lt en

Pirmadienis, 2011 Liepos 04

Vertybių ir ideologijų kryžkelės

Pastaruoju metu pasaulyje daug dėmesio skiriama ekonominėms aktualijoms ir įvairiems politiniams skandalams, tuo tarpu ideologijų raidai bei pokyčiams vertybių sferoje skiriama kur kas mažiau dėmesio. Šiuo metu regimos nuožmios sankirtos tarp globalistinių bei komunistinių ideologijų, monopolinio kapitalizmo dominavimą ginančio neoliberalizmo bei antikristinių vertybių ir demokratinių ideologijų bei krikščioniškų vertybių. Iš oligarchijos liūno pakilusioms postkomunistinėms šalims-Lenkijai, Slovakijai,Vengrijai, ir Lotynų Amerikos valstybėms- Urugvajui, Kosta Rikai ir Argentinai padėjo oligarchų klasės ir šios klasės interesus ginančios neoliberalizmo ideologijos pažabojimas. Tuo tarpu kai kuriuose postkomunistiniuose kraštuose -Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir kai kuriose kitose valstybėse tiesiog tarpsta oligarchai ir korumpuoti politikai, o jiems talkina neoliberalizmo ideologiją propaguojantys ekonomikos ekspertai. O krikščioniškos vertybės stumiamos į užribį, tad nenuostabu, kad Lietuvos premjeras A.Kubilius bei jo parankiniai žlugdo ir naikina krikščionišką spaudą, o prieš keletą dienų-liepos 3-ają Ukrainoje V.Janukovyčiaus režimo atsiusti specialiųjų būrių smogikai Feodosijos mieste mušė ir spardė su kryžiais ėjusiais tikinčiuosius. Postkomunistiniuose kraštuose labai gerbiami už teisingumą kovojantys teisininkai ir politikai-tokie kaip visoje Lietuvoje žinoma, su pedofilu klanu kovojanti teisėja N.Venckienė, įtakingų pedofilų A.Škėlės, V.Birkavo bei kitų pedofilų klano narių veiklą ilgai tyręs Latvijos politikas J.Adamsonas, teisėjas, vėliau Kroatijos generalinis prokuroras R.Ortinskis, atkakliai kovojęs su mafija, už tai persekiotas ir 2002 metais pašalintas iš generalinio prokuroro posto(bet Kroatijos piliečiai labai gerbia šį teisininką. Jis vis išrenkamas Kroatijos parlamento nariu).

Lietuva, kaip ir dar kelios postkomunistinės valstybės-Rusija, Ukraina, Bulgarija, Latvija, pasižymi didžiule emigracija, tik emigracijos mąstais mūsų šalis lenkia kitas šalis. Kartais teigiama, kad neva emigracija turi daug pliusų-atseit kai kurie tautiečiai vėliau sugrįš į tėvynę su įgytomis žiniomis ir sukauptu kapitalu. Deja, tai tik teoriniai pasvarstymai, kurie su tikrove mažai ką turi bendro. Per 20 metų jau apie 1,5 milijono Lietuvos gyventojų išvyko į užsienį, ir ši didžiulė emigracijos banga neveltui vadinama masine deportacija į Vakarus. Tokią padėtį komentuoja politikos apžvalgininkas V.Laučius: „Izraelio valstybes susikūrimas buvo tiesiogiai susijęs su žydų migracija į Palestiną. Tauta migruodama kūrė savo valstybinę ateitį. Lietuva atlieka atvirkštinį socialinį eksperimentą.: tauta masiškai apleidžia savo valstybę ir skandina jos demografinę ateitį gera nežadančiose ūkanose. O tuštėjanti valstybė tik šaukia išvykstantiems tautiečiams įkandin: „Išlaikytinių psichologija!, Veltėdžiai!, Nepatriotai!“. Emigracijos tempai vis auga-štai per 2010 metus emigracijos mastai išaugo apie 5 kartus. Susidaro įspūdis, kad Lietuva-nelaimingų žmonių šalis.Bet mūsų valdžia net neraudonuodama dėl kvailystės buvo nusprendusi, kad pasauliui turime skelbti, jog Lietuva-drąsi šalis. Štai Izraelis-tikrai drąsi šalis, kovojusi ir išlikusi priešiško arabų pasaulio apsuptyje. O kur yra emigruojančios Lietuvos drąsa? Kurie drąsesni-ar tie, kurie bėga į užsienį(nebijo iššūkių), ar tie, kurie pasilieka(nebijo Lietuvos)? Dauguma žmonių Lietuvoje stengiasi pajusti iš kur vėjas pučia ir prisitaikyti, užuot pilietiškai ir drąsiai gynę savo poziciją. Visuomenėje daug baimės-žmonės stengiasi išvengti nemalonumų, galimų nuostolių, tiesiog nori ramesnio gyvenimo, jie bijo, paklūsta ir prisitaiko. Šiomis aplinkybėmis galime kurti daugybę gražių ir optimistinių įvaizdžių, bet reputacija vis tiek bus gana prasta: Lietuva-nelaimingų žmonių šalis, iš kurios masiškai bėgama. Reputacija ir įvaizdis-skirtingi dalykai. Neįmanoma gerovę pasiekti vien tik kuriant įvaizdį, reikia dar ir geros politikos-protingo, skaidraus bei veiksmingo valstybės vadovavimo“.

