Lietuvoje minint Gedulo ir vilties dieną, trėmimo į Sibirą septyniasdešimtmetį, valdantieji, vengiantys atsakomybės už sukeltą sisteminę krizę valstybėje, kurios pasekmė – šimtatūkstantinė darbingų, išsilavinusių žmonių emigracija, makiaveliškai prakalbo apie meilę savo kraštui ir stebėjosi: kodėl užuot stoję kovoti dėl teisingumo, lietuviai bėga iš Lietuvos?.. „Apmąstant šią dieną tenka prisiminti vieną pamatinį jausmą - labai gilios meilės savo kraštui jausmą, kurį ištremtieji per visą kančios laikotarpį demonstravo kaip absoliučiai nekintamą vertybę ir savo svarbiausią tikslą sugrįžti atgal į Tėvynę“, -  viešai postringavo tautiečių „mylimas“ premjeras A.Kubilius, o visų laikų „Rezistentas Nr. 1“, europarlamentaras V.Landsbergis paragino nusivylusius ne bėgti iš šalies, o stoti į kovą už teisingumą: „Jeigu tremtiniai tikėjo, kad tai yra smurto šalis, tačiau negali negrįžti teisingumas. Tai kodėl dabar tokių keistų nuostatų pilna – Lietuvoje nėra teisingumo, tai bėgam, bėgam iš Lietuvos, užuot stoję į kovą“.

                                                                                     

Oponuodamas politinio „elito“ valdžiažmogių demagogijai, nacionalinės mokslo premijos laureatas, filosofas, kultūrologas, menotyrininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas, profesorius, habil. dr. Antanas ANDRIJAUSKAS interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia: „Bet pats didžiausias paradoksas turbūt tame, kad pradžioje tos iliuzijos buvo kiek prislopintos. Nepriklausomybės atgavimas ir tikėjimas, kad tokį šventą dalyką mes gavome, apie kurį sovietmečiu galėjome tik pasvajoti – laisvę ir nepriklausomybę. Galvojome, kad tai pats švenčiausias dalykas, kuris mums ilgus dešimtmečius buvo tiesiog neįmanomas. Kiekvienais metais, Vasario 16-tą, studijuodamas Maskvoje, aš  susitikdavau su draugais, mes keldavome taurę už tą, atrodytų, neįgyvendinamą svajonę. O kai tai iš tikrųjų įvyko Lietuvoje, atrodė, jog dabar Tauta iš tikrųjų atgims, prisikels savo jėgomis. Tačiau, praslinkus kuriam laikui, mes pastebėjome, kad gyvename visiškai kitoje valstybėje, visiškai svetimoje mūsų taip ilgai puoselėtoms svajonėms, vizijoms, idealams. Čia grubiausiai paminami daugumos žmonių, Lietuvos valstybės interesai... Šalį apėmusi krizė yra sisteminė, o tie Tautos išsivaikščiojimai, jau net ne emigracijos, bet evakuacijos srautai, išstumia iš šalies pačią intelektualiausią, kūrybiškai aktyviausią visuomenės dalį, kuri galėtų prikelti mūsų valstybę. Šių žmonių praradimas – tai vienas didžiausių nusikaltimų, už kurį niekas Lietuvoje nenori prisiimti atsakomybės“.

 

 

- Pokalbio pradžioje užsiminėte, jog gabūs žmonės Lietuvai nereikalingi. Įdomu, kuo grindžiate šią nuomonę? Ar nemanote, jog mūsų šalis,  kamuojama sisteminės krizės,   galėtų atsitiesti tiktai sutelkus pačias pažangiausias jėgas - gabius, sąžiningus, pilietiškai aktyvius žmones? Nejau gabūs žmonės gali realizuoti save tiktai  emigracijoje?- Kalbėti apie tai, kokie žmonės šiandien reikalingi Lietuvai - labai sudėtingas klausimas, kadangi mūsų šalyje apskritai yra gan sudėtinga kultūrinė atmosfera ir tai nepaprastai svarbu kiekvienam mūsų, žmogiškų, humanistinių idealų prasme...- Gal galėtumėte konkretizuoti – kuo pasireiškia tas sudėtingumas? Ir kokia iš to sudėtingumo galima išeitis ar bent jau prošvaistė?- Man atrodo, kad mūsų valstybė išgyvena labai gilią sisteminę, moralinių idealų krizę. Galbūt todėl susiformuoja tokia vyraujanti valstybėje vertybinės orientacijos atmosfera, kuri praktiškai tik gilina atskirtį tarp tų, kuriems gyvenimas mūsų valstybėje yra patogus, ir tų, kuriems gyvenimas darosi vis sudėtingesnis. Praktiškai šis procesas vyksta visais lygmenimis, tai yra tiek psichologiniu, moraliniu, tiek ir žmogiškųjų santykių aspektu.- Jūsų nuomone, kodėl toks visapusiškas, sisteminis nuopuolis ar nuosmukis atsitiko laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje?  - Tai atsitiko tikriausiai dėl kelių labai svarbių priežasčių. Man atrodo, kad viena svarbiausių ir pagrindinių priežasčių yra tai, jog Lietuvoje taip ir neįvyko desovietizacijos procesas. Todėl nepriklausomoje šalyje atgimė tai, ko mažiausiai tikėjomės. Ypač lemtingas posūkio taškas buvo tie Prezidento rinkimai, kai vienas iš pretendentų buvo Stasys Lozoraitis. Jis galėjo pasiūlyti visiškai kitokią – apsivalymo programą nuo visų tų reliktų, kuriuos mes paveldėjome iš senos sovietinės sistemos. Deja, įvyko taip, kad S.Lozoraitis pralaimėjo rinkimus, Prezidentu tapo A.M.Brazauskas, o po to sekė senos, buvusios sistemos laipsniška restauracija pačiu niauriausiu jos pavidalu, kadangi praktiškai visos politinės, socialinės struktūros, ypač verslo, ekonominiai svertai, nuo kurių labai daug kas priklauso valstybėje, pakliuvo į tos senosios nomenklatūros rankas, o taip pat į dalinai prie jų prisišliejusių, vėlesnio raugo, konformistinės orientacijos žmonių rankas. Praktiškai, būtent šios struktūrinės jėgos formavo atgimstančios Lietuvos veidą ir neišvengiamai vedė į sisteminę krizę, tai yra moralinę, dvasinę krizę. Vis dėlto, daugelis pačių svarbiausių procesų valstybėje vyksta kultūros ir moralės plotmėj. Vėlesnis valstybės gyvavimo procesas žymia dalimi buvo pajungtas tam tikrų valdančiųjų grupių interesams, ėmė reikštis vis labiau stiprėjančios finansinės grupės, kurios irgi buvo pagimdytos tų pačių oligarchinių struktūrų. O jeigu į šį būrį laikinai įsiliedavo kokie nors nauji su ekonominiais svertais susiję žmonės, tai jie buvo verčiami priimti senas žaidimo taisykles arba tiesiog būdavo eliminuojami iš tos sistemos. Metai po metų šis procesas tiktai gilėjo, o žmonių nusivylimas esama padėtimi valstybėje vis labiau stipėjo. Vis stipriau ėmė reikštis socialinių santykių susvetimėjimas ir apskritai moralinių idealų krizė. Kadangi lygiagrečiai vyko ir daugelis kitų labai svarbių procesų, praktiškai lietuvių kultūrą kritiniais atvejais beveik visuomet gelbėjo mūsų kaimas, kuris buvo gyvybingas ir visą laiką maitindavo mūsų kultūrą. Tačiau vėliau atsitiko štai kas: mūsų kaimas, tai yra tradicinės, patriarchalinės, lietuviškos  kaimo struktūros praktiškai buvo išardytos, lygiai taip pat demoralizuotos, kaip ir kitos sritys. Todėl mes įprastų gaivinimo išteklių bei resursų daugiau jau nebeturėjome.Antra vertus, gilėjanti atskirtis tarp tų, kuriems gyventi buvo gera ir tų, kuriems gyventi darėsi vis sunkiau, pagimdė kitą labai svarbų fenomeną, kurį galėtume pavadinti – Tautos išsivaikščiojimu. Juk emigracijos srautai, nesvarbu kokiomis ideologijomis bandytų tai pateisinti valdžioje esantys, praktiškai jau įgavo apokaliptinį, katastrofišką mastą Lietuvoje!.. O pats baisiausias dalykas yra tai, kad iš šalies emigruoja pati gyvybingiausia Tautos dalis, tai yra tie žmonės, kurie potencialiai turėtų kurti tą laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.Galėčiau pateikti vieną pavyzdį, kuris nepaprastai taikliai atspindi Tautos išsivaikščiojimo situaciją. Ruošdamas spaudai rinkinį „Sigitas Geda: Pasaulio kultūros lietuvinimas“ per Fotomenininkų sąjungą kreipiausi į jos narius, tikėdamasis susilaukti pagalbos – profesionaliai atliktų, meniškų poeto fotografijų. Ir aš tiesiog apstulbau, kiek daug mano elektroniniu paštu atsiliepė fotografų iš pačių įvairiausių pasaulio kraštų – iš JAV, Kanados, Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos, Airijos, Naujosios Zelandijos, Australijos, tai yra gana žymūs mūsų foto meno meistrai. Akivaizdu, jog stulbinantis kiekis turinčių kūrybinį potencialą bei socialiai aktyvių žmonių jau yra išvykę iš Lietuvos ir išsisklaidę kas kur. Man ir pačiam dažnai tenka pakeliauti po pasaulį, dažnai renkuosi romaniškas šalis – Prancūziją, Italiją, Ispaniją. Ir žinote, prieš kokį dešimtį metų, kai nuvykdavau, pavyzdžiui, į Ispaniją, retai kur išgirsdavau lietuvišką kalbą, o prieš kokius šešis metus ten jau buvo nepaprastas pagausėjimas lietuvių, o paskutiniais metais – tiesiog stulbinantys emigrantų srautai įsikūrę ir dirba pietinėje Ispanijos dalyje, kur yra didieji vaisių ir daržovių auginimo bei nuėmimo regionai. Net patys ispanai, kai su jais pakalbi, yra įsitikinę ir mėgina aiškinti kitiems, kad Lietuva yra daug didesnė už Lenkiją. Jiems taip atrodo, sprendžiant pagal lietuvių emigrantų skaičių. Ir kol tu nebaksteli į žemėlapį, neparodai jiems Lietuvos ir Lenkijos valstybių ribas, tol jie netiki, kad faktiškai yra priešingai, nei jie įsivaizduoja.- Matyt, tokios masiškos lietuvių evakuacijos – tautinio genocido mažai kas tikėjosi tada, kai stovėjo susikibę rankomis Baltijos kelyje atgimimo metais?.. Beje, pokalbio pradžioje užsiminėte, jog sisteminės krizės viena svarbiausių ir pagrindinių priežasčių yra tai, jog Lietuvoje neįvyko desovietizacijos procesas, ar tai reiškia, jog prokomunistinės jėgos vėl įsitvirtino valdžioje? Sakykite, prašau, kuo skiriasi kairiojo flango politikai nuo dešiniojo? Kam atstovauja Tėvynės sąjunga, krikščionys demokratai, tautininkai? O gal čia yra taip, jog partijų pavadinimai skirtingi, o iš esmės jos visos beveik niekuo tarpusavyje nesiskiria? - Praktiškai, pažvelgus į mūsų politinį gyvenimą, daugelis komentatorių mėgina aiškinti, jog mūsų politinės partijos, politinės struktūros ir programos yra normalios, demokratiškos. Bet kai atidžiau pasižiūri į tas partijas ir jų programas, tai reikėtų matyti ne tik tai, kas deklaruojama programiniuose dokumentuose, bet kas iš tikrųjų vyksta realiame gyvenime. Tada tampa aišku, kad laikomasi absoliučiai tų pačių žaidimo taisyklių. Labai akivaizdžiai tai parodė šiemetiniai savivaldybių rinkimai. Kai tik pradedama kalbėti apie koalicijas, valdžios postų dalybas ir panašius dalykus, tuoj išaiškėja pagrindinis politikų interesas – valdžios lovys. Tokiais atvejais pagrindinis klausimas – kas greičiau ir arčiau prie to lovio prisikas, o visos tos programos bei partijų pavadinimai tėra trečiaeilis dalykas. Todėl daug kam absoliučiai akivaizdu, jog mūsų politinė sistema yra pačioje giliausioje krizėje, kadangi to paties mentaliteto žmonės faktiškai yra pasidaliję beveik visose partijose. Priklausomai nuo situacijos, pasireiškia politikų plastiškumas - sugebėjimas migruoti, atsižvelgiant į konjunktūrą. Manau, mes labai greitai ir vėl tuo įsitikinsime, kai tik atsiras kokia nors nauja – trečioji populistinė jėga. Labai galimas dalykas, kad naujos partijos gali atsirasti pažangių idėjų pagrindu. Remiantis gražių idėjų užuomazgomis ir jų deklaracijomis Lietuvoje telkiasi naujos populistinės jėgos, bet kadangi žmonių sąmoningumas labai žemas, politinė kultūra nepaprastai žema, tai tikėtis esminių permainų šalyje kažin ar verta. Daugelis institucijų, kurios turėtų atlikti visuomenės šviečiamąją funkciją, to nedaro. O mūsų televizijos programos - tiesiog iš koto verčiančios!.. Ypač kai pradedama kalbėti apie politikams nepatogius klausimus, tariamus problemų svarstymus, kai mes matome daugybę politinių programų, kuriose nieko kito nėra, tiktai žmonių kvailinimas ir politiniai striptizai. Juk normalioje užsienio šalyje, kai ten aptariami kokie nors strategiškai svarbūs politiniai klausimai, visų pirma, dominuoja ekspertų nuomonė. Tai yra universitetų profesoriai arba dirbantys tam tikrose specializuotose institucijose, kurie profesionaliai išmano aptariamos srities problemas ir gali teikti konstruktyvius pasiūlymus. O tuo tarpu Lietuvoje, jūs tik pažiūrėkite, kokie prasideda elegantiški kliedesiai vis tų pačių nuolatinių kalbėtojų iš tų pačių partijų. Jie puikiausiai susikalba tarpusavyje, tačiau opūs klausimai valstybėje nesprendžiami. Veikiančių partijų skirtumai bei jų požiūris į vienokias ar kitokias problemas – tėra gryniausias akių dūmimas, kaip ir jų programos, kurių kitaip, kaip politiniu striptizu, nepavadinsi. Man kartais susidaro įspūdis, kad netgi valstybinės programos, jau nekalbant apie komercines televizijas, yra nupirktos. Tarytum tokia tampa ir valstybinė strategija – visuomenės akių dūmimas, rinkėjų apgaudinėjimas. Lietuvoje apskritai nebeliko rimtų politinių, analitinių laidų, kuriose būtų analizuojamos esminės problemos bei susiklosčiusi situacija valstybėje. Netgi socialiniai klausimai TV laidose iš esmės nesvarstomi, nediskutuojami. Betgi, prisiminkime, kažkada buvo transliuojamos gan aštrios V.Matulevičiaus publicistinės laidos „Krantas“, Knispelio „Nakviša“, I.Rūkienės... - O kaip vertinate pastaruoju metu per TV3 rodytas laidas - K.Krivicko „Akistata“,  R.Janutienės „Paskutinę instanciją“?..- Deja, negaliu komentuoti laidų, kurių nemačiau. Pastaruoju metu aš iš tikrųjų neturiu laiko komercinėms televizijoms. - Jūs akcentuojate vertybių krizę valstybėje, o nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nesiliauja politikų kalbos apie kovą su korupcija. Dar prie G.Vagnoriaus buvo plačiai diskutuojama apie „švarių rankų“ politiką. Turbūt ne veltui sakoma: korupcija – valstybės vėžys?- Valstybinio masto problema – korupcija nesprendžiama, veikiau tik imituojama kova, kuri praktiškai nevyksta. Anksčiau aš dar turėjau iliuzijų, jog su Prezidentės D.Grybauskaitės atėjimu, jai veikiant išvien su konservatorių partija, kažkas iš esmės pasikeis. Maniau, kad valdžioje esantys žmonės, iš tikrųjų rimtai susirūpinę krizine padėtimi Lietuvoje, priims radikalius sprendimus ir pradės iš esmės tirti bei spręsti totalinės, stambaus masto korupcijos problemas. Pradės rūpintis, kad į pačius atsakingiausius valstybinius postus ateitų žmonės, kurie iš tikrųjų yra to verti ir sąžiningi. Juk mes tikrai turime daugybę puikių, nuostabių, dorų žmonių, Lietuvoje jų niekad netrūko, tačiau kažkodėl į atsakingus postus paskiriamos labai keistos figūros. Netgi pažvelgus į jų fizionomiką ir kai kuriuos intelektualinės biografijos faktus, tampa akivaizdu, jog tokių žmonių paskyrimai iš anksto yra pasmerkti. Neseniai teko stebėti TV reportažą su spec. tarnybų darbuotoju, kurio žurnalistė paklausė – ar galima iš esmės pakeisti situaciją valstybėje, kovojant su milžiniško masto kontrabanda bei korupcija? Tas pareigūnas tiktai nusišypsojo ir pasakė, kad daugybė šiuo „verslu“ užsiimančių herojų yra puikiausiai žinomi. Ir jeigu iš tikrųjų būtų norima patraukti juos atsakomybėn bei nuteisti, tereikėtų pakoreguoti įstatymus, o jau tada per kelis mėnesius ši problema būtų išspręsta. Natūraliai kyla klausimas: kodėl tiek daug ir garsiai prieš rinkimus buvo kalbama apie neskaidrius viešuosius pirkimus, kurių metu išvagiama mažiausiai 3,5-4 milijardai litų valstybės lėšų? Ar po rinkimų ši problema jau tapo nebeaktuali, ar kažkas iš esmės pasikeitė šioje srityje?.. Kokį megą projektą mes bepaimtume, tarkim, kad ir energetikos sektoriuje, absoliučiai visi jie yra korupciniai. Visi be išimties restruktūrizavimai, stumiami šešėlinių grupuočių, nieko gero valstybei nežada. Deja, tokie negražūs dalykai vyksta visais visuomenės gyvenimo lygmenimis. Todėl man kyla dar vienas klausimas: kodėl niekas iki šiol nesiima šių problemų spręsti iš esmės? Laikas taigi eina, o politikų kalbos apie sisteminės krizės įveikimą, persunktos populistine retorika, nėra grindžiamos realiais darbais. - Tai negi mums belieka tiktai konstatuoti, jog valstybės vėžys korupcija – neįveikiama? Nejau mūsų valstybės valdyme taip ir neatsiras išsilavinusių, profesionalių žmonių, moralių ir turinčių sąžinę, kurie imtųsi šios itin sunkios bei atsakingos misijos – prikelti sisteminės krizės kamuojamą Lietuvą kokybiškai naujam gyvenimui?- Aš gi apie tai jums ir kalbu, kad ši liga nepaprastai gili, įsisenėjusi, o per nepriklausomybės dvidešimtmetį sukurta politinė klaninė struktