nariai prisiėmė papildomus įsipareigojimus neplatinti paslaptį sudarančių bylos duomenų.

     Nepaisant viso to, Darius Valys komisijai pademonstravo tik ištrauką iš Lietuvos ryto televizijos laidos ir parodė krūvą „popierinės“ medžiagos. Taip pat ir tokios, kurios komisija neprašė. Tačiau kas gali nepamatęs pilno vaizdo įrašo patvirtinti, kad rašytinė medžiaga atitinka tikrovę, kad ji nėra falsifikuota? Niekas. Nebent Lietuvoje išgarsinti marsiečiai. Tik rašytinę medžiagą palyginus su vaizdo, audio ir foto medžiaga, galima patvirtinti „popierinės“ bylos medžiagos autentiškumą. Dabartinėje situacijoje tiesiog knieti panaudoti garsųjį posakį-„Kas gali paneigti, kad…“. Kas gali paneigti, kad generalinis prokuroras manipuliuoja turima informacija vedinas kažkokių tikslų.

     Peršasi įkyri mintis, kad Darius Valys nenori, kad Seimas sužinotų, kas iš tiesų vyko mergaitės senelių Kedžių namo viduje. Pavyzdžiui, ką ten veikė moteris su guminėmis pirštinėmis, kokiu tikslu buvo atneštas dekis ir ar sambo vicečempionas skausmingai nelaužė rankų teisinę neliečiamybę turinčiai teisėjai. Nenori, nes bijo, kad po vaizdajuostės demonstravimo gali paaiškėti, kad prieš mergaitę ir teisėją buvo panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas.

     Prokurorams tikrai pakanka juridinio išsilavinimo suvokti, kad prievarta prieš mergaitę ir teisinę neliečiamybę turinčią teisėją yra nusikaltimas. Už jį turėtų būti teisiami to nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai. Bausmės – bent jau moralinės- turėtų sulaukti ir purviną propagandinę, faktus iškraipančią kampaniją vykdanti informacinio palaikymo grupė – ekskomjaunuoliškos žiniasklaidos atstovai. Tai įvyktų, jei mes būtume demokratiška, teisingumo principus išpažįstanti, ne tik juos deklaruojanti, šalis.
Kadangi neturime demokratinės, į teisingumą orientuotos politinės sistemos, kadangi viešumas ir skaidrumas mums svetimi, nes mums savo valią primetė niekieno nerinkti klanai, šios Seimą ir visuomenę bandančios suklaidinti jėgos dar jaučiasi saugiai. Tačiau tai laikinas jų saugumas. Ateina visuomenės praregėjimo laikas. Ir klanų veiksmai- paradoksas – tą laiką artina.

     P.S. Viešojoje erdvėje gausu video, garso ir foto medžiagos, iš kurios akivaizdžiai matyti – mirtinai išgąsdinta, rėkianti mergaitė nešama iš Kedžių namų į automobilį. Komisijoje aš klausiau prokurorų, kokie buvo advokato G.Černiausko veiksmai tame epizode. Atsakymas prieštaravo vaizdams, kurie plačiai pasklidę visuomenėje. Vien šito prieštaravimo tarp prokurorų atsakymo ir visiems prieinamų vaizdų pakanka, kad rimtai suabejotum visos kitos prokurorų pateiktos „popierinės“ medžiagos autentiškumu.

 

 

 

2013 03 15 

Neringa Venckienė                                                            Mergaitę saugoti yra būtina


 Šiandieną paviešintas video įrašas, kuriame 2013 m. sausio 20 d. Laima Stankūnaitė skundžiasi nepakenčiamu gyvenimu Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbuotojų apsuptyje, pasakoja apie savo ir mergaitės ligas, sukėlė nuostabą daugeliui.
 Fiksuojantiems žinias apie prievarta iš gimtųjų namų išplėštos mergaitės gyvenimą, nepasimiršo gruodžio pabaigoje, maždaug likus trims savaitėms iki L.Stankūnaitės daryto video įrašo, jos pačios ir jos tėvų džiaugsmingi interviu „Lietuvos ryto“ žurnalistei L.Lavastei.
„Jų namai kvepia blynais, imbieru ir vaikyste. O po žaliaskare egle pūpso dar neišpakuotos dovanos. Visą dieną siaučianti pūga bematant užpustė mašinos provėžas, kai pavakare privažiavau prie šventiškai išpuošto namo. Languose žibsėjo spalvingos lemputės, tarp jų krito iš popieriaus iškirptos didžiulės raštuotos snaigės. Beldžiuosi į duris, už kurių skamba vaikų juokas ir trepsi mažos kojytės – pasirodo, šįvakar aš čia ne vienintelė viešnia. Būrelis vaikų vaikosi net sukaitusią šviesiaplaukę, kuriai, aiškiai matau, patinka būti dėmesio centre. Jos draugai šįvakar susirinko kartu kepti imbierinio Kalėdų namelio“ (Laima Lavaste, 2012-12-22 lrytas.lt, „L. Stankūnaitė su dukra gyvena Kalėdų nuotaikomis“).
Labai panašiai L.Lavastei pasakojo ir Stankūnai.  „Mes žinome, kad valstybė sudarė puikias sąlygas vaikui atsigauti, ir mes už tai labai dėkingi. Pareigūnų leidimu matėme net kelis kartus. Buvome susitikę tam tikrose gražiose vietose, praleisdavome keletą dienų kartu. Labai mėgsta maudytis, plaukioti, kai susitikdavome kurioje nors vietoje prie vandens telkinio. Nupirkome jai ir pripučiamąjį baseiną. Mergaitė gyvena, žaidžia, išdykauja kaip visi vaikai. Ji ir bendrauja. Tikrai nesėdi užsidariusi su mama nuo viso pasaulio. Laimutė važinėjo su ja ir į baseinus, ir pramogauti, ir susitikti su draugių vaikais“ (Laima Lavaste, 2012-09-09 lrytas.lt, „Sugrįžti į normalią vaikystę L. Stankūnaitės dukteriai padeda ir artimieji, ir psichologas“).
Tačiau mane lygiai taip pat nustebino ir skubiai šiandien surengta Lietuvos kriminalinės policijos biuro spaudos konferencija, kurioje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičienė pareiškė, jog mergaitė yra linksma. Ta pati L.Juškevičienė 2012-12-04 ir 2012-12-31 tarnybiniuose pranešimuose, kuriuos patvirtino savo parašu, buvo nurodžiusi, jog mergaitė liūdna, prislėgta.
Tai kas meluoja?
L.Stankūnaitės kelis kartus pasikeitę parodymai pedofilijos byloje, jos tyrimas melo detektoriumi patvirtino jos sugebėjimus. Deja, meluoja ne tik L.Stankūnaitė, bet ir vaiko interesus privalanti ginti tarnautoja, vienaip rašanti tarnybiniuose pranešimuose, o kitaip kalbanti spaudos konferencijoje.
Stankūnaitės išplatintas video įrašas ir surengta spaudos konferencija, manau, daugeliui sukėlė begales klausimų.
Kodėl L.Stankūnaitė L.Lavastei pasakoja apie džiaugsmingą gyvenimą vyrų su kaukėmis apsuptyje, o jau po kelių dienų skundžiasi nepakenčiamu gyvenimu? Kas atsitiko su blynais ir imbieru kvepiančiais namais? Kodėl L.Stankūnaitė užsigeidė atsisakyti apsaugos? Gal įtikino paslaptyje, pasak G.Černiausko, norintis išlikti asmuo, kuris jam, kaip advokatui, sumokėjo už L.Stankūnaitei teikiamas paslaugas?
Mums nežinoma, kas vyksta L.Stankūnaitės aplinkoje, kas daroma su mergaite. Aišku tik viena, kad ji nuo mūsų yra slepiama. Po gegužės 17 d. man, jos tetai, seneliams, mano tėvams, nei karto nebuvo leista pamatyti mergaitės ar išgirsti jos balsą.
Nepriklausomai nuo skleidžiamo melo, nėra jokių abejonių, kad šiuo metu mergaitę saugoti yra būtina. Ypač po to, kai atsisakius apsaugos, su savo draugais ir sutuoktine poilsiaujantis L.Stankūnaitės draugas A.Ūsas buvo rastas negyvas.

 

 

2013 03 12

Gintaras Aleknonis.                                                                  Kitas scenarijus

Autorius yra Mykolo Riomerio Universiteto profesorius

Šį kartą kovo vienuoliktosios išvakarėse Lietuvoje vėl užvirė informacinis karas, panašiai kaip ir prieš dvidešimt trejus metus. Jei pamenate, tuomet svariausias argumentas buvo „buržuazinis nacionalistas“. Taip pravardžiavo visus, kurie svajojo apie Lietuvos nepriklausomybę. Kaltinimas skambėjo įtikinamai – Rytuose pabrėždavo „buržuazinį“, o Vakaruose – „nacionalistą“.

Vakar į demonstraciją Gedimino prospektu jau rinkosi „paprasti“ nacionalistai arba šiaip piliečiai, kuriuos įžeidė valdžios nepagarba žmogui ir jo teisėms. Draudžiamas vaisius visada gardesnis, todėl nenuostabu, kad į tautinio jaunimo eitynes susirinko daugiau nei bet kada anksčiau – apie penkis tūkstančius žmonių. Prisipažinkime: esame pavargę nuo valdžios puoselėjamo oficiozinio tautiškumo, tad laikas pabandyti išsiaiškinti, ką šiandien iš tikrųjų reiškia tautininkas ir nacionalistas, patriotas ir tėvynės išdavikas. Nedera slapstytis už žodžių ar laukti, kol teismas tiems žodžiams suteiks iki šiol nežinotą prasmę.

Tautos šventės išvakarėse, tikriausiai, norėdama pagąsdinti, policija paskelbė turinti net tris mobilizacinius planus. Šiuos tris scenarijus gana nesunkiai galima atspėti ir viešai pasidžiaugti, kad kovo vienuoliktąją Vilniuje įvykiai pasisuko mums visiems palankiausia linkme. Policija elgėsi taip, lyg tautinio jaunimo demonstracijai būtų duotas leidimas: tvarkingai lydėjo koloną, greitai ir sumaniai izoliavo provokatorius, kuriuos įdėmiai sekė ir pačių organizatorių tvarkdariai. Atrodė, kad blaivus protas nugalėjo žmogaus teises pažeidžiančius mero sprendimus ir teismų nutartis. Nors džiaugtis dar anksti – ne visi sugeba suprasti savo klaidas. Įsižeidusio valdininko pyktis yra blogas patarėjas, vėl galime sulaukti signatarų teismų.

Šiais metais kovo vienuoliktąją Vilniuje įgyvendintą policijos veiksmų scenarijų galėtume pavadinti demokratiniu. Tačiau visuomenei palankiai susiklostę įvykiai neturėtų užgožti nerimo – „atsarginiai“ scenarijai buvo visiškai kitokie.

Gedimino prospekto prieigose stovintys policijos autobusiukai užtamsintais stiklais, kuriuose sėdėjo kovai pasirengę pareigūnai, liudija, kad buvo pasirengta ir scenarijui, kurį galėtume vadinti „anarchistiniu“. Vykstant dideliems susibūrimams, visada kyla ir riaušių grėsmė. Todėl antrasis scenarijus visuomenei neturėtų kelti didesnio nerimo – jis tik liudija viešosios tvarkos saugotojų profesionalumą.

Neabejotinai pavojingiausias buvo tikėtinas trečiasis scenarijus, kurį, tikriausiai, reiktų vadinti totalitariniu. Jeigu pabūgę valdžios grasinimų į Katedros aikštę būtų susirinkę vos kelios dešimtys ar koks šimtas žmonių, labai tikėtina, kad prieš juos būtų buvusi panaudota jėga. Visi turėtume džiaugtis, kad taip neatsitiko. Geležinio kumščio pamokų mums mažiausiai reikia.

Kovo vienuoliktosios šventei parengti trys tvarkdarių scenarijai yra lyg trys keliai, kurių sankryžoje šiandien stovi Lietuva. Istorija liudija, kad „anarchistiniam keliui“ iki šiol buvome atsparūs, norėtųsi tikėti, kad tokie ir liksime. Tad realiai lieka du keliai – totalitarinis ir demokratinis. Šių pasirinkimų simbolinį skirtumą turėtume prisiminti per kiekvienas valstybės iškilmes, kai pro valdžios tribūną žengiančių karių rikiuotė atiduoda pagarbą. Atkreipkite dėmesį – dalinio vėliava palenkiama, o Lietuvos trispalvė – niekada.

Kol aiškinamės, kuriuo keliu pasukome, turėtume drąsiai ir labai aiškiai pasakyti – jokių neonacių eitynių Vilniuje nebuvo. Neonacizmas simbolizuoja neapykantą, kurią įmanoma nugalėti tik meile. Todėl tokios demonstracijos kaip kovo vienuoliktosios yra geriausias vaistas. Net tuomet, kai kas nors bando atgaivinti senas sovietinės kontrapropagandos klišes ir smerkia „lietuviškąjį buržuazinį nacionalizmą“.

Kai prieš kelias dienas prisiekė pirmasis tiesioginiuose rinkimuose išrinktas Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, priesaikos tekstą jis sakė mintinai – žodis žodin, kaip to reikalauja Konstitucija. Tačiau dokumentą prezidentui teko pasirašyti du kartus – pirmasis iškilmėms skirtas tekstas buvo išspausdintas su klaida. Nežinomo tautos tarno klaida.

 

 

2013 03 10

Neringa Venckienė, Seimo narė                                        Kovo 11-ąją gims policinė Lietuva?

Sveikindama visus Lietuvos piliečius su svarbiausia šių laikų švente – nepriklausomos valstybės atkūrimo diena, Kovo 11-ąja, jaučiuosi ir džiugiai, ir sukrėstai. Vos per 23 metus mes pamiršome, ko siekė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, „Baltijos kelyje“, daugiatūkstantiniuose mitinguose jo žmones bei idėjas palaikiusios minios.
2013 metais mes pamiršome, kad Trispalvė yra kiekvieno lietuvio vėliava ir su ja jau lyg neturėtų būti baugu pasirodyti gatvėje, viešojoje vietoje. Bet, pasirodo, kad 2013 metais Trispalvė ir šūkiai už Lietuvą tampa kone tokie pat draustini, kokie buvo per penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius. Ką ten sovietmetis – Trispalves pasisiūdindavo ir net išsaugoti sugebėdavo į Sibiro lagerius nutremti lietuviai.
Su šiurpu seku įvykius, kuriuos jau galima būtų įvardinti kaip antivalstybinius – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valdininkai vilkino, o vėliau apskritai atsisakė išduoti leidimą tautinio jaunimo eisenai Gedimino prospektu. Šią savaitę įsitikinau, kad tai – ne juokai. Eiti su Trispalve pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis jau reikia leidimo? Jeigu eisi su valstybine vėliava, pribėgs ginkluotas policininkas, uždarys į areštinę, o teisėjas skirs parų?
Perfrazuodama kai kuriuos mūsų valstybės politikos senbuvius drįsčiau paklausti – ar Vilniaus meras nėra Kremliaus agentas? O gal jis dirba Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, kuris savo šalies žmonėms jau keliolika metų neleidžia viešai demonstruoti tautinių vėliavų, o išdrįsusius – lupa guminėmis lazdomis, sodina į kalėjimus.
Dar kartą pabandžiau suvokti – ar tautinių jausmų demonstravimo draudimas jau yra realybė, ar vis tik slogus sapnas? Deja, bet realybė. Tik nesuprantu ko kita – kodėl tuomet Kauno miesto valdžia šių metų Vasario 16-ąją nebijojo leisti per miestą eiti tautiškai nusiteikusiems žmonėms, kurie ir Trispalves nešė, ir tautiškas dainas dainavo, ir skandavo, ką norėjo. Visi tądien buvo kupini šventiškos, lietuviškos nuotaikos. Vyko nors vienas, ne valdiškas ir iki koktumo nykus renginys.
Globalistų idėjoms, o tiksliau globalistiniams pinigams parsidavę kai kurie Lietuvos politikai lyg susitarę ėmė paniškai bijoti šūkio „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“ O tai kam tuomet skirta Lietuva – vokiečiams, amerikiečiams, japonams, eskimams? Kuo baisus tas šūkis? Matyt, tuo, jog Briuselio politika naikinti tautinių valstybių ir tautiškumo idėjas veikia visu pajėgumu. Juk net Europos Sąjungos vėliava neturi jokios prasmės – neatspindi nei vienos savo šalies narės bruožo.
Neįsivaizduoju kas atsitiktų, jeigu Paryžiaus ar Niujorko merai uždraustų savo miestuose per valstybines šventes nešiniems valstybinėmis vėliavomis pražygiuoti žmonėms, kurie palaiko šalį, kalbą, papročius. Pirmiausia turbūt iš savo, tarsi nuosavų, postų lėktų merai. Skristų į politikos užribį, istorijos paraštes kaip didieji to meto diktatoriai, kaip antivalstybiniai veikėjai. Manau, kad susvyruotų net valstybių vadovų kėdės – demokratinėse šalyse žmonės reikalauja ir išsireikalauja bent pačių išrinktos valdžios pasiaiškinimų.
Prieš 2013 metų Kovo 11-ąją Lietuvoje – tyla. Milijardo skolose paskendusio Vilniaus valdžia staiga prisigalvojo grandiozinių renginių būtent tame pat Gedimino prospekte, kur pirmadienį ketina žygiuoti tautinis jaunimas. Jį kol kas užstojo tik Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. O kur jūs, Kovo 11-osios Akto signatarai? Kodėl nesigirdi vieningo jūsų balso, ginančio Trispalvę ir žmones, ketinančius ją oriai nešti istorinių įvykių sukakties dieną?
Esu prieš bet kokį ekstremizmą, tautų kiršinimą, chuliganizmą, nacizmo ir komunizmo propagandą, bandymą atgaivinti tai, kas buvo nežmoniška. Tačiau kuo čia dėta mums visiems priklausanti Trispalvė ir Kovo 11 dieną ją pasiryžę džiaugsmingai nešti žmonės?
Tik girdžiu, ką laisvos, nepriklausomos, ir, regis, teisinės, valstybės piliečiams žada Vilniaus policijos vyriausiasis vadas: jei tautinis jaunimas išeis Kovo 11-ąją į Gedimino prospektą, gaus lazdų. Sako, kad paruošta 300 policijos specialiųjų pajėgų kovotojų, sudarytos kažkokios intervencinės grupės, piliečiai gatvėse bus stabdomi, tikrinami ir kratomi. Kažką panašaus pernai, gegužės 17-ąją, jau esu mačiusi savo namų kieme. Tada mačiau ir policininkų plėšomą Trispalvę. Bet šį kartą – ne apie tai.
Ir vėliau policijos vadovai vėl virkaus, kad trūksta lėšų, trūksta patrulių gatvėse, dėl ko pagalbos neprisišaukia vidury dienos mušami žmonės. Bet dabar – vėlgi ne apie tai. Ir net ne apie to policininkų viršininko, atvirai grasinančio mušti Lietuvos piliečius, atsistatydinimo būtinybę. Tegul tai svarsto vidaus reikalų ministras.
Kovo 11-ąją Lietuva rizikuoja atsidurti ties policinės valstybės sukūrimo slenksčiu. Ties ta riba, kai šalį ims valdyti ne valstybės vadovai, o miestų merai, jų valdininkai bei lazdas ir šalmus pasiruošę pareigūnai, sprendžiantys, kam ir kur galima žygiuoti, o ką reikia tiesiog mušti.
Gaila, kad taip pasitinkame savo laisvės 23-ąjį gimtadienį, nors kiek mums, pasirodo, iš tikrųjų dar liko tikrosios laisvės ir nepriklausomybės, jau atėjo laikas labai rimtai suskaičiuoti. Regis, kad Sąjūdžio metais, vis dar Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, laisvės buvo gerokai daugiau.

Komentaras:  Policinė Lietuva prasidėjo beveik prieš metus, 2012 m. kovo 23-ąją.  Faktai tai ludija.  Žiūrėkite ČIA

 

 

2013 03 08

Advokatas Jonas Ivoška                                             Valstybės vardu – be valstybiško mąstymo

Kai kurie televizijos kanalai pasimėgaudami pranešė, kad Seimo narei Neringai Venckienei pareikštas aštuntas kaltinimas, neva ji sukčiaudama pasisavino dukterėčiai skirtą trijų mėnesių našlaičio pašalpą. Kiek vėliau iš naujų žiniasklaidos pranešimų susidarė įspūdis, kad po globos mažametei panaikinimo Sodra dar tris mėnesius našlaičio pašalpą pervedinėjo į buvusios globėjos N. Venckienės sąskaitą. Pervestų lėšų suma sudarė apie 750 litų. N. Venckienė, paklausta apie reiškiamą jai įtarimą, paaiškino, jog ji apie pasibaigusius globos santykius raštu informavo savivaldybę ir Sodros skyrių, tačiau Sodros skyriaus darbuotojai į pranešimą laiku nesureagavo.
Vertinant tokią informaciją, kyla klausimas, kodėl svarstomas ne aplaidus Sodros darbuotojų elgesys, o jokių aktyvių veiksmų svetimoms lėšoms užvaldyti neatlikusį asmenį siekiama apkaltinti sukčiavimu. Maža to, Sodros klaidingai pervestos lėšos niekur nepradingo; Sodrai nurodžius naująjį pinigų gavėją, tas lėšas nėra kliūčių pervesti nurodytam adresatui arba grąžinti į Sodros biudžetą.
Kadangi prielaidų apie tariamą sukčiavimą žiniasklaida pati vargu ar galėjo išsigalvoti, darytina išvada, kad informaciją paskleidė teisėsaugos institucijos. Ko siekia teisėsaugos institucijų darbuotojai, piršdami visuomenei tokį rafinuotą informacinį brukalą? Pabandykime pasamprotauti.
Pirmiausia, pasiklausius teisėjo A. Cinino komentaro apie pedofilijos bylos pirmąją teisminę atomazgą, peršasi nuomonė, jog kažkam itin svarbu, kad labai vėluojančios teismo išvados būtų priimtos be kritiško jų vertinimo. Tokio rezultato būtų galima lengviau pasiekti Seimo narę N. Venckienę apipylus nauja purvo doze. Kad tik nedidelės įrodymų dalies panaudojimas pedofilijos byloje nekeltų abejonių, o N. Venckienės argumentai būtų vertinami kritiškai, N. Venckienė visuomenei turi būti pateikiama kaip nepataisomas blogis: „Tik pagalvokit, Seimo narė sukčiaudama pasisavino vaiko pinigus!”
Kita vertus, žinant, kad Generalinei prokuratūrai reikės gauti Seimo sutikimą parlamentarės N. Venckienės imunitetui panaikinti, siekiama griauti jos prestižą tariamo sukčiavimo prielaidomis, kad Seimo nariai, patyrę moralizavimą, iš anksto nusiteiktų prieš savo kolegę. Panaikinus N. Venckienės imunitetą, sistema ras pretekstą ją apkaltinti ir nuteisti realia laisvės atėmimo bausme, nes, kaip rodo praktika, Lietuvoje ne įstatymas, o teismas yra karalius.
Ne paslaptis, kad Lietuvos prokuratūra ir teismai atskirais atvejais taiko skirtingus standartus. Tai galima pailiustruoti realių faktų ir procesinių dokumentų pavyzdžiais.
Štai, atstovaujant bendrovės “Baltijos biodyzelino centras” interesams civilinėje byloje, kartu su kitais kolegomis advokatais įsitikinome, jog minėtos bendrovės gamyklai statyti Medicinos banke skolinamos lėšos, šio banko darbuotojams aktyviai prisidedant buvo pagrobtos. Tai atlikta surašant mokėjimo pavedimą, kuriame kredito lėšos nukreiptos nurodant ne kredito sutartyje nustatytą paskirtį ir klaidingai įrašant tų lėšų gavėją. Kur iš tikro nukeliavo pinigai ir kodėl jie nebuvo grąžinti bankui, iki šiol nėra žinoma. Tuo būdu pagrobta 2,9 milijono eurų, skirtų gamyklos, turėjusios gaminti Lietuvoje biokurą, statybai. Dėl lėšų grobimo kreiptasi į prokuratūrą, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra deda pastangas nutraukti ikiteisminį tyrimą, jų požiūriu, nesant veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Dėl minėtų machinacijų bankrutavo pradėta statyti įmonė, galėjusi įdarbinti būrį žmonių, padėti spręsti šalies energetinės nepriklausomybės uždavinius ir papildyti valstybės biudžetą kasmetinėmis įplaukomis, o prokurorai į tai reaguoja kaip į bereikšmį dalyką.
Kodėl niekur nedingę 750 litų, dėl kurių šokdinama Seimo narė Neringa Venckienė, teisinėms struktūroms taip svarbu, kad apie juos kelias dienas kalba ne vienas televizijos kanalas, o dėl daugiau kaip 10 milijonų iš Lietuvos ūkio sukčiaujant pagrobtų pinigų nerodoma jokio susirūpinimo ir ikiteisminį tyrimą siekiama nutraukti?
Galbūt kažkas pagalvos, jog apie tai teisinės struktūros nebuvo tinkamai informuotos. Neabejokite! Į Generalinės prokuratūros duris tuo klausimu beldžiausi du kartus. Paskutinis 2012-11-26 skundas registruotas Nr. 5.6-5665.
Valstybiško mąstymo stygius jaučiamas ne tik prokuratūroje, bet ir teismuose. Štai 2009 metų pradžioje Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme buvo pradėta civ. byla Nr. 2-620-816/2009. Ieškinys sukurptas kvaziteisinio šantažo pretekstu, jam seniai suėję ieškinio senaties terminai, o byla su ilgomis teismingumo paieškomis,  gamybinės įmonės teisių disponuoti turtu apribojimais (tai užkerta kelią gauti bankinius kreditus) jau antrą kartą keliauja į Lietuvos apeliacinį teismą, kad dar mėnesių mėnesiais dūlėtų kanceliarijos lentynose.
Ar galima kalbėti apie ūkio gaivinimą, konkurencingumą, naujų darbo vietų kūrimą ir kitas antikrizines priemones, jeigu valstybės vardu skelbiamais teismų verdiktais akivaizdūs dalykai teisėjams tampa “nesuprantami” ir virsta ilgo vilkinimo procesais bei kapkanais nacionalinei ekonomikai.
Valstybiško mąstymo stygius teisinėse struktūrose pasireiškia ne vien vengimu atlikti pareigines funkcijas. Asmeninių antipatijų, noro gauti papildomų pajamų, siekių atkeršyti už kritiką ar pastangų geram draugui padėti sužlugdyti konkurentą vedini, teisinių institucijų pareigūnai pritrūkę racionalių argumentų kartais akivaizdžiai demonstruoja piktnaudžiavimą pareigomis.
Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos prokuroras, labai norėdamas, bet nerasdamas teisinių argumentų statybos leidimui panaikinti, nurodo kaip pretekstą panaikinti dokumentą tokią absurdišką aplinkybę: “Statomas <..> regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys.” Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas prokuroro ieškinį civ. Byloje Nr. 2ª-30/2010, taip pat nerasdamas juridinių argumentų, kiek kitais žodžiais atkartoja tą patį prokuroro ieškinio absurdą: “<..> apžvalgos aikštelė (regykla) yra laikoma teritorija <..>, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys”. “Tuo tarpu <..> išduotame statybos leidime numatytas negyvenamasis pastatas <..> niekaip neatitinka Reglamente numatytos apžvalgos aikštelės (regyklos) sąvokos <..>”.
Tokiais tešlagalviškais pagrindais pripažinus statybos leidimą negaliojančiu, pasidaro teisiškai problemiškas Statybos įstatymo (SĮ) 28 1 str. numatytas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas (SĮ 28 1 str. 2 d.), nes įstatymų leidėjas, nustatydamas keturis statybos padarinių šalinimo būdus, nenumatė tokio atvejo, ką reikėtų daryti kvailai teismo motyvuoto sprendimo atveju, kai nėra nei statytojo, nei statybos leidimą išdavusios institucijos kaltės ir neefektyvu pertvarkyti projektinę dokumentaciją naujam statybos leidimui išduoti, kadangi tiek projekte, tiek natūroje pastatas nekabo ore, o normaliai remiasi į žemę.
Kokie realūs tokio teismo sprendimo padariniai?
Statybvietė jau šešeri metai merdi, kelių milijonų litų vertės investicija įšaldyta, turtas nyksta, biudžetas, nesant veiklos, įplaukų negauna, investuotojo nuostoliai kasdien didėja (pagal įstatymą jie atlygintini ne iš prokuroro ar teisėjo, o iš biudžeto lėšų) ir kasmet sudaro 150 000 litų vien pagal įstatymu nustatytą bankinių palūkanų normą.
Pažymėtina, jog naudos iš tokio teismo sprendimo niekam nėra. Akivaizdu, kad jos ir nebuvo siekta. Leiskite paklausti, kieno ir kokius interesus tokiais atvejais atstovauja teismas?
Ar susiduriant su tokiais faktais galima pripažinti, jog Lietuvos teisinėse struktūrose pakanka pilietinės teisėjautos ir valstybiško mąstymo?
Susirūpinimą kelia ne tik teisinėse struktūrose išplitęs teisinis nihilizmas, bet ir kai kurių teisės normų individualizuota interpretacija. Jeigu kai kuriuos įstatymus teisės normas taikantys subjektai kartais aiškina priešingai pilietinei teisėjautai ir net esamiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, verta susimąstyti ir dėl įstatymų taikymo Lietuvoje praktikos.
LR Konstitucija (114 str. 2 d.) nustato, jog negali būti suvaržyta teisėjo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucinis Teismas šiuo klausimu gana plačiai pasisakęs 1995 m. gruodžio 6 d. Nutarime. Jame teigiama, kad teisėjo asmens neliečiamumas yra teisėjų nepriklausomumo garantija: “Teisėjo elgesys tiek darbe, tiek po darbo neturi kelti jokių abejonių dėl jo nepriklausomumo.” “<..> teisėjo neliečiamumo garantija reiškia ir jo asmens apsaugą nuo bandymų daryti jam išorinį poveikį”.
Analogiškai teisėjo neliečiamybės klausimus reglamentuoja ir Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindinio susitarimo šeštojo protokolo 3 straipsnis: “Siekiant užtikrinti visišką teisėjų žodžio laisvę ir visišką nepriklausomumą atliekant savo pareigas, imunitetas nuo jurisdikcijos <..>, bus toliau taikomas, net jei šie asmenys tokių pareigų ir nevykdo”.
Nepaisant šių nuostatų, buvusiai teisėjai Neringai Venckienei tarp keleto nusikalstamų veikų inkriminuojamas ir pasipriešinimas policijos pareigūnui tuo metu, kai ji turėjo teisėjo imunitetą.
Ar galima taikyti prievartą agresyviai nesielgiančiam asmeniui, turinčiam neliečiamybę,  teisėtai neatėmus jo imuniteto? Ne, nes toks procesinės prievartos taikymas būtų neteisėtas, todėl pasipriešinimas neteisėtam poveikiui negali būti laikomas nusikaltimu. 
Teisėjos pastangos neteisėtiems policininkų veiksmams užkardyti gali būti vertinamos tik kaip būtinoji gintis ar būtinasis reikalingumas, bet jokiu būdu ne kaip nusikaltimas. O gal išorinį poveikį teisėjai daręs policijos pareigūnas turėjo Seimo ar Prezidentės sutikimą, tik visuomenei tai nėra žinoma? Jeigu reikiamo sutikimo nebuvo, nusikalstamais laikytini tik policijos pareigūnų, o ne teisėjos veiksmai.
Jeigu N. Venckienės atveju teisėjo imuniteto nebuvo paisoma, tai bandant pradėti ikiteisminį tyrimą prieš teisėją Egidijų Laužiką dėl to, kad jis, naudodamasis kolegijos pranešėjo padėtimi, piktnaudžiavo savo statusu ir klastodamas civilinės bylos Nr. 3K-3-346/2010 duomenis į teismo nutartį įrašė keletą faktinių bylos duomenų klastočių, teisėjo imunitetas buvo ginamas net pažeidžiant BPK 168 str. 1 d. reikalavimus. Visų institucijų pareigūnai (STT, prokuratūros, ikiteisminio tyrimo teisėjai) šiuo atveju įrodinėjo, kad prieš teisėją negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes teisėją saugo jo nepriklausomumo statusas. Ikiteisminio tyrimo subjektai, kartodami vienas kitą, bandė įrodyti, kad bylos duomenų klastojimas, kai tai daro Aukščiausiojo Teismo teisėjas, yra teisingumo vykdymas, todėl ikiteisminio tyrimo pradėjimas pažeistų teisėjo imunitetą.
Peršasi išvada, kad teisėjo ar parlamentaro imunitetas Lietuvoje gali turėti kelis standartus. Todėl Seimui, sprendžiant Seimo nario imuniteto panaikinimo klausimą, paprastai reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog tie Seimo nariai, kurių partijų programose buvo numatytos Lietuvos teismų reformos nuostatos, po teismų filtro  net ir nebūdami kalti neturės galimybių tęsti darbo Seime, nes jie dabartinei teismų sistemai pavojingi.
Ar tie žmonės tikrai pavojingi Lietuvos valstybei, reikėtų išsiaiškinti iki jų imuniteto panaikinimo.

 

 

2013 03 08

Gintaras Dručkus                                                                    Datos be paminklų

Gavėnios laikas krikščionybėje – tai laukimo, akistatos su savimi ir su Dievu laikas. Turime galimybę pristabdyti pašėlusį gyvenimo ritmą ir nors šiek tiek atsiduoti susikaupimui ir apmąstymams: kas aš, kodėl aš čia ir dabar, koks esu ir koks norėčiau/turėčiau būti ir pan.

Šiais metais į Gavėnios laiką įtelpa dar du laikotarpiai: laikotarpis tarp Vasario 13-osios (tai diena, kurią Kinijos okupuota Tibeto tauta mini kaip savo valstybingumo dieną) ir Kovo 10-osios (Tibeto nacionalinio sukilimo prieš Kinijos okupaciją diena), ir laikotarpis tarp dviejų Lietuvos valstybingumo datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Simboliška, kad panašaus likimo į lietuvių tibetiečių tautai reikšmingos datos beveik sutampa su mūsų.

Šios pastarosios datos suteikia galimybę susimąstyti ir apie savo laikyseną viso to, kas vyksta mus supančioje aplinkoje čia ir dabar.

Kinijos okupuotame Tibete per keletą pastarųjų metų protestuodami prieš okupacinės valdžios šiurkščiai paminamas prigimtines žmogaus ir tautos teises į žodžio, spaudos, sąžinės laisves, apsisprendimo teisę susidegino daugiau kaip šimtas tibetiečių. Regis, viskas labai paprasta – tibetiečiai niekam negrasina, nereikalauja nieko, kas jiems nepriklauso – jie tik nori išlikti savimi savo gimtojoje žemėje. Deja, pasaulio bendruomenė, besiskelbianti demokratijos, žmogaus ir tautų teisių gynėja, šiuo atveju, kaip, beje, ir daugeliu kitų – ne teisiųjų, o galingųjų (o gal naudingųjų?) pusėje. Gal teisūs yra tie, kurie tvirtina, kad nūdienos pasaulį užgriuvusios nelaimės – verslo, bankų, valstybių krizės ir jų ekonomikų griūtys – yra visų pirma dvasinių vertybių krizės pasekmė?

Didžiuojamės, kad esame vieni iš nedaugelio, turintys paminklą Frank‘ui Zappa‘i, tačiau ar nesigėdijame, kad praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po nepriklausomos valstybės atkūrimo savo valstybės sostinėje neturime paminklo nei Kovo 11-ajai, nei deramai įamžinto už Lietuvos laisvę gyvybes paaukojusių mūsų didvyrių – sukilimų kovotojų, pokario kovų partizanų - atminimo, nei paminklų didžiosioms mūsų tautos netektims ar reikšmingiausiems įvykiams paminėti? Datos be paminklų tampa viena iš sujauktų vertybių būvio išraiškų. Sunku kalbėti apie perspektyvas tautos, kuri negerbia nei savo praeities, nei savo didvyrių.

Stebint per televiziją vieną pastarųjų (2013-02-28) „Tautos aikštė“ laidų, skirtą pasitikėjimo Lietuvos teisėsauga problemoms aptarti (Ar pasitikime Lietuvos teisėsauga?), susidarė įspūdis, jog problema, galbūt, ne tiek pasitikėjimas ar nepasitikėjimas tais, kurie turėtų užtikrinti mūsų, piliečių, saugumą, o tai, kad mūsų akivaizdoje – sunkiai sergantis ligonis, beviltiškai besišaukiantis pagalbos ir dalinantis pasižadėjimus, per kiek laiko jis pasveiks. Tačiau jeigu taip – tai, vadinai, kalbame ne apie ligos priežastis, o apie jos pasekmes. Jeigu iš tiesų norime ligoniui padėti – turime visų pirma pašalinti ligos priežastis. Be abejo, su sąlyga, kad pats ligonis norėtų pasveikti. Deja, stebint minėtąją televizijos laidą toks įspūdis nesusidarė. O kai į kritiką ir nurodomus teisės aktų pažeidimus ciniškai pasiūloma eiti į teismą ir tiesos ieškoti teisme – apie kokį pasitikėjimą galima kalbėti? Jeigu pilietis verčiamas gintis nuo savo valstybės teismuose, vadinasi, mūsų valstybėje kažkas ne taip. Kita vertus, dažnai tenka išgirsti, kad ne vienas, bandęs ieškoti teisybės teisme, užuot ją suradęs įgijo skaudžios nusivylimo patirties. Nusivylimo savo valstybės institucijomis, kurios pagal savo paskirtį turėtų jį apginti ir būti jo ir jo artimųjų saugumo garantu.

Po minėtos laidos televizijos kanalai pradėjo mirgėti pranešimais apie pasibaisėtiną vaikų nepriežiūrą ir nederamą elgesį su vaikais valstybiniuose vaikų globos namuose. Kai reikia „imti“ (vyresnės kartos žmonėms, gyvenusiems Tarybų Lietuvoje, gerai pažįstamas šiurpą keliantis terminas) aštuonerių metų vaiką, tiek policija, tiek vaikų teisių apsaugos tarnyba pademonstruoja savo galias, tačiau kai reikia savo piliečius ginti – visuomenės akyse demonstruoja visišką savo neįgalumą. Panašaus pobūdžio savaitės naujienų „puokštę“ sekmadienį (2013-03-03) užbaigė informacinė televizijos laida „Savaitė“, kurios metu buvome informuoti apie atvejį, kai moteris šaukėsi policijos pagalbos, tačiau kol policija atvyko (atvyko praėjus penkioms valandoms po iškvietimo, nors turėjo atvykti per valandą) – buvo jau per vėlu: keturių vaikų motina, penkias valandas laukusi, tačiau taip ir nesulaukusi pagalbos, buvo nužudyta. Pasak siužeto autorių – vyras smurtavo prieš buvusią sutuoktinę penkerius metus, tačiau nei policija, nei vaikų teisių apsaugos tarnyba visus tuos penkerius metus jokių grėsmių neįžvelgė. Ir visa tai vyksta ne kažkur Lotynų Amerikoje ar Afrikoje, o Europos viduryje, nepriklausomoje demokratinėje (?) valstybėje.

Kažkas ne taip 23-aisiais mūsų Laisvės metais, jeigu mūsų Nepriklausomybės akto signatarai, balsavę ir pasirašę už laisvos ir demokratinės Lietuvos atkūrimą, bauginami teismais už bandymus pasinaudoti žodžio, susirinkimų ir kitomis Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis; kažkas ne taip, jeigu už kreidele parašytą žodį TIE-SOS, tą žodį parašę vaikai ir jų tėvai tąsomi po teismus. Kai tokie teismo procesai subliūkšta, piliečiams lieka neaišku, kodėl jie buvo pradėti: ar dėl teisėsaugos atstovų nekompetencijos ir neišmanymo, ar dėl kokio nors kito tikslo – pavyzdžiui, gal tik siekiant įbauginti tuos, kurie drįsta garsiai ištarti, kad karalius – nuogas? Kas galėtų paneigti, kad ir Seimo nare tapusios Neringos Venckienės apkalta susijusi ne su teisingumo, o, geriausiu atveju – teisės įgyvendinimo siekiu? Nenustebčiau, jeigu mūsų piliečiai apkaltos procesą įvertintų kaip apgailėtiną ir nedorą bandymą susidoroti su moterimi, išdrįsusia ginti savo brolį ir našlaite likusią jo mažametę dukrą. Pasitelkus valdžios galias, vieną dieną sutrypiama teisėjos neliečiamybė, o kitą – be jokių skrupulų jau veržiamasi į menininkės namus ir kėsinamasi į kūrybinės raiškos laisvę, o pati kūryba – kriminalizuojama. Laisvoje Lietuvoje nesijaučia saugūs nei suaugusieji, nei vaikai.

Blogis geriausiai tarpsta tarp abejingųjų ir tarp tų, kurių vertybių skalė yra sujaukta. Žmonės su sujaukta vertybių skale tampa beforme, belyte mase, kurią lengva valdyti ir kuria lengva manipuliuoti. Paprastai vertybių hierarchija sujaukiama palengva ir beveik nepastebimai. Atsitokėjame tik tuomet, kai koks nors įvykis sukrečia. Pavyzdžiui, kai išgirstame, kad Gegužės 17-ąją jokio smurto nebuvo, arba kai girdime, kad užuot užtikrinus deramą paramą doroms motinoms, pilnose ir darniose šeimose auginančioms savo pačių pagimdytus vaikus, reikia skirti lėšas imantiems auginti svetimus vaikus ir t.t – panašių pavyzdžių galėtume pateikti daug. Beje, įdomu būtų žinoti ir palyginti, kiek atitinkamos valstybės valdžios institucijos skyrė dėmesio ir lėšų, tarkime, Kristaus veido išniekinimo „akcijai“ ir kiek – mūsų tautos dainiaus Jono Mačiulio-Maironio tais pačiais 2012-aisiais, kurie buvo pavadinti Maironio metais, pagerbimui.

Susidurdamas su tokiais dalykais žmogus gali pasijusti tarsi gyventum kreivų veidrodžių karalystėje.

Manau, kad Gavėnios laikas ir yra brangus visų pirma tuo, kad suteikia galimybę susimąstyti ir susivokti. Susivokti savyje ir savo santykyje su Dievu ir žmonėmis. Kad pasitiktume artėjančią Prisikėlimo aušrą atmerktomis akimis ir kiekvienas pagal savo išgales švaresni.

 

 

 

2013 03 07

Advokatas Kęstutis Stungys                                Baigiamoji kalba Eglės Kusaitės byloje

Noriu pateikti kolegijai teisinį šios situacijos vertinimą.

Terorizmas yra aktuali problema, ir ne tik Lietuvos, Rusijos ir Čečėnijos, bet ir viso pasaulio požiūriu. Šiuo klausimu yra itin ryškiai pasisakiusios ir Jungtinių Tautų Organizacija, ir Europos Sąjunga, ir daugelis valstybių. Tuo pagrindu yra suformuota ir deklaruojama viena pozicija, kuri įtvirtinta pagrindiniame teisiniame dokumente – Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais (toliau – Konvencija), taip pat pamatiniame Europos Sąjungos Tarybos sprendime „Dėl kovos su terorizmu”, kituose aktuose. Mūsų Lietuvos Respublika, būdama Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos narė, taip pat prisijungė prie šios pozicijos – bendros baudžiamosios pasaulio politikos terorizmo atžvilgiu – tarptautinių sutarčių pagrindu, ratifikuodama buvusias ir pasirašydama naujas. Ir mūsų Baudžiamasis kodeksas yra unifikuotas tos pozicijos pagrindu. Jis yra visiškai pakankamas, aiškus, ir turi būti taikomas taip, kaip numatyta konvencijose ir Baudžiamajame kodekse.

Norėčiau pabrėžti gerbiamai kolegijai, kad Konvencija ir kitos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios terorizmo sampratą ir kovos su juo būdus, yra mums imperatyviai privalomos. Tuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, priimtas Tarptautinių sutarčių įstatymas, kuriame pasakyta, kad tais atvejais, jei konvencijų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos vienos kitų neatitinka, tai veikia tarptautinės sutartys ir jose numatyti imperatyvai.

Kuo tarptautinė Konvencija dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais yra aktuali šioje byloje? Mūsų atveju yra iš esmės svarbūs 1, 2 ir 19 šios Konvencijos straipsniai. 1 ir 2 straipsniais apibrėžiama, kas yra terorizmas ir  – svarbiausia – jis yra atskiriamas nuo karinių veiksmų sprogdinimų. 19 straipsnis sako, kad ši Konvencija nereglamentuoja ginkluotųjų pajėgų ir prieš jas nukreiptos veikos. Ji neapima sprogdinimų, kurie yra vykdomi karinių konfliktų metu. Man atrodo, čia yra esminis, ypatingos svarbos dalykas.

Kol kas aš nevertinsiu E. Kusaitės pozicijos šiuo klausimu – bet vertinsiu prokuratūros poziciją, kurios pagrindu teismui apibrėžtos veiklos ribos ir kurios pagrindu teismas ją teisia.

Prokuratūros pozicijos pagrindas yra tai, kad E. Kusaitė norėjo, įtraukė bendrininkus, sudarė grupę ir siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos kare “Emirat Kavkaz” grupuotės sudėtyje ir susisprogdinti karinėje bazėje. Pabrėžiu – karinėje bazėje. Kitaip tariant, E. Kusaitė, pagal prokuratūros poziciją, siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos konflikte. Kito sprendimo čia būti negali – tai išplaukia iš kaltinimo. O jei taip, gerbiama kolegija, tai E. Kusaitė, anot kaltinimo, savo kalbomis siekė būti dalyve ne iš Čečėnijos, o iš kitos šalies. Teisininkai šitam atvejui turi pavadinimą – kombatantės statusu. Vadinasi, jos veiksmai, vertinant pagal pagrindinį dokumentą, kuris reglamentuoja terorizmo sampratą ir atskiria ją nuo karinių veiksmų, nėra terorizmas. Ji nėra teroristė – ginkluoto susirėmimo dalyviai nėra teroristai.

Tuo labiau kad Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva, pripažįsta, kad Čečėnijos ir Rusijos konfliktas buvo ginčas dėl nepriklausomybės. Ilgametis kofliktas. Jo dalyviai nėra smerkiami ir nelaikomi teroristais.

Aš jums galiu pateikti pavyzdžių, kad Lietuvos praktikoje nepriklausomybės laikotarpiu buvo tokių žmonių, kurie aktyviai dalyvavo Rusijos-Čečėnijos konflikte. Visiems žinomas Linas Vėlavičius, kuris 1995 metais žuvo Čečėnijoje kariaudamas už jos nepriklausomybę. Ten jis buvo pripažintas didvyriu. Mūsų vyriausybės nutarimu buvo skirtos lėšos jo pervežimui į Lietuvą, palaidojimui ir paminklo pastatymui. Jis toks pat kombatantas, į kurio padėtį, pagal kaltinimą, pretendavo E. Kusaitė. Kodėl turėtume skirtingai vertinti? Dar kartą kartoju, mūsų, Lietuvos, pozicija – pripažinti Čečėnijos kovos su Rusija teisingumą, kurios siekis yra nepriklausomybė. Antras iš ryškiausių pavyzdžių yra Džocharo Dudajevo aikštė Vilniuje, pavadinta vieno pasipriešinimo vadovų – pirmojo Čečėnijos karo vadovo – vardu. Pasipriešinimo, kurį Jungtinės Tautos pripažino išsivadavimo judėjimu.

Man atrodo, kad Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas, užimdami priešingą poziciją, prasilenkė su Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Lietuvos požiūriu į Čečėnijos konfliktą, taip pat ir juo pagrįstu E. Kusaitės padėties vertinimu.

Noriu atkreipti kolegijos dėmesį į tai, kad viskas, ką aš čia sakiau apie E. Kusaitės padėties vertinimą tarptautiniu požiūriu, visą laiką buvo žinoma ir VSD darbuotojams, ir Generalinei prokuratūrai. Bylos medžiagoje yra VSD kovos su terorizmu valdybos pažymos, kuriomis ji informavo VSD ikiteisminio tyrimo skyrių ir Generalinę prokuratūrą dar iki E. Kusaitės suėmimo, kad “Emirat Kavkaz” – karinė grupuotė, veikianti Čečėnijoje, nėra teroristinė organizacija. Ir kad iš to išplaukia, kad E. Kusaitė yra kombatantė.

Tada kyla klausimas, kodėl vis dėlto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ji sulaikyta, devynis mėnesius laikoma Lukiškėse ir t. t. Man regis, jau pati tyrimo pradžia rodo, kad nebuvo siekiama procesinių tikslų – atskleisti kokį nors nusikaltimą, imtis priemonių ir pan. Buvo kiti tikslai. Nes kitaip nesuvokiama, kodėl, žinant šią tarptautinę padėtį ir Lietuvos poziciją, pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Gerbiama kolegija, manau, kad tai paaiškina E. Kusaitės versija, kurią būtų galima apibūdinti labai trumpai: sukurk, sugauk ir sunaikink teroristę E. Kusaitę. Taip ir buvo daroma. Nes – kartoju dar kartą – nebuvo jokių teisinių pagrindų pradėti prieš ją ikiteisminį tyrimą. O ginčyti tuos teisinius pagrindus, kuriuos aš išvardijau – tarptautinės ir nacionalinės teisės – būtų tas pat, kaip sakyti, kad Saulė yra išgalvota, jos nėra. Jie per daug ryškūs, paneigti jų neįmanoma.

O jeigu E. Kusaitė yra kombatantė, tai ji nėra 250 straipsnio (Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį GP pateikė kaltinimą) subjektas. Sakykime net, kad ji nuvažiavo į tą Čečėniją, įsijungė į “Emirat Kavkaz” ir kažką padarė – jeigu jau plėtotume tą situaciją pagal kaltinimo logiką. Jos veiksmai nesudarytų objektyviosios nusikaltimo, numatyto 250 straipsnyje “Teroro aktas”, sudėties. Jos veiksmai būtų pripažinti kaip ir L. Vėlavičiaus – nesmerktini Lietuvos baudžiamojo kodekso požiūriu.

Dėl E. Kusaitės versijos – “sukurk”. Na, man atrodo, kad jos teiginiai, jog ji nuo 13 metų buvo VSD akiratyje, pasitvirtino byloje esančiomis pažymomis. Dainius Dabašinskas (buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas) ir kiti teigia, kad jiems E. Kusaitė yra žinoma nuo 13 metų. Jų akiratyje, kaip bendraujanti su čečėnais ir t. t. Vadinasi, nuo nepilnametystės ji yra stebima. Ji sako, kad ją “prižiūrėjo” toks Arnas, ir ne tik ją, o ir dar keletą čečėnų paauglių. Ir skiepijo tas radikalias musulmonų idėjas. Kad tas pats Arnas supažindino ją su Batašjevais ir organizavo jos kelionę į Vokietiją. Ji neturėjo jokių pinigų, neturėjo jokių galimybių pakliūti ten ir nebuvo įsitikinusi, ar ją ten priims ir puoselės. Motina taip pat patvirtina, kad ji nefinansavusi tos kelionės. Bet ji atsirado Vokietijoje. Buvo ten ir grįžo po kelių mėnesių jos tetos, I. Jeleniauskaitės, dėka. Ir štai turime D. Dabašinsko pažymą, kad nuo 13 metų iki pilnametystės, esant pilnametei ir išvykus į Vokietiją, ji buvo VSD akiratyje…

Iškyla toks klausimas – ar VSD yra vien tik represinė struktūra, kurios tikslas provokuoti ir susidarius progai taikyti represines priemones? Ar jis yra nepriklausomos Lietuvos padalinys, kuris turi saugoti žmogaus teises, Lietuvos žmogaus teises? Jo veikloje yra tokia principinė nuostata – taikyti žmogaus atžvilgiu įspėjimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis gali ateityje pažeisti arba pažeidinėja kokias nors bendrojo elgesio normas. Ar toks įspėjimas jos atžvilgiu buvo taikytas? Ne, nebuvo. Ar galėjo būti taikomas? Galėjo. Motina ir teta, siekdamos kaip nors – savo supratimo lygmenyje – padėti dukrai, rašė pranešimus apie jos elgesį, kontaktus su teroristais ir t. t.

Bet įdomiausia yra tai, kad pranešimai buvo parašyti jai grįžus iš Vokietijos, (VSD) priimtas nutarimas, kad nėra pagrindo E. Kusaitės atžvilgiu taikyti įspėjimą, o po 8 dienų pradėta byla. Asmuo, kuris ruošiasi vykdyt teroristinį aktą… Ir kokiu pagrindu – tetos ir motinos pranešimų pagrindu… Na, atleiskite – ar tai Lietuvos struktūra taip elgiasi su Lietuvos žmonėmis? Ir koks ja gali būti pasitikėjimas? Kaip ten Šventame Rašte sakoma: ar gali Dievas duoti vaikui akmenį, jeigu jis prašo duonos? Čia gavo ne akmenį, čia gavo nuodus. Kreipėsi motina – nėra šventesnio jausmo, kaip noras išsaugoti dukrą šeimoje, – ir ji sutirštino spalvas, kaip ir pati minėjo teismo posėdyje. Ir tuo pagrindu pradedama badžiamoji byla… Ar čia teisėtas pagrindas – turint omenyje, kad VSD galėjo reaguoti įspėjimu? Atsakymas vienareikšmis.

Na, o toliau prasidėjo aktyvus baudžiamasis persekiojimas. Bet kaip, gerbiama kolegija, vertinti tokią padėtį: pagal tarptautines sutartis ji yra kombatantė, o ne teroristė, motina prašo pagalbos dukrai, kad padėtų ją suvaldyti, ir pradedamas operatyvinis tyrimas? Aš manau, kad būtų visai pagrįsta tokį ikiteisminį tyrimą įvertinti kaip ikiteisminio tyrimo imitaciją, siekiant bet kuria kaina surasti kokius nors duomenis, kad būtų galima ją apkaltinti. Mes galime paklausti – o koks tokiu atveju jų tikslas? Čia versijų gali būti įvairiausių. Žinome, kad neseniai turėjome prezidentą, kuris dalino ordinus į kairę ir į dešinę, su jais ir žemės skypai, taip pat pajūryje. Prokuratūra kontroliuoja ir operatyvinę veiklą, ir ikiteisminį tyrimą, o čia A. Valantino (buvusio generalinio prokuroro) padėtis – kėdė braška… Tikslų gali būti įvairiausių. Taigi, prasideda aktyvus ikiteisminis tyrimas.

Bet kur, sakykite, įstatyme tai numatyta: žmogų ištraukti iš šeimos, apgyvendinti tam tikruose namuose Ryšininkų gatvėje – tai, regis, markezas vadinosi, – ir iš visų pusių apstatyti įslaptintais liudytojais ir kitais VSD darbuotojais, kad jai būtų sakoma priešingai, nei sako jos mama. Liudininkas Nr. 1 sėdi su ja namuose, markeze ją kontroliuoja, liudininkas Nr. 2 kontroliuoja išėjus į gatvę. Ir daroma tai nemažomis lėšomis. Kaip kitaip ją išvilioti iš šeimos? Vienintelis kelias – sudaryti ten geresnes sąlygas. Ji ten gauna nuo 500 iki 1 000 litų savaitei, turi visišką išlaikymą, turi internetinį ryšį, turi vadinamuosius “draugus”, kurie yra slaptieji tyrėjai. Ir kurie, suprantama, ne atkalbinėja, o iš esmės turėjo tikslą sukurpti. O jeigu jie sako, kad jie atkalbinėjo, – tai tik tušti žodžiai, kurie prieštarauja profilaktinei VSD veiklai. Jeigu jie būtų įspėję, būtų aišku – VSD padarė viską, ką galėjo. Bet jokio įspėjimo nėra… Kur yra tokie įstatymai, kurie leidžia visa tai daryti? Tas jos išplėšimas iš šeimos, atviliojimas į tą markezą, kur skiepijo musulmoniškas idėjas, yra vertintinas dar ir kaip psichologinė prievarta, psichologinė įtaka. Nes ji, neturėdama geresnio pasirinkimo, negu būti ten, kur VSD ją kontroliavo ir auklėjo, buvo priversta tai perimti. Kieno rogėse sėdi, to dainą ir dainuoji. Ir jeigu tuose pokalbiuose kartais praslysta radikalesnės idėjos, tai jos kyla tik iš tos gudriai sudarytos aplinkos. Nes nepamirškime ir posakio, kuris tarybiniais laikais buvo labai populiarus – žmogus yra visuomenės produktas. Kokią tą mikrovisuomenę sudarė, kaip ją auklėjo, taip ji ir kalba.

Bet čia aš iš karto noriu pabrėžti, kad ten yra žodžiai, žodžiai, žodžiai… Ir jie nėra, negali būti vertinami kaip įrodymai. Nes įrodymai yra veika. Ką užfiksavo šitie įslaptinti liudytojai? Kažkokius dviprasmiškus pasisakymus. Gėrėjimąsi, sakykim, čečėnų kovotojais, norą išvykti, susipažinti su jais. Ar galima sakyti, kad tai yra duomenys Baudžiamojo kodekso prasme? Ne. Be to, visi šie pokalbiai vertinami selektyviai. Išspaudžiami iš jų radikalumu alsuojantys žodžiai ir sakiniai, bet, pavyzdžiui, visiškai necituojama ir neakcentuojama, kai ji sako, kad aš noriu išvykti, aš noriu ištekėti, aš noriu būti tenai, aš noriu gimdyti vaikus ir t. t. Bet noriu grįžti į pirmąjį akcentą – jos kombatantės vaidmenį. Net jeigu tuos žodžius ir suvoktume kaip charakterizuojančius ją kaip kovotoją, jie galėtų būti ir radikalesni. Kaip tas L. Vėlavičiaus pavyzdys, kai žuvo dėl įsitikinimų.

Ir niekaip mes negalėtume jai inkriminuoti, kad tie žodžiai yra kaltės įrodymas. Nieko, išskyrus kalbas, įslaptinti liudytojai nenustatė. O jos nėra įrodymas. Ko verti tie protokolai, esą surasti ir surinkti įrodymai, kada VSD darbuotojai ateina į tą markezą, kontroliuojamą jų, ir paima iš kompiuterio duomenis? Esą tas kompiuteris priklauso markezui, kurio oficialiai nėra, jis niekur nebuvo registruotas…

Gerbiama kolegija, visa tai įvertinę matome operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo imitaciją. Čia ne tie procesiniai tikslai, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis – ginti žmogaus teises, greitai ir išsamiai ištirti, kad kaltieji būtų nubausti ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apie žmogaus teises E. Kusaitės atveju visai negalima kalbėti. Nes prieš jos teises veikia visa sistema, nepagrįstai pradėdama operatyvinį ir ikiteisminį tyrimą. Ir siekdama vienintelio – ne nusikaltimą atskleisti, bet sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas jos žodis, kiekvienas judesys būtų nukreiptas prieš ją.

Bylos medžiagos pagrindu aš esu įsitikinęs, kad Generalinės prokuratūros įsitraukimas į šitą imitaciją, tikintis geros baigties, buvo, kaip galima suprasti, paremtas tam tikrais skaičiavimais. Bet nuo Generalinės prokuratūros įsitraukimo VSD pradėtas tyrimas įgijo naują pagreitį. Bylos medžiagoje yra duomenys, kad Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius duoda nurodymą perduoti duomenis apie E. Kusaitę Rusijos FSB. (…)

Bus dar pratęsta

 

 

 

2013 03 01

Jonas Varkala                                                             Violetiniai


Klausaus politikų, žmonių, kurie formuoja viešąjį gyvenimą kalbų, kaip pamąstymo išeities punktą pasirenku žodžius: Vakaruose mokyklos už aukštų tvorų, kitaip nesuformuosim ateities žmogaus... Antibiotikai neatstos imuniteto pagalvojau... tvoros gali būti tik laikina priemonė... Gal politikos žmonėms nuobodu skaityti knygas kaip pav. F.A.Hajekas “Kelias į vergovę“, pažvelgti į pražūtingas sąmonės gelmes kaip Карл Густав Юнг "Нераскрытая самость (настоящее и будущее)"Už tvorų vargiai gali užaugti laisvas žmogus. Ne pavyzdys tokios visuomenės kaip JAVWhat clearly emerges from research with Kohlberg's scales is that the vast majority of American adults and school age children have only reached Stages 3 and 4. They are rarely capable of making principled moral judgments and do not even comprehend those judgments when others make them. -Charles Hampdon-Turner Baimės moralės žmonės gali būti gamintojai ir vartotojai, bet dvasingumas jiems nesuprantamas, kaip M.Gorkio giesmėje apie sužeistą sakalą žaltys nesuvokia sakalo besiveržiančio skrydžiui motyvų, tik jūra gieda giesmę „beprotiškai“ drąsai.Visuomenės, kurios nesugeba išsiauginti dvasingų, laisvų žmonių elito tampa savų ar svetimų tironių vergais. Mūsų ginklas kultūra sakydavo mano mokytoja... šiandien kultūrą suryja popsas.Tik dvasingas, laisvas žmogus pajėgus stovėt tiesoje, kurdami DK partiją mes aiškiai suvokiame, jog nei laisvė, nei socialinė gerovė nėra įmanoma be TEISINGUMO. Lietuvos valstybėje įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai – tai yra visi piliečiai turi būti lygūs prieš įstatymą. To nepasieksime užtvėrę tvoras, sukūrę įstatymų raides. Ribas reikia nubrėžti savyje, įstatymų reikia laikytis. Violetinė spalva reiškia atgailą, dvasinį virsmą. Mūsų pirmeivių gyvenimo auka liudija mūsų partijos naujumą, puolimas prieš mus liudija mūsų siekių aktualumą. Manau, kad reikalinga diskusija išgrynint partijos ideologiją, (ideologija tai vertybių ir budo jų siekti teigimas) kuri suvienytų konstruktyviai veiklai. Dažnai man sako trokštam veiklos, aš pasigendu išminties ir darnos su čia ir dabar aktualijoms. Skubos darbą velnias renka. Manau gyvenam labai kritiškam laikotarpį, kaip 1926 m. Kai Konstitucija ir įstatymai ne prie ko. Smetoną turėjom, vargiai „Šiaurės Atėnais“ taptume prie smetonėlės. Tarpukario absoliutizmas ir sovietmečio rėžimas pražudė pilietiškumą ir pilietinei visuomenei pakilti iš griuvėsių nepaprastai sunku, bet, manau, įmanoma. Tam pagrindo teikia žmonių nesusitaikymas su smurtu Klonyje ir platus pasipriešinimas „nomenklatūros vidinei okupacijai“ nesusitaikymas su persekiojamo, įbauginto vergo dalimi. Tai viltis, kad Seimas nebus galutinai „privatizuotas“, kad žingsnis po žingsnio valstybė grįš piliečiams.

 

 

 

2013 02 26

Valdas Vasiliauskas.                                                                    Kas bylon nesudėta

Ši byla turi pradžią, bet neturi pabaigos. Tiksliau pasakius, dvi bylos - civilinė ir baudžiamoji, viena su kita susijusios.

Ir nors Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija jau paskelbė galutinį nuosprendį, nors netrukus toks pats bus priimtas ir baudžiamojoje byloje, iš tikrųjų tai antroji - po Vytauto Pociūno - byla, kuri niekad nebus baigta.

Ir tai nėra teisinis nihilizmas, kaip dažnai teigiama. Ši byla vien teisinėmis priemonėmis jau nebegali būti išspręsta. Per toli nueita. Tai geriau nei teisininkai nutuokia patys bylininkai: laimėtojai neskuba džiūgauti, pralaimėtojai- liūdėti. Galutiniai ir neskundžiami teismo nuosprendžiai nieko nepakeitė, nesugrąžino visuomenei ramybės.

Kai 2008 m. lapkričio 29 d. niekam nežinomas, pojaunis, sportiškai sudėtas vyriškis atnešė į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškimą dėl seksualiai išnaudojamos mažametės dukrelės, likimas galbūt paskutinį kartą jį bandė išgelbėti nuo laukiančios Golgotos- budintis policininkas nenorėjo pareiškimo registruoti. Tačiau vyro būta užsispyrusio ir kitą dieną policija noromis nenoromis pradėjo ikiteisminį tyrimą. Vyriškis nežinojo, kad tądien jis padarė pirmą žingsnį keliu, iš kurio negrįžtama. Žingsnį, kuris ilgainiui apvers aukštyn kojomis jo tėvų, vienintelės mylimos sesers, visų artimųjų gyvenimus, nulems prokurorų, taip pat ir generalinio, policijos aukščiausių pareigūnų karjeras. Žingsnį į pomirtinę šlovę, kurios tačiau niekam nederėtų linkėti - vieniems jis bus didvyris, kitiems- žudikas.

Ir po jo mirties dėl jo pyksis net tų pačių šeimų nariai. Jis taps figūra, kuri kaip Vytautas Landsbergis ir Algirdas Mykolas Brazauskas, padalins Lietuvą į dvi nesutaikomas stovyklas - kedofilų ir kedofobų. Ir tai anaiptol nėra neskoninga hiperbolė, iš kurios verta šaipytis.

Elito pašaipų ir atsainios paniekos sulaukė ne vyras ir jo sesuo (juodu priešininkams kėlė ir kelia kur kas stipresnes neigiamas emocijas - pagiežą, įniršį, neapykantą), o jo šalininkai ir pasekėjai. Ironiška, kad žmogus, niekad nesidomėjęs politika, tapo simboliu stichiškai susiformavusio judėjimo, natūraliai peraugusio į politinę partiją, kurios pavadinimas asocijuosi su jo vardu.

Per kelis mėnesius politine veikėja pasidarė ir sesuo, anksčiau taip pat buvusi toli nuo politikos.

Sunku būtų išvardyti visus niekinamus epitetus ir karikatūriškas etiketes, kuriomis buvo išjuokiami prie jo ir jo dukrelės gimtųjų namų slenksčio besirenkantys taikūs ir romūs žmonės- gatviniai, patvoriniai, garliaviniai, net banditai, kriminaliniai elementai. Ir, žinoma, minia, gatvės teismas.

Tiesą sakant, tie žmonės nieko neteisė, glaudėsi net ne gatvėje, o privačiame kieme arba prie jo tvoros (iš čia tie “patvoriniai”) atkampiausioje tylioje Klonio gatvelėje. Jie agresyviai nesiveržė į centrines Kauno ir Vilniaus gatves ir aikštes, kaip politikai ir visuomenės veikėjai. troškę kalbėti jų vardu. Tačiau Garliavą girdėjo ir matė visa Lietuva. Nesvarbu, ar už ją meldėsi, ar koneveikė paskutiniais žodžiais.

Bet etikečių klijuotojai darė vieną esminę klaidą - jie painiojo tautą (tegul jos dalį arba mažumą) su minia. Jie manė, kad Garliavoje susibūrė skirtingi ir atsitiktiniai žmonės, trumpam suvienyti vienadienių destruktyvių aistrų. Pasiautės, patriukšmaus, išsilies ir išsilakstys. Pastebėti ir ištaisyti įsisenėjusią klaidą - atskirti minią nuo tautos - neprivertė ir tas faktas, kad „patvoriniai“ jau turi savo atstovus Seime, net visą frakciją( minia nėra atstovaujama nė viename pasaulio parlamente).

Iš čia rimtų politologų nerimtos prognozės, kad frakcija subyrės artimiausią savaitę ar mėnesį - jie patys patikėjo savo propaganda ir melu. Frakciją iš tikrųjų sudaro visiškai skirtingi, bet anaiptol ne atsitiktiniai žmonės - visi jie žino, su kuo ir kodėl atėjo į Seimą, nors dauguma jų kur kas lengviau būtų patekę į parlamentą su kitų partijų vėliavomis.

Klaidinga pasirodė ir kita vyraujanti įžvalga: atseit tai viso labo tik vienos šeimos tragedija, kuri greitai visuomenei atsibos ir užsimirš, todėl politinė jėga, kilusi iš vieno įvykio, neturi jokių šansų. Matyt, šia diagnoze patikėjo ir mano nuoširdžiai gerbiamas buvęs premjeras, buvusios valdančiosios partijos vedlys Andrius Kubilius. Jo patarėjas prieš lemtingą balsavimą Seime dėl teisėjos Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimo buvo atviras: atstokit nuo premjero su savo mergaite, jam reikia statyti elektrinę.

Po pralaimėtų rinkimų A.Kubilius sulaukė partijos patriarcho viešo tėviško pabarimo dėl nejautrumo mergaitei. Pridurkime- ir teisingumui, be kurio pamato griūna elektrinės ir valstybės. Todėl A.Kubilius savo elektrinės nepastatė ir jau nebepastatys.

Man iki šiol mįslė, kodėl per praėjusią kadenciją taip neatpažįstamai pasikeitė garbinga Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių- demokratų partija ( TS-LKD) ir jos iškilūs lyderiai, su kurių dauguma dar nuo Sąjūdžio laikų esu suvalgęs pūdą druskos ( dėl to ne vieno savo ankstesnio darbdavio nepelnytai esu apšauktas konservatorių „kurmiu“). Kadencijos pradžioje ir pabaigoje- tartum dvi skirtingos partijos.

Atėjusi į valdžią TS-LKD sudrebino prokuratūrą ir visuomenę – po 2009 m. spalio 5 d. dvigubos žmogžudystės Kaune - greitu, principingu ir įspūdingai profesionaliu Stasio Šedbaro vadovaujamo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto parlamentiniu prokuratūros ir kitų ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų pedofilijos byloje reaguojant į Drąsiaus Kedžio skundus tyrimu. Komitetas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas Kauno pedofilijos byloje pagal D.Kedžio skundus buvo atliekamas „aplaidžiai, neoperatyviai ir nekvalifikuotai“. Po tokių triuškinamų išvadų generalinis prokuroras Algimantas Valantinas buvo priverstas atsistatydinti. Atrodė, dabar tai bus...

S.Šedbaro komiteto pateiktos išvados, kurioms 2010 m. sausio 21 d. pritarė visas Seimas, buvo tarsi tvirtas neatšaukiamas valdančiosios partijos pažadas tautai, kad atėjo nauji laikai: prokuratūra bus pertvarkyta iš pagrindų, teisingumas bus įvykdytas ne tik Kauno pedofilijos, bet ir visose kitose bylose. Tačiau tai ir liko pažadu. Kadencijos pabaigoje S.Šedbaras ir kiti konservatorių šulai pasidarė mieguisti, abejingi ir keistai neryžtingi, kaip tie giliai į stalčių nukištose jų parlamentinio tyrimo išvadose prokurorai. Nemanau, kad dėl nuovargio.

Buvusiam generaliniam prokurorui A.Valantinui tikrai netrūko aukščiausių teisininko kvalifikacijų, jis iš karto suvokė pedofilijos bylos svarbą, nuolat ją stebėjo, net pareikalavo bylos medžiagą atvežti iš Kauno. Ir nieko nedarė, lyg suparalyžiuotas, aukodamas savo karjerą. Tokio paralyžiaus priežastis paprasta- sesuo, „Samanėlės“ baudžiamojoje byloje figūravusi kaltinamąja. Ar ne dėl panašios priežasties paralyžius ištiko ir bylą perėmusią Vilniaus apygardos prokuratūrą, nors jos vadovas Ramutis Jancevičius, sėdėdamas TV studijoje šalia manęs, bemaž iškilmingai prisiekė, kad tučtuojau bus pareikšti įtarimai Laimutei Stankūnaitei? Tačiau vėl viskas baigėsi neveiklumu ir tyla, mat ikiteisminį tyrimą kuravo vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Brunonas Maculevičius, kurio brolis- vienas garsiausių Lietuvos bankų išvogimo epochos herojų, išsuktas nuo realios bausmės už „Nidos“ banko išgrobstymą.

Tokias korupcijos pagraužtas institucijas ir visuomenes labai lengva valdyti. Juk nieko nėra paprasčiau, kaip manipuliuoti išlaikomu Seimo nariu, verslininkais virtusiais prokuroru ir teisėju, kurie gula ir keliasi su klausimu: ką apie mane žino slaptosios tarnybos, žurnalistai, kolegos? Ne menkiau tūlą krūpčioti verčia kiekvieną akimirką galintys iš spintos išvirsti tokie griaučiai, kaip slepiama netradicinė lytinė orientacija arba KGB agento byla. Tiesa, pastaruoju metu Lietuvoje iš politikų spintų virsta ne griaučiai, o gyvos žmonos, kurios dar labiau praplėtė šantažo ir manipuliacijų galimybes.

Nesunku įsivaizduoti, kaip kalbos apie korupcijos apimtą prokuratūrą ir teismą, kurį paprasta papirkti, o po to šantažuoti, skaudina tuos dorus prokurorus ir teisėjus, kurie vadovaujasi tik įstatymu ir todėl gyvena vien iš algos. Tokių pažįstu ne vieną ir didžiuojuosi bičiulyste su tokiais nepaperkamais teisininkais. Bet dar daugiau pažįstu neteisingų nuosprendžių aukų, kurios prarado viltį Lietuvoje sulaukti teisingumo ir kurių vėliavneše tapo N.Venckienė. Dabar Generalinė prokuratūra ją siekia patraukti baudžiamojon atsakomybėn, be kita ko, už teismo pažeminimą, nes ji Panevėžio miesto apylinkės teismo patalpose po posėdžio , atsakinėdama į žurnalistų klausimus, teisėjus, neminėdama pavardžių, pavadino korumpuotais kyšininkais, kurie gina iškrypėlių klaną.

Tačiau tokiai apibendrinančiai ištarmei sunku surasti tinkamesnę vietą nei Panevėžys, kuriame jau galima būtų statyti teisėjo kyšininko paminklą. Modelių, pozuojančių tokiam paminklui, Aukštaitijos sostinėje tikrai nepristigtų.

Juo galėtų būti buvęs Panevėžio apygardos teisėjas Antanas Jarašius, priverstas atsistatydinti dėl palankų sprendimų Viliaus Karaliaus byloje. Jam rimtą konkurenciją galėtų sudaryti taip pat kontrabandos karaliaus gundymams neatsispyręs buvęs Panevėžio miesto apylinkė teismo pirmininkas Darius Japertas, jau nuteistas. Prokurorai į teisiamųjų suolą dėl didelės žalos valstybei, dėl teisminės valdžios autoriteto pažeminimo bandė pasiųsti taip pat palankumu kontrabandininkams pagarsėjusį Panevėžio apygardos teismo teisėją Arnoldą Šukaitį, tačiau Seimas paskutinę akimirką neleido jo atiduoti į teisingumo rankas.

Dėl sukčiavimo, kyšininkavimo, dokumentų klastojimo įkliuvo ir Panevėžio apygardos teismo teisėjas Rimantas Savickas, tačiau šiam įtariamajam kyšininkui, anuomet Seimo jau nušalintam nuo teisėjo pareigų, Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Valdas Meidus surengė jubiliejaus iškilmes teismo rūmuose - ar tai nebuvo teismo pažeminimas?

Dėl dokumentų klastojimo teisėjos mantiją prarado ir R.Savicko žmona, buvusi Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Vaiva Savickienė. Ar ne todėl visos problemiškos, silpniau paruoštos bylos, kurių sprendimai iš anksto padiktuojami ne teismuose, o slaptuose susitikimuose, dažniausiai keliauja į Panevėžį? Tokia buvo ir pedofilijos byla.

Bet juk pedofilijos nebuvo, taip nusprendė teismas. Tai tik paranoja, liguisto žmogaus svaičiojimai,fantazijos, kliedesiai. Lietuva tapo unikaliu kraštu, nes čia, priešingai visam nuodėmingam iškrypusiam pasauliui, nėra pedofilų. Lietuvoje lengviau sutikti sniego žmogų, marsietį ar kitokį ateivį iš kosmoso, nei pedofilą. O ką jau kalbėti apie visą vaikų seksualinio išnaudojimo tinklą, išsikerojusį ligi aukščiausių elito ir valdžios sluoksnių - gal kur Jungtinėje karalystėje, Belgijoje, Italijoje, bet tik ne Lietuvoje.

Antai teisėjo Andriaus Cinino pirmininkaujama teisėjų kolegija savo nuosprendyje teigia, kad velionis Andrius Ūsas aplankydavo butą, kuriame dvejus metus glaudėsi L.Stankūnaitė su dukrele, tik norėdamas užsirašyti elektros skaitiklio duomenis ir susirinkti gautas sąskaitas. Visai kaip tame anekdote vyras, kuris, trokšdamas susipažinti su simpatiška kaimyne, eina pasiskolinti lygintuvo. Nereta tragedija baigiasi komedija. Šiuo atveju tai jau net ne komedija, o farsas.

Juk negali rasti to, ko neieškai, nebent netyčia. Tačiau policijos tyrėjai ir prokurorai negalėjo rasti pedofilų ir netyčia, nes net nesurengė įtariamųjų atpažinimo, nužudyto teisėjo kompiuterį apžiūrėjo tik po geros savaitės, kai jis seniausiai galėjo būti išvalytas, o pagrindinio įtariamojo- net po metų. Kadangi tiriamą nusikaltimą kvalifikavo kaip nesunkų, negalėjo taikyti ir operatyvinių priemonių, be kurių neįmanoma demaskuoti organizuotų nusikalstamų susivienijimų, o ypač- prekybos vaikais, jų seksualinio išnaudojimo klanų, disponuojančių neribotais finansiniais ištekliais ir įtakingais ryšiais(„stogais“), puikiai organizuotų ir meistriškai užsimaskavusių.

Kad čia galėjo būti organizuotas pedofilų nusikalstamumas, byloja ir tos keturios, iki šiol neatskleistos mirtys – organizuotos gaujos žudo ne tik priešus, bet, kilus pavojui, nedvejodamos atsikrato ir saviškių. Nuo ko iki šiol saugoma L.Stankūnaitė? Nuo nužudyto D.Kedžio, Seimo narės N.Venckienės?

Kauno pedofilijos byla tapo centru, nuo kurio kaip raibuliai vandenyje pasklido kitos bylos. Vienas tokių raibulių netikėtai iškilo Policijos departamente Mindaugo Žalimo pavidalu. Pasitvirtino tiesa, kad provokacija- slaptųjų tarnybų alfa ir omega ir kad jos Kauno pedofilijos istorijoje nesėdėjo rankas sudėjusios. Tik gal sekė ne tuos.

Ar atsitiktinai buvo nusitaikyta į Kriminalinės policijos biurą, sveikiausią, mažiausiai korupcijos sužalotą Lietuvos teisėsaugos dalį, kuri visuomet kėlė grėsmę organizuotam nusikalstamumui ir kurios kriminalistai nebūtų taip lengvai patikėję slaptųjų tarnybų globojamais žalimais ir tikrų žudikų pakištais, neva D.Kedžio kaltę įrodančiais įkalčiais, kaip tai padarė prokurorai? Nei iš šio, nei iš to buvo paskelbta sena apkerpėjusi, niekad neslėpta informacija siekiant sukompromituoti biuro nepakeičiamą vadovą Algirdą Matonį apie jo tarnybą sovietinio saugumo organuose.

Tačiau dar nuostabiau: pakako vienos TV laidos , kad būtų demonstratyviai be skrupulų susidorota su pačiu generalinio policijos komisaro pavaduotoju Visvaldu Račkausku. Po laidos jau rytojaus dieną garbingo generolo namuose buvo atlikta krata, per daug neslepiant fakto, kad laidos, iš kurios neišeidavo L.Stankūnaitė ir A.Ūsas, bendraautorė yra specialiosios tarnybos.

Darosi silpna, prisiminus versiją, kad šią laidą galėjo finansuoti pedofilų klanas- kam dirba Lietuvos slaptosios tarnybos? Įdomus sutapimas: V.Račkauskas kaip tik kuravo kovą su organizuotu nusikalstamumu. Kas ir kodėl generolui paspendė spąstus? Ar tie patys, kurie suplanavo žudynes Kaune?

Kai prokurorai atmetė vieną po kito D.Kedžio skundus, jis, nežinodamas, kur kreiptis, ką daryti, parašė garsųjį „Laišką niekam“. Nuo to laiko situacija tik pablogėjo: paleistas teisminės valdžios konvejeris sukasi viena kryptimi, štampuodamas skirtingų prokurorų ir teisėjų sprendimus tarsi tos pačios rankos surašytus jo artimųjų nenaudai.

Nevilties apimto tėvo skundas nepažadino aukštųjų kabinetų šeimininkų proto ir širdies, užtat sujaudino tuos, kuriuos tie ponai laiko niekuo - paprastus žmones, „patvorinius“. Taigi „Laiškas niekam“ pasiekė savo tikrąjį adresatą. Ir kol Lietuvoje bus likęs( neemigravęs) bent vienas žmogus, tikintis, kad mergaitė svarbiau nei elektrinė, tol galios žodžiai: bylos, kaip ir rankraščiai, nedega.

 

 2013 02 27

Ramūnas Karbauskis                                                Atimsite mūsų pilietybę ar ištremsite?

Pastaruoju metu skalūninių dujų tema pasisakė visi, kas netingi. Kartais viešųjų komentatorių pasisakymai stebina savo paviršutiniškumu bei arogancija. Ypatingai žeidžia atviras drąsiausios Lietuvos kaimo bendruomenės – Žygaičių moterų ir vyrų – puolimas. XIX amžiuje tamsus neapsišvietęs kaimas išsaugojo ir atkūrė lietuvybės tradicijas, o dabar kelia nepatogių klausimų buvusiai ir, deja, esamai valdžiai, kuri, rodos, nori tęsti energetinio susinaikinimo politiką.


Lenkijoje paskelbta, kad iš skalūninių dujų žvalgybos šioje šalyje traukiasi stambiausias žaidėjas – didžiausia JAV naftos korporacija „Exxon Mobile”. Jos atstovų teigimu, Lenkijos išteklių prognozės nepasitvirtino: dujų kiekiai netenkina, komercinės naudos korporacija negaus. Tokią pat išvadą pateikė Europos parlamento vidaus politikos generalinis direktoratas, savo tyrime konstatuodamas, kad net radikali skalūnų dujų gavybos plėtra Europoje geriausiu atveju galėtų prisidėti prie Europos dujų tiekimo tik vienaženkliu procentu. Lietuvoje, remiantis realistinėmis prognozėmis, žemės gelmėse slypinčių dujų užtektų 10–20 metų pagal dabartinius Lietuvos energijos vartojimo poreikius. Būsime nepriklausomi kelioliką metų, o paskui… Kad ir tvanas? Beje, chemikalų tvanas. Įvertinę šį trumpą teorinės energetinės palaimos laikotarpį ir galimas negrįžtamas rizikas gamtai, verčiau tą galimybę palikime savo vaikaičiams, kurių technologinės galimybės galbūt leis išvengti bent dalies grėsmių.

Tai, kad hidraulinio uolienų plėšimo technologija yra abejotina, byloja viešai paskelbti faktai iš JAV, kur pasipriešinimas skalūnų dujų technologijai yra didžiausias ir neturi nieko bendra su gazpromais. Pavyzdžiui, skelbiama, kad JAV Vajomingo aplinkos apsaugos agentūrai paėmus geriamojo vandens mėginius, 11 iš 39 tikrintų gręžinių aptikta gręžybos teršalų. Pensilvanijoje yra tūkstančiai dujų gręžinių, o kai kurių miestų ir miestelių valdžios ragina negerti vandens iš čiaupo. Kyla klausimas, kodėl Niujorko valstija, kurios gelmėse yra didžiausi ištekliai (Marcellus Formation), imasi skalūninių dujų gavybos ribojimo. Gal visus jos politikus papirko Gazpromas?

Šiurpina kone nusikalstamas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos abejingumas šalies aplinkosauginių organizacijų (Aplikosaugos koalicija) atliktam tyrimui dėl skalūninių dujų žvalgybos teisinės aplinkos. Nei ES, nei juolab Lietuvoje nėra tinkamai pritaikytų teisės aktų, kurie užtikrintų skalūninių dujų poveikio aplinkai kontrolę. Šalies pilietis negali pirtelės savo žemėje be krūvos leidimų ir popierių pasistatyti, o „Chevron” korporacija gauna leidimą šeimininkauti Vakarų Lietuvos žemėse be jokių teisinių saugiklių, tiesiog nusipirkdama lietuvišką naftos gavybos įmonę. Tie, kas lygina skalūnų dujų gavybą su pieštukų gamyba arba tradinės naftos gavyba, turi suprasti: tam, kad Lietuvos turtais susidomėjusiam „Chevronui” apsimokėtų čia dirbti, turi būti išgręžtas ne vienas, o šimtai, galbūt tūkstančiai gręžinių, po kelis kiekvienam kvadratiniam kilometrui. Gėlo vandens poreikis tokiems gręžiniams yra lyginamas su visos Lietuvos gyventojų ir įmonių vandens vartojimu. Skalūninių dujų gavyba amžiams pakeistų kai kurių Lietuvos regionų gyvenimą. Vienas iš situaciją gerai iliustruojančių pavyzdžių – didžiausias pasaulio žemės ūkio bankas “Rabobank” – paskelbė, kad visai neskolins pinigų klientams, kurie kaip užstatą pateikia žemes su jose esančiais skalūninių dujų gręžiniais.

Grįžkime prie neapsišvietusių kaimiečių argumento. Taip, būtent arčiausiai žemės esantys kaimiečiai, o ne juos niekinantys, antikiniais laikais tebegyvenantys sovietinio stiliaus inteligentai (kurie mąstymu nesiekia toliau nei 1 km spinduliu nuo Seimo restorano, o demokratiją, berods, supranta kaip senovės graikai – piliečiais nelaikomi moterys ir vergai), taigi būtent kaimiečiai kelia pagrįstų klausimų ir negali atsistebėti, kaip mūsų Vyriausybė, ministerijos, užuot skatinę, pavyzdžiui, biodujų gaminimą iš gyvulių mėšlo, šiukšlynų, metasi į brangius, rizikingus projektus. Biodujų pagrindu veikiančios elektrinės masiškai statomos ES, jos, skirtingai nuo skalūnų dujų, tausoja gamtą. Pažiūrėkime į kaimyninę Latviją, kur biodujos yra valstybės energetinio savarankiškumo ramstis.

Nepatinka biodujos? Kalbėkime apie realų energijos taupymą, kitas inovacijas. Lietuvos valdžia, deja, turi inercijos žavėtis neskaidriais, didžiuliais projektais, dažniausiai viską pridengdama demagogija apie užsienio grėsmes, o realybėje galbūt skaičiuodama laukiančius atkatus. Neseniai vienas buvęs kandidatas į kultūros ministrus išdėstė keturias ministro veiklos perspektyvas, kuriose veikla be korupcijos įvertinta kaip tinkanti visiškiems kvailiams. Tad, matyt, nereikėtų stebėtis, jog politikai, anksčiau pasisakę kritiškai apie Visagino atominę elektrinę, turėję abejonių dėl rizikingų technologijų naudojimo išgaunant skalūnines dujas, atėję į valdžią staiga praregi ir puola stumti tokius projektus.

Manau, kad kvaila ir žema aktyvaus pilietinio dalyvavimo pavyzdį rodančius žmones maišyti su žeme vien dėl jų pozicijos. Jų nuomonės gali negerbti, laikyti nepakankamai pagrįsta (ypač jei nesiteikti suprasti jų padėties), bet juos pačius, kaip sau lygius piliečius ir žmones, gerbti privalai. Dar kvailiau elgiasi tie, kurie lyg automatai visus nesutinkančius vadina rusų agentais. Šitie žmonė nekūrė LEO LT, nesiderėjo su Fukušimos statytojais, jie gal ir Rusijoje niekada nėra buvę, skirtingai nuo daugelio juos žeminančių žmonių.

Norėčiau, kad mane kas viešai išvadintų rusų agentu. Tokiam tektų gerokai paploninti savo piniginę. Bet manęs niekas nevadina, nes gerai žino, jog tokiu nebuvau ir nesu, nes myliu savo šalį ir netepu savo rankų korupcijos purvu. Komentatoriūkščiai drįsta pulti tik tokius, kurie nesikreips į teismą, kurie nebetiki teisingumu, nebetiki valdžia. Pastaroji visomis išgalėmis bando palaužti žmonių valią kovoti su nusikalstamu abejingumu šalies ekologiniam saugumui. Po rinkimų tepraėjus pusmečiui valdžia dar žaidžia demokratiją, bet kuo toliau, tuo bus mažiau pastangų girdėti žmonių nuomonę, daugės abejingumo ir vulgarumo. Tai neturi stebinti, kaip ir nestebino vienos partijos vadovo klausimas kandidatui į kultūros ministrus: „Nu chuli, tai ministru nori būti?”

 

 

2013 02 16

                                                               Vasario 16-osios pastebėjimai


Neringa Venckienė, Seimo narė


Taip jau sutapo, kad šiemet, minint 95-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, būsiu ne savo šalyje, ne gimtinėje. Viešėsiu pas Didžiosios Britanijos lietuvius, jų antrojoje Lietuvoje – Londone. Pas žmones, kurie turėjo palikti Vasario 16-osios signatarų kurtą, Kovo 11-osios signatarų atkurtą Lietuvą. Signatarai nekalti, kalta visų mūsų veikla, elgesys, požiūris, abejingumas šalia esančiam.
Per didžiausią Lietuvos šventę būsiu su tais, kuriuos mėgstama vadinti emigrantais, lengvos duonos ieškotojais, gal net ir išdavikais. Išvykę iš visų mūsų Lietuvos prieš 100 metų ir jų palikuonys būdavo vadinami išeiviais.
Londone kalbėsiuosi su tais žmonėmis, kuriuos mūsų dabartinė valstybė išginė, jų tiesiai šviesiai atsikratė, išsižadėjo ir jei šiandien iki galo dar nepamiršo, stengsis pamiršti rytoj. Jeigu ir primins, tai ne dėl lietuvybės, svetimos kalbos ir gamtos aplinkoje augančių vaikų, o kokio nors nesumokėto mokesčio.
Tiek Anglijoje, tiek kitose užsienio valstybėse gyvenantys lietuviai yra mūsų tautos, mūsų valstybės dalis. Net neabejoju, kad jiems rūpi Lietuva, jos ateitis, jos žmonės, visi tėvynainiai, kurie dabar siaubingai vargsta ir kenčia. Ne tik dėl materialinių nepriteklių, baisios bedarbystės, bet ir dėl didelio neteisingumo, su kuriuo tenka susidurti kone kasdien valdžios įstaigose, teismų institucijose. Tai slegia visus ir gena iš gimtojo krašto.
Viskas žmonijos istorijoje sukasi spirale, viskas kartojasi, tik kaskart gal vis kitokiu pavidalu, rūbu, išraiška. Šiandieninė Lietuva sistemingai pamiršta ir Vasario 16-osios signatarus, kurie lemtingą sprendimą priėmė labai nelengvu metu. Iš vienos pusės į mūsų kraštą tiesiant rankas Lenkijai, viduje tvirtai spaudžiant rusų caro prižiūrėtojams, žmonijai dar neatsitokėjus nuo Pirmojo pasaulinio karo baisumų. Bet susirinko ta Lietuvos Taryba ir vienu balsu pasakė „taip“. Tyliai, ramiai, bet ryžtingai.
Kas liko iš signatarų atminties šiandien, 2013-aisiais? Beveik nieko ar tik labai mažai. Oficialios valdiškos kalbos ir oficialios gėlės Rasų kapinėse, tradicinis valdžios ritualas prieš fotografus ir televizijų operatorius. Dar tik profesorius Vytautas Landsbergis laikosi nuoširdžios tradicijos ir, kiek teko girdėti, tikrai prasmingai kalba iš Signatarų namų balkono per kiekvieną Vasario 16-ąją.
O tautai Vasario 16-oji vis labiau tampa tik eiline poilsio diena, kuri šiemet ir šiaip yra šeštadienis. Regis, valdžia, per du dešimtmečius spėjusi gerokai prigesinti 1918 metų Vasario 16-osios spindesį ir svarbą, tai darė ne šiaip sau. Šių laikų politikams daug maloniau išaukštinti 1990-ųjų Kovo 11-ąją, kuri ir man yra labai svarbi.
Bet Vasario 16-ąją tarsi reikia sumenkinti prieš Kovo 11-ąją, nes kaip tuomet galės didžiuotis dabartinių laikų signatarai, kurie už savo parašus dėl Lietuvos laisvės nesigėdydami ėmė tik gerus žemės sklypus, tebeima pinigines rentas. Nekalbu apie pasenusius, apsirgusius – už Kovo 11-osios parašą labai reikėjo valdiškų, t.y. visų šalies piliečiams priklausančių gėrybių net ir tiems, kas ir namus turi, ir net liftus juose įsirengę.
Šių laikų politikos elitas turi būti spindintis, dėmesio centre. O ką tie 1918-ųjų signatarai? Kokios naudos daktaras Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai gali duoti šiandien? Ar jie kaip nors susiję su nežinia kieno sukurtomis europinėmis vertybėmis, Europos Sąjungos fondų ir fondelių paramos milijardais, pelningais užsakymais, skalūnų, paprastomis dujomis, nafta, projektais projektėliais? Ne. Jie buvo laisvi žmonės, už Lietuvą ėję iš širdies, idėjos, patriotizmo.
Dabartiniam elitui patriotizmo nereikia, nes yra Europos Sąjungos tolerancijos, lygių teisių ir kitokias tautas niveliuojantys įstatymai, kurie formuoja naujas mūsų ateities tradicijas, visiškai nebūdingas ir nepriimtinas lietuviams, latviams, prancūzams ar graikams. Ateis laikas, kai suvoksime, kad iškelti viešai Trispalvę sovietmečiu gal net buvo lengviau.
Tačiau seksualinės mažumos tegul žygiuoja, tegul demonstruoja nešvankybes mūsų vaikams, tegul pratina juos prie to, kad tai, kas yra nenormalu, Europos Sąjungoje – visai nieko. Ir tiems, kurie atvirai apspjaudo mūsų šalį užsieniečių spaudoje, suteikiami leidimai marširuoti prospektais net per svarbiausias Lietuvai šventes. Kad tik būtų skandalas, pasipiktinimas, apie kurį iškart skries telegramos į Briuselį, kokia bloga ir tamsi ta Lietuva.
Ką pasakytų apie tai daktaras Jonas Basanavičius, nei vienas neišgirsime. Bet ką už nuolatinį Lietuvos niekinimą, juodinimą, tvirkinimą, tradicijų, kultūros, papročių naikinimą išgirsime iš savo anūkų – dar bus progos sužinoti.
Su Vasario 16-ąja, su Lietuvos diena!

 

2013 02 15

Neringa Venckienė, Seimo narė 

Demokratija labiausiai kvepia pinigais
 
Paskutine šiu metu sausio diena Seime užregistravau Politiniu partiju ir politiniu kampaniju finansavimo bei finansavimo kontroles istatymo pataisas.
Šiu pataisu esme – nustoti remti politikus valstybes pilieciu pinigais. Partijos, o ypac senosios, skelbiancios, kad turi po keliolika ar keliasdešimt tukstanciu nariu, galetu puikiai išsilaikyti iš ju mokesciu, simpatizuojanciu pilieciu auku, užsidirbti legalia veikla (leidyba, atributikos, suvenyru pardavimas) ar tiesiog imti banku paskolas rinkimu kampaniju metu. Taip, kaip iš banku skolinasi eiliniai Lietuvos žmones, ikvepti tu paciu politiku samprotavimu gyventi skolon ar tiesioginio ju veiklos pavyzdžio – valstybes praskolinimo užsienieciams jau už 50 mlrd. litu suma.
Partiju finansavimo iš valstybes iždo sustabdymas yra labai realus kelias. Ir pavyzdinis, nes butent tik ji viena turedama jauna „Drasos kelio“ partija iš mums prijaucianciu fiziniu asmenu praejusiu metu Seimo rinkimams surinko 105 472 litus, o mažomis, iki 40 litu siekianciomis aukomis – dar  24 689 litus.
Mes neturejome iš valstybes kišenes ištrauktu milijonu, ka gauna parlamentines partijos, taciau rinkimuose tapome šešti, gavome 7,99 proc. rinkeju pasitikejima bei 7 parlamentaru mandatus.
Dvi savaites stebejau, kas Lietuvoje atsitiko man pasiulius nutraukti didžiuju sisteminiu partiju sistemini maitinimasi iš musu mylimos valstybes lesyklos. Kilo triukšmas, pasipiktinimo audra, itužis. Mano pasiulyto teisingumo prieš valstybe ir jos piliecius ideja sugrižo tradiciniais save vadinanciu politiku konvulsijomis, pykciu ir nerimu.
Kodel? Todel, kad tiesiog pasiuliau partijoms reklamuoti save idejomis, o ne kalnais per kiekvienus rinkimus išmetamu reklaminiu šiukšliu. Tik pasiuliau save pristatyti rinkejams už savo pinigus. Pasiuliau apie 20 milijonu litu, kiekvienais metais išmokamu partijoms, surinktu iš mokesciu moketoju pinigu, palikti valstybes biudžete.
Bet kai neturi ideju, drasos akis i aki susitikti su apgautu valstieciu, komunaliniu mokesciu nebepakelianciu miestieciu, iš gimtines vejamu du aukštuosius mokslus baigusiu, o niekur isidarbinti negalinciu jaunu žmogumi, daug patogiau už valdiškus pinigus žmones užversti reklaminiais lozungais. Kai neturi ideju, pades dailus ir labai didelis plakatas centrineje miesto gatveje, už jo nuoma sumokes praeiviai.
Valdiškoje kišeneje drasiai tupintys politikos senbuviai prieš mano pasiulyma nustoti melžti Lietuva ju paciu poreikiams, reagavo audringai. Socialdemokratas Algirdas Sysas, kuriam jau vien pagal deklaruojamas politines nuostatas turetu rupeti labiausiai nuskriausti Lietuvos žmones, ne nedvejodamas išreže, kad už mano siuloma istatymo pataisa balsuotu kategoriškai prieš.
A.Sysas net eme spekuliuoti demokratijos prigimtimi ir tvirtino, kad bet kokia demokratija kainuoja pinigus, o partiju iteisintas valstybes melžimas esa vis tiek atsieina pigiau, nei politiku bandymas laimeti rinkimus savo idejomis ir darbais.
Aš suprantu A.Sysa, nes lietuviškiems socialdemokratams likusio pasaulio socialdemokratiniai principai jau seniai nera nei svarbus, nei rupimi. Ir prie ju šukio „Svarbiausia – žmogus“, reiketu prideti dar viena žodeli – „socialdemokratas“!
A.Sysas ka tik deste ir kita „argumenta“, kuris pateisina politiku šerima iš valdiškos kasos. Partijoms bet kokiu atveju reikia gyvuoti – kalbejo Seimo senbuvis, kuriam atrodo, kad gyvuoti gali tik tie, kurie jau užsiropšte i valdžia ir tik jos deka sociai gyvena.
Naujoms idejoms, naujiems lyderiams gyvuoti nereikia, nes jie gali patikti žmonems, pakeisti ydinga sistema ir tapti pavojingi, atleiskite – populiarus. Tuomet tie, kurie gyvuoja iš mokesciu moketoju kišenes, taptu tik mokesciu moketojais.
Lygiai toks pat išgyvenantis iš valstybes kišenes, buves premjeras Andrius Kubilius mano iniciatyva nustoti oficialiai plešti Lietuva kone pasmerke. Konservatoriu vadovas net gasdino, kad atemus iš partiju valdiška lesykla butu sugrižta i kažkokius „tuos“ laikus, kai politikai, anot A.Kubiliaus, budavo priklausomi nuo neskaidriu verslo finansu. Atleiskite, bet ar du dešimtmecius i Seima renkamas A.Kubilius visada buvo priklausomas nuo tu neskaidriu šaltiniu? Ar valdžioje esantys politikai šiandien nuo ju nera priklausomi? Jei kas irodytu, kad taip ir yra, tai butu geriausias 2013-uju anekdotas.
Valstybes dotacijas gaunanti liberalu sajudžio partija deklaravo, kad 2012 metu Seimo rinkimams oficialiai išleido 1 730 175 litus, o daugiamandateje apygardoje laimejo tiek pat mandatu, kiek ir „Drasos kelias“ – 7. Skirtumas tik tas, kad musu partija gavo daugiau nei 13 kartu mažesni finansavima, ir tik iš paprastu žmoniu auku. Tikiuosi, kad bent A.Kubilius savarankiškai „Drasos kelia“ paremusiu Lietuvos pilieciu neapšauks Kremliaus agentais ar „neskaidriomis verslo strukturomis“.
Seimo rinkimuose mes laimejome idejomis, o liberalu lyderis Eligijus Masiulis – pinigais. Todel nenuostabu, kad jaunasis liberalas taip pat su nepasitenkinimu murmejo prieš mano siulyma ir jo partijai atimti galimybe rinkimuose laimeti valstybes žmoniu pinigus. Liberalas verkšleno, kad sunkiai isivaizduotu tolimesne demokratijos pletra be Lietuvos mokesciu moketoju pinigu. Mano tiesu ir aišku pasiulyma E.Masiulis išvadino populistiniu. O ka daugiau gali žmogus pasakyti, kai solidžiu argumentu tiesiog neturi ir kovotojus prieš pedofilija laiko tiesioginiu savo priešu. 
Ko tik išradingieji Lietuvos išrinktieji nepadarys, kad lengvai pasiekiami pinigai butu arciau kuno. Galima akimirksniu išduoti tikriausiai net tevus, vaikus, draugus - kad tik niekas nesikesintu i valdiškas gerybes, kurios senokai suvokiamos kaip privacios. Ta išgascio akimirka tinka visi „argumentai“ apie demokratijos kainas, nešvaraus verslo strukturas, sugrižima i senus laikus. 
 
 
 
2013 02 08
Gintaras Aleknonis.                                                        Žemai – žemaitis, aukštai – dievaitis..
Kiekvienas mūsų norėtume savo darže ar sode rasti aukso gyslą. Tik vargu ar tai įmanoma - Lietuvos geologinė struktūra tokių stebuklų nežada. O štai tikėtis „juodojo aukso“ - naftos ar dujų galime. Ir toks atradimas būtų didžiulė laimė ir mums patiems, ir kaimynui. Todėl ne visai teisus Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas, pagrasinęs Andriui Kubiliui skalūnų dujų pradėti ieškoti po buvusio premjero naujuoju namu.
Jeigu konservatorių vadovo sklype „Chevron“ atrastų dujų, Andrius Kubilius galėtų garbingai baigti savo politinę karjerą ir džiaugtis atsivėrusiomis naujomis verslo galimybėmis.  Gero užtektų ir vaikams bei vaikaičiams. Tokios dujų paieškos galėtų būti pelningos, net jeigu ir jokių dujų po namu neatrastų - visus įmanomus ir neįmanomus nuostolius kompensuotų draudimas.
Tad kodėl sukilo žemaičiai? Išsigando netikėtos laimės? Pabūgo juos užplūsiančio gėrio? Ne, jie nerimauja dėl vandens, dėl iš tėvų paveldėtos savo žemės, kurią kaip palikimą nori perduoti savo vaikams. Ir yra pasirengę ginti savo teises, nes žino, kad naftą ar dujas iš gelmių galima siurbti saugiai ir gautą pelną sąžiningai dalintis su sunkiai dirbančiais naftininkais, su riziką patiriančiais kaimynais, su visa tauta ir valstybe. Tūkstančiai lietuvių, kurie šiandien gyvena ir dirba Norvegijoje, puikiai žino, koks naudingas, saugus ir švarus gali būti naftos verslas. Skalūnų dujos – taip pat.
Dar per anksti džiaugtis Lietuvoje atrastais ir neatrastais žemės gelmių turtais ar dalintis pelną. Bet patirtis rodo, kad, atradus didelius naudingų iškasenų klodus, valstybės gali nueiti skirtingomis kryptimis, kurias galėtume pavadinti Norvegijos ir Nigerijos keliais.
Norvegijai nafta atnešė didžiulių turtų, tačiau nesukūrė pasakiškai turtingųjų ir nenuskurdino kitų. Nafta tapo pamatu, ant kurio kuriamas šalies tarptautinis autoritetas, socialinis teisingumas, atsakomybė ateities kartoms ir pastovumas. Ta pati nafta Nigerijoje tik padidino nesutarimus, skatina tarpusavio karus: Nigerio deltoje grobiami naftos bendrovių darbuotojai, neretai plyksteli kovos. Milijonus tenka investuoti į naftininkų saugumą, užuot kalbėjusis su vietos gentimis ir sąžiningai su jomis dalijusis pelną.
Kuriuo keliu šiandien pasuko Lietuva? Norvegijos ar Nigerijos? Kas būsimiesiems skalūnų dujų gavėjams yra Tauragės rajono gyventojai – nepaklusnios žemaičių genties palikuonys ar orūs Lietuvos, Europos Sąjungos narės, piliečiai?
Apmaudu, kad taip nemokšiškai atverstas naujas ir toks svarbus Lietuvos istorijos puslapis. Supriešintų žmonių dabar taip paprastai nenuraminsi. Ne „Gazpromo“ pasiuntiniai varstė kaimo trobų duris ir gąsdino žmones atimti Europos Sąjungos išmokas. „Gazpromas“ čia dėtas tik tiek, kiek mes kartu su juo iš tų pačių šaltinių paveldėjome nepagarbą žmogui. Atrodė, kad per ketvirtį amžiaus pradėjome suprasti, kas yra žmogaus teisės, kas yra pilietinė bendruomenė. Deja.
Skalūnų dujų paieškos Lietuvoje nebesiklostys taip sklandžiai, kaip galėjo. Bet dėl to esame kalti mes patys. Reikia padaryti pertrauką ir viską bandyti pradėti lyg iš naujo. Norėtųsi tikėtis, kad pagaliau valdžia pradės kalbėtis su žmonėmis. Nors, kaip rodo karti ir visai nesena patirtis, valdžios ir pilietinės visuomenės dialogas gali pasukti duobėtu keliu.
Šiandien tereikia „Chevronui“ duoti leidimą tęsti tyrimus, ir žmonės sukils ginti savo teisių. O tuomet gali kartotis liūdnos istorijos. Kai tik iš lauko gėlių vaikai pradės dėlioti užrašą TIE-SOS, jie bus apšaukti „Gazpromo“ parankiniais ir tautos priešais, tikriausiai prokurorai net pasirūpins iškelti jiems bylas. Kažkas pasamdys viešųjų ryšių bendrovę, kuri sukurs interneto svetainę DU-JŲ. Jeigu žmonės nesitrauks, tvarką įves du šimtai keturiasdešimt policininkų.
Beje, pavartę „Lietuvių kalbos žodyną“, ten rastume dvi žodžio „skalūnas“ reikšmes – „plonais sluoksneliais skylanti uoliena“ arba „didelis kirvis malkoms skaldyti“. Beje, antroji žodžio reikšmė dabartinėje kalboje nevartotina. Todėl nedera sakyti: „Paskolink skalūną, malkas skaldysiu“. Ar tikrai?
O pabaigai mįslė: „Žemai – žemaitis, aukštai – dievaitis, – nukris dievaitis, užmuš žemaitį. Kas?“ (Perkūnas). O Jūs tikriausiai pagalvojote...
 
 
2013 01 26
Jonas Varkala                                                             Ar jie sunaikins Lietuvą?

Važiuojant per gimtąją Lietuvą prastai nuteikia griūvančių namų vaizdai, užkalti arba išdaužyti langai, bet dar prasčiau regėt žmonių nusivylimą, baimes, daugelis skurde įkalintų žmonių nustoja būti viešo gyvenimo dalyviais.
Apie sudėtingus dalykus kalbant paprastai – liko dvi partijos tai pilietinės Drąsos partija ir baimės partija, laisvėjančių ir likus...ių dorų tarybinių žmonių pasmerkusių sovietmetį ir tebegyvenančių blato logika partija. Pociūnas „iškrito“ pro langą ir atsivėrė „langas“ kad ir kitos mįslingos mirtys gal būt neatsitiktinės, kad voratinklis neišgalvojimas, o realybė. Tai pasitvirtino, kai Tėvas Drąsius pasitikėdamas teisėsauga ir pamėginęs apginti savo dukrą žuvo, kaip ir nebuvę Seimo komisijos išvadų apie teisėsaugos nusikalstamą apsileidimą. Lietuvos Temidė ne tik akla, bet ir kurčia, jei brailiu parašytus atrinktus tekstus pateikia baimės partijos prokurorai, Temidės valdovai taip pat nenusileidžia ir kūrybingai vartoja įstatymus, kad jie įgytų reikiamą pavidalą ir patarnautų tiems kurie šiandien turi galią baimingiesiems. Teismo sprendimas gali būti sėkmingas įrankis „sutvarkant“ ir aukščiausius pareigūnus neišskiriant nei prezidento .
Baimės partija kuriama labai realistiškais būdais. Tankams išėjus tankistai ėmėsi, taip sakant, paprasto psi oružija . Kas valdo kompromituojančią informaciją apie žmogų jį valdo. Reikia rasti biografijos faktų, paskatinti nusikalsti „nes kombinavimas tai tobulumas“ arba tiesiog sukurti informaciją ir žmogus jau pažeidžiamas arba paklusti arba žlugti. Pirmiausia, žinoma, prisireikė paimti strateginė teisėsaugos dalį, sąžiningi darbuotojai uždaryti varganuose kabinetuose, gaudami varganas algas pasijuto bejėgiai. Gausi priklausomų nuo partijų biurokratų armija taip pat paklusni ir užtikrina rinkėjų būrį, nes jie ar jų artimieji gali prarasti biudžetu apmokamą darbą. Štai ir baimės partijos nenugalimoji armija.
Keista, bet tokiame kontekste atsirado žmogus Drąsius, kuris ryžosi ieškot teisybės. Ir po 2012 gegužės 17d. paliko tikinčių, kad galim apgint valstybę su tautai atsakinga teisėsauga, kuri laikytųsi priesaikos piliečiams. Vilties iš mūsų neišplėšė.
Neseniai išgirdau iš susitikimo su parlamentine frakcija išeinančio teisėjo žodžius: tai viskas jūsų rankose, bet norėjosi paklaust, o prie ko pririštos tos rankos, kad taip iracionaliai pakyla prie mygtukų pagal iš anksto numatytus pliusiukus ir minusiukus ir šauktukus, kad reik pribūt... Klausaus TV laidos įrašo metu parlamentaro, kuris kaip iš rašto kartoja, pas mus teisingumą vykdo teismai, aš laikausi priesaikos... Keista aš laikausi priesaikos, kad pas mus aukščiausia Tautos valia, aš prisiekiau piliečiams, kad stebėčiau, kaip teisingumą vykdo teismai, tai mano prievolė. Toliau klausaus parlamentaro, kad jis pats atsisakė imuniteto ir pasidavė teisėsaugai, bet iš kitos vietos pasigirdo: diktofonas kuriuo darytas irašas nelicenzijuotas todėl ir ne įrodymas ir pan. Ir man paliko aišku iš kur ta priesaika Temidės valdovams...
Jei sargai nesugauna vagies turiu pagrindo įtarti, kad jie prasti, o gal nusikaltimo bendrai... Drąsos kelias politinė partija programoje numatyta daryti teisėsaugos reformą. Sargai negali kontroliuoti sargų, sargus turi kontroliuoti šeimininkas, tauta, per savo išrinktus atstovus, kuriems privalu daryti institucinę reformą problemai spęsti. Teismai mandatą gavo ne iš dangaus, o iš Tautos. Niekas jiems nedavė mandato teisės aiškinimu „kurt“ įstatymus, tyčiotis iš Lietuvos žmonių kurie prarado milijardines sumas ir daugybė žmonių prarado viltį rasti teisybę.
Klausiama ar jie sužlugdys Venckienę? Manau reikia klaust kitaip : ar jie sužlugdys Lietuvą. Jie baimingieji ir tie kuriems svarbiausia šiandien naujiena, kad Radžis renkasi žmoną jie paklusni minia tiems, kurie nori sunaikinti pilietinę atsakomybę ir drąsą būti laisvais žmonėmis. Daug pastangų padėta sukurti butaforinę alternatyvą Drąsos keliui, išsklaidyti pilietines pastangas, tai ne naujiena ir pokario partizanams kartais vadovavo saugumiečiai...
Aš žmogus realistas, tikiu stebuklais, tikiu savo tautiečiais ir varganuose teisėsaugos įstaigų kabinetuose išlaikiusiuose žmogiškumą ir verslininkais kuriems labai pabodę nešioti vokelius... Kaip Lietuvos tilto atsiminimuose... dar liko lietuviškų detalių... Kaip vandens dykumoje gyvenime mums reikia teisingumo...
Jei palūšim nukrisime toli link trečiojo pasaulio, paliksim ponų ir vergų šalim... Čia susidorojimas ne su viena išdrįsusia tiesos ieškot šeima, bet susidorojimas su tiesa paliekantis beviltiškumą ir skurde įkalintųjų baimę, NEDRĮSKIT...!"
 
 
 
2013 01 30
 

Dalius Stancikas.                                    Lietuviškas teisingumas pagal Kėdainius

 
Teisminė valdžia mums nuolat kala,  kad privalome vykdyti bet kokį teismo sprendimą, nes kitaip sugrius teisinė valstybė ir prasidės anarchija. Vis dažniau šį motyvą atkartoja ir politinė valdžia, patikėdama, jog ant tokių pamatų laikosi valstybė.
Tačiau mūsų Konstitucija man leidžia tvirtinti, kad tai nesąmonė. Konstitucija, už kurią aš balsavau, man, piliečiui, suteikia teisę be jokių teismo sprendimų „priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (3 str.). Mes, piliečiai, tokią Konstitucijos nuostatą priėmėme tam, kad nepasikartotų 1940 m. okupacija, kai dėl valdžios neryžtingumo, o iš dalies ir parsidavimo, nebuvo priešintasi prievartiniam nepriklausomybės ir konstitucinės santvarkos panaikinimui. Mes tokią Konstituciją priėmėme, kad galėtume partizaninį pasipriešinimą, koks vyko 1945–1952 metais, laikyti teisėtu ir garbingu. 
Mano Konstitucijoje parašyta, kad Konstitucija yra „vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ ir „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“ (6 ir 7 str.). Vadinasi, aš turiu vykdyti ne bet kokį teismo sprendimą, o tik tą, kuris neprieštarauja Konstitucijai. Todėl ir sakau, kad pernai, gegužės 17 dieną, visi piliečiai Garliavoje galėjo ne tik pasyviai, bet ir aktyviai ginti demokratinę konstitucinę santvarką ir priešintis neteisėtiems policijos veiksmams. Neteisėtiems todėl, kad policijos naudotas smurtas rėmėsi neteisėta Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjos Ramynos Šidlauskienės nutartimi, aiškinančia, kada galima suvaržyti teisėjo laisvę be Seimo sutikimo. Tokia teisėjos R. Šidlauskienės nutartis prieštarauja Konstitucijos 114 straipsniui, todėl yra neteisėta, ir policija negalėjo ja remtis. Tačiau rėmėsi, su benzopjūklu, dujiniais balionėliais, šautuvais ir elektrošoku šturmavo teisėjos gyvenamas patalpas, laužė teisėjai rankas, nes, kaip jau minėjau, teisminė ir politinė valdžia mums kala, kad privaloma vykdyti bet kokį teismo sprendimą. Nors policijos veiklos įstatymas labai aiškiai teigia: „Policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija“ (3 str.).
Todėl manau, kad būtent teisėjai, kurie priima tokias nutartis kaip Kėdainių teismas, ir griauna valstybę bei konstitucinę tvarką, o piliečiai, kurie vidujai jaučia teisingumą ir žmoniškumą, yra neabejingi kitų skausmui bei moka aukotis (turiu omenyje Klonio gatvės stebėtojus) yra valstybės ir demokratijos pamatas. Nes sunkiausiu valstybei metu, okupacijos atveju, būtent tokie piliečiai, o ne valdžios suverenitetą pasisavinusi teisėjų partija ir gins konstitucinę valstybės santvarką.
Taigi pernai kovą Kėdainių rajono teismo teisėja R.Šidlauskienė ėmė ir savavališkai sumažino konstitucines Seimo  galias: leido teisėjų laisvę varžyti be Seimo sutikimo. Stipri politinė valdžia – Seimas – turėjo kaipmat protestuoti dėl tokio galių praradimo, tačiau dėl savo smulkiapartinės naudos ir dėl įkalto štampo, kad būtina vykdyti bet kokį teismo sprendimą, neprotestavo, todėl dabar tiek politinė, tiek teisminė valdžios pateko į tragikomišką padėtį.    
Pirmiausia keblioje padėtyje atsidūrė pats Teisėjų garbės teismas – tie, kurie mums vis aiškina, kad bet kokį teismo sprendimą būtina vykdyti, nes kitaip sumažės valstybės, o tiksliau, teisėjų galia. Reikalas tas, kad teisėja R.Šidlauskienė išaiškino Konstituciją taip, kad teisėjas ne visuomet yra teisėjas, pvz., teisėja N. Venckienė savo dukterėčios byloje yra nebe teisėja, o tik globėja, todėl jos laisvę galima suvaržyti be Seimo leidimo. Policija su tuo sutiko ir taip padarė – išlaužė duris ir užlaužė rankas. Tačiau pats Teisėjų garbės teismas savo pavyzdžiu nevykdė Kėdainių rajono teismo išaiškinimo, nepatikėjo, kad N. Venckienė kai kada būna tai teisėja, tai globėja, nes nenutraukė savo vidaus garbės bylų prieš teisėją N. Venckienę, nors tuomečiai jos veiksmai, pagal teisėją R. Šidlauskienę, turėjo būti laikomi ne kaip teisėjos, o kaip mergaitės globėjos. Visi garbės teisėjai ir toliau rimtu veidu viešai tvirtino, kad teisėja turi būti pavyzdys visiems vykdant bet kokį teismo sprendimą, nes savo nevykdymu griauna teisinę valstybę. Tą patį tvirtino ir Teisėjų tarybos pirmininkas G. Kryževičius, viešai nurodydamas, kad teisėja N. Venckienė yra pūlinys teisinėje ir politinėje sistemoje, tad visi taip ir suprato – sistema bus stipri tik tuomet, jei vykdys bet kokią Kėdainių teismo nutartį ir atsikratys teisėjos N. Venckienės. Tačiau juk tuo metu pagal Kėdainių teismo išaiškinimą teisėja N. Venckienė buvo ne teisėja, o tik paprasta globėja, ir būtent tuo vadovavosi policija gegužės 17-ąją Garliavoje .
Sakysit, kam ta kazuistika, koks skirtumas – juk po gegužės 17 d. valstybės vardu įvykdyto konstitucinio perversmo Seimas vis tiek atėmė neliečiamybę teisėjai N. Venckienei?
Skirtumą, manau, pirmiausia turėtų jausti patys teisėjai, mat pagal Teismų įstatymą  draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame automobilyje apžiūrą, kratą ar poėmį ir pan. ir net kai teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, jo įgaliojimus gali sustabdyti tik Seimas (47 str.). Ir nieko apie tai, kad savaitgalį arba atostogų metu teisėjas jau nebe teisėjas, todėl jam padarius avariją, kai jis tik vairuotojas, galima drąsiai daužti automobilio langus, laužti rankas ir vilkti tiesiai į cypę. Tačiau po kėdainiškės R. Šidlauskienės išaiškinimo būtent taip galės elgtis policija ir su teisėjais – ne teisėjais, jei tik policijai pasirodys, kad būtina pavartoti jėgą. Tiesa, tas pats įstatymo straipsnis sako, kad net  per klaidą sulaikytas ar pristatytas į teisėsaugos institucijas teisėjas turi būti nedelsiant paleistas, kai tik nustatoma, kad jis teisėjas, bet po gegužės  17-osios akivaizdu, kad ir šis draudimas nebegalioja.
Tačiau ir tai dar ne viskas: žiauriai klydo teisėjai, kurie logiškai manė, kad jei Seimo nario ir teisėjo laisvės suvaržymą Konstitucija apibrėžia vienodai (62 ir 114 str.), tai ir realybėje teisėjų neliečiamybės praradimui galioja tokia pati susiklosčiusi praktika, kaip ir Seimo nariams, kurie visada yra Seimo nariai: ir per atostogas, ir padarę avariją, ir būdami globėjais ar užsiimdami juodąja buhalterija. Kaip ir Prezidentė, kuri saugoma kiaurą parą ir net per atostogas ar iškylas laisvalaikiu. Pasirodo, žiauriai klysta ir generalinis prokuroras, kuris vis dar eina į Seimą prašyti neliečiamybės atėmimo Seimo nariams, nes pagal Konstituciją įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str.), todėl teisėjos R. Šidlauskienės įvykdyta nauja praktika prieš neliečiamybę turinčią teisėją N. Venckienę, turėtų galioti ir kitiems lygiaverčiams konstituciniams subjektams neliečiamybės prasme – Seimo nariams. Žinoma, jei jie tikrai pripažįsta, kad bet kokia teismo nutartis turi būti vykdoma ir jei sutinka, jog valstybės gyvenimas turi būti grįstas vienoda logika visiems – kaip yra Konstitucijoje.  
Trumpiau kalbant, pagal teisėjos R. Šidlauskienės, policijos, kuri jos nutartį įgyvendino Garliavoje, teisėjų ir politinio elito, kurie visa tai sveikino, logiką tiek teisėjas, tiek parlamentaras, būdami už vairo, jau yra tik vairuotojai, todėl už jų sukeltas avarines situacijas turi būti baudžiami kaip eiliniai piliečiai – greitai ir be jokių neliečiamybių. Paprasta ir veiksminga.
Tačiau neskubėkime džiaugtis. Nes kiekvienas piktadarys, norėdamas sunaikinti jam nepatikusį teisėją ar tautos atstovą, gali elgtis taip: staiga išvažiuoti priešais parlamentaro ar teisėjo automobilį, priversti jį  išsukti į kitą kelio juostą ir taip sukelti situaciją, dėl kurios jis būtų nuteistas pagal Baudžiamąjį kodeksą. Sakysite: koks čia marazmas? Neskubėkite.
Būtent tokią teismų praktiką ir suformavo teisėjos R. Šidlauskienės viršininkas tame pačiame Kėdainių teisme Vitalijus Kondratjevas. Tas pats garsusis V. Kondratjevas, kuris 2011 metų pabaigoje sukūrė dar vieną kėdainietišką teisingumo praktiką, pagal kurią dar iki pedofilijos bylos baigties reikia skubiai perduoti auką asmeniui, prieš kurį ta auka davė parodymus. Ir žinoma – net neišklausius aukos. Tokia nutartimi V. Kondratjevasšiurkščiai pažeidė Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Civilinį kodeksą, elementarų teisingumo jausmą, bet kokią sveiką logiką ir sukūrė tokį teisinį absurdą, kurį buvo galima  įgyvendinti tik pagal jau minėtos V. Kondratjevo pavaldinės R.Šidlauskienės antikonstitucinį išaiškinimą.
Bet grįžkime prie V. Kondratjevo formuotos autoavarijų praktikos. 1999 metų gruodžio 22 dieną  teisėjas V. Kondratjevas pasirašė nuosprendį, kuriuo nuteisė Šarūną Paberalių 3 metams lygtinio laisvės atėmimo. Jaunuolis buvo apkaltintas dėl eismo įvykio, kurio metu net neįvyko avarija, bet dėl staigaus stabdymo autobuse nelaimingai parkritęs ir susitrenkęs vyriškis mirė praėjus daugiau nei metams.
Šioje istorijoje, kaip ir pedofilijos istorijoje, kaip ir kiekviename teisingumo vykdymo procese labai svarbu faktų visuma, todėl turim trumpai kai ką prisiminti: buvęs Sausio 13-osios parlamento gynėjas Š. Paberalius per apsaugos įmonę įsidarbino Kėdainių (taip pat ir Kėdainių teisėsaugos) valdovu vadinamo V. Uspaskicho asmens sargybiniu, tačiau po kurio laiko V. Uspaskichas ne be pagrindo ėmė įtarinėti, jog Š. Paberalius renka informaciją apie jo juodas buhalterijas bei ryšius su „Gazpromu“ ir perduoda valstybės pareigūnams (šiuo klausimu yra notarinis buvusio Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko a.a. A.Katkaus patvirtinimas). V. Uspaskicho reikalavimu Š. Paberalius  buvo atleistas, o prieš jį prasidėjo įvairios provokacijos su įmetamomis į butą granatomis, prieš automobilį krentančiais rąstais, kol viskas baigėsi tokia  drama: Kėdainiuose prieš jo vairuojamą automobilį netikėtai išvažiavo kitas automobilis, Š.Paberalius,  vengdamas avarijos, suko į kitą juostą, taip (pagal V. Kodratjevo nutartį) priversdamas staiga stabdyti autobusą. Autobuse stovėjęs keleivis stipriai susitrenkė, o po 14 mėnesių mirė.
Suprantama, kad tos staiga išlindusios mašinos niekas nerado, todėl objektyvusis teisėjas V. Kondratjevas nutarė, kad Š. Paberalius kaltas dėl keleivio mirties ir jį nuteisė, tiesa, lygtinai. Netrukus V. Kondratjevo nuosprendį sklandžiai patvirtino Panevėžio apygardos ir Aukščiausiasis teismai. Supratęs, kad jį sudoroti pasitelkta visa valstybės teisėsaugos galia Š. Paberalius pabėgo slėptis į Ameriką. Lietuvos teisėsauga paskelbė tarptautinę paiešką ir ieškojo Š. Paberalio kaip didžiausio nusikaltėlio –„už nusikaltimus gyvybei ir sveikatai“. JAV policija Š. Paberalį sulaikė ir vienus metus pralaikė kalėjime – iki teismo pabaigos. Tačiau JAV Federalinis teismas atmetė Lietuvos prašymą grąžinti jos pilietį (labai retas atvejis) ir Š. Paberalį išteisino, pažymėdamas, kad „Lietuva nepateikė jokių įrodymų, jog jis vairavo sąmoningai nepaisydamas akivaizdžios ir nepateisinamos rizikos, kad savo sąmoningais veiksmais sukėlė sužeidimus autobuso keleiviui“. 2011 m. gegužės 31-ąją išleisdami į laisvę JAV pareigūnai atsiprašė Š. Paberaliaus dėl jo laikymo Čikagos kalėjime, o jau po dviejų mėnesių Remigijaus Šimašiaus vadovaujama Teisingumo ministerija išdavė Š. Paberaliaus Europos arešto orderį – Lietuvos valstybė, t.y. mes, piliečiai, visi kartu su V. Kondratjevu, V. Uspaskichu, A. Kubiliumi ir R. Šimašiumi toliau persekiosim Š. Paberalį bent Europos teritorijoje, kad jis, gink Dieve, niekada nebegrįžtų į tėvynę, už kurią buvo pasiruošęs atiduoti gyvybę. 
Nes Lietuva geriau nei JAV supranta, kas yra tikras teisingumas. Nes Lietuvoje Kėdainių teismo sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai – kad ir kokie jie būtų. Net jeigu jie prieštarauja Konstitucijai, demokratinei tvarkai, civilizuotai teisei, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijai ar elementariai logikai.
Net jei tokiais teismų sprendimais griaunamas tikrasis valstybės pamatas – piliečių tikėjimas valstybės teisingumu ir jų ryžtas už savo valstybę aukotis.
Beje, esu visiškai tikras, kad daugiau nei prieš vieną teisėją ar Seimo narį ateity nebebus taikomas antikonstitucinis Kėdainių teismo sprendimas ir nebus taip pažeidinėjamas jų neliečiamumas, kaip buvo padaryta prieš N. Venckienę. Todėl bus pasistengta šį išskirtinį neteisėtą veiksmą kuo greičiau palaidoti užmarštyje.
Mūsų gi tikslas – to neleisti pamiršti. Nes kažkas juk turi ginti Konstituciją. Nes kitaip ir liksime Europos pakraštys su tokiu provincialiu kėdainišku teisingumu.
Jeigu išvis liksime.
 
 
2013 01 24
Neringa Venckienė, Seimo narė      
                          Kuo dar galima būtų apkaltinti nepriklausančius sistemai?
Pasibaigus pirmajai 2012-2016 metų kadencijos Seimo sesijai, atėjo laikas truputėlį atsisukti atgal, pamąstyti apie šiandieną ir pažvelgti į rytojų.
Pernai šventėme vienos šeimos tragedijoje išryškėjusios didelės Lietuvos bėdos – neteisingumo – pirmąją, mažąją pergalę – politinės partijos „Drąsos kelias“ gimimą.
Nors ištisus mėnesius per trumpą rinkimų kampaniją valėmės nuo kasdien tiesiai ant galvų pilamo purvo ir skleidžiamos netiesos, mums pavyko įtikinti Lietuvos žmones. „Drąsos keliui“ jie atvėrė žalią gatvę į Parlamentą. Tai buvo vakar, kai į Seimą atėjome tik septyniese, tačiau vidumi buvome drąsūs ir užtikrinti.
Ką aš pastebėjau per tuos pirmuosius kelis mėnesius Seime be kasdienio parlamentinio darbo plenariniuose posėdžiuose, komitetuose ?
Tik pasibaigus sesijai pajutau, kad „Drąsos kelias“ nevanojamas kitiems drąsiems politikams dažnai taikomais „argumentais“: „radikalai“, „marginalai“, „populistai“. Taip Lietuvoje įprastai apšaukiami tie, kurie nepriklauso išrinktųjų, neklystančiųjų titulus pasisavinusių veikėjų grupuotėms ar net vienam dideliam klanui.
Tokiam, kurio dalyviams leidžiama vogti iš valstybės, apgaudinėti jos žmones ir kurti tik sau palankius įstatymus bei taisykles. Tik saviems, o tautai parodoma, kad yra neva opozicija, pozicija, centras, vieni ar kiti esą liberalai. Nieko tokio nėra, egzistuoja viena sistema, o partijų pavadinimai ir ideologijos – žmonių kvailinimui. Juk pakanka pasižiūrėti vien į savivaldybių tarybų sudėtis, į apsimestines koalicijas, kuriose gražiai bičiuliaujasi tie, kurių lyderiai Seime vieni kitus atvirai vadina priešais.
Mes atėjome į valstybės valdžią ne vogti, ne apgaudinėti savo krašto žmonių, kurie mums atidavė balsus, t.y. pasitikėjo. „Drąsos kelias“ turi vieną tikslą - kautis už teisingumą, kuris seniai tapo deficitu teisėsaugoje, teisėtvarkoje, įstatymų leidyboje, švietime, kultūroje, medicinoje, sporte, socialiniuose reikaluose.
Iš visų gyvenimo sričių teisingumas tiesiog išguitas, nes Lietuvoje įprasta atsikratyti problemos paprastu, abejingu ir nuolankiu galvos papurtymu: „Nieko čia nepakeisi“. Žinoma, kad nieko, jei dirbi tik sau. Krauniesi ir politinį, ir kitokį kapitalą.
„Drąsos kelias“ savo rinkėjams nežadėjo didelių algų ir pensijų ar mažesnių šildymo kainų, nes valstybė šiandien to sau negali leisti. Ji jau beveik praskolinta. Todėl sisteminiai politikai ir jiems tarnaujantys jų ideologijos skleidėjai tiesiog neturi kaip įsikibti į tradicinius epitetus „marginalai“, „populistai“, „radikalai“, ką galėtų mesti į „Drąsos kelio“ pusę.
Bet visiems tiems, kam kažkodėl svyla padai, kilo niežulys dėl „Drąsos kelio“ septintuko Seime, reikia kabintis prie bet ko, net menkiausių smulkmenų, kurios galėtų mus pažeminti, įžeisti, įskaudinti, apjuokti prieš tautą. Kuo rengiasi širdimi ir siela šviesus žmogus Jonas Varkala, kas (nesvarbu, jog teisėtai!) dirba mano padėjėjais?
Net mano brolis, žuvęs neištirtomis aplinkybėmis, susiejamas su Kauno nusikaltėlių gauja, nors visi tokių žinių skleidėjai žino, kad Drąsiaus jau nei prikelsi, nei apklausi. Nenustebčiau, jei kuris nors iš mūsų frakcijos Seime narių, mano giminaičių ar pažįstamų žmonių būtų susieti su policijos pareigūnų skandalais, didėjančiu žūvančiųjų autoavarijose skaičiumi ar toliau kylančiomis Lietuvos gyventojų sąskaitomis už šildymą.
Net mano pasisakymas Sausio 13-osios išvakarėse sukėlė didžiausią pasipiktinimo bangą konservatorių stovykloje – lyg būdama Lietuvos pilietė neturėčiau teisės lyginti vakardienos su šiandiena.
Gal tą pyktį pagimdė milžiniškas susidomėjimas mano nuomone? Gal kai kurie dešiniųjų veikėjai piktinosi tik todėl, kad Neringos Venckienės tekstai sulaukia po keliasdešimt kartų daugiau komentarų nei jų? Ne tame yra esmė - artėja pakartotiniai rinkimai į Seimą.
„Drąsos kelias“ būtinai dalyvaus kovo 3-ąją įvyksiančiuose rinkimuose Ukmergės, Biržų-Kupiškio ir Zarasų-Visagino vienmandatėse apygardose. Tai ir yra tulžies nepaliaujančios lieti sisteminės minios vėl padidėjančio nervingumo priežastis. Galbūt „Drąsos kelias“ po pakartotinių rinkimų Seime turės jau ne septynis, o net ir dešimt savo atstovų. Tad iki kovo 3-osios graži, prabangi violetinė spalva ir toliau bus valkiojama, trypiama, gniuždoma dirbtinų skandalų burbulais. Mes tam esame pasirengę.
 
 
   
2013 01 22
                                                          Vytautas Matulevičius. Tiems, kurie už „Drąsos kelią“ užsako mišias
"Kada bus užsakytos mišios už "Drąsos kelią"? - praėjusį rudenį klausė Karolis Jovaišas.
Pamaniau, žmogus darbuojasi advokatu, o išsireiškimai - kaip pakasynų žinovo. 
Bet vėliau perskaičiau žinią, kad kai kas už mus jau iš tikrųjų laiko mišias, tik ne pagal krikščioniškas, o juodąsias apeigas. Taigi, advokatas žinojo, ką sakė.
Todėl norėtųsi duoti patarimą: neužsakinėkite atskirai už kiekvieną. Atsiverskite VRK tinklalapį ir darykite sudėtines - už visą sąrašą. Taip sutaupysite ir laiko, ir lėšų.
Be to, jeigu jau sykį tam ryžotės, nepamirškite ir kitų šios istorijos veikėjų, kurie taip pat nusipelno vietos sudėtiniame sąraše. 
Visų pirma, prezidentės Dalios Grybauskaitės - už tai, kad ji ilgą laiką (to iš istorijos neišbrauksi) buvo N.Venckienės pusėj. Suprantu, ši aplinkybė ne itin dera su išvada, kad jokios pedofilijos nebuvo (kas patikės, kad labiausiai informuotas asmuo valstybėje naiviai klydo), bet jei jau prakalbome apie mišias, tai būkim nuoseklūs: būtent prezidentė buvo pagrindinis kliuvinys realizuojant kitose šalyse dar neregėtą planą - jėga grąžinant galimą pedofilijos auką asmeniui, prieš kurį ta auka davė parodymus. Tiesa, prezidentė vėliau pasidavė, bet tai nepaneigia to, kas buvo - kaip ir gerai žinomo fakto, kad tik Jos Ekscelencijos dėka N.Venckienė ligi šiol džiaugiasi laisve.
Taigi, mišios ir už valstybės vadovę.
Toliau būtina nepamiršti ir mūsų valstybės atkūrėjo bei pirmojo jos vadovo Vytauto Landsbergio. Turint galvoje profesoriaus autoritetą, galima drąsiai teigti, kad jo vaidmuo Garliavos įvykiuose - išskirtinis. Aršioje kovoje už opiniją niekas neturėjo tokios įtakos žmonių požiūriui, kaip jo bekompromisė pozicija ir nuolatiniai straipsniai apie teismų neginamas pedofilų aukas - D.Kedžio dukrą ir jos puseserę. To neatsvėrė net ir dešimtys komentatorių bei daugybė laidų, kurių vedėjams buvo labai toli iki profesoriaus įdirbio.
Pasakyti, už ką šiuo atveju mišios, man neapsiverčia liežuvis. Todėl žiūrėkim toliau.
Greta patriarcho savo vietos sudėtiniame sąraše, žinoma, nusipelno ir pirmasis atkurtos Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Darius Kuolys. Šis intelektualas išsiskyrė tuo, kad nuo valdžios kritikos perėjo prie veiksmų, išėjo su savo bendraminčiais į gatvę ir pavertė Daukanto aikštę Garliavos filialu. Taip ligi tol beveik nesipriešinusioje visuomenėje buvo pasėtas įsitikinimas, kad žmonės gali lemti valdžios veiksmus - net sustabdyti mergaitės grąžinimą įtarimų slegiamai motinai. Deja, nepavyko. 
Bet vis tiek - mišios už tuos, kurie reikalavo Tie-SOS. 
Už visuomenininkus, tapusius kone keiksmažodžiu.
Už iškilius Lietuvos kūrėjus, garsinančius mūsų šali pasaulyje. Už Arūną Matelį, pelniusį JAV režisierių gildijos prizą už išskirtinius nuopelnus režisūrai, už mūsų aktorius ir dainininkus, radusius reikalą atvykti į Klonio gatvę ir išreikšti savo poziciją. 
Už neatvykusius, bet taip pat nestovėjusius po medžiu - už legendinį maestro Saulių Sondeckį, Europos teatro korifėjų Eimuntą Nekrošių, už jo kolegą talentingąjį Joną Vaitkų ir tautos mylimą rašytoją Vytautą Bubnį. Už visus įvardintus ir neįvardintus asmenis.
Už prie "patvorinių" prisidėjusius disidentus kunigus, kurie tarp to, kas vyksta dabar, ir vykdavo sovietinėj praeityj, įžvelgė nemažai panašumų. 
Už visus Lietuvoje, kuriems Garliavos įvykiai tapo paskutiniu lašu, ir žmonių nenorą taikstytis su melu ir neteisybe valstybėje.
Juodosios mišios už viltį, kad Lietuvoje artimiausiu metu kas nors pasikeis.
Ką prie to dar būtų galima bepridurti?
Nebent tai, kad savo vietos sudėtiniame Lietuvos sąraše nusipelno ir kai kurie teisingumo atstovai. Tačiau būtent ši aplinkybė yra verta išskirtinio dėmesio.
Kitaip nei K.Jovaišas, šie Temidės tarnai visiškai kitaip įsivaizduoja teisinės valstybės principus ir todėl yra labai pavojingi sistemai. Dirbdami prokurorais ar teisėjais, jie neprievartauja įstatymų ir nepaverčia jų tuo, kas priešinga teisingumui. Pavyzdžiui, jie visai rimtai mano, kad Lietuvoje teisingumą vykdo tiktai teismai ir kad vien dėl šios priežasties joks nusikalstama veika įtariamas asmuo, net jei tai ir būtų Laimutė Stankūnaitė, negali būti paskelbtas nekaltu apeinant ikiteisminio tyrimo ir teismo procesus. Maža to, šie prokurorai ir teisėjai dar ir tvirtina, kad jeigu jau buvo rastas pagrindas patraukti kitą žinomą asmenį baudžiamojon atsakomybėn už mažamečio vaiko tvirkinimą, tai atsakomybėn automatiškai privalėjo būti patraukta ir tuo metu su vaiku buvusi motina. Pagaliau, šiems teisininkams neginčytina, kad pirmiausia buvo būtina atlikti įstatymais numatytus procesinius veiksmus motinos atžvilgiu (o ne jų vengti), nustatyti tiesą ir tik po to jau spręsti vaiko globos klausimą. Sudėjus jų argumentus į logišką visumą ir juos palyginus su tuo, kas padaryta, prieš akis atsiskleidžia toks savivalės mastas, kokio nepriklausoma Lietuva dar neregėjo jokioje byloje.
Kaip už tokius prokurorus ir teisėjus taip pat neužsakyti mišių?
     
    
2013 01 16
                                                                        Neringa Venckienė. Politinio prokuroro aiškiaregystės
Generalinėje prokuratūroje metų metais marinuojamos ir į senaties archyvus galiausiai sukišamos įvairios bylos. Dešimtys, šimtai bylų. Niekam dėl to galvos neskauda. Net nesopa, kai numarinuojamos rezonansinės, t.y. milžiniško atgarsio visuomenėje susilaukusios istorijos, susijusios su dešimtimis, šimtais milijonų litų iššvaistymo, pradanginimo, vagystės.
Generalinis prokuroras Darius Valys nieko neatsako Lietuvai, kodėl iki šiol vilkinama Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijos byla. Kažkaip keistai buvo rekonstruoti ir įsisavinti apie 60 mln. litų, tačiau nėra nei kaltų, nei paleistų.

Metų metais tampoma nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ lėšų panaudojimo byla. Keistai išsibarstė dešimtys milijonų litų kultūrai ir šimtai milijonų – jos infrastruktūrai. Nėra nei kaltų, nei paleistų.

Iki mitologinių sumų – kone pusės milijardo litų buvo išaugusi Nacionalinio stadiono Vilniuje statybos kaina. Ji tik augo, o vietoje sporto objekto matome jos konstrukcijų griuvėsius. Nėra nei kaltų, nei paleistų, nei stadiono.

Aš suprantu generalinį prokurorą ir net, žinokite, galbūt jį užjaučiu dėl tokio didelio darbo krūvio. D.Valys yra toks užsiėmęs žmogus, visą savo kasdienybę atiduodantis tik Seimo narės Neringos Venckienės teisinio imuniteto klausimui, kad net ir kelionė į Seimą paskaityti parašyto teksto jam buvo neįkainojama pramoga ir reta galimybė ištrūkti iš kabineto, įkvėpti gryno oro, pamatyti kaip pasikeitė Vilnius.

Va čia tai afera: tuometinė teisėja Neringa Venckienė pasipriešino 240 šarvuotų, kaukėtų, ginkluotų policininkų, kurie 2012 metų gegužės 17-ąją eidami pro šalį netyčia užklydo į atsitiktinio privataus Garliavos namo kiemą. Vargšai pareigūnai buvo sumušti vienos moters. Per šarvus, šalmus ir kaukes! Ir kaip tie narsūs vyrai buvo ruošiami kalinių maištams, masinėms riaušėms gatvėse, jei pakanka tik moters, kad jų eilės būtų išsklaidytos, pakriktų, kovotojai skubėtų registruoti sumušimų, išsiimti pažymų.

Kreipdamasis į Seimą prokuroras D.Valys vakar jau pareiškė, kad aš suspardžiau pilietę L.Stankūnaitę. Penkis kartus. Anksčiau, jau du kartus prašant mano kaip teisėjos ir kaip kandidatės į Seimo narius  teisinio imuniteto panaikinimo, tokie kaltinimai nebuvo reiškiami. Panelė L.Stankūnaitė taip pat niekada nesiskundė, kad buvo suspardyta.

Melas apie spardymą skleidžiamas, bet tiesa nutylima. Tiesa apie 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje mažai mergaitei ant galvos mestą antklodę, apie Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos G.Didžbalienės nuplėštas mergaitės rankas. Apie baisią, protu nesuvokiamą prievartą prieš mažą nukentėjusiąją, prieš taikius žmones, stovėjusius kieme.

Ar tragiškų gegužės 17-osios įvykių Garliavoje tyrimas buvo parengtas atsainiai, D.Valiui pametant tik paskubomis parinktas detales, ar generalinis prokuroras viešai skleidžia netiesą?

Nuo pat tos gegužės 17-osios aš ir mano bendražygiai reikalavome paviešinti VISĄ, NEIŠKARPYTĄ, NESUMONTUOTĄ įvykių Garliavoje, mano tėvų namuose, filmuotą medžiagą. Sulaukėme tik tylos ir kito klaustuko – kodėl taip bijoma rodyti policijos operaciją, jeigu apie ją tiek kalbama? Ar Lietuva neturi teisės matyti, kaip 240 policininkų vykdė teismo sprendimą, kuriuo drausta taikyti prievartą? Kodėl sankcionuota, dešimčių liudininkų matyta operacija yra taip kruopščiai slepiama? Ar dar nespėtas tas filmas sumontuoti taip, kaip pageidavo scenarijaus autoriai?  

Dabar to filmo prašys ir Seimo laikinoji komisija, skirta tirti mano imuniteto atėmimo klausimą. Visa Lietuva stebės, ar generalinis prokuroras siekia teisybės, ar tebėra kišeninis, kiekvienu jautresniu klausimu kontroliuojamas kai kurių politikų.

Jau pati Garliavos istorija nuo pat jos pradžios ar net išvakarių yra akivaizdžiai politizuota. Ir galbūt prokuroras D.Valys būtų visai neblogas politikas – jis galimai puikiai supranta, kad metų metais „tirti“ beveik mirusias valstybės pinigų vagysčių bylas yra labai patogu pasinaudojant tokia graudžiai populiaria Garliavos istorija. Kai tauta šneka tik apie nežinia kur pradingusią mano brolio dukrelę, mano neliečiamybės klausimą, niekam neįdomios valstybinės aferos. Prokurorui – ramu, o rytoj juk kils koks naujas skandalėlis.

Pasikartosiu, bet po mano brolio Drąsiaus Kedžio neišaiškintos žūties, dar kelių neatskleistų žmonių mirčių, mažosios brolio dukrelės, jos pusseserės pradanginimo į nežinią, penkerius metus vykstančio galingo pedofilų klano priešinimosi bet kokiam viešumui, teisinis parlamentaro imunitetas man yra visiškai nesvarbi detalė. Tai – tik fonas, kuriuo vieniems madinga, kitiems naudinga spekuliuoti. Kolegų laikinoji komisija dirbs. Aš tikiu, kad kiekvienas jos narių bus ir objektyvus, ir sąžiningas apsispręsti.
   
2013 01 17
                                                Įtariamieji. Juozas Valiušaitis: Būti patvoriniu man pasididžiavimas
  
Kalbino Saulė Matulevičienė  iš http://www.bernardinai.lt/    Interviu originalą rasite ČIA
Gegužės 17-oji – vieniems teisingumo ir teisinės valstybės triumfo diena, kitiems tragedija, panaši į sausio 13-ąją. Ypatinga drama mažutėje Garliavos Klonio gatvelėje tą dieną ilgam perskėlė Lietuvą. Vieni kiekvieno mėnesio 17 dieną mini S. Daukanto aikštėje, prie svarbiausio valstybės politiko – Prezidentės darbo vietos, reikalaudami TIE- SOS, kiti, kaip buvusi valdanti TS-LKD partija, iš to tyčiojasi, socialiniuose tinklapiuose skleisdami filmukus „tiesos ir mėsos“. Vieni po šios gegužės 17-os gavo paaukštinimus tarnyboje, kitiems, net vaikams, keliamos bylos, jie tamposi po tardymus ir teismus. 
Kas tie žmonės, prieš kuriuos šiandien sukilo visa valstybės galia, kas tie „patvoriniai“, ant kurių išlieta tiek žiniasklaidos  purvo? Kodėl jie aukojo savo laisvalaikį, savo sveikatą, savo likimus budėdami Klonio gatvelėje, gindami iki tol jiems nepažįstamus žmones? Kodėl jų neįtikina šios tragedijos teisminiai procesai? Kodėl patvorinių ar violetinių gretose atsidūrė disidentai, kunigai, signatarai, meno veikėjai, kuriuos kažkada laikėme  Sausio 13-osios pasipriešinimo varikliais, mūsų valstybės moraliniu pamatu? Bandydami pažinti juos, suvokti jų mąstymą bei suprasdami, kad valstybė laikosi ne ant įstatymų, bet ant žmonių, kurie tuos įstatymus vykdo arba ne, keičia arba ne, Bernardinai.lt pradeda pokalbių ciklą „Įtariamieji“, kurį tęs kiekvieno mėnesio 17 dieną iki šio įvykio metinių paminėjimo.
Pirmasis šio ciklo pašnekovas – politinio kalinio sūnus, 120  parodų Tėvynėje ir užsienyje autorius fotodailininkas Juozas Valiušaitis, gegužės 17-ąją taip ir nespėjęs nė karto paspausti savo neatskiriamo darbo įrankio – fotoaparato, nes buvo suimtas praėjus tik  kelioms minutėms, kai į privatų kiemą įžengė 240 ginkluotų policininkų. Iš belangės į ligoninę išvežtas komos būsenoje šiandien J.Valiušaitis yra vienas iš keturiasdešimties įtariamųjų, kaltinamų  pagal Baudžiamojo kodekso 231 straipsnį.
 Juozai, pradėkim ne nuo Garliavos tragedijos, bet nuo Jūsų, kaip kūrėjo, formavimosi. Kodėl  savišraiškos menu pasirinkote fotografiją, o ne žodį, kurį irgi gerai valdote?
Mano gyvenimas taip susiklostė, kad vaizdas gimdė žodį, o žodis – vaizdą, todėl mano visos fotografijos yra susietos su žodžiu. Fotografijos ir žodžio paralelė,  fotografinis mąstymas prasidėjo įamžinant Lietuvos žydų kapines Linkuvoje. Ten pamačiau žalčio formos šaką, kuri priminė Senojo Testamento istoriją, kaip Mozė dykumoje iškėlė varinį žaltį. O po to šaka - žydų paminklas, o prie kapo – briedžio kaukolė. Toks neįtikėtinas radinys priminė man tą istoriją, tad 1994 metais šią nuotrauką eksponuodamas parodoje Žydų muziejuje prirašiau ir tą visą Testamento ištrauką.
Pagrindinis impulsas susieti savo gyvenimą su fotografija man buvo 1982 metais, kai vyresnysis brolis Vidmantas padovanojo man fotoaparatą ir aš apsilankiau A.Kartije Bresono parodoje. Ten pamačiau dvi nuotraukas, kurios man atskleidė, kokia fotografija gali paveiki ir filosofiškai, ir estetiškai. Sen Žermeno geležinkelio stotyje – toks storulis eina per balą patiestomis kopėčiomis, bando atsispirti nuo paskutinio laiptelio ir pašokęs akivaizdžiai leidžiasi į vandenį. Žmogaus kūnas jau liečia vandenį, bet dar nėra ratilų. Tada supratau fotografijos meno unikalumą – yra dalykų, kurių negali išreikšti jokia kita meno forma, ką gali fotografija. Fotografija parodo sekundės prasmę – to neatskleisi paveikslu. Nuo tada, kad ir kur dirbčiau, fotografija man pasidarė kaip rankų tęsinys.
Kokios savybės būtinos fotodailininkui?
Nors fotografija – akimirkos menas, fotografas turi gerai suvokti įamžintos akimirkos kontekstą: istorinį, religinį, socialinį, politinį. Fotografas turi pasižymėti puikia intuicija, kad galėtų atsidurti vaizdo priekyje, nuspėti, kas bus po akimirkos ir kodėl būtent ši akimirka yra svarbi.
Kai Ukrainoje pamačiau pirmąjį mitingą Viktorui Juščenkai sugrįžus iš Austrijos, kur gydėsi po pasikėsinimo jį nunuodyti, širdimi pajutau, kad reikia baigti su architektūros fotografavimais ir imtis tų įvykių, kurių prasmės dar nesuvokia dauguma ukrainiečių.
Intuicija, jautrumas yra neišvengiamai susiję su širdimi, todėl širdies degimas turi būti svarbiausias fotografo variklis. Kūrėjas savo kūriniu negali tinkamai perteikti vykstančios dramos, jei neatjaučia joje dalyvaujančių veikėjų. Man nesuvokiamas azartas reporterio, kuris šaltai fotografuoja budelį ir jo auką, užuot įsiterpęs tarp jų.
Fotografo ir žiūrovo santykis - kas labiausiai yra Jums iš jo įstrigę?
1998 metais vienoje Kauno mokykloje rengiau Sausio 13-ajai skirtą parodą „Laisvės kaina“, po kurios gavau 250 vaikų laiškų, apmąstymų, įžvalgų, o vienas jaunuolis pagal nuotrauką „Garbės pamoka“ net parašė esė. Po metų ta mokykla buvo pavadinta „Kovo 11-osios“ vardu.
Impulsą šiai parodai davė vieno Sausio 13-osios minėjimo metu žuvusiojo tėvas, iš Seimo tribūnos skaudžiai sudejavęs, kodėl vokiečių kompozitorių Alfredą Šnitkę  Sausio 13-osios drama įkvepia, o nė vienas lietuvis nieko nesukuria šita tema.
Tada sudėliojau parodą, kalbančią nuo pokario laikų: prarastą valstybę simbolizuoja asfaltuota, negyva žemė, o laisvės dvasia – augmuo, pramušantis tą asfaltą. Vienoje iš fotografijų „Lozoriau, išeik“ matome asfaltą išpūtusį šaltalankį ir išsiveržusį į paviršių, kuris mums primena Evangelijos istoriją, kai Kristus prikelia Lozorių, nors jam prie kapo buvo pasakyta, kad keturios dienos, kai Lozorius palaidotas ir jau dvokia. Lygiai taip pat su mūsų nepriklausomybe po penkiasdešimties metų: kokia čia nepriklausomybė, kokia valstybė, viskas seniai dvokia, bet kažkas ateina prie kapo ir sako: „kelkitės“. Ir tas laisvės augmuo pralaužia tai, ko, regis, neįmanoma pralaužti. Labai simboliška: asfaltas yra medžiaga, kuri pasiduoda šildymui, augdamas augalas tūkstančius kartų jį baksnoja, sušildo ir taip išpučia. Taip ir partizanai, pogrindininkai, sąjūdininkai savo meile Tėvynei, atkaklumu išardė neįveikiamą blogio imperiją.    
Arba kita fotografija – „Atgimimo banga“ (taip vadinosi Sąjūdžio televizijos laidos): per medžio šaknų krumplius lūžęs sovietinis asfaltas atveria keterą, pro kurią lyg bangos purslai prasiveržia žolė. Toje parodoje mokyklos direktorius rodo ūkvedžiui tą fotografiją ir klausia: „ką tu čia matai?“, o šis atsako: „kelininkų darbo broką“. Džiugu, kad moksleiviai toje fotografijoje įžiūrėjo subtilesnių prasmių.
Juozai, ką išskirtumėte iš savo Sąjūdžio laikų fotografijų?
Kadangi esu kaunietis, tai man svarbiausia nuotrauka yra užfiksuotas pirmasis Sąjūdžio mitingas Kaune. Stengiausi, kad tas istorinis susirinkimas būtų aiškiai matomas Santakos, susiliejančio vandens kontekste, tad fotografavau nuo dabartinės Kauno kunigų seminarijos stogo.
Šis mitingas prasidėjo a.a. Sauliaus Griciaus organizuotu ekologiniu žygiu nuo Kaišiadorių, kai skanduodami „Lie-tu-va“ įplaukėme į Kauną su 35 plaustais, keliolika baidarių, pripučiamų valčių, o plaukiant pro Kleboniškio tiltą žmonės iš viršaus mėtė mums gėles ant galvų. Išvakarėse brolis Vidmantas buvo išleidęs Sąjūdžio laikraščio „Kauno aido“ pirmąjį numerį, o čia mitingas išsiliejo į visus vandenis.     
Remdamasis dviem Evangelijos ištraukomis šią nuotrauką pavadinau „Lietuvos Siloamas ir Betzata“. „Siloamas“ hebrajų kalba reiškia „Pasiuntinys“, netoli Jeruzalės buvo toks Siloamo tvenkinys. Vienu metu Kristus kelyje sutiko nuo gimimo aklą elgetą. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai, - kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“. Tada Kristus spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir pasakė: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. Tasai nuėjo, nusiplovė ir grįžo regintis.
Betzata hebrajiškai yra „Avių vartai“, taip buvo vadinamos tam tikros gydomosios maudyklės Jeruzalėje, kuriose kartkartėmis prasiverždavo gydomieji šaltiniai. Belaukdamas tų šaltinių išsiveržimo, ten gulėjo 38 metus paralyžiuotas žmogus, pro kurį ėjo Kristus. Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė, kad norėtų, bet nespėja įšokti į sujudėjusį vandenį, sveikesni jį aplenkia. Tada Jėzus jam atsakė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik.“
Mano metafora, kad Sąjūdis yra Lietuvos Siloama ir Betzata. Sąjūdis ne tik prikėlė daug paralyžiuotų mūsų piliečių, pažadino savarankiškam vaikščiojimui, bet atvėrė akis net ir toms tautoms, kurios buvo aklos, nebesuvokė, kad galima ne vergauti kažkam, bet oriai gyventi savo valstybėje pagal savo papročius.
Simboliška, kad pirmasis Sąjūdžio mitingas Kaune vyko Santakoje, kur susilieja dvi didžiausios Lietuvos upės – čia ir matome tą mūsų stebuklingą sujudimą – Sąjūdį, lyg kažkas po 48 metų paralyžiaus būtų pasakęs: kelkitės ir eikite. Beje, Evangelijoje yra puikus pavyzdys apie dešimt išgydytų, iš kurių tik vienas sugrįžo padėkoti Viešpačiui, o kiti devyni ir nudrožė galvodami, kad pasveiko iš savo šaunumo.
Juozai, kas Jus nuvedė į Garliavą?
Krikščioniui pasakyta: būk karštas arba šaltas, tik nebūk drungnas.
Ketverius metus nuosekliai rinkau medžiagą, o po kovo 23 dienos Klonio gatvės šturmo nutariau prisijungti prie ten esančių žmonių. Lemiamas mano apsisprendimas atvykti įvyko po Kauno dramos teatro režisierės Nerijos Karpuškaitės kreipimosi į menininkus: „Jeigu tylėsime prieš Blogį – tai ateis diena, kada tapsime šliužais.“
Esu dirbęs rankdarbių mokytoju, tad nuvykęs išsyk džiaugsmingai pabendravau ir su mergaite. Per vieną vakarą išpjaustinėjome dvi figūrėles – puoduką su lėkštute ir namelį su langeliu, kiemeliu šalia. Buvau tiesiog nustebintas – jai aštuoneri metai, bet subrendusi kaip 12–13 metų. Pas ją ateidavo ir dailės mokytoja, kuri mokė turkų Ebru meno – kai ant vandens lašinami tiršti dažai, iš kurių gaunami stulbinami ornamentai, tad kitą dieną tas puodukas ir namelis jau buvo nudažytas. Dar karpėme, klijavome Trakų pilį.
Aš visą pusantro mėnesio fotografavau, padariau per 3000 įsimintinų Klonio gyvenimo fotografijų.
Mano žmona, Nacionalinio dramos teatro aktorė Diana Anevičiūtė, paskelbė poezijos vakarą – skaitys Rabindranato Tagorės ir Justino Marcinkevičiaus eiles. Tik paskelbus apie vakarą, kilo panika – Kultūros ministerijoje buvo surengtas specialus posėdis, į teatrus išsiuntinėti raštai, draudžiantys pasisakyti Garliavoje, teatrai rengė aptarimus… Visai kaip 1987 metais, kai aktorius Kęstutis Genys dalyvavo rugpjūčio 23 d. mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, o tuometiniai partorgai teatre surengė K. Genio pasmerkimą, nors jis ten tik stovėjo, net nekalbėjo.
Jie apsiriko galvodami, kad taip galima žmones išgąsdinti. Kitą dieną sureagavo ir daugiau aktorių – Šarūnas Puidokas, režisieriai Arūnas Matelis, Vytautas Landsbergis jaunesnysis, režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, Ramunė Rakauskaitė, aktorė Rimantė Valiukaitė. Buvo puikus spektaklis, žiūrėjo gal 120 žmonių. Taip prasidėjo Klonio gatvės scenos gyvenimas.
Su bičiuliu Ryčiu Umbrasu atidarėme Deimantei skirtą fotografijos parodą – „Apsisprendimo kaina“. Pavadinimui pasitarnavo vienos nuotraukos leitmotyvas – kažkur per Jonines, gal Kernavėje, padaryta vakarėjančio slėnio fotografija: tolumoje, prie horizonto, stovi žmonių virtinė, ir tie žmonės atrodo kaip tvoros statiniai – savotiška apsauga. Mes visi ten buvome pravardžiuojami violetiniais, patvoriniais, tad nusprendėme šitą tvoros ir patvorinio leitmotyvą pratęsti. Antra fotografija buvo iš Kauno botanikos parko – ąžuolas ar kitas medis, gal pusantro metro storio kamienu, su į jo krūtinę įaugusia, ją pervėrusia parko tvora… Ir užrašėme – „Esu patvorinis”. Padarėme didžiulę – dviejų metrų su puse fotografiją. Žmonėms tai buvo graži paguoda, mėgo prie jos fotografuotis.
Ar Jums nebuvo gėda būti patvoriniu, paniekinamai vadinama violetine minia?
Man buvo didu, pasididžiavimas…Nekreipti dėmesį į panieką mane išmokė mano dvasios mokytojas, kai buvau šešiolikos metų. Jis kalbėjo apie tikėjimą – kad būti krikščioniu yra garbė, nors mokykla varė kažkokį kompleksą, kad tikėjimas – tokios tamsybės… Visiška priešingybė – gali didžiuotis, kad tiki, nes kiti netiki. Taip, Klonio gatvėje buvo varguolių, visiškų vargdienių, bet tie žmonės dvejus metus tenai budėjo, gulėjo susirietę prie bačkos laužo ir miegojo tiesiog ant žolės ar smėlio, todėl atrodė ir suvargę, ir dūmais susmilkę… Bet valstybę krachas ir ištinka, kai Seimo narys užsiriša peteliškę ir pradeda jaustis kažkuo ypatingesnis. Dirba Seime, gauna atlyginimą, ir tiek…
Juozai, o jei Jūs klystate, jei vis dėlto, kaip mums aiškina teisėjas A.Cininas, mergaitė nepatyrė jokios seksualinės prievartos ir buvo tik tėvo primokinta?
Noriu atkreipti dėmesį į vieną svarbų dalyką: taip teigianti ana pusė iš esmės remiasi tik vieno žmogaus – Laimutės Stankūnaitės aiškinimais. Nė vienas jų nebuvo atvykęs į Klonio gatvę, nematė aplinkos, kur gyveno mergaitė, nebendravo su ja – net minimas teisėjas nėra matęs jos gyvos. Vienas garsiausių mūsų kino režisierių, tarptautinio lygio kūrėjas Arūnas Matelis, pabendravęs su mergaite, pasakė, kad jei ji vaidina (prigąsdinta, primokinta ar dar dėl kokių priežasčių), tai yra genialiausia pasaulyje aktorė.
Vieną kartą „Žinių radijuje“ laidoje iškalbingai pakalbėjo „Lietuvos ryto“ žurnalistas A.Lukošius, kuris visada negatyviai rašė apie Klonio gatvę.  Jo klausia: „Jūs buvote Klonio gatvėje?“ – „Ne, nebuvau, bet mes viską žinome, turime informacijos.“– „O Jūs Neringos Venckienės knygą skaitėte?“ Net pasipiktino: „Ne, neskaičiau, bes mes visą informaciją turime“. Daugiau žinoti ir nenori, nes yra informacijos, kuri nepatogi, kuri verčia keisti savo nuostatas, savo pasaulėžiūrą.
2004 metais dalyvavau Oranžinėje revoliucijoje Ukrainoje, 10 mėnesių gyvenau Kijeve, tai buvau žurnalistinio pilietiškumo liudininkas. Jų masteliai, palyginti su mumis, – dešimteriopi. Vien televizijos kanalų – 28. Ir kai buvo ruošiamasi rinkimams, 27 kanalai transliavo valstybinę propagandą – buvo klastojama informacija, šmeižiamas Viktoras Juščenka, ir tik vienintelis penktas kanalas teikė objektyvią informaciją. Tad jie sugalvojo, kaip šį kanalą uždaryti – susirado dokumentus, kad esą prieš septynerius metus tos televizijos patalpos neteisėtai privatizuotos, ir likus dviem savaitėms iki rinkimų pirmojo turo, nusprendė panaikinti jos licenciją.
Žurnalistai paskelbė bado streiką: 24 valandas per parą transliuoja tik studiją, kurioje sėdi pasninkaujantys žurnalistai…Šiandien pasauliečiai galėtų pasakyti – didelis čia daiktas, tegul badauja, nieko tai nejaudina. Vis dėlto tikras pasninkas turi dvasinį poveikį. Antrą, trečią, penktą dieną žmonės, matydami vien vandenį geriančius žurnalistus, pradėjo jaustis nejaukiai. Po kelių dienų septyni pagrindinio valstybinio kanalo žurnalistai, visa komanda, šast, ir atsistatydina. Ir pagrindinis televizijos kanalas, kuris pūtė propagandą, lieka be žurnalistų. Tada įvyko lūžis – užprotestavo ir antras, trečias kanalas, nebėra žinių. Ir buvo atšaukta tos televizijos reprivatizacija, o kiti kanalai pradėjo teikti normalią informaciją
Informacinis karas pirmos svarbos ir šiandien. Nors geriau sakyti ne informacija, o žinia, žinių kova. Žinia, kaip išsivaduoti iš nežinios…
Turiu tris pusseseres, dvi supranta mano pasirinkimą dėl Klonio, o trečia – ne. Nes vienos žentas dirba „Kakadu“, o kitos duktė gyvena Garliavoje. Kai susitikome jų tėvelio, mano dėdės, laidotuvėse Garliavoje, viena pusseserė labai nustebo, kad aš ten įsivėlęs… Sakau, aš ne įsivėlęs, o ten gyvenu.
Aš beveik pusantro mėnesio dirbau prie Drąsiaus Kedžio stalo, stebėjau ne tik mergaitės elgesį, žmonių santykius, bet akimis „fotografavau“ ir daiktus. Daiktai namuose taip pat labai daug pasako apie žmones, jų tarpusavio ryšį, ir čia nieko nesuvaidinsi.
Kaip galiu tikėti tais žmonėmis, kurie sąmoningai ar nežinodami skleidžia melą apie neva kažkokius Drąsiaus Kedžio turtus, prabangius, neaišku už ką statytus teisėjos namus? O tie namai niekuo nesiskiria nuo daugybės namų Garliavoje, ir pastatė juos ne Neringa ir ne Drąsius, o jų tėvas Vytautas Kedys. Esu daug kalbėjęs su senuoju Kedžiu, ir jis pats man pasakojo, kad pinigų tiems namams įsigijo sovietmečiu, laisvalaikiu net tik padėdamas kitiems statybose, bet ir užsiimdamas tuo, kas buvo tuomet labai populiaru Kaune ir jo priemiesčiuose – augino nutrijas ir pardavinėjo jų kailius. V.Kedys nutrijų kailiukus pardavinėjo ne tik Aleksoto turguje, bet ir veždavo į Sibirą, nes ten pelnas buvo gerokai didesnis.
Visų tų psichologų ar vaiko teisių specialistų nuomones formavo tik žiniasklaida, nes jie patys juk nebuvo atvykę aplankyti mergaitės, nekalbėjo su ja , nematė, kaip ji gyveno. O jei būtų atvykę neskleistų melo, neva mergaitei labai trukdė ta patvorinių minia, neva ji per prievartą buvo keliama ant scenos groti fleita.
Viskas vyko priešingai – Deimantė pati eidavo į tą žmonių sambūrį, pati noriai bendraudavo, pati koncerto metu užlipo ant scenos, paprašė palaikyti jai natas ir pagrojo fleita. Ir tai darė laisvai ir džiugai – ne taip, kaip kartais tėvai baliukų metu per prievartą išstumia savo vaikus padeklamuoti kokį eilėraštį, norėdami parodyti ne tiek vaiką, kiek patys save. Ir gėles kaip padėkos ženklą koncertavusiems menininkams ji teikė pati, nieko neraginama.
Deimantė yra sąmoningas, ne pagal metus visapusiškai subrendęs vaikas. Būdama aštuonerių savo protavimu, savo kilnumu atrodė kaip dvylikos, trylikos metų mergaitė. Širdis didelė, talpi. Tie žodžiai, užrašyti režisieriai Nerei Karpuškaitei: „Mažam, bet svarbiam žmogui, vardu Neris. Myliu jus visus, kurie mane saugot“. Ir nupiešta širdis, toj širdy – dar širdis, ir dar širdis...
Kaip gali būti baimės gniaužomas vaikas toks šiltas, kilnus, gyvybingas? Ar nemylintis vaikas lauktų Neringos grįžtant iš darbo ir bėgtų jos pasitikti lyg savo mamos? Toje šeimoje vyravo tikri, šilti trijų kartų šeimos santykiai. O tie, kurie daro išvadas vien iš to, kad mergaitė negražiais žodžiais palydėdavo L.Stankūnaitę ar antstolę, tegu pasižiūri kokiais žodžiais kalba rinkimams konservatorių filmuotoje medžiagoje premjero A.Kubiliaus padėjėjos dukra: „Gaidžiai, kelkite subines“? Tai gal ir ten reikia skubiai pasiųsti 240 policininkų ir jėga vaiką išnešti gydymui?
Kėlėm inkilą su Deimante į obelaitę, leidome aitvarus, mokėmės fotografijos meno – ji buvo apsupta nuolatinio šilto įvairių meno žmonių dėmesio. Manau, kad tokio turtingumo pamokų einantys į mokyklą vaikai gali tik pasapnuoti. Pamokoje tu esi tik vienas iš dvidešimties, trisdešimties moksleivių, o čia prieina, sakykim, dailės mokytoja ar režisierė ir užsiima tik su ja viena.
Juozai, Jūs suėmė patį pirmąjį. Už ką?
Yra tokia nerašyta taisyklė - neliesti fotografų net karo metais. Stovėjau pirmose eilėse, giedojau su visais himną, antstolė S.Vaicekauskienė priėjusi pareikalavo ją praleisti, pasakiau – „prašom“. Bet mane vis tiek griebė. Kai mane sulaikė ir nuvežė į kamerą, pasakiau, kad esu diabetininkas, ir man reikia vaistų, bet žmogus juk jiems tuščia vieta. Kai jau į kamuoliuką susirietęs gulėjau ant grindų, tai sureagavo į bendražygių reikalavimus, iškvietė greitąją. Tačiau atvažiavę medikai tik pratęsė patyčias: „Tai prisišokinėjai? Greitoji neturi insulino“. Pamatavo, kad cukrus šešis kartus viršija normą ir išvažiavo. Po kokių 40 minučių antra greitoji mane išnešė ant neštuvų ir skubiai nuvežė į klinikas.
Kaip manote, kodėl Jums, kaip ir kitiems keturiasdešimčiai žmonių dabar keliamos bylos? Ar mūsų teisėsaugos toks intelektas, kad neskiria recidyvistų nuo gebančių aukotis už valstybę, žmoniškumą?  Ar teisėsauga, kuri skundžiasi nežmonišku darbo krūviu, neturi rimtesnių bylų – juk neįvykdyta net  17 tūkstančių (!) teismų sprendimų?
Manau, kad juos slegia baisus pasąmoninis kaltės jausmas. Norėdami pasiteisinti prieš save, prieš apgautą visuomenę, siekia nupiešti kaskart vis baisesnį mūsų, kaip nusikaltėlių, paveikslą: neva čia buvo organizuota grupuotė, susijusi su žmogžudystėmis, paklaikusi nuo prisigalvotos pedofilijos ir persekiojanti bet ką. O Neringa, aišku, - žudikas Nr.1.
Jus kaltina nepaklusus įstatymui, įžeidinėjus antstolę ir taip griovus teisinę valstybę.
Įstatymas turi tarnauti žmonėms, o ne žmonės įstatymui. Mums lyg mankurtams nuolat kalama: „Įstatymus reikia vykdyti, įstatymus reikia vykdyti“. Kiekvienas įstatymo vykdymas turi būti grįstas protu ir sveika nuovoka. Pražūtinga yra teigti, kad tai yra teisinga, nes taip parašyta įstatyme – tokia logika ir rėmėsi baisiausios XX amžiaus diktatūros.
Šventajame Rašte sprendžiamas tas pats klausimas: Mozė įsakė paleistuves užmušti akmenimis, bet Kristus pasakė - tegu pirmas meta akmenį tas, kas be nuodėmės. Ne tie žmonės šiandien sėdi Seime, kurie turėtų teisę mėtyti į N.Venckienę akmenis, nes jie nieko nepadarė, niekaip nesureagavo į jos brolio visiems siųstą pagalbos prašymą.
Bylą, kuri keliama prieš mane, vertinu kaip į nusikaltimą įklimpusių žmonių fabrikuojamą bylą.
Tie žmonės ne tik slepia savo pačių filmuotą medžiagą, kaip vykdė teismo sprendimą paimti mergaitę be prievartos, jie nė vienam iš mūsų „patvorinių“ taip pat neleidžia susipažinti su surinktais prieš mus įrodymais – ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kai susidūriau su prokuroru Gailevičiumi, nustebęs pamačiau, kokio nepasitikėjimo jis sklidinas: savo pareigas vykdo ne iš širdies, bet iš kažkokio pavedimo. Klausiu: kokiais konkrečiai žodžiais įžeidžiau antstolę? Atsakymas: nesakau, kad jūs konkrečiai įžeidinėjote, tai bendra formuluotė visiems. Klausiu: kaip aš stūmiau antstolę? Atsakymas: Tai nesakau kad jūs, nes vieni stūmė, kiti kažką kita darė. Klausiu: kaip aš pasipriešinau pareigūnams? Atsakymas: nesakau, kad jūs.       
Tai kas čia per byla? Kas čia per bendras kaltinimas visiems: bendrininkų grupė BENDRAI užgauliai šaukdama, BENDRAI kėlė sumaištį, BENDRAI stumdė? Lietuvos teisėje nebelieka asmeninės atsakomybės? Išeina kaip ėriuko atsakomybė prieš vilką Krylovo pasakėčioje, kur vilkas ėriukui ir sako: jei ne tu gėrei iš upės, tai tada tavo tėvai ar seneliai gėrė, nes čia mano upė, ir vis tiek esi kaltas.    
Tardymo metu labai aiškiai pasakiau: nei liudysiu, nei ginsiuosi, nei leisiu savęs, kaip kokio nusikaltėlio, fotografuoti profiliu. Jei jiems pagal jų įstatymus neužtenka mano vardo, pavardės, asmens kodo ir būtinai reikia mano nuotraukos, tai palikau savo nuotrauką, kurios autorė yra mažoji Deimantė.   
    
   
2013 01 15
Dalius Stancikas                                                                    VEIDMAINIŠKAS TEISINGUMAS
Kai raudoniu išmuštas buvęs Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, savo laikysena nulėmęs Vyriausybei pavaldžių valstybės institucijų įvykdytą Konstitucinį perversmą 2012 gegužės 17 dieną (žiūr. Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų išvadas), per televizijos ekraną porina, jog „visada laikomės tos nuostatos, kad Seimo nario mandatas neturi būti trukdžiu teisėsaugai atlikti savo darbą“, sako tiesiog netiesą. 
 
Prieš pusmetį, gegužės 24 dieną, mažiau nei pusė Tėvynės sąjungos frakcijos narių balsavo už buvusio TS-LKD iždininko Vito Matuzo neliečiamybės atėmimą, o vėliau ši partija jį įtraukė į savo rinkimų sąrašus ir labai gausiai finansiškai rėmė, kad jis vėl taptų Seimo nariu ir taip vėl įgytų neliečiamybę. Vadovaujantis A. Kubiliaus logika, galima teigti, kad jis ir jo partija taip bandė sutrukdyti teisėsaugai ištirti, ar tikrai V. Matuzas sukčiavo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir klastojo dokumentus, norėdamas pralobti.
Kai buvusi Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pernai siūlė atimti teisėjai Neringai Venckienei neliečiamybę ir įrodyti savo teisybę teisme, galime manyti, kad ji siuntė ieškoti teisybės tokiame pat teisingame teisme, kuris prieš kelias dienas pripažino, kad jos vyras Gediminas Degutis paskleidė šmeižikiškas žinias, nes jo nuomonė, kad Algirdas Butkevičius „sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus“ yra visai ne nuomonė, o tikros žinios. Tokį paskelbtą absurdą teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė dar paakcentavo, jog G. Degutis turėjo suvokti, kad jo pasakyti teiginiai nėra nuomonė, nes jis yra turintis aukštąjį išsilavinimą medicinos mokslų daktaras.
Šią teisėjos išvadą vadinu absurdiška dėl trijų priežasčių: pirma, G. Degutis kalbėjo būsimuoju laiku, todėl tai gali būti tik nuomonė, nes nebūna dar neįvykusių faktų. Antra, 2005 metais Aukščiausiasis Teismas išteisino prezidento Rolando Pakso patarėją Gintarą Šurkų dėl daug riebesnio pasisakymo. Tuomet aukščiausio rango septynių teisėjų kolegija panaikino ankstesnius teismų sprendimus ir nutarė, kad G. Šurkaus mesti labai rimti kaltinimai Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui, neva jis prieš prezidentą Rolandą Paksą organizavo sąmokslą, buvo sukūręs štabą ir rinko pinigus žiniasklaidai papirkti, tėra tik nuomonė, ir tokioms nuomonėms politikai privalo būti atsparūs.
Beje, tuomet Aukščiausiasis Teismas išteisino ir kitą R. Pakso patarėją V. Vinickienę, kuri TV laidoje pareiškė tikrovės neatitinkančias žinias, esą A. Paulauskas, prasidėjus R. Pakso apkaltos procesui, galimai buvo susitikęs su R. Pakso prezidentinės kampanijos finansuotoju Jurijumi Borisovu sporto komplekse esančioje kavinėje.
Ir trečia bylos absurdiškumo priežastis – elementari logika kužda, kad pirmiausia teisėja E. Janulionienė turėjo palaukti, kol baigsis pagrindinis šios istorijos teismas dėl A. Butkevičiaus mestų kaltinimų G. Degučiui jaunesniajam dėl indėlio iš „Snoro“ banko atsiėmimo, nes tik ten paaiškės: šmeižė A. Butkevičius Degučius, ar ne. O jei iš tiesų šmeižė – ką tada darysim su tokia teisėjos nutartimi?
Po tokios E. Janulionienės nutarties galim daryti išvadą, kad formuojasi tokia teismų praktika – statyti vežimą prie arklį, nes lygiai taip pat Garliavos istorijoje pasielgė ir teisėjas Kondratjevas: nesulaukęs, kuo baigsis esminė pedofilijos byla, jis nutaria grąžinti vaiką motinai, prieš kurią tas vaikas duoda parodymus toje pedofilijos byloje, ir taip suteikia galimybę paveikti pagrindinį ir vienintelį tiesioginį liudininką. Apie kokį teisingumą dar galima kalbėti šioje byloje?
Kai Seimo liberalai iš anksto sako, kad jie vieningai balsuos už N. Venckienės neliečiamybės panaikinimą, jie rimtu veidu kartoja savo teisinio guru, teisingumo eksministro Remigijaus Šimašiaus išmintį, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, ir būtina besąlygiškai vykdyti teismų sprendimus. Taip, taip – tas pats R. Šimašius, kuris kartu su premjeru Andriumi Kubiliumi dar neseniai įkalbėjo dešiniųjų Vyriausybę nevykdyti Aukščiausiojo Teismo sprendimo griauti neteisėtus Preilos botelius, tuo aiškiai parodydami, jog netiki, kad teismas nusprendė teisingai, kad teismų sprendimą turi vykdyti tik paprasti mirtingieji ir oponentai, bet tik ne jie patys.
Tokį loginį mąstymą gerai atspindi ir kito liberalo – švietimo eksministro Gintaro Steponavičiaus sąmonė, kai jis prieš kelias savaites pakvietė nevykdyti jam nepriimtino teismo sprendimo dėl egzaminų laikymo. Šiuo atžvilgiu teisingieji R. Šimašius ir A. Kubilius, kaip ir visa libertarioji žiniasklaida bei mūsų teisės korifėjai, nepraleido progos patylėti – kas galima Steponavičiui, tas negalima Venckienei.
Kai iš Seimo tribūnų lietuvišką Temidę ginantys socialdemokratai aiškina, kad jie nesikiša į teisėsaugos darbą ir aklai vykdo teismų sprendimus, jie taip pat meluoja.
Kai 1999 metais Seimo narys Audrius Butkevičius už sukčiavimą, kurį įrodė filmuota medžiaga, buvo nuteistas, LDDP (socialdemokratų) nariai, apeliuodami į politinį susidorojimą, balsavo, kad iš A. Butkevičiaus nebūtų atimtas Seimo nario mandatas. Jų dėka tada turėjome bjauriai unikalią situaciją – Seimo narys savo piliečiams atstovavimo pareigas atliko kalėjimo vienutėje.
Prieš gerus metus nemaža dalis socialdemokratų slaptame balsavime neparėmė Aleksandro Sacharuko apkaltos, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimo, jog jis šiurkščiai pažeidė priesaiką, nes kitaip už apkaltą būtų balsavę daugiau nei 80 parlamentarų. Pagaliau ir prieš šiuos Seimo rinkimus socialdemokratai nejautė jokių moralinių priekaištų remdami savo kandidatą, Vilniaus vicemerą Romą Adomavičių, kuriam buvo pareikšti įtarimai dėl kyšio ėmimo naudojantis tarnybine padėtimi. „Verta priminti, kad viena didžiausių demokratijos mums dovanotų vertybių – nekaltumo prezumpcija“, – tuomet mums porino Algirdas Butkevičius. Kaip ir A. Kubilius, gindamas V. Matuzą.
Šie ir daugelis kitų čia nepaminėtų faktų (pvz., rinkimų programos ir kalbos) akivaizdžiai byloja, kaip konservatoriai, socialdemokratai ar liberalai tiki teisėsaugos teisingumu, tačiau artimiausiu metu iš Seimo tribūnos ir vėl rėš veidmainiškas kalbas, jog Seimas – ne teismas, ir pagal įpareigojantį frakcijų nutarimą draugiškai balsuos už tai, kad N. Venckienė būtų atiduota į tos „teisingos“ teisėsaugos rankas. Teisingos rašau kabutėse todėl, kad teisėjų partija (taip ją ironiškai vadina Tėvynės sąjungos įkūrėjas ir moralinis autoritetas Vytautas Landsbergis) jau keturis kartus labai ryškiai įrodė savo susitelkimą ir „teisingumą“ šioje istorijoje.
Pirmą kartą tai padarė teisėjas Vitalijus Kondratjevas, kai priėmė sprendimą skubiai perduoti mergaitę motinai ir taip „prasilenkė su teisingumo ir protingumo principais: nesulaukė svarbiausios šioje istorijoje pedofilijos bylos baigties, nesilaikė Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio reikalavimų – būtinai atsižvelgti į vaiko nuomonę bei norus. Įvykdžius Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, mažametė, kaip liudytoja ir nukentėjusioji baudžiamojoje byloje, yra perduota biologinei motinai, prieš kurią nustatyta tvarka ji davė parodymus. Dabartinė visiška mergaitės izoliacija po jos prievartinio perdavimo biologinei motinai sudaro visas sąlygas mergaitės psichologiniam gniuždymui bei poveikiui, galimai siekiant parodymų pakeitimo“, – tai citata iš žymių Konstitucijos kūrėjų ir kitų teisininkų bei žmogaus teisių gynėjų išvadų.
Antrą kartą teisėjų partija savo teisingumą įrodė, kai teisėja R. Šidlauskienė išaiškino, kad teisėjai N. Venckienei Konstitucijoje įtvirtintas imunitetas negalioja. Štai ką šiuo klausimu rašo Konstitucijos kūrėjai, teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai: „Komisija pažymi, kad Konstitucija nesuteikia teisės Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjai R. Šidlauskienei (2012-03-22 nutartis) aiškinti Konstitucijos nuostatų, t. y. nustatyti, kada galima pažeisti Konstitucijoje nurodytą teisėjo imunitetą, o kada ne, todėl teisėja akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją. Komisijos nuomone, akivaizdu, kad net ir vykdant teismo sprendimą įsibrauti į teisėjos būstą, taikyti jai fizinę prievartą (laužyti ar sukioti teisėjos N.Venckienės rankas), reiškia suvaržyti teisėjos laisvę, o tai negalėjo būti daroma be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Iš to darytina išvada, kad teismo sprendimai ir nutartys, leidžiantys jėga brautis į teisėjų būstą, taikyti fizinę prievartą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Teismų įstatymui. Komisija taip pat pastebi, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis, teigianti, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su jo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas, todėl N. Venckienė, šioje byloje būdama globėja, dalyvauja ne kaip teisėja, o kaip privatus asmuo, prieštarauja Teisėjų garbės teismo veiksmams, nes Teisėjų garbės teismas kėlė drausmines bylas teisėjai N. Venckienei už jos pasisakymus šioje byloje kaip teisėjai, o ne kaip privačiam asmeniui“.
Trečias teisėjų partijos teisingumo perlas buvo tas, kad siekdamas išteisinti Andrių Ūsą Aukščiausiasis Teismas pirmąkart Lietuvos istorijoje leido teisti mirusį žmogų ir – maža to – žemesniems teismams nurodė vykdyti teisingumą tik viena kryptimi, o tai reiškia, kad A. Ū. galima išteisinti, bet negalima nuteisti. (Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad jei teismas mirusiam įtariamajam pripažins kaltinimų pagrįstumą, asmuo negali būti pripažintas kaltu, o teismui pripažinus, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.)
O teisėjas Audrius Cininas su savo dviem kolegom žengė dar toliau – nors teisė mirusį Andrių Ūsą, nuteisė… mirusį Drąsių Kedį. Ir nors niekas jo to neprašė, teisėjas A. Cininas savo iniciatyva paskelbė tiesiog unikalią išvadą – mergaitė turėjo vienintelę seksualinę patirtį tėvo filmavimo metu. Originalu tai, kad teisėjas A. Cininas šią išvadą padarė ir valstybės vardu paskelbė neapklausęs nė vieno tų filmavimo dalyvių, nė vieno liudininko – tėvas negyvas, o dukros apklausti nereikia, nes teisėjų partija nusprendė, kad jos „atmintis ištrinta“.
Teisiami negalintys apsiginti ir pasiaiškinti mirusieji, nutartys be pagrindinių liudininkų apklausos – tokia štai dabar mūsų Temidė. Ir tai nieko nestebina – pritariamai tyli teisės profesoriai, teisės institutai, Tautos išrinktieji.
Nieko nestebina, kad po teisėjo A. Cinino išvados tiesiog tragikomiška tapo visa tolesnė teisėsaugos veikla šia linkme. Pvz.: nors teisėjas A. Cininas jau paaiškino, kad pedofilijos nebuvo, ją ne tik sugalvojo, bet ir vaiką primokė pats D. Kedys, tačiau ponia M. Milinienė viešai skleidžia toliau atliekamo tyrimo duomenis, kaip D. Kedys tyrinėjo, ar jos sūnus ne pedofilas (kam, juk pats viską išgalvojo?), o remiantis slapto liudininko Mindaugo Žalimo pasakojimais, kaip D. Kedys ruošėsi keršyti pedofilams (kam, juk pagal teismą D. Kedys pedofilija netikėjo?), toliau bandoma nuteisti buvusius aukštus policijos pareigūnus.
Kas tai – teisėsaugos marazmas ar bandymas atkeršyti visiems, tikintiems pedofilija, skleidžiant bet kokias, net priešingas viena kitai versijas?
Klausimas retorinis, nes Tautos atstovų Seime jis nedomina. Šios versijos sulauks audringo palaikymo Seime ne todėl, kad jomis būtų tikima, bet todėl, kad jomis remiantis bus galima atkeršyti, o gal ir visai atsikratyti savo naujai atsiradusiais politiniais konkurentais.
Ir tuomet bus galima visiems viešai ištrimituoti, kad Lietuvos valstybė sustiprėjo, teisingumo padaugėjo, nes viena iš septyniolikos tūkstančių nevykdomų teismo nutarčių galutinai įvykdyta.
Tik kas tuo patikės?
       
2013 01 14
Algirdas Patackas. Liudijimas
Jaučiu pareigą liudyti tai, kas vyko, ką mačiau ir patyriau Klonio gatvėje – ir kaip visuomenės narys, kaip mes, ir kaip asmuo, kaip aš.
MES
Mes pradėjome budėti po pirmojo, nepavykusio bandymo pagrobti mergaitę. Mes – tai Kauno skyriaus kūrėjų-savanorių sąjungos nariai. Buvome vienintelė organizacija, tiesiogiai, fiziškai dalyvavusi Klonio gatvės dramoje. Šiek tiek žinių apie ją – LKKS (Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjunga) yra įkurta 1918-20 metų savanorių ir atkurta 1993m. naujųjų savanorių pastangomis. Gavę LKKS Kauno skyriaus vadovybės pritarimą, pradėjome du mėnesius – iki tragiškosios gegužės septynioliktos dienos trukusį budėjimą. Mūsų tikslas buvo, nesikišant į konfliktą ir laikantis neutralumo, sekti, kad prieš vaiką nebūtų naudojama prievarta, o pažeidus šią nuostatą (beje, išsakytą prezidentės), paliudyti kaip viskas vyko. Turėjome atskirą postą – vagonėlį, pastatytą prie pat namo, kuriame visą parą pasikeisdami budėdavo mūsų žmonės. Užduotis buvo įvykdyta – gegužės 17d. poste buvo mūsų žmogus, matė visa, kas vyko, pats buvo apstumdytas ir įžeidinėjamas, apipurkštas nuodingomis putomis. Jo liudijimas apie prievartos faktą yra įteiktas visuomeninei komisijai.
Tokia yra išorinė įvykių pusė. Viduje gi vyko įdomios slinktys. Visuomenė daugiau mažiau žino apie šokiruojantį tuometinio kultūros ministro Gelūno draudimą menininkams koncertuoti ar kitaip dalyvauti Klonio gatvės įvykiuose. Tačiau tas pats darėsi ir Krašto apsaugos sistemoje. Tuometinis kariuomenės vadas Arvydas Pocius ta proga išleido specialų potvarkį. Juo buvo bandyta uždrausti dalyvavimą Klonio gatvėje ne tik rikiuotės kariškiams, kas savaime suprantama, bet ir su kariuomene susijusioms organizacijoms. Buvo bandyta paveikti ir LKKS, bet aukšto rango kariškis pamiršo, kad LKKS yra nepolitinė visuomeninė organizacija, kurios įstatuose yra įrašyta „ugdyti tautinę savimonę, Lietuvos Respublikos piliečio savigarbos jausmą ir supratimą, stiprinti ir ginti Lietuvos valstybingumą“.  Taip, piliečių savigarbos jausmą, o taip pat valstybingumą, kurio pagrindas yra teisingumas – justitia est fundamentum regnorum. Dar jos įstatuose rasime – „organizuoja susirinkimus, mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias eitynes, kitokius taikius, beginklius susirinkimus ir masinius renginius“.
Kaip atsitiko, kad sena, šilto ir šalto mačiusi patriotinė organizacija stojo prieš kitas tos pačios valstybės struktūras – policiją ir teisėtvarką? Reikia pasakyti, kad anų laikų LKKS buvo kietas riešutėlis, nelabai mėgiamas oficialiosios karinės-politinės vadovybės. Susikūrę patys palyginti vėlai – 1927m., kai suprato, jog neperdaugiausiai rūpi valdžios žmonėms, jie ir vėliau neleido ramiai gyventi politikams – protestavo prieš Klaipėdos atidavimą, pasidavimą Lenkijos ultimatumui. Matyt todėl jiems nebuvo leista surengti Kongresą (leista buvo tik 1939m.). Nedaugelis žino, kad LKKS reikalavo priešintis ginklu bolševikinei invazijai 1940-siais, kai tuo tarpu politikai anemiškai vapėjo apie „draugingą“ sovietinių tankų pasitikimą. Lygiai taip šių laikų valdantieji nenori matyti tirpstančio kaip ledo lytis Lietuvos valstybingumo, ir ne tiek nuo išorės priešų, kiek nuo savų ar jais apsimetusių...
 
Klonio gatvės lakmuso popierėlis patikrino ir kiekvieno mūsų sąžinės būklę. Kaip ir visada esminiais, būtiniais virsmo momentais, neužsiglausi už organizacijos, partijos ar kito sambūrio, o turi padaryti sprendimą, prisiimti atsakomybę pats. Suvokdamas, kad rizikuoji, kad gali padaryti klaidą, pralaimėti ar net išduoti. Lieki vienas.
Man Klonio gatvė prasidėjo po brutalaus, nevykusio ir nežmoniško bandymo išplėšti vaiką. Iš jo įprastinio vaikystės pasaulio, pagaliau tapusio saugiu – daug maž. Negalėjau apsirikti – du mėnesius, dieną ir naktį, čia pat, pievelėje, matant mažąją Deimantę, žaidžiančią nesudėtingus vaikystės žaidimus, nors šalia, už baltai raudonos juostos, kuria paprastai juosiama nelaimės ar avarijos zona, tūnojo grėsmė. Negalėjau apsirikti – vaikas ten buvo saugus, nes mylimas. Nenoriu nieko blogo sakyti apie jos motiną, negaliu jos vadinti „biologine“, nes žmogus ne gyvulys, bet liežuvis neapsiverčia ir vadinti ją tikrąja. Svarbiausia šioje tragedijoje yra vaikas, ir tik vaikas, vien vaikas, jis yra alfa ir omega, atskaitos taškas, iš kurio turėtų būti vedami visi mūsų veiksmai, pastangos ir pagalbos. Kas nors sekundei pamiršta vaiką, praranda teisę ką nors spręsti ar veikti. Kas nors sekundei pavirsta mechanizmo krumpliaračių, išduoda gyvą žmogų, už kurį mirė pats Dievas, tas daro nuodėmę, vieną sunkiausių, nes prieš vaiką.
Ir todėl niekada negalėčiau sau atleisti, jeigu būčiau pabūgęs, jeigu būčiau šaltai skaičiavęs, jeigu būčiau išdavęs vaiką, esantį mumyse, tą pirminį Adomą, pagal kurį ir buvo sukurtas žmogus.    
  
    
2013 01 13
N.Venckienė. Sausio 13-osios išvakarių pastebėjimai
 
Įvairios mintys šeštadienį nuo pat ryto jaukė protą tol, kol susigulėjo tarsi į vieną. Tik pasižiūrėjusi į 2013 ir 1991 metų kalendorius supratau, kodėl galbūt tai vyksta. Prieš 22 metus sausio 12-oji buvo šeštadienis, šiandien – taip pat.
Laiko ženklai savyje nešiojasi tą kažką mistišką, ko mes nepastebime per nenuilstantį bėgimą.
Prieš 22 metus, sausio 12-osios šeštadienį Lietuva buvo įaudrinta. Jau po Spaudos rūmų Vilniuje šturmo ir užėmimo, po dar kitų sovietų kariškių išsišokimų. Jauna, nė metų neturinti valstybė sulaukė ir savo kraujo valandos. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją.
Pamenu tuomet tik paskutines Lietuvos televizijos žinių laidos transliacijos akimirkas, vėl pasijungusį laisvą kanalą iš nelabai toli mūsų esančių Sitkūnų, po kelių dienų ar net savaitės per rankų rankas atkeliavusį laikraštį „Laisva Lietuva“, kurio antraštė buvo juoda: „Kruvinasis sekmadienis“.
Šiandien mes gyvename taikoje. Be nerimo, kad vėl į kažkurį miestą, į kažkieno namus atšliauš svetimi tankai ir traiškys, šaudys niekuo dėtus žmones. Kaltus tik tuo, kad stoja už savo Tėvynę.
Bet toje taikoje, kuri per daugiau nei du dešimtmečius buvo ypač gera tik savai, pačių išrinktai valdžiai, mes nepastebėjome nuosavų, į mūsų vidų atšliaužusių tankų. Tai – netiesos, neteisingumo, apgaulės, korupcijos, veidmainiavimo mašinos. Tik prieš jas nesiginame, nes jos pažymėtos nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis. Jos skirtos ne traiškyti minią, o gniuždyti sąmonę, laisvą mintį, idėjas ir siekius.
Neįsižeiskite, bet Sausio 13-oji ir 2012 metų gegužės 17-oji man yra kone tokio pat jautrumo datos. Prieš 22 metus aš, dar būdama jauna studentė ir Lietuva tikėjusi jos pilietė, išgyvenau dėl viso krašto ateities. Pernai – dėl mažosios brolio Drąsiaus Kedžio dukrelės likimo.
Į mano tėvų, mergaitės senelių namus brovėsi ne sovietiniai, o savi, uniformuoti, gerai ginkluoti ir išmuštruoti vyrai. Jų buvo net 240. O gal ir daugiau. Su, pasak „Delfi“ konferencijoje praėjusį penktadienį pasisakiusio profesoriaus Vytauto Landsbergio, „sambistu“ priešakyje.
Tas rytas neišdildomai įstrigo į kiekvieno mūsų atmintį kaip pasibaisėtino valdžios brutalumo, žiaurumo vaikystei ir elementaraus žmogiškumo išniekinimo pavyzdys. Jis akivaizdžiai parodė, kad žmogus mūsų valstybėje, už kurią tiek kovojome, kurios taip siekėme, yra niekas. Kad policija, atėjusi į mūsų namus, prieš nekaltą žmogų gali imtis bet kokių priemonių.
Jis parodė, kad demokratija Lietuvoje tėra iliuzija, kad, skirtingai nei Vakarų Europos šalys, tebesame policinė valstybė. Šalį valdome ne mes visi, Lietuvos žmonės, bet į vieną kumštį susitelkęs valdžios ir teisėsaugos klanas. Jis tenori vieno – toliau išlikti ir sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur. Kaip jau ir išginė bene milijoną, ir mes vis pastebimiau tampame išsivaikščiojančia po pasaulį tauta.
Tai, kas buvo padaryta 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, amžiams įeis į mūsų Lietuvos istoriją kaip vienas baisiausių ir gėdingiausių jos faktų. Nes būtent valstybės pareigūnų rankomis buvo atlikta veikla, galutinai sužlugdžiusi nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, nulėmusi visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe.
Žinau, kad dėl tokio palyginimo užsitrauksiu naują kritikos laviną, tačiau neturiu moralinės teisės tylėti. Man vienodai brangus yra ir Lietuvos, ir tik mažos jos mergaitės likimas. Jei išbrauksime iš istorijos paprastą mergaitę, nesirūpinsime jos šypsena, vaikiškais troškimais, kasdieniais džiaugsmais, nebebus ir Lietuvos. Pakanka išmesti tik vieną mažą žmogutį į istorinį sąvartyną, vėliau antrą, dešimtą, tūkstantąjį, kad valstybė imtų ristis į prarają.
O Sausio 13-osios aukų atminimas man yra brangus kasmet. Tik kalendoriuje tolsta ta kruvina valstybei data, bet mintys lieka viduje, šalia. Jaučiu didelę pagarbą visų žuvusiųjų artimiesiems, draugams, bendramoksliams, bendradarbiams ar tik pažįstamiems. Linkiu Jums tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo Lietuva. Tikėjimo, kad ateis diena, kai vėl didžiuosimės savo valstybe, atstatysime joje teisingumą, pasitikėjimą valdžia, jausimės saugūs ne tik gatvėje, bet ir mintyse.
 
 
 
 
 
 
2013 01 11
   
Seimo narys prof. Povilas Gylys - „Drąsos kelias“ 
   
                                                                      P. Gylys: Ar JIE sunaikins Neringą Venckienę?
Tiems, kurie yra paveikti galingos propagandos mašinos, kurią savo opusais palaiko tokie viešojo gyvenimo šulai kaip valatkos, sakalai, atėjo geros dienos. Jų manymu, teisybė triumfuoja - Neringa Venckienė bus nubausta. Mūsų generalinis prokuroras ją, kaip rimtą nusikaltėlę, prašo Seimo leidimo suimti. Iki šiol tokiais atvejais jis žodžio „suimti“ nevartojo. Išeitų, kad N.Venckienė yra ypač pavojingas visuomenei žmogus. Naujoji nomenklatūra džiūgauja, tačiau mano mentaliteto žmonėms tai akivaizdus susidorojimas su asmeniu, kuris ir iki šiol kentėjo nuo sistemos savivalės, kurio šeima, daugelis jai bandžiusių padėti piliečių buvo persekiojami, paverčiami nusikaltėliais. Siekiama nubausti žmogų, kuris nuoširdžiai vykdė tetos, globėjos, galų gale pilietės pareigas.
Kaip mūsų teisinėje demokratinėje valstybėje, taip ją vadina premjeras A.Butkevičius, galima kalbėti apie susidorojimą su visuomenėje žinomu žmogumi? Galima, nes Lietuva nėra nei tikra teisinė, nei brandi demokratinė šalis. Joje praktiškai nereaguojama į piliečių nuomonę, todėl suvereno - tautos teisė svarstyti ir spręsti yra daugiausia privatizuota naujosios, daugiausia ekskomjaunuoliškos, nomenklatūros.

Mūsų šalyje akiplėšiškai nesilaikoma įstatymo viršenybės principo. Įstatymas, tarp jų ir Konstitucija, galioja tik eiliniam bėdžiui. Jis patirs visą įstatymo baudžiamąją galią. Tačiau neteisėtai pastatyti boteliai prie Kuršių marių arba neteisėtas statinys Šventojoje stovės. Niekas nenagrinės draugiško viešbučio privatizacijos ar abonentinių sąrašų garsiojoje juodojoje buhalterijoje. Mūsų teisininkai šiais atvejais nesidomi, o politikai jų neparagina. Esą tai ne jų kompetencija. Šie atvejai yra aukščiau įstatymo, aukščiau moralės. Visiems tiems atvejams bendra, kad šiose istorijose pagrindiniai veikėjai nėra bėdžiai, runkeliniai, šunauja, violetiniai iš Garliavos, Balninkų ar Sedos. Jie yra arba realūs šalies valdytojai, arba yra sulaukę iš valdytojų malonės. Jų santykis su teise yra visai kitas. Teisė supratingai prisitaiko prie jų situacijos. Teisė tarnauja jiems. O tai reiškia, kad teisė tolsta nuo teisingumo.

Parodykite visuomenei bent vieną atvejį, kai teisė greitai ir ryžtingai įveikia kurį nors iš galingų korupcijos šulų. Korupcija klesti, visi apie tai šaukia - nomenklatūra dėl vaizdo taip pat, tačiau teisėsauga dirba tik su „mailiumi“. Korupcijos yra sotūs ir ramūs. Nes juos saugo milžino jėga. Konservatorių vicepirmininko bylos vilkinimas, „mailiaus“ bylos marinimas ir sąmoningas jos „išėmimas“ iš viešosios informacinės erdvės tai prikišamai demonstruoja. Teisė kitados deramai nesureagavo, o visuomenė jau užmiršo Vilniaus tarybos nario pagrobimo atvejį, plaukimo upe žemyn pilvu aukštyn trenerio benefisus. O koks yra „Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ ir FNTT generolo bylų likimas? Tokių atvejų yra begalės. Tačiau praktiškai nėra atvejų, kad korupcijos rykliai būtų nubausti.

Taigi mūsų teisėsauga vykdo atrankinį, selektyvų teisingumą. Saviems, nomenklatūrai ji atlaidi. Bet gali parodyti visą savo galią kitiems. Veikia kažkurio diktatoriaus propaguota taisyklė: saviems - viskas, svetimiems - įstatymas. Kitaip sakant, klanas gali sau leisti viską, tačiau klanui nepriklausantys bus nubausti pagal visą įstatymo griežtumą.

Prisiminkime dar keletą atvejų iš daugelio ir paklauskime, ar teisėsauga atliko savo pareigą V.Pociūno byloje? Ar mūsų svarbiausios institucijos nedalyvavo pašalinant iš pareigų prezidentą R.Paksą?

Praeis kiek laiko, gal penkeri, gal aštuoneri metai ir į tuos klausimus bus atsakyta. Tada paaiškės ir tų bylų iniciatorių, ir vykdytojų pavardės. Juk dabar mes žinome, kas buvo stalininių žudynių, trėmimų, brežnevinių politinių persekiojimų iniciatoriai, užmanytojai ir paklusnūs gizeliai.

Ateis laikas, kai bus atsakyta ir į klausimą, kas aukštyn kojomis bando apversti Garliavos istoriją. Juk pradžioje visiems sveiko proto ir geros valios žmonėms buvo aišku bent vienas dalykas - Garliavos mergaitė patyrė lytinį smurtą biologinei motinai nuomotame bute. Teismas įpareigojo pateikti įtarimą mergaitės motinai. Visuomenė tai žino arba bent žinojo, kad mergaitės tėvas, sužinojęs apie prievartavimo faktą, kreipėsi į daugybę įtakingų žmonių, prašydamas pagalbos tiriant bylą. Neabejingi ir atmintį turintys žmonės atsimena, kad įtakingi žmonės, Seimo nariai, tarp jų S.Šedbaras, J.Sabatauskas ir kiti, nepadėjo išsiaiškinti tiesos.

Tada prasidėjo tragiškoji įvykių seka, kuriai paaiškinti tinka dvi versijos. Pirma, netekęs kantrybės tėvas pats ėmėsi vykdyti privatų, asmeninį teisingumą. Antra, kažkokia jėga, prisidengusi mergaitės tėvo keršto versija, pašalino pavojų kėlusius žmones - teisėją J.Furmanavičių ir biologinės mergaitės motinos seserį - ir galų gale mergaitės tėvą Drąsių Kedį bei Andrių Ūsą. Antra versija stipri tuo, kad ji yra logiškesnė, labiau paremta visa faktų sistema, įvykių seka.

Abi versijas teisėsauga turėjo kruopščiai ištirti. Tačiau kažkokia milžino jėga ją privertė nagrinėti tik pirmąją versiją.

Tolesni įvykiai šioje istorijoje tampa fantasmagoriški. Besivažinėdamas keturračiu pievoje, „ėriuko pėdelėje“ paskęsta A.Ūsas - likęs gyvas pedofilijos bylos įtariamasis. Žmogus, kuris žinojo tai, kas kėlė kažkam galingam pavojų. Dabar didžioji dalis bylos galų buvo suslėpti.

Beliko įrodyti, kad pedofilijos visai nebuvo, kad mergaitė viską išsigalvojo, kad biologinė seksualiai išnaudotos mergaitės motina „ne prie ko“. Bet tam reikėjo atlikti dar vieną veiksmą - perimti pagrindinę bylos liudytoją - nukentėjusią mergaitę ir ją nutildyti. Būdama laisvėje, pas savo senelius Kedžius bei globėją N.Venckienę, ji galėjo ir toliau kalbėti pavojingus dalykus. Pavojingus dalykus tiems, kurie šią bylų virtinę kontroliavo ją gesindami. Reikėjo mergaitę neutralizuoti, perduoti ją biologinei motinai. Nors iš tiesų visa teisinė logika reikalavo, kad mergaitės grąžinimo biologinei motinai klausimas būtų sprendžiamas tuomet, kai bus nustatyta, ar L.Stankūnaitė nesąvadavo seksualiai išnaudojant mergaitę. Panaudojus galingą propagandinę priedangą ši elementari logika - pirma pedofilijos byla ir tik paskui mergaitės gyvenamoji vieta ir globa - buvo šiurkščiai sulaužyta. Bent du teisės mokslų korifėjai ir nemaža dalis teisinio elito (gerai, kad ne visas teisinis elitas) aiškino visuomenei kitaip - pirmiausia reikia grąžinti nuostabiai mamai (ji iš anksto mūsų teisėsaugos buvo pasmerkta tam vaidmeniui) mergaitę, o paskui spręsti, ar mama buvo aktyvi pedofilijos istorijos dalyvė. Jokios logikos tokiuose aiškinimuose nėra. Sveikai mąstantiems atrodo atvirkščiai - pirma reikia išsiaiškinti L.Stankūnaitės vaidmenį, o paskui spręsti mergaitės grįžimo pas motiną klausimą. Tam, kad suvoktum šią bylų seką, nebūtina būti teisės profesoriumi.

Grubi policijos ir viešųjų ryšių operacija pavyko - praeitų metų gegužės 17 d. mergaitė buvo paimta, šiurkščiai pažeidžiant Konstituciją, daugelį įstatymų, Lietuvos pasirašytą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Tai įrodė iš žinomų žmonių sudaryta visuomeninė komisija. Aktyvesnių, pilietiškų žmonių reakcija pasitelkus policiją ir teismus, grubios propagandos priemones buvo prislopinta.

Vėliau, kaip daugelis mano mąstysenos žmonių ir prognozavo, teismas „nustatė“, kad A.Ūsas yra nekaltas. Vadinasi, pedofilijos nebuvo. Išeitų, kad nekalta ir biologinė mama. Pedofilijos klausimas, nomenklatūros nuomone, yra išspręstas. Nesvarbu, kad neaišku, kur ir kokiomis sąlygomis gyvena dvi mergaitės - šios istorijos aukos. Juk kai D.Kedžio dukra gyveno Klonio gatvėje, visuomenė matė - ji saugi ir mylima. Ką su ja daro nauja aplinka, yra visiškai neaišku. Net seneliai jos negali pamatyti. Tiesa, ją sakosi lankę angažuotos žiniasklaidos atstovai.

Paslaptingai milžiniškai jėgai beliko atlikti paskutinę operaciją - nutildyti vis dar „neteisingai“ kalbančią, vis dar manančią, kad jos brolio dukra patyrė seksualinį smurtą, kad jos brolis ir A.Ūsas yra galimai nužudyti, N.Venckienę.

Viena iš buvusios teisėjos slopinimo taktikų - ją pačią gandų kanalais (gandų industrija Lietuvoje išplėtota) kaltinti, kad šioje istorijoje ji yra labiausiai nusikaltusi, kad ji viską organizavo. JIE žino - net jei akiplėšiškai meluosi, dalis patikės melu. Tai sena autoritarinių režimų, klikų taktika. Ta taktika bent iš dalies pasiteisina ir šioje amoralioje ir kruvinoje istorijoje.

Kita, teisinė ir politinė, plano dalis - panardinti N.Venckienę teisinėse procedūrose, ją diskredituoti toliau, izoliuoti, suimti ir nuteisti. O ten juk uždara, gerai kontroliuojama erdvė. Joje daug kas gali nutikti. V.Pociūnas pats iškrito iš devinto aukšto, A.Ūsas paskendo žolėje, D.Kedys paskendo, bet išlipo į krantą...

Lietuvoje net tie, kurie mažai ką žino apie visuomeninį gyvenimą, žino, kad šalis turi nesavarankišką, liaudis sako, kišeninį generalinį prokurorą. Tai prokuroras, nuolankiai vykdantis realių, kad ir nematomų, valdytojų valią. O valdytojams - tauta sako, kad tarp jų esama ir pedofilų, - žūtbūt reikia nutildyti N.Venckienę.

Taigi kišeninis prokuroras ateis į kišeninių, gegužės 17 dienos šturmo įrašų bijančių pažiūrėti politikų pilną Seimą ir pareikalaus, kad savo globojamą mergaitę pasiaukojančiai gynusi jos teta ir globėja būtų atiduota į prokurorų rankas. O juk tai prokurorai, kurie geriausiu atveju buvo nusikalstamai aplaidūs, o blogiausiu - sąmoningai pridengė tikruosius nusikaltėlius.

Kaip sako socialdemokratų ir konservatorių lyderiai A.Butkevičius ir A.Kubilius, kokia čia bėda? Juk N.Venckienė atiduodama į teisėsaugos rankas. Suprask - į teisingas rankas. Bet didelė visuomenės dalis - tai rodo apklausos - netiki, kad mūsų teisėsauga yra morali ir teisinga, kad su N.Venckiene bus elgiamasi pagal įstatymą. Visa pedofilijos ir paslaptingų žūčių istorija tai patvirtina. Taigi sunaikinimo, susidorojimo versija išlieka labai tikėtina. Kodėl šiame epizode lietuviška Temidė būtų tikrai objektyvi ir nešališka, jei ji visoje šioje istorijoje nuolat demonstruoja nusikalstamą šališkumą, angažuotumą? Ir norą kažką pridengti.

Mūsų parlamentarai neturi nusišalinti nuo rezonansinių bylų priežiūros. Jie turi atsižvelgti į politinio ir klaninio susidorojimo versiją. Jie turi teisę ir pareigą kovoti su teisės tolimu nuo teisingumo ir moralės, su teisinės sistemos pūliniais, su teisinės valdžios autoriteto smukimu. Seimas nepriima teisminių nuosprendžių, tačiau nuo teisingumo, įstatymo viršenybės principo įtvirtinimo jam bailiai nusišalinti nevalia. Dar daugiau - duota priesaika juos įpareigoja veikti šalyje įtvirtinant teisingumą. Ir tam jis turi nemažas konstitucines galias - parlamentinės priežiūros įrankius. Pagaliau politikai turi paklausyti savo sąžinės balso. O jis gali paklausti - ar jums neatrodo, kad nusikaltėliai šioje byloje spręs nekalto žmogaus likimą?
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
                                                            Ko bijo sistema?
   Neringa Venckienė
 Per beveik 23-ejus valstybės nepriklausomybės metus Lietuvoje kai kurie politikai net nepradėjo mokytis to, kas yra vienas svarbesnių demokratijos dalykų – garbingai pralaimėti rinkimus.
Nemokame oriai pasveikinti rinkimų dieną pasitaikiusio stipresnio varžovo, pripažinti, kad buvome silpnesni, prasčiau pasirengę išlaikyti turėtos valdžios vadžias. Nemokėjimu pralaimėti ir nesugebėjimu pripažinti kito pergalę, sėkmingai užkrečiama ir itin jautri, nuvarginta, teisingumo išsiilgusi visuomenė.
Vos pernai susikūrusi politinė partija „Drąsos kelias“, be jokios finansinės injekcijos iš valstybės iždo, o tik už simbolines, Lietuvos žmonių pinigines aukas sugebėjo tik per kelis mėnesius trukusią kuklią rinkimų kampaniją pelnyti rinkėjų pasitikėjimą. Ir tapti parlamentine jėga.
„Drąsos kelias“ nesmerkė savo valstybės žmonių, kad jie už šią partiją balsavo per mažai. Taip elgiasi tik buvę, gerai pasišildę valdantieji, kurie, nesugebėdami nuryti pralaimėjimo kartėlio, visada kvailina Lietuvos piliečius. Esą išsirinkusius „ne tuos“.
Net ir kuklūs septyni „Drąsos kelio“ parlamentiniai mandatai tapo šoku dabar jau buvusios, konservatorių valdžios ideologams, nuo didžiosios politikos nustumtiems centro liberalams, ne ką daugiau už mūsų partiją laimėjusiems kitiems liberalams ir kai kuriems socialdemokratams, kurie į spalio 14-osios Seimo rinkimus sukišo valdiškus milijonus.
Regis, po „Drąsos kelio“ Seimo narių priesaikų buvusių valdančiųjų pasipiktinimas kvailais rinkėjais, balsavusiais už šią partiją, nurimo. Tačiau ta trumpa tyla tebuvo miražas. Neringą Venckienę, jos bendražygius ir šeimos narius privalu pulti kasdien, be paliovos.
Kai Seimas imasi kitų metų valstybės biudžeto, kai valstybėje – per akis neišspręstų socialinių problemų, nenutrūksta tautos ateities emigracijos srautas, kai kam tiesiog būtina viso to nematyti. Jaunas žurnalistas geriau paskambins klusniam prokurorui ir paklaus: „O ar kreipėtės į Seimą dėl Neringos Venckienės neliečiamybės?“ Ir prokuroras, susigriebia – reikia kreiptis! Didelių aferų, nusikaltimų tyrimai atidedami rytojui.
Seimo nario neliečiamybė tampa svarbiausiu valstybės reikalu. Bet tik tada, žinoma, kai Seimo nariu išrenkamas ne tas.
Bet juk ne parlamentaro teisinis imunitetas man yra svarbiausia. Į Seimą ėjau ne jo, o vedina teisingumo troškimo. Tik tas teisingumas šiandien kitų suvokiamas kažkodėl keistai iškreiptai.
Nė neprašomas, tuomet dar tik būsimasis premjeras Algirdas Butkevičius vos prieš keletą savaičių Seimo rūmuose man užtikrino politinę savo galingos partijos ir frakcijos paramą, o praėjus vos kelioms savaitėms, jau tapęs nuolatiniu premjeru, staiga prabilo, kad tokio pokalbio apskritai nebuvo.
Jo partijos kolega, Seimo vicepirmininko postą pasiekęs Algirdas Sysas dar pridūrė, kad galingiems socialdemokratamas jokios „Drąsos kelio“ paramos ir nereikia. Ačiū, malonu, kad mus pripažįstate.
Tik nerimą šiek tiek kelia premjero Algirdo Butkevičiaus teisingumo supratimas. Vyriausybės vadovas šią savaitę garsiai postringavo, kad politikų bylas reikia palikti teismams, tad esą ir teisinę neliečiamybę iš jų reikėtų atimti bet kokiu atveju.
Būtų suprantama, jei ne bent vienas „bet“ iš netolimos praeities. Kai praėjusį rudenį socialdemokratas Romas Adomavičius įkliuvo STT agentams su 40 tūkst. litų grynaisiais, visiems politikams vienodai teisingos socialdemokratų viršūnėlės nė nesivargino savo kandidato išbraukti iš rinkimų į Seimą sąrašo. Nesivargina įvykdyti savo deklaruojamo prieš televizijos kameras teisingumo ir dabar – minėtas Vilniaus vicemeras toliau puikuojasi Socialdemokratų partijos Prezidiumo narių sąraše. 
Ateis laikas ir Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės klausimas tikrai bus svarstomas Seime pagal visas tam numatytas procedūras. Bet ką veikti iki tol? Apie ką dar kalbėti Lietuvoje, jei svarbiausios valstybės gyvenime procedūros numatytos tik kovo mėnesį? Tad ir liejasi „ypač svarbūs“ pranešimai visuomenei apie mano tetos Audronės Skučienės sveikatą, apie teisėtai ir legaliai įdarbintą mano sekretorę-padėjėją.
Sistema įjungė sau parankius visuomenės informavimus kanalus ne šiaip sau. Ji tiesiog dreba, kad „Drąsos kelias“ kovo 3-ąją gali laimėti dar tris Seimo nario mandatus. Dar labiau sustiprėti, t.y. tapti dar juodžiau neparankia.
Tik tikrieji atsakymai į neišsiaiškintos ir nebaigtos pedofilijos istorijos klausimus niekam nerūpi. Nebent tik tiems, kas sukūrė dar vieną pasaką, jog mažoji mano brolio dukrelė nenori bendrauti su ją išauginusiais seneliais.
Suaugusieji seka pasakas ne tik vaikams prieš miegą. Migdoma ir Lietuva. Kad ji visiems laikams įtikėtų, jog vaikų išnaudojimas ir prievartavimas mūsų dorovingame krašte - pramanas.
Visame pasaulyje pedofilai kasmet suimami šimtais, ardomi jų tinklai, siekiantys aukščiausius politikos ešelonus, net žurnalistikos objektyvumo viršūnę – britų BBC, bet pas mus to nėra. Neva niekada nebuvo, nėra ir nebus.
 
 
 
 
Kalėdinė „Drąsos kelio“ labdaros akcija pradžiugino 21-ą šeimą!

2012 m. gruodžio 22 d. "Danielos" viešbučio konferencijų salėje, kuri nuo partijos įsisteigimo 2012 m. sausio 28 d. jau tampa mūsų šventinių susibūrimų vieta, „Drąsos kelias“ partija surengė labdaros vakarą, kurio metu buvo pristatyta Neringos Venckienės, dabar jau seimo narės, antroji knyga „Drąsos keliu“. Taip pat buvo eksponuojama asmeninė Audronės Skučienės tapybos darbų paroda. Vakaro metu buvo renkamos aukos Kauno rajono nepasiturinčioms šeimoms paremti. Dosnūs aukotojai paaukojo 2100,Lt. Už šias lėšas buvo nupirkta dovanų ir po šv. Kalėdų iki Naujųjų metų sutikimo buvo aplankyta, pradžiuginta ir šventine dovana paremta 21-a mažiau pasiturinti Garliavos Seniūnijos šeima. Dar kartą dekojame visiems, kurie tą šventinę prieškalėdinę popietę pasidalinote su tais, kurie, kaip ir daugelis Lietuvoje, yra darbštūs, bet gyvenimo sąlygos, darbo ar uždarbio stygius neleidžia gyventi pilnaverčio sąžiningai dirbančio žmogaus gyvenimo. Atsidėkodami aukotojams sakome: „Dievas mato Jūsų dosnią Širdį“. O vargstantiems mūsų sesėms ir broliams sakome: „Dievas pažįsta Jūsų nepriteklių ir tikrai yra su kiekvienu mažutėliu.“ O, kalbant politiškai, kas nuo mūsų priklauso, darysime viską, kad nebūtų įteisinta jokia socialinė neteisybė. Ačių, kad pasitikėjote ir pasitikite!

                                                                                                               "Drąsos kelias" partija
 
P.S. Dar kart video siužeto pagalba galime sugrįžti į minėto labdaros vakaro akimirkas ir išgirsi ten išsakytas mintis:
 
   
 
 
 
 
Į kiekvieno iš mūsų būties ir kasdienybės duris beldžiasi ypatingas laikas – Adventas. Tai keturios savaitės iki Šv. Kalėdų, skirtos pasirengti Dievo sūnaus gimimui.
Šį laiką vertėtų išnaudoti prasmingai: permąstyti ką gero ir gražaus padarėme, kam padėjome, ką galbūt pamiršome ar įskaudinome.
Šis stebuklingas laikas skirtas atsiprašymui. Juk darnūs santykiai – vertybė, apsauganti mus nuo vienatvės ir įprasminanti mūsų gyvenimą. Vertybė, kurios nevalia aukoti dėl tuščių principų ar įsitikinimų.
Šis laikas skirtas pagalbai.  Johanas Volfgangas Gėtė yra pasakęs: „Tik tas patiria džiaugsmą, kas gali padėti savo artimui“. Kaip gera žinoti, kad kažkam praskaidrinai dieną, pagelbėjai įveikiant sunkumus, sukėlei šypseną. Tuomet jauti, jog esi reikalingas.
Adventas skirtas meilei. „Mylėk savo artimą kaip save patį” – auksinė taisyklė, kuria grindžiama krikščionybė. Meilė, atsidavimas, dėmesys, rūpestingumas - gyvenimui pilnatvę ir egzistencijai prasmę suteikiantys komponentai.
Šis laikas skirtas maldai, susikaupimui ir padėkai. Dėkokime Dievui, tyliam mūsų kasdienybės palydovui, kurio šiltą ir saugų glėbį jaučiame net sunkiausiais gyvenimo etapais.
Pasirenkime didžiajai šventei. Kad mūsų sąžinės būtų skaidrios, sielos – pakylėtos, o širdys -pripildytos meilės ir džiugaus laukimo.
 
                                                                                                                    „Drąsos kelias“
 
 
 
      
 
2012 11 30
 
 Neringa Venckienė
                                                                             Nuosprendis pedofilijos byloje. Ar įtikino?
                      Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Aušros Valinskienės ir Ovidijaus Ramanausko, 2012-11-30 paskelbė išteisinamąjį nuosprendį pedofilijos byloje.
                      Po ketverius metus vilkinto ikiteisminio tyrimo, po nukentėjusiosios mažametės tėvo, mano brolio Drąsiaus Kedžio nužudymo, po to, kai auka, nepasibaigus pedofilijos bylai, grąžinama į kaltinamojo pedofilija aplinką, manęs jau niekas nestebina.
                      Nustebino tik teismo nuosprendžio turinys, kuriame analizuojama mano brolio, bet ne kaltinamojo pedofilija A.Ūso kaltė. Nustebino visiškai netirti ir neanalizuoti kaltinamojo aplinkos prieštaringi parodymai, daug kartų cituojamos psichologės Ilonos Čėsnienės, niekada nemačiusios mažametės, išvados. Labiausiai nustebino beveik visą nuosprendžio turinį sudaranti mažametės tėvo darytų vaizdo įrašų analizė ir neva tėvo vaikui daroma įtaiga ir jo mokymas.
Teisme nei prokuroras, nei teisėjai net nebandė aiškintis, kodėl L.Stankūnaitė keitė parodymus, kodėl jos parodymai nesutampa su jos tėvų, kaltinamojo parodymais.
                      Teisėjai nuosprendyje remiasi ir daugybę kartų kartoja I.Čėsnienės išvadą, bet nesiremia kitomis psichologų išvadomis, kurios patvirtina mažametės parodymų teisingumą. Nuosprendyje nepaminėta, kad I.Čėsnienę rekomendavo A.Ūso iškviesta į apklausą psichologė N.Grigutytė. I.Čėsnienė, teikianti mokamas paslaugas (4 tomas b.l.66), šioje byloje sutiko jas suteikti nemokamai (?).
Nesiremiama byloje esančia 2009-04-23 – 05-25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-18 (1 t., b.l. 75-78) išvada, kurioje atliekant nurodytą ekspertizę mažametė nukentėjusioji išsakė detales apie byloje nagrinėjamą įvykį ir įtariamojo veiksmus, kurios iš esmės sutampa su jos parodymais duotais ankstesnių apklausų metu (atliktų specialiame apklausos kambaryje), kurių metu, atsakydama į klausimus mažametė nukentėjusioji pasakė, jog „mane laižo Ūsas“, „laižo liežuviu“, „laižė daug kartų“, (mergaitės anatominiame piešinyje pažymi ausį, burną, kaktą, krūtinę, pilvą, nugarą, sėdmenis, kojas), „laižė šikną“, „tuo metu buvo mama ir aš, ir buvo Andrius, tai buvo diena“, Andrius „raudonas“, „storu pilvu“, jis „prašė, kad laižyčiau“ (vyro anatominiame piešinėlyje pažymi krūtinę, lytinius organus, kojas) ir pasako, jog „vaikams taip daryti negalima“. Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog Kedytei psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatytas. Nestebėta padidinto įtaigumo požymių, tačiau tiriamoji yra paklusni, linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus, prašymus. Tiriamajai nebūdingos tokios individualios psichologinės savybės, kurios trukdytų jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) bei duoti apie tai parodymus. Šio ekspertizės akto išvadoje konstatuojama, jog Kedytė, atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus. Kedytei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų apie D. Kedžio daromą poveikį nukentėjusiajai ar jos parodymams.
Nesiremiama 2009-12-01 specialistės S. Lesinskienės atlikta mažametės parodymų analize, kurioje konstatuojama, jog mergaitės nurodomi jos atžvilgiu atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai gali būti paremti realiu jos pačios patyrimu. Parodymus mergaitė duoda įsitempusi, jos nerimastingumas ženkliai padidėja, kai yra klausiama apie galimai buvusius su seksualine veikla susijusius dalykus, ji vengia ir nenoriai prisimena jai nemalonius nutikusius dalykus, nedrąsiai apie tai kalba, arba greit supyksta, nueina, gulasi, slepiasi. Galimai įvykusios seksualinės prievartos patyrimo apibūdinimų pagrindinės detalės, į tvirkinamo pobūdžio, ne pagal amžių ankstyvą jos įtraukimą į seksualinę veiklą išlieka vienodos ir tos pačios visuose mergaitės pasakojimuose ir parodymuose, tiek filmuojant tėvui namuose vaizdo kamera, tiek apklausų metu. Namų aplinkoje mergaitė lengviau pasakoja apie jos patirtus dalykus, apklausų metu, bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, mergaitė labiau drovisi, jai sunkiau kalbėti, tai natūralu.
                      Nei žodžiu neužsiminta nuosprendyje apie 2009-09-07 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą, kuriame nurodyta, kad mažametės atžvilgiu jos filmavimo metu nebuvo naudojamas nei psichologinis, nei fizinis smurtas. Mažametė nebuvo savo tėvo įžeidinėjama, nebuvo su ja grubiai elgiamasi, nenustatyti piktnaudžiavimo ar išnaudojimo požymiai. D.Kedys klausinėdamas savo dukros ir tai nufilmuodamas veikė siekdamas apsaugoti dukros interesus (8 tomas, b.l. 144-145).
                      Nuosprendyje nurodyta, kad liudytojų Neringos Venckienės, Drąsiaus Kedžio parodymai nėra objektyvūs ir jų turinys akivaizdžiai nulemtas ne vaiko žodžių perpasakojimu, o neapykantos vaiko motinai L.Stankūnaitei siekio keršyti. Į tai atsakydama nuosprendį surašiusiai trijulei, pacituosiu į mano el. paštą atsiųstus nežinomo autoriaus žodžius:
 „Įdomūs dalykai. Gan pasiturinčiai gyvenančių teisininkų šeima nutaria save sužlugdyti. Matyt, iš gero gyvenimo. Ir sukurpia pedofilijos skandalą. Kedys, didžiausias šios bylos kaltininkas, susilaužo kojas, susidaužo save kaip obuolį ir netyčia gerdamas degtinę, užkanda žolytės lapu - ir paspringsta. Sveikas, sportuojantis, nepėsčias vyrukas paskelbiamas narkomanu. Kuris jau čia narkomanas pasistato namus, važinėja brangiu automobiliu? Venckienei nuplaukia doktorantūros studijos. Moraliai ir fiziškai sužlugdoma senelių šeima. Keisti žmonės. Ar ne? Gydytoja, profesorė, mokslininkė, šešių vaikų motina taip pat nutaria, kad jos gyvenimas perdaug geras ir monotoniškas, todėl nutaria eiti liudyti galimai pedofilo Ūso byloje. Nesitenkindama gerai apmokamu darbu, puikia šeima, stažuotėmis užsienyje, veliasi į nešvarią bylą, tiesiog pageidaudama, kad ją taip pat sunaikintų kaip gydytoją ir kaip žmogų. Tai čia kas: savižudžiai ar žmonės, dar nepraradę žmogiškosios sąžinės ir dvasinio orumo. (Pamąstymui)“.
 
 
       
2012 09 24
 
 
       
 
       Šią knygą nusprendžiau sudaryti iš savo rašytų straipsnių, publikuotų įvairiuose internetiniuose portaluose ir laisvoje spaudoje. Rašytų dar tuomet, kai, kovodama už savo brolio dukrytės saugumą ir harmoningą gyvenimą, dėjau visas pastangas, kad Lietuvoje paaiškėtų tikroji pedofilijos istorijos tiesa, kad būtų išaiškinti didžiulės mažamečiam vaikui padarytos skriaudos kaltininkai ir pavyktų išgelbėti auką nuo patekimo į galimų nusikaltėlių rankas. Šie tekstai atspindi tuos įvykius, kuriuos tuo metu teko išgyventi, faktus, į kuriuos reikėjo reaguoti. Daugelis demokratine vadinamos Lietuvos žiniasklaidos atstovų dėjo visas pastangas, kad mano rašyti tekstai ar informaciniai pranešimai nebūtų publikuojami, kad mano tiesos žodžiai nepasiektų žmonių, kad būtų ir toliau galima nusikalstamai slėpti pedofilijos bylos netyrimo procesą, visuomenei pateikti iškreiptą istorijos ir mergaitės gyvenimo mano namuose vaizdą. Tačiau aš visuomet siekiau atvirumo, kad kiekvienam Lietuvos žmogui būtų aišku ir gerai suprantama, kokiu keliu einu ir ko siekiu.
        Siekiau ramybės, gyvenimiško tikrumo ir tinkamų sąlygų vaikui, kurį labai mylėjo ir dėl kurio gyvybės neteko mano brolis Drąsius, vaikui, kurį labai mylėjau ir myliu aš, mano šeima ir mano tėvai.
        Siekiau tiesos Lietuvai ir prideramo nuosprendžio nusikaltėliams, kad nuo jų būtų apsaugoti kiti mažamečiai ir skaudžiai kenčiantys vaikai.
        Savo brolio mergaitės aš neišgelbėjau - visų mūsų balsais išrinkta Lietuvos valdžia, dar taip neseniai žėrusi beribius pažadus ,,saugoti žmogaus teises ir laisves", ,,rūpintis kiekvienu valstybės žmogumi", ,,kurti jo gerovę", ,,įtvirtinti principines demokratijos nuostatas", ,,garantuoti visokeriopą vaikų saugumą" atidavė ją galimiems nusikaltėliams tiesiai į rankas, neištyrus iki galo pedofilijos bylos, net nesulaukus jos procese galimos nusikaltėlės - L. Stankūnaitės apklausos, nekalbant jau apie tai, kad net neįvykdžius jai privalomo teismo sprendimo - 2009 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl įtarimų pareiškimo L.Stankūnaitei. Atvirkščiai - Lietuvos valdžia sąmoningai užstojo ir rėmė galimą nusikaltėlę, nusigręžė nuo bejėgio vaiko dramos ir sankcionavo jo ,,paėmimo" procesą - leido atsiųsti 240 iki dantų ginkluotų policininkų, kurie
tąsė pilietiškai nusiteikusius ir vaiką gynusius žmones, purškė jiems į akis dujas, mušė elektrošoku. Likimiška, kad tą rytą nukentėjo daug kieme budėjusių Lietuvos menininkų ir kultūros pasaulio žmonių - režisierių, dailininkų, fotografų, leidėjų, kunigų, pedagogų ir net paauglių, vaikų, kurie liko šiurpaus XXI amžiaus įvykio liudytojais. Mano brolio dukrelė per prievartą buvo atplėšta nuo mano kaklo, jai ant veido metus galimai cheminių medžiagų pripurkštą raudoną ,,kaldrytę", kojas surietus skausmingu būdu - kad galimai būtų paralyžiuota sąmoninga jos valia.
        Tas rytas neišdildomai įstrigo į kiekvieno mūsų atmintį kaip pasibaisėtino valdžios brutalumo, žiaurumo vaikystei ir elementaraus žmogiškumo išniekinimo pavyzdys. Jis akivaizdžiai parodė, kad žmogus mūsų valstybėje, už kurią tiek kovojome, kurios taip siekėme, yra niekas. Kad policija, atėjusi į mūsų namus, prieš nekaltą žmogų gali imtis bet kokių priemonių. Jis parodė, kad demokratija Lietuvoje tėra iliuzija, kad, skirtingai nei Vakarų Europos šalys, tebesame policinė
valstybė. Šalį valdome ne mes visi, Lietuvos žmonės, bet į vieną kumštį susitelkęs valdžios ir teisėsaugos klanas. Jis tenori vieno - toliau išlikti ir sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur. Kaip jau ir išginė bene milijoną, ir mes vis pastebimiau tampame išsivaikščiojančia po pasaulį tauta.
        Savo portale neringavenckiene.lt sakiau Lietuvos žmonėms ir tai noriu pakartoti dar kartą: net ir sunkiausiomis minutėmis mes negalime trauktis. Nes už mūsų - jau nieko nėra.
        Mes turime, privalome visi eiti DRĄSOS ir TIESOS keliu. Vardan savo vaikų, kad jiems nereiktų lieti skausmo ir ilgesio ašarų. Vardan savo tėvų, kad jų kažkas šeštą ryto nenešiotų pro sulaužytas namų duris basų ir nemėtytų į šaltą ir šlapią žolę. Vardan visų mūsų ateities, vardan tos Lietuvos. Mes turime teisę ir galime būti laimingi. Tikėkime šia viltimi, kurkime ją. Tai labai sunku, bet privaloma. Būtina.

                                                                                                                               Neringa Venckienė
 
 
     
 
 
 
NERINGA VENCKIENĖ

AUDRONĖ SKUČIENĖ
 
LIETUVOS RESPUBLIKOS GENERALINIAM
PROKURORUI GERB. D. VALIUI,
Rinktinės g. 5A, LT-01515 Vilnius


P A R E I Š K I M A S

2012 m. rugsėjo 5 d.


    Ikiteisminį tyrimą atliekanti Panevėžio apygardos prokuratūros
prokurorė Aurelija Gališanskytė sergant ir esant išduotoms
medicininėms pažymoms dėl negalėjimo atvykti į ikiteisminio tyrimo
įstaigą, prokuratūrą, siuntė apylinkės prokurorą į Ukmergės ligoninę,
policijos darbuotojus - į mūsų namus, pati lindo į privačius mano,
Audronės Skučienės, namus, esant tebegaliojančiai iki 2012-09-07
gydytojų išduotai pažymai dėl negalėjimo atvykti į prokuratūrą
nepagrįstai liepė mane, Audronę Skučienę, atvesdinti ir nubaudė bauda.
Atsižvelgdamos į minėtas aplinkybes, manome esant reikalinga Jus,
Generalinį prokurorą, informuoti apie šiuos prokurorės Aurelijos
Gališanskytės veiksmus, siekiant, kad prokurorų etikos taisyklių ir
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, Lietuvos Respublikos
baudžiamojo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksų
kontekste būtų įvertinti prokurorės A.Gališanskytės veiksmai,
piktnaudžiaujant tarnyba, švaistant valstybės lėšas dėl prokuroro
siuntimo į ligoninę, policijos darbuotojų nuolatinio siuntimo į namus,
pačios A.Gališanskytės atvykimo į namus.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė A.Gališanskytė,
terorizuodama mus, suprato, jog sergant ir esant išduotoms
medicininėms pažymoms dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą,
prokuratūrą, siųsdama apylinkės prokurorą į ligoninę, policijos
darbuotojus - į namus, pati lįsdama į privačius namus, nepagrįstai
nubausdama bauda, padarė mums didelę žalą, ir to siekė (norėjo), kas
patvirtina, jog atlikdama nurodytus veiksmus ir taip galimai
piktnaudžiaudama tarnyba, prokurorė A.Gališanskytė veikė tiesiogine
tyčia (LR BK 15 str. 2 d.).
LR BK 228 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę valstybės
tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine
padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos
patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar
fizinis asmuo.
Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą tarnyba, kaip
nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra
didelės žalos požymis. Teismai taikydami LR BK 228 straipsnį,
pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl
kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos,
juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas
neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala
pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos arba
negauta nauda ar negautos pajamos, o kitokio pobūdžio žala - fizinė,
moralinė, organizacinė ar kitokio neturtinio pobūdžio žala, padaryta
teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Teismų
praktikoje, didelės žalos požymis kiekvienu atveju nustatomas
atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t.y. į tai, kokiais
teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų
svarbą ir pan. Kitokio, t.y. neturtinio pobūdžio žala paprastai
pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba
piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių
pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti
esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik
tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei.
Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai manyti, jog dėl
šiame pareiškime nurodytų prokurorės A.Gališanskytės veiksmų mes
patyrėme didelę žalą, dėl ko šiame pareiškime nurodyta prokurorė
A.Gališanskytė turėtų būti traukiamas ne drausminėn, bet baudžiamojon
atsakomybėn.
Atsižvelgiant į visas šiame pareiškime išdėstytas aplinkybes, galima
pagrįstai manyti, kad prokurorės A.Gališanskytės veiksmuose yra
požymiai nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 228 str. 1 d.
LR BPK 166 str. 1 d. 1 p. numato, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas
gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Ši
procesinė teisės norma taikoma ir tiriant prokurorų galimai padarytas
nusikalstamas veikas.
LR prokuratūros įstatymo 12 str. 3 d. numato, jog pradėti ikiteisminį
tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik
generalinis prokuroras, todėl šis pareiškimas dėl Panevėžio apygardos
prokuratūros prokurorės A.Gališanskytės galimai padarytos
nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 228 str. 1 d., paduodamas būtent
Jums.
Pažymime, kad dėl prokurorės A.Gališanskytės veiksmų skundus teikė ir
kiti asmenys. Skunde Generaliniam prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo
Nr. 50-2-0251-09, kurį vykdė ir kontroliavo A.Gališanskytė Panevėžio
miesto apylinkės prokuratūroje, buvo nurodyta, kad prokurorė
A.Gališanskytė pirmojo susitikimo metu proceso dalyviams siūlė
"nesišakoti", prisipažinti dėl visų tariamai padarytų nusikaltimų, o
ji pasirūpinsianti, jog būtų paskirta tik piniginė bauda ir neskirtas
joks laisvės atėmimas, pinigų baudai galėtų skirti "L", kurį prokurorė
vadino mažybiniu vardu.
Taigi akivaizdu, kad dėl prokurorės A.Gališanskytės veiksmų jau ne
pirmą kartą skundžiasi proceso dalyviai. Manome, kad tikslinga
patikrinti visas paskutinių trejų metų A.Gališanskytės žinioje
esančias bylas, siekiant nustatyti, ar visose bylose sergantiems
asmenims ji siunčia prokurorą į ligoninę, policininkus į namus, pati
vyksta į asmens privačius namus, baudžia baudomis tebegaliojant
išduotai medicininei pažymai dėl negalėjimo atvykti į ikiteisminio
tyrimo įstaigą, prokuratūrą.
Vadovaujantis LR BPK 2, 166 str., LR BK 2, 228 str. 1 d., Prokuratūros
įstatymo 12 str. 3 d., 40 str.

P R A Š O M E :

    Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros
prokurorės A.Gališanskytės galimai padarytos nusikalstamos veikos,
numatytos LR BK 228 str. 1 d., bei patraukti nurodytą asmenį
baudžiamojon atsakomybėn.
    Patikrinti visas paskutinių trejų metų A.Gališanskytės žinioje esančias bylas.   


Pagarbiai,


                                  Neringa Venckienė
                              Audronė Skučienė
 
 
 
 
2012 08 21
 
 
 
Lietuvių tauta ne kartą savo istorijoje rinkosi Drąsos kelią. Tai 1794, 1831, 1863 metų sukilimai. Lietuviai niekada nenorėjo gyventi priespaudoje. Drąsos kelią žymėjo ir 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas, 1949 metų vasario 16 – osios partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago, Vytauto Gužo-Kardo ir kitų pasirašyta Deklaracija.
 
Drąsos kelias jungė ir Baltijos kelyje stovėjusius žmones, ir pasirašiusius tautos vienybės aktą 1991 m. sausio 13-ąją. Išsilaisvinimo idėja, gimusi žmonių širdyse ir protuose netruko materializuotis ir svajonės išsipildė – Lietuva tapo nepriklausoma.
Tačiau kas atsitiko, kad šiuo metu lietuviai bėga iš savo Tėvynės, o pati Lietuva tapo nykia, pilka ir  niekam neįdomi. ES ir NATO pasienio valstybėle ?
Jeigu 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai svajojo apie laisvą, demokratinę Lietuvą, tai 1949 metų Deklaracijos signatarai aiškiai suvokė Nepriklausomybės praradimo priežastis. Tai valdžios sugyvulėjimas, atitrūkimas nuo savos tautos, „kabinetinė  ir telefoninė teisė“ bei „švogerių kultas“.
Ar neina dabartinė Lietuva tuo pramintu keliu? Ar neveda mūsų išrinktieji į tragišką 1940 metų vasarą? Istorija kartojasi. Valdantieji nuo savo tautos atitrūkę per šviesmečius, teisėsauga negina piliečių, o juos persekioja. Rašau ne apie save ir savo artimuosius, o apie tūkstančius neleistinai pasiklausomų telefoninių pokalbių, apie kuriamus „teroristus“, apie totalų, tiesiog orvelišką visuomenės sekimą ir norą ją kontroliuoti. Apie vėl atgimusią, iš sovietmečio prisikėlusią telefoninę teisę ir kabinetinę tiesą. Visa tai veda į Nepriklausomybės praradimą. Jeigu tarpukario Lietuva turėjo bent kariuomenę, dabar net jos nėra. Yra tik 11 generolų, 80 pulkininkų ir garbės sargybos kuopa. Visą šią „armiją“ galime pamatyti Šiluvos atlaiduose. Kilus grėsmei, mūsų išvis nebūtų kam ginti. Mūsų vyrai ir moterys miškuose liktų vėl vienui vieni.
Milžiniška socialinė atskirtis, nesaugumo jausmas, bedarbystė ir panieka paprastam, sąžiningam žmogui verčia lietuvius bėgti. Tai ir yra permanentinis Nepriklausomybės netekimas. Valstybė gali būti be miestų, bet negali būti be žmonių. Statomi valdovų rūmai, jiems ištaškomi šimtai milijonų. Bet kam tie rūmai, jeigu tuoj neliks lietuvių, kurie juos lankys? Kam skirtas brangiausias Gedimino prospekto grindinys, jeigu jį mindys nebe lietuvių pėdos?
Tomas Akvinietis savo traktate „Apie valdžią Kipro karaliui“ („De regno ad regem Cypri“)  pabrėžia, jog „Karalius privalo siekti, kad visuomenė gyventų gerai“. Valstybė yra ne saujelė sintetinio elito, bet visuomenė. Visuomenė, susikūrusi saugią valstybę. Socialiai teisingą valstybę. Valstybę, kuri sugeba ginti ir saugoti. Valstybę, kurioje norisi gyventi, kurioje norisi gimdyti vaikus.
Mes turime teisę rinktis. Turime teisę norėti.
Ar norės rinktis Lietuvos žmonės, lietuvių tauta gyventi saugioje, teisingoje valstybėje? Jeigu taip, taip reikia rinktis dar vieną Drąsos kelią.
Drąsos kelias – tai kelias į šviesesnę, į teisingesnę Lietuvą.
                      Lietuva turi būti gera mama mums visiems.
                      Todėl mes sakome:
                      Broliai ir sesės, išdrįskime keisti Lietuvą!
 
 
 
 Politinės partijos „Drąsos Kelias“ kandidatų 2012 m. spalio 14 d. rinkimuose į LR Seimą sąrašas (paskelbtas 2012 m. rugpjūčio 15 d.):
 
1.    NERINGA VENCKIENĖ
2.    JONAS VARKALA
3.    ALGIRDAS PATACKAS
4.    VALDAS VASILIAUSKAS
5.    GINTARAS ALEKNONIS
6.    AUDRIUS NAKAS
7.    STASYS BRUNDZA
8.    POVILAS GYLYS
9.    VYTAUTAS ANTANAS MATULEVIČIUS
10.  VYTAUTAS DAUJOTIS

11.    SAULIUS STOMA
12.    AUDRONĖ SKUČIENĖ
13.    AURELIJA STANCIKIENĖ
14.    INGA STEPUKONIENĖ
15.    VYTAUTAS BUDNIKAS
16.    INGA RAKAUSKIENĖ
17.    ROLANDAS BORAVSKIS
18.    AURELIJA  GURSKIENĖ
19.    DAUGARDAS GRUODIS
20.    TOMAS VILUCKAS

21.    DAINIUS DANILEVIČIUS
22.    IRENA MALINAUSKIENĖ
23.    RAIMUNDAS ČIEGIS
24.    LORETA STEPONAITYTĖ
25.    JONAS RAMONAS
26.    KRISTINA ZIKIENĖ
27.    DONATAS STAKIŠAITIS
28.    AUDRONĖ VEILENTIENĖ
29.    SAULIUS JUODZEVIČIUS
30.    RYTIS SALADŽIUS

31.    JUOZAS VALIUŠAITIS
32.    LINAS PETRONIS
33.    AURIMAS DRIŽIUS
34.    ARŪNAS JUŠKA
35.    VYGINTAS VILUTIS
36.    JUSTĖ MILUŠAUSKIENĖ
37.    SIGITAS MARTINAVIČIUS
38.    EGLĖ MIRONČIKIENĖ
39.    AURIMAS RADKEVIČIUS
40.    BIRUTĖ VAIKŠNORAITĖ

41.    IRENA VASINAUSKAITĖ
42.    ERIKA DRUNGYTĖ
43.    LAIMA ARNATKEVIČIŪTĖ
44.    PAULIUS VINKLERIS
45.    ZENONAS VEGELEVIČIUS
46.    GINTARAS DRUČKUS
47.    TAUTRIMAS JANUŠEVIČIUS
48.    EVELINA PALTANAVIČIŪTĖ-MATIJOŠAITIENĖ
49.    LINAS LABAČIAUSKAS
50.    VIRGILIJUS PETRAS MATULA

51.    VAIDAS REPEČKA
52.    ALGIRDAS GURSKIS
53.    ARTŪRAS RATKUS
54.    JONAS DAPŠAUSKAS
55.    ZENONAS ŽYMANČIUS
56.    RASMA BUZIENĖ
57.    JURGIS ZABILIUS
58.    RITA JUSIENĖ
59.    LEONARDA KUODIENĖ
60.    EGIDIJUS SKARBALIUS

61.    PALMIRA RUDALEVIČIENĖ
62.    GENOVAITĖ RAČINSKIENĖ
63.    ARIMANTAS RAČKAUSKAS
64.    ALVITA ARMANAVIČIENĖ
65.    EGIDIJUS BALTUŠIS
66.    ALGIRDAS KARČIAUSKAS
67.    VYTAUTAS KUKLYS
68.    RYŠARD MACEIKIANEC
69.    AUDRIUS MALAKAUSKAS
70.    ŽILVINAS MACIJAUSKAS

71.    VYTAUTAS PEČIŪRA
72.    EGIDIJUS RUMŠA
73.    ALDONA TUNIK
74.    KASTYTIS STALIORAITIS
75.    TATJANA ŽGUNOVA
76.    EDVARDAS ŠALKAUSKAS
77.    LINAS ŠALNA
78.    ALGIRDAS JANKAUSKAS
79.    ALĖ JURGAITIENĖ
80.    ČESLOVAS STONYS

81.    SAULIUS VAIKŠNORAS
82.    JONAS IVOŠKA
83.    ANTANAS BUROKAS
84.    JONAS ZAJANČKAUSKAS
 
 
 
 
2012 07 23
                                                                                      Kreipimasis į Lietuvos žmones
 
 
                      Į Drąsos kelią būrėmės vedini kilnaus siekio apginti mažąją mano brolio dukrelę, išsaugoti jos ramią vaikystę bei priversti teisėsaugą tirti su jos liudijimais susijusias bylas – pedofilijos ir žmogžudysčių. Tačiau per pastarąjį dvidešimtmetį prasikaltusiųjų Lietuvai atsaku tapo tolesnis bet kokio teisėtumo ir teisingumo atsisakymas, visuomenės gąsdinimai, o šiuo metu – ir klaninės teisėsaugos vadovų siekis nuteisti mane, Neringą Venckienę, mano artimuosius.
                      Pavojuje atsidūrė ir paskutinis Tautos demokratinis iškovojimas – teisė rinkti atstovaujamąją valdžią laisvuose rinkimuose. Šiuo metu esame liudininkai, kai nepartiniai visuomenės junginiai dirbtinai priešinami. Taip yra dėl to, kad organizuotos pilietinės visuomenės net labai bijomasi.
                      Drąsos kelio žmonės pasisako už Tautos ir valstybės išsaugojimą, tradicinę šeimą, socialiai teisingus valstybės ekonominius pamatus, solidarią, krikščioniškomis vertybėmis paremtą visuomenę, rūpestį visais pasaulio lietuviais ir Lietuvos piliečiais, baltiškuoju vieningumu.
                      Drąsos kelio partinė struktūra yra sudaryta talkinti žmonėms, visuomenės organizacijoms atveriant kelią į artimiausius rinkimus, formuojant bendrus siekius.
                      Tam Drąsos kelias kviečia visuomenines organizacijas apsvarstyti siūlymą burtis į VIENINGĄ DRĄSOS KELIĄ. Kelią, kuriame kartu galėtume iškelti dorus, sąžiningus ir kompetentingus asmenis, pasiryžusius aktyviai dirbti Tautos labui, reikšti jos lūkesčius atspindinčią valią valstybės parlamente ir vykdomosios valdžios struktūrose.
                      Tik darnus ir vieningas visuomenės veikimas yra pajėgus atkurti šalyje teisę ir teisingumą, uzurpuotą nedidelio asmenų rato. Todėl kviečiame: drąsiai eikime kartu. Vardan tos Lietuvos.
 
                                                                                                                        Neringa Venckienė
 
 
 
 
2012 07 11
Neringa Venckienė                 
Mergaitės kančios ir „teisėtas“ teismo sprendimo vykdymas
                 Absurdo teatras Lietuvos teismuose tęsiasi. O gal tiksliau - jis įgyja vis bjauresnes grimasas, atidengia vis kraupesnius teisinio nihilizmo, o tiksliau - sąmoningo nusikaltimų dangstymo pavyzdžius. Visa tai stebint, belieka tik darkart konstatuoti jau šimtąkart įvardintą faktą: Lietuvos teisėsauga atsidūrusi klaikioje, tiesiog protu nesuvokiamoje duobėje, kuomet sunku kalbėti ne tik apie elementarų įstatymų paisymą ar profesionalumą, bet apie elementarų žmogiškumą, sąžinę, gėdą. Kaip ir kokiais terminais galima pavadinti reiškinį, kuomet sąmoningai ir tiesiog ciniškai teismo procese ignoruojami tiesą liudijantys faktiniai įrodymai, filmuota medžiaga bei profesionalių specialistų pateikti medicininiai dokumentai? Kaip įvardyti veiksmą, kai teisėjas, žinantis įstatymus ir akivaizdžiai matantis objektyvius duomenis, t.y. viena, savo nutartyje rašo visai kita? Ar tai - ne nusikalstama ir iki protu nesuvokiamų kraštutinumų ciniška teisėjo veika valstybės vardu, kuri negali būti nevertinama aukščiausių šalies teisinių instancijų, o pirmiausia - Gintaro Kryževičiaus, kaip vieno iš atsakingiausių už tiesos saugojimą ir gynimą Lietuvos Respublikoje? Kiek laiko dar mūsų šalyje bus viešai demonstruojamas siaubingas teisinis cinizmas, nesiskaitymas su tiesa ir manipuliatyvus savo pareigų atlikimas, kai įstatymo instrumento galia viešai išteisinami kaltieji, tokiu būdu ne įteisinant tiesą ir Konstituciją, bet verčiant mūsų valstybę teisėsaugos kloaka?!!! 

                  Gyvas ir ,,šviežias" to pavyzdys - Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjų kolegijos sprendimas. Kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Eglės Žulytės–Janulionienės, kolegijos teisėjų Mariaus Bajoro ir Gintaro Pašvensko, 2012-06-29 nutartimi atmetė mano skundą dėl neteisėtų antstolės S.Vaicekauskienės veiksmų 2012-03-23, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo V.Kondratjevo 2011-12-16 sprendimą.

                        Nutartyje konstatuojamas faktas, jog antstolė veikė teisėtai, neviršydama kompetencijos, todėl darytina išvada, jog pareiškėjos Neringos Venckienės skundas dėl antstolės Sonatos Vaicekauskienės veiksmų atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 513 straipsnis).

                      Išdirbusi teisėja trylika metų, negaliu nevertinti tokio klaikaus teisinio nihilizmo, kuris prašyte prašosi viešo svarstymo ne tik kaip neprofesionalus darbas, bet kaip nesąžiningas ir tiesiog nusikalstamas tyrimas, kaip ciniškas pasityčiojimas iš mažametės aukos kančių, kaip bjaurus spjūvis į nepriklausomos valstybės žmonių, daugybę aukų sudėjusių už elementarias demokratines žmogaus laisves ir orų, pilnavertį gyvenimą, už teisę į tiesą, veidus.

                      Kas atlikta ne taip, kaip privalėjo? Skundžiamoje nutartyje visiškai neįvertinti mano skunde nurodyti objektyvūs Vaicekauskienės kaltę įrodantys motyvai, nepasisakyta, kad teismo sprendimą neleistinai vykdė mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizavę bei atlikę pareigūnai (apsaugininko žodžiai mergaitės močiutei: „Ponia, Jūs turite vykdyti teismo sprendimą“ - ar tai jo kompetencija?!), kad antstolė S.Vaicekauskienė sudarė visas sąlygas L.Stankūnaitei ir apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantiems bei vykdantiems pareigūnams naudoti prievartą prieš vaiką, kad ji tos prievartos nenutraukė. Dar daugiau - nutartyje net nepasisakyta apie teismui pateiktą Teismo medicinos specialisto išvadą dėl mažametės sužalojimų 2012 m. kovo 23 d., kuria nurodyta, jog mergaitei nustatyta: vienas odos nubrozdinimas – krūtinės dešinėje bei du odos nubrozdinimai krūtinės ląstos kairėje pusėje, viena poodinė kraujosruva kairėje pažasties duobėje; mažametei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

                        Nekalbant apie visa tai, nutartyje nebuvo pasisakyta vienu svarbiausių klausimų - liko visiškai neįvertintas reikšmingas medicinos dokumentų išrašas apie mažametei išsivysčiusį potrauminį stresą (!)  po dramatiško 2012-03-23 d. ,,ėmimo". Teismui juk buvo pateiktas net ne vieno gydytojo, o visos didžiulės gydytojų grupės -  Psichikos sveikatos centro vadovės Vidos Matulionienės, Vaikų ir paauglių psichiatrės Vitalijos Kaminskienės, Medicinos psichologės Dainos Taparauskienės  mažametės mano globotinės medicinos dokumentų išrašas, kuriame nurodyta, jog mergaitės psichikos būklė po kovo 23 dieną patirtos fizinės ir emocinės prievartos pakito, kai netikėtai bandyta ją jėga paimti iš globėjos ir senelių namų, kuriuose vaikas augo kelerius metus ir kur buvo pripratęs, emociškai sutapęs. Mergaitė aktyviai priešinosi, klykė prievartos veiksmo metu; fizinė prievarta buvo taikyta ir prieš svarbius pacientei asmenis; sveikatos pokyčių simptomai išryškėjo per porą savaičių nuo traumuojančio įvykio ir tebesitęsia, praėjus pusantro mėnesio po jo; išdėstyti duomenys leidžia diagnozuoti: F43.1 (Potrauminio streso sutrikimas).

                     
Tokie faktai tiesiog stulbina ir norisi viešai paklausti: nuo kada profesionalių, kompetentingų, patyrusių medikų išvados Lietuvos teismams yra tapusios nereikšmingomis ir nevertintinomis, tiesiog - niekinėmis?!!! Ir - nuo kada jos gali nublankti prieš anstolės Vaicekauskienės pozicijas? Kokioje pasaulio teisinėje valstybėje propaguojama tokia nauja ir negirdėta ,,teisinė" praktika? Ir kiek profesionalių medikų turi pasirašyti po pažyma, kad ji taptų galiojančiu faktu Lietuvos teisme? Ar teisiniams šalies autoritetams - gerb. G. Kryževičiui, prof. Nekrošiui, Teisingumo ministrui R. Šimašiui tai atrodo priimtina teisėjų veiksmų strategija, siekiant įvertinti objektyvias veikos aplinkybes? Ar jiems šis faktas niekaip nekliūva? O gal tai - aplaidus neprofesionalių teisėjų darbas, klaida, ir jie už neprofesionalų pareigų atlikimą baustini?

                       Dar vienas faktas, liudijantis priimto sprendimo neadekvatumą, yra video įrašas http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSkHYPERLINK "http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSk&feature=g-vrec"&HYPERLINK, kuris buvo pateiktas teismui. Jis patvirtina, kad mažametės atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, kad ji buvo sužalota. Tuo tarpu teismas nurodo, jog iš įrašo matyti, kad antstolės nurodymu joks smurtas mažametės mergaitės atžvilgiu nebuvo naudojamas. Deja, teismas nepasisako, kad pagal Antstolių įstatymą, Sprendimų vykdymo instrukciją, Civilinio proceso kodeksą antstolė kaip vienintelis sprendimo vykdymą organizuojantis asmuo privalėjo nutraukti prievartos naudojimą vaiko atžvilgiu, bet to nepadarė. Akivaizdu, kad ji nesilaikė 2012 m. kovo 22 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarties, kad prievarta gali būti naudojama ne prieš vaiką, o pašalinant kliūtis sprendimui įvykdyti (CPK 764 str. 4 d.).

                 Akivaizdu, kad būtent antstolė S. Vaicekauskienė, galimai piktnaudžiaudama tarnyba bei viršydama jai suteiktus įgaliojimus, nesilaikydama įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose nustatytos teismo sprendimų dėl vaiko perdavimo vykdymo tvarkos, 2012-03-23 organizavo priverstinį mano globojamos mergaitės perdavimą jos motinai L. Stankūnaitei, tam pasitelkdama kaukėtus liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos pareigūnus, nors teismo sprendimų vykdymas neįeina į jų funkcines pareigybes.

                      Vaikas smurtinio akto metu patyrė neišmatuojamai didelę psichologinę traumą: siaubingą išgąstį dėl netikėto veiksmo pasijutus tiesiogiai grobiamam, baimės dėl galimo išplėšimo iš saugių namų ir aplinkos, mano, jos tetos ir globėjos, ir senelių netekimo. Ją neabejotinai siaubingai išgąsdino matyta apsaugininkų kaukėta „teroristinė“ išvaizda ir smurtas prieš artimus bei kieme ją saugojusius žmones. Mergaitė atpažino, kad tai buvo tie patys persirengę policijos pareigūnai, kurie pakaitomis saugodavo ją ir L. Stankūnaitę. Mergaitė buvo sužalota ir psichologiškai, ir fiziškai.

                      Taip ir norisi atvirai paklausti teisėjų, ar jie, peržiūrėję vaiko prievartinio perdavimo vaizdo įrašą, iš tiesų nematė, kad jame buvo daugiau negu aiškiai užfiksuotas L.Stankūnaitės ir mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio vykdančių pareigūnų smurtas? Smurtas mažos mergaitės, jos senelių, močiutės sesers atžvilgiu? Šitai matė visa Lietuva, o daug kas - netgi iš labai arti, ir dabar plačiai apie tai kalba. Ne tik viską patyrusieji, bet ir žurnalistai, turintys filmuotą medžiagą. Tai kaip čia yra? Kodėl teisėjai ,,nemato" to, kas objektyvu? Kas tuomet galėtų paneigti, kad jie deramai objektyvias aplinkybes ,,mato" kitose bylose? Gal tuomet svarstytinas klausimas apie jų darbingumą ir kompetenciją? Ir tai vėlgi - tiesioginis klausimas gerb. G. Kryževičiui. Nes Lietuva nori ir turi teisę į kokybiškus teisėsaugos darbinius veiksmus, kurie nekeltų tokių pagrįstų abejonių ir dar daugiau - nekraupintų visuomenės bei nežemintų pačių teisėjų vardo, nepurvintų šalies teisėsaugos.

                      Visos su pedofilijos istorija susijusios bylos - akivaizdžiai smukdančios Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, lėmusios visišką visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe. Ir kaip tiesa bebūtų dangstoma, kokiomis priemonėmis - įmantriomis ir brutaliomis - bebūtų dengiama, jos siūlai vis tiek lenda lauk. Ir lįs, paversdami ne vieną savigarbą ir orumą praradusį, savo sąžinę bei teisinį žinojimą paniekinusį teisės ,,korifėjų" apgailėtina karikatūra. Nes ši tiesa - tiesiog perregima. Mažos mergaitės kančios akivaizdžios visiems Lietuvos žmonės, išskyrus – Lietuvos teisėsaugą.
 
  
Neringa Venckienė
Kauno apygardos teismo teisėja
                                          
GERB. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI
Jos ekscelencijai Daliai Grybauskaitei,
S. Daukanto a. 3, LT - 01122 Vilnius
 
 
 
Prašymas atleisti iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų
 
2012 m. birželio 27 d.
 
                      Šiuo metu Lietuva išgyvena didžiulę krizę. Ji ne tik ekonominė, bet ir moralinė. Lietuvą sudrebinusi pedofilijos istorija buvo tarsi lakmuso popierėlis, atidengęs nesuvokiamai gilias mūsų politinio ir teisinio gyvenimo duobes. Daugelis žinojome, kad tokių duobių esama, bet kad jos tokio gylio, nė neįsivaizdavome.
                      Akivaizdu, kad esmingiausios visuomeninio gyvenimo destrukcijos priežastys glūdi neveiksnioje teisėsaugoje, visoje Lietuvos teisinėje sistemoje, kuri netarnauja žmogui, kuri negina žmogaus. Tai faktas, kurį konstatuoja didžioji dalis Lietuvos Respublikos piliečių, kurį pastebi ir fiksuoja užsienio šalių atstovai. Per daugiau nei dvidešimtį metų iš sovietizmo išsilaisvinusios Lietuvos teisėsauga, užuot siekusi vakarietiškų tarnavimo visuomenei būdų, nuėjo pačiu pavojingiausiu keliu – neleistinų korupcinių sandorių, neskaidrių ryšių, dažnai verčiančių manipuliuoti įstatymų galiomis, o ne vienu atveju – ir aiškiai susiliejo su kriminalinėmis struktūromis, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant principines konstitucines ir teisines nuostatas tarnauti tiesai, įtvirtinti teisingumą, ginti žmogaus teises ir laisves. Šiuo metu Lietuvoje susiklostė normaliam valstybės egzistavimui itin grėsminga situacija, kuomet teisingumas nėra svarbus ir siektinas kaip pamatinė kategorija, o teisės raidė, teisėtumas spekuliatyviai iškeliamas virš žmogaus ir paties teisingumo, ir taip tampa manipuliavimo objektu, leidžiančiu priiminėti blaiviu protu sunkiai suvokiamus sprendimus ir tarnauti įvairių klanų ambicijoms. Lietuvos teismai ir prokuratūra demonstruoja savo beatodairišką, bet niekuo nepagrįstą neklystamumą, nors visuomenei dažnai akivaizdžiai matomas teisinių procesų vilkinimas, rezonansinių bylų netyrimas bei daugelis žmonėms neaiškių teismo sprendimų liudija didžiules valstybės teisinio pasaulio spragas. Teismai ir prokuratūra Lietuvoje tapo absoliučiai uždaromis nuo visuomenės struktūromis, akivaizdžiai veikiančiomis ne pagal Lietuvos Konstituciją bei įstatymus, bet savas, individualias nuostatas. Šios institucijos tapo visiškai uždaros motyvuotai ir pagrįstai kritikai bei sąmoningai nesiekiančios savo darbinės veiklos gerinimo, saugančios ir dengiančios nuo viešumo didžiules teisinio darbo klaidas, o neretai – net ir nusikalstamą pareigūnų veiką. Visa tai – veikla, žlugdanti Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, lemianti visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe, nes teisėtvarka yra pagrindinis jos normalaus ir harmoningo gyvenimo garantas bei instrumentas. Kai nėra dorai ir sąžiningai veikiančios teisėsaugos, nėra ir kokybiškai funkcionuojančios valstybės. Tada pedofilų prievartauti vaikai atsiduria pas savo žagintojus, žmogžudžiai už žmogaus subadymą peiliu sėdi kalėjime dvejus metus, o valstybės turtą išpardavę ar pasiglemžę ,,politikai“ toliau šypsosi savo kėdėse, garantuoti turtinga ir sėkminga bei sočia rytdiena. Tokia situacija – klaiki šiandienio mūsų tautos gyvenimo deformacija, absoliutus pasityčiojimas iš visų tautos aukų, per visas išsivadavimo kovas - pokarį, Sausio 13-ąją sudėtas ant mūsų Tėvynės aukuro, ir ji ne tik man, bet daugeliui Lietuvos žmonių yra nepriimtina.  
                      Aš, Neringa Venckienė, teisėja Lietuvoje išdirbau daugiau nei dešimt metų. Per šį laikotarpį išanalizavau kelis tūkstančių bylų ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kodeksais, priėmiau svarbius šalies žmonėms teisinius sprendimus. Kaip davusi priesaiką būti ištikima Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališka, sąžininga, humaniška, visuomet laikiausi sąžiningumo, doros, etikos ir moralės principų, niekada neėmiau kyšių ir nedalyvavau jokiuose neskaidriuose neteisiniuose sandoriuose. Tai pareiškiu darkart ir atvirai. Kaip teisininkė ir žmogus  turiu aiškų savo teisingumo supratimą – tvirtai laikytis Lietuvos Konstitucijos nuostatų, tarnauti tiesai, žmogui ir Tėvynei. Tačiau dėl savo tiesos siekio, noro išgelbėti pedofilų prievartautą brolio dukrą, išsiaiškinti sudėtingus nusikaltimus, susijusius su rezonansine pedofilijos byla, tos pačios teisinės sistemos buvau stumiama į akligatvį, ir susilaukiau ne pagalbos, o didžiulio priešiškumo iš jėgų, kurių tiesioginis darbas taip pat, kaip ir mano, turėjo būti tarnavimas tiesai ir teisingumui, žmogui ir Tėvynei. Mano kolegos teisinės sistemos atstovai, taip pat davę priesaiką Lietuvos valstybei, iškilmingai pasižadėję po Vyčio kryžiumi, rūpinosi ne paties šlykščiausio iš visų – pedofilijos nusikaltimo atskleidimu Lietuvoje bei pedofilų tinklo išaiškinimu, kas jiems tiesiogiai priklausė pagal pareigybę, nekalbant jau apie žmogiškąjį interesą išgelbėti kenčiančius vaikus ir jiems padėti, bet kuo didesnių sunkumų ir kliūčių man sukūrimu – nuolatiniais tikrinimais darbe, kolegų atsisakymu su manimi dirbti svarstant bylas, pedofilijos bylų blaškymu po įvairius Lietuvos miestus – kas suskaičiuos, kiek valandų teko praleisti kelionėse, vieną dieną riedant į Vilnių, kitą – į Panevėžį, Šiaulius ar Klaipėdą? Esu giliai įsitikinusi, kad tai buvo daroma sąmoningai, siekiant nualinti mane psichologiškai ir fiziškai. O kur dar tų pačių, prisiekusių po Lietuvos Vyčiu, priiminėti daugybiniai protu nesuvokiami, neadekvatūs realiai situacijai ir mažametės brolio dukters likimą laužę ,,teisiniai“ sprendimai, palankūs pedofilų klanui, sąmoningai tolinę nuo nusikaltimo problemiškumo, dengę jo brutalumą bei aplinkybes, gludinę jo aštrumą, ir kuriais siekta pakirsti mano gyvybines galias, sukelti asmeninį nusivylimą galėjimu pasiekti tiesą vargšės mergaitės vardan, pakirsti pasitikėjimą savo jėgomis? Apskritai – ar ne Lietuvos teisėsauga tiesiogiai kalta, kad mano bemaž ketverių metų gyvenimas virto nežinia kokiu? Jei ne Lietuvos teisėsaugos klaidos, gal ir mano brolis šiandien būtų gyvas, o ne gulėtų po žemėmis ,,užspringęs skrandžio turiniu“. Šių dalykų sąmoningas neištyrimas, dengimas, priverstinis nurašymas užmarščiai, siekis juos nutrinti, išblukinti iš visuomenės žinojimo ir atminties, o neretai – manipuliacinis žaidimas, pateikiant dalinę ar iškraipytą ,,tiesą“, o vis vien - žudikus paliekant laisvėje egzistuoti ir vaikščioti tarp šiandienos žmonių – niekada nedovanotinas ir neatleistinas nusikaltimas. Ir tai jau ne kieno kito – o Lietuvos teisėsaugos nusikaltimas, liudijantis jos atvirą nesiskaitymą su tiesa, jos atvirą ar paslėptą, bet vis tiek - melą. Įdomu - vardan ko?!
                      Baisiausia yra tai, kad toks sąmoningas tiesos deformavimas tampa galimas pačiu didžiausiu mastu, kad jis, tiesiog akivaizdžiai perregimas ir matomas visų Lietuvos žmonių, lig šiol ,,nematomas“ pačių aukščiausių Lietuvos valstybės teisinių institucijų – Teisėjų tarybos, Teisėjų garbės teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Nei Generaliniam prokurorui, nei Aukščiausiojo Teismo pirmininkui G. Kryževičiui, nei Teisingumo ministrui R. Šimašiui ,,nematomas“ ir ,,negirdimas“ septynis kartus ,,neisiu“ išklykęs mažametis vaikas, kuriam užmesta „kaldra“ ant galvytės, spiegiantis išneštas iš savo gimtų namų, vėliau kaukėtų apsaugininkų autobusiuke matęs ,,aštuonias rankas“, ,,nematoma“ nei prievarta prieš teisėją, nei brutalus fizinis susidorojimas su Lietuvos žmonėmis, nei išniekinta valstybės heraldika – jos trispalvė. Matoma ir girdima tik viena – ,,negražūs“ Neringos Venckienės žodžiai, o kai dėl jų iš teisėjos darbo nepasiseka pašalinti ,,pūlinio“, pradedamos kurpti kvazibylos. Neabejotinai – vėlgi diskredituojančios visą šalies teisinę sistemą.
                      Iš politikų tribūnų man taip pat buvo priekaištaujama, jog vykdau savą teisingumą. Tačiau savo gyvenimo kelyje visuomet laikiausi nuostatos, kad teisėtumas negali būti iškeliamas virš tikrojo teisingumo, kad bet kokie priimti teisiniai sprendimai turi būti aiškiai motyvuoti ir savo teisingumu visiškai aiškiai suprantami žmonėms. Taip ir yra visame civilizuotame pasaulyje, kur bet kokia padaryta teisinė klaida yra skubiai ištaisoma, o visuomenės – atsiprašoma už bet kokias abejones, sukeltas nemotyvuoto ir neadekvataus sprendimo, galinčio pažeisti teismų autoritetą. Civilizuotame pasaulyje žmogus yra didžiausia vertybė, o dar rūpestingiau yra žiūrima, kai tas žmogus yra vaikas, kai teisėjui reikia spręsti jo ateities klausimus. Ir joks įstatymas, jokia teisės norma nėra grindžiama prievarta prieš vaiką, joks įstatymas nenumato galimybės uždėti jam ant galvos galimai chemikalų pripurkštą raudoną skudurą ar surietus kojas išnešti klykiantį, prieš tai 240-čiai policininkų išdaužius šalia stovėjusius žmones. Visame civilizuotame pasaulyje vaiko norai yra svarbiausi, kaip tai įteisinta ir Vaiko teisių apsaugos konvencijoje. Todėl nenaudodama prievartos prieš vaiką, aš nepadariau jokio nusikaltimo; kaip tik atvirkščiai – ir kaip žmogus, ir kaip teisėja aš gyniau vaiko teisę į laimingą gyvenimą. Aš vykdžiau tikrą teisingumą, kurį šiam vaikui tiesiog privalėjo garantuoti Lietuvos teismai. Ir gerai žinau, kad šis mano poelgis gerai suprantamas doriems teisininkams ir Lietuvos žmonėms.
                       Vykdydama tikrą teisingumą, aš stipriai nukentėjau. Būdama Kauno apygardos teismo teisėja ir turėdama teisinę neliečiamybę, buvau priversta išgyventi ištisą Lietuvos teisėsaugos institucijų sąmoningai surengtą žmogaus asmenybės pažeminimo, jo laisvių paniekinimo košmarą  pradedant brutaliausiu prievartiniu pedofilijos liudininkės ir aukos – brolio dukros ,,paėmimu“, atplėšus ją nuo mano kaklo, jai ant galvos užmetus raudoną skudurą, bei smurtinį Lietuvos policininkų elgesį su manimi, kuomet man buvo laužomos rankos, siekiant sukelti didžiulį fizinį skausmą bei trauminį šoką.  
                      Esu giliai įsitikinusi, kad normaliame, civilizuotame pasaulyje su valstybei prisiekusiais teisėjais taip nesielgiama. Jiems nelaužomos rankos, jiems nesukeliamas trauminis šokas, nedaužomi jų namų langai, nepjaunamos jų durys ir nespardomi kambario daiktai, nelaužomi vartai. Jie nešmeižiami šlykščiais prasimanymais žiniasklaidoje, jie nevadinami ,,politinio ir teisinio gyvenimo pūliniu“ aukščiausių teisinių institucijų pareigūnų, tiesiogiai atsakingų valstybėje už teisingumą, už žmogaus asmenybės gerbimą, už jo saugumą. Tokia teisinė sistema, kuri ne siekia teisingumo, o puola gniuždyti jo ieškančio, yra morališkai ir teisiškai žlugusi bei nusikalstama, ir privalu aiškiai tai įvardyti. Tokios sistemos dalimi daugiau būti aš nenoriu. Tai ne vakarietiškos teisėtvarkos sampratos siekianti sistema, kurioje teisėjas yra gerbiamas ir realiai saugomas įstatymo neliečiamumo. Lietuvos teisinės sistemos vadovybė šiuo metu sąmoningai nesiekia vakarietiškos teisėtvarkos sistemos, kurioje teisėjas būtų ne iškreipto teisėtumo, o teisingumo garantas, kurioje jis būtų gerbiamas visuomenės už savo sąžiningą darbą, kurioje jis turėtų žmonių pasitikėjimą ir dvasingumo aurą.
                      Negaliu būti tokios sistemos dalis, kurioje teisingumas deklaruojamas, bet nesiekiamas ir absoliučiai neįgyvendinamas, kurioje korupcija tebeišlieka svarbiu veiklos akstinu, kurioje aukštesnė pareigybinė hierarchinė padėtis pasiekiama korupciniais ryšiais ir slaptais tarpusavio susitarimais, bet ne profesiniais dirbančiojo privalumais.
                      Negaliu būti sistemos dalis, kuri netarnauja tiesai, žmogui ir Tėvynei.
Lietuvos Respublikos Seimas vakar, 2012 m. birželio 26 d., panaikino mano teisinę neliečiamybę. Aš, būdama įtariamąja, negaliu būti teisėja. Esant tokioms aplinkybėms, būdama sąžininga teisėja, negaliu nagrinėti bylų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašau nedelsiant atleisti mane iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų nuo 2012 metų liepos 2 dienos. 
 
                                                                                                                                                          Pagarbiai,  Neringa Venckienė
 
 
 
 
 
 

Darbotvarkės klausimas

Seimo REZOLIUCIJOS "Dėl sutikimo Kauno apygardos teismo teisėją Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę" PROJEKTAS (Nr. XIP-4602); priėmimas
(dokumento tekstas, susiję dokumentai)
Pranešėjas:
Evaldas Jurkevičius

Svarstymo eiga

17:42:47
17:45:06
Kalbėjo Jonas Ramonas
17:47:11
17:49:21
Kalbėjo Saulius Stoma
17:51:26
17:53:38
17:55:53
17:58:11
18:00:30
Įvyko registracija (užsiregistravo 103)
18:00:30
Įvyko balsavimas dėl Seimo rezoliucijos priėmimo; pritarta  (už 73, prieš 20, susilaikė 9)
 
 
 
 
 

Balsavimo rezultatai

Darbotvarkės klausimas

Seimo REZOLIUCIJOS "Dėl sutikimo Kauno apygardos teismo teisėją Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę" PROJEKTAS (Nr. XIP-4602); priėmimas
(dokumento tekstas, susiję dokumentai)
Pranešėjas:
Evaldas Jurkevičius

Formuluotė: dėl Seimo rezoliucijos priėmimo
Balsavimo laikas: 18:00:30
Balsavo Seimo narių: 102139.
Balsavimo rezultatai: už - 73, prieš - 20, susilaikė - 9, pritarta.

Individualūs balsavimo rezultatai

  
 Prieš 
 Susil. 
 TSLKDF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 LSDPF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 LSF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 LCSF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 DPF 
 + 
  
  
 TTF 
  
  
  
 LSDPF 
 + 
  
  
 MG 
  
  
 + 
 MG 
  
 + 
  
 MG 
  
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
  
  
 + 
 LCSF 
 + 
  
  
 LSDPF 
 + 
  
  
 DPF 
 + 
  
  
 LSDPF 
 + 
  
  
 DPF 
  
  
 + 
 LCSF 
  
  
  
 LSDPF 
 + 
  
  
 LCSF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
  
  
  
 DPF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 TSLKDF 
 + 
  
  
 LSF 
 + 
  
  
 TTF 
  
  
  
 TSLKDF 
  
  
  
 LSF 
 + 
  
  
 TTF