O žvelgiant į dabartinę Rusiją, joje regima sumaištis ir vertybių krizė. Šioje didžiulėje šalyje įsigalėjęs putinizmas-tai modernus fašizmo variantas, barbariškas Kremliaus vadų valdymas tiesiog stumia Rusiją į nuosmukio liūną. Dedama nemažai pastangų, kaip gražiau pateikti V.Putino, I.Sečino ir kitų valdančiojo režimo lyderių veiklą, čia pasitelkiami ir valdžiai palankūs inteligentijos atstovai, kurie liaupsina Kremliaus vadus. Egzistuoja tam tikras valdantiesiems klanams artimas inteligentijos sluoksnis- „putiniškoji inteligentija“ („putinskaja inteligencija“) kaip kadaise kad egzistavo „staliniškoji inteligentija“ („stalinskaja inteligencija“). Rusijoje įsigalėjo jėgos kultas, fariziejiškumas ir vis dažniau pasitelkiamas ksenofobijos(ypač antisemitizmo ir antikaukazietiškos propagandos) kurstymas. Gegužės mėnesio pabaigoje Maskvoje vykusiame mitinge kalbėjęs kreipimosi „Putin dolžen uiti“ (,,Putinas turi išeiti“)autorius, žurnalistas ir visuomenės veikėjas A.Piontkovskis teigė: „Kusčevskajos fenomenas padeda mums atsakyti į klausimus, kuris dažnai keliami-kodėl taip susitelkėte ties Putinu? Kodėl reikalaujate jo atsistatydinimo? Juk Putinas tik sistemos dalis. Jo pasitraukimas nieko nepakeis“. Tai tas pats, jei Kuščevskajos gyventojams butų kalbama- „nereikia areštuoti Capoko, tai nieko nepakeis, Capokas – tai tik sistemos dalis“. Iš tiesų Capoko areštas-tai tik Kuščevskajos rajone prasidėjusių permainų pradžia. Bet jei jis nebūtų areštuotas, tai Kuščevskajos gyventojai ir toliau būtų pastoviai žudomi, plėšiami bei prievartaujami. O Putinas-tai visos Rusijos Capokas, tai visą dešimtmetį kurtos capokų vertikalės pachanas“. Valdančiojo režimo veiklą atvirai kritikuoja ir generolas Vladimiras Ovčinskis-praeityje buvęs Rusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, vėliau Rusijos Interpolo biuro vadovas. V.Ovčinskis teigia, kad Rusijoje tiesiog klesti pedofilija ir prekyba narkotikais, o šių reiškinių pažabojimui nesiimama tinkamų priemonių. Sąžiningų teisėsaugos pareigūnų veiklą stabdo itin įtakingi korumpuoti pareigūnai. Apie Rusijoje įsigalėjusią vertybių krizę bei šios krizės šaknis dažnai kalba ir radikalus dvasininkas Dmitrijus Smirnovas. Jis sako: „Mirties kultūra“ neatsitiktinai rado puikią terpę mūsų šalyje. Rusijos valdžioje pilna niekšų ir parsidavėlių, viskas perkama ir parduodama. Net kai kurie ,,Vieningosios Rusijos“ partijos veikėjai užsiima pedofilijos lobizmu“.

Žvelgiant į tuos kraštus, kuriuose įvyko pažangios permainos, reikia pastebėti, kad ryžtingų ir demokratines vertybes propaguojančių politikų atėjimas į vadovaujančius postus yra kertinė pažangių permainų įvykdymo sąlyga. Čia labai akivaizdus Urugvajaus pavyzdys. Urugvajaus prezidentas Chose Muchika-buvęs partizanas, priklausęs pogrindinei „Tupamaros“ organizacijai, su ginklu rankose kovojęs prieš oligarchus. 76 metų Ch. Muchika vadinamas „tautos tėvu“, jis aktyviai kovoja su korupcija, dažnai vyksta į susitikimus su šalies gyventojais, 50 procentų savo atlyginimo atiduoda labdarai. Žmonės jį gerbia ir už paprastą gyvenimo būdą, jis kartu su žmona, žinoma politike L.Topolanski daugiausia gyvena užmiesčio ūkyje, vilki paprastais drabužiais. C.Muchika inicijavo įstatymų pakeitimus-uždrausta parduoti žemę užsieniečiams, naikinamos latifundijos(didžiulės žemes valdos, siekiančios net 3-10 tūkstančių hektarų žemės)-vienam žmogui turėti leista ne daugiau 1000 hektarų. Iš latifundijų savininkų atimta žemė dalijama mažai žemės turintiems ūkininkams, skatinamas ir žemės ūkio kooperatyvų kūrimasis. Taigi būtent kriminalizuoto elito nušalinimas ir pažangių politikų atėjimas į vadovaujančius postus sudarė prielaidas Urugvajaus suklestėjimui. Didžiulę pažangą pasiekė ir kita Lotynų Amerikos valstybė-Kosta Rika. Šioje šalyje per keliolika metų labai sumažėjo korupcijos lygis, nedidelė bedarbystė, egzistuoja nemokama aukštojo mokslo sistema. Beje, Kosta Rikos prezidentė Laura Činčilja irgi 50 procentų savo atlyginimo aukoja labdarai. Pažangios keliu eina ir daugelį metų nuosmukio liūne besimurkdęs Paragvajus-šioje šalyje mažėja korupcijos lygis, mažėja ir skurstančiųjų-štai 2000 metais žemiau skurdo ribos buvo atsidūrę 39 procentai šalies gyventojų, 2006 metais tokių buvo 32 procentai, o šių metų duomenimis, skurdo lygis dar labiau sumažėjo-šiuo metu žemiau skurdo ribos randasi 27 procentai Paragvajaus gyventojų. Šios šalies prezidentas, buvęs katalikų vyskupas Fernando Lugo inicijuoja kovos su korupcija kampanijas, dažnai važinėja po šalį ir domisi vietos gyventojų problemomis. Tuo tarpu komunistinės krypties populistų valdomoje Bolivijoje padėtis visai kitokia-net 55 procentai šalies gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos, čia klesti didžiulė korupcija. Tiesa, Bolivijos prezidentas E.Moralesas giriasi tariamais pasiekimais-jo teigimu, Bolivija lenkia Argentiną, Urugvajų, Paragvajų ir kitas žemyno šalis.

O naujo pobūdžio komunistiniai judėjimai-tokie kaip Nepale, Tailande, Filipinuose, Graikijoje ir kai kuriuose kituose kraštuose veikiančios komunistinės partijos ir judėjimai jau parodė savo tikrąjį veidą. Nepalą valdantys komunistai dar labiau nuskurdino šalį. Nepalo Jungtinė komunistų partija, kuriai vadovauja Kemalas Pračanda, tik užsiima propagandiniais spektakliais, bet nesprendžia esminių šalies problemų. K.Pračanda savo mokytojais vadina Leniną, Staliną ir Mao Czeduna, išleista net knyga „Pračandos kelias“, kuri dabar skaitoma visose mokyklose. Tailande pabėgusio į užsienį ekspremjero kinų kilmės milijardieriaus T.Činavato šalinininkai įkūrė „raudonmarškinių judėjimą“-taip vadinamas Jungtinis frontas už demokratiją ir dar keli su šia organizacijai artimai susiję smulkesni judėjimai. 2010 metų pavasarį „raudonmarškiniai“ organizavo masines riaušes sostinėje Bangkoke ir dar keliuose miestuose. Ir šių metų pradžioje Tailando komunistai vėl organizavo kruvinas riaušes. Tad šiuolaikiniai komunistiniai judėjimai primena savo pirmtakus-Rusijos bolševikus. Beje, Tailando ir Nepalo komunistinės partijos bei judėjimai remiami iš Kinijos.

 Šiandienos pasaulis, lyginant su padėtimi, kuri buvo 1970-1990 metais, jau visai kitoks-tiesioginės komunistinės ideologijos grėsmės jau nėra aktualios, tačiau iškilo globalizmo ir neoliberalizmo pavojai. Kai kurios valstybės ir toliau susiduria su nuosmukiu, kuris susijęs su neteisinga visuomenės sankloda. Štai Indijoje egzistuojanti kastų sistema trukdo šios didžiulės šalies pažangai. Tuo tarpu nedidelė Indijos Goa provincija(1,3 milijono gyventojų) labai skiriasi nuo likusios Indijos-šioje provincijoje kur kas mažesnis korupcijos lygis, čia mažai skurstančių, dauguma vietos gyventojų-viduriniosios klasės atstovai. Kokia šios pažangos priežastis? Goa provinciją kelis šimtmečius valdė portugalai ir čia kastų sistema iš esmės neegzistuoja. Socialiai orientuotos rinkos ir griežtos kovos su korupcija keliu pasukusios valstybės -Taivanis, Urugvajus, Kosta Rika, Mauricijus, Slovėnija ir dar visa eilė kitų pasaulio valstybių pasiekė gerų rezultatų. Ir kartais pasigirstantys kritikos balsai, kad šios valstybės pasirinko neva neefektyvų socializmo kelią, yra tiesiog specialūs nupirktų propagandos asų išpuoliai arba naivių ir suklaidintų žmonių nuomonės. Juk tos valstybės, kurios pasuko kitu-neoliberalizmo dominavimo ir korupcinės valdymo sistemos keliu, yra tarsi supuvusios trobelės. Tokias trobeles galima gražinti, dažyti, bet tai nekeičia esmės. O modernūs fašizmo variantai-tokie kaip Rusijoje įsigalėjęs putinizmas ar lietuviškoji kleptokratija-akivaizdžiai parodo, su kokiomis didžiulėmis grėsmėmis susiduria nuo demokratijos ir teisinės valstybės kelio pasukę kraštai. Dideles grėsmes kelia ir smarkiai plintantis korporacinis imperializmas. Grėsmes kelia ne tik kai kurios nuožmios tarptautinės energetikos, tabako ir prekybos ginklais korporacijos, bet ir tinklinio marketingo korporacijos –tokios kaip „Alticor“, „Herbalife“ ir kai kurios kitos. Galingos korporacijos yra susiję su dirbančiųjų išnaudojimu, korupcijos ir kontrabandos organizavimu, stambiomis aferomis.

Dabartinė padėtis Lietuvoje yra skandalinga- dauguma Lietuvoje veikiančių partijų-tai klaninės partijos, daug šių partijų narių-tai normalūs ir atsakingi piliečiai, bet partijas užvaldė nuožmūs ir savanaudiški klanai.. Tokie klanai tik maskuojasi po įvairių ideologijų priedanga, iš tiesų jų pagrindinė ideologija-tai turto ir galios siekimas, o jų vertybės yra antikristinės, jie laikosi melo, smurto ir klastos pagalba. Kokia išeitis iš šios aklavietės? Reikia kurti naujas politines jėgas, kurios atstovautų daugumos piliečių interesus, o ne gintų siaurų kapitalistų kastų-bankininkų ir oligarchų klanų interesus. Tokios valstybės ir daugumos piliečių interesus ginančios politinės jėgos gali pasiekti proveržį link demokratijos ir gerovės valstybės sukūrimo. Egzistuoja akivaizdūs pavyzdžiai-štai Urugvajų ilgai valdė partijos „Blanko“ ir „Kolorado“. Jos konkuravo tarpusavyje, bet faktiškai sudarydavo slaptus sandėrius, pasižymėjo kaip klaninės partijos, daugiausia ginančios oligarchų klasės interesus. 1973 metais įsikūrė pogrindinė politinė jėga- „Plataus fronto“ koalicija, apjungianti net keliolika partijų ir judėjimų-nuo socialistinės krypties iki krikščionių demokratų. 1986 metais ši koalicija pradėjo veikti oficialiai, daug jos atstovų patekdavo į parlamentą, o nuo 2000 metų „Plataus fronto“ koalicijos nariai turi dauguma Urugvajaus parlamente. Nustūmus nuo politinio olimpo „Blanko“ ir „Kolorado“ partijas, pasiekta didžiulė pažanga-per dešimtmetį skurdo lygis sumažėjo daugiau nei du kartus(nuo 21 procento 2000 metais iki 9 procentų-pagal šių metų gegužę paskelbtus naujus duomenis). Žymiai sumažėjo ir korupcija, pažabotas organizuotas nusikalstamumas. Ir Lietuvoje formuojasi panaši situacija-klaninės partijos(TS-LKD, LSDP, Darbo partija, LCS, LS) atstovauja tik siaurių privilegijuotų grupuočių interesus, tad nenuostabu, kad šių metų gegužės mėnesį aktyvūs piliečiai pradėjo kurti „Drąsos kelio“ partiją-pilietinę patriotinę politinę jėgą, kurios pagrindiniai tikslai-įsigalėjusios oligarchijos ir klestinčios korupcijos pažabojimas, teisinės valstybės atkūrimas, skurdo pažabojimas ir normalių socialinių sąlygų daugumai šalies piliečių sudarymas.

 

Giedrius Grabauskas-Karoblis



Jūsų vardas:
Komentaras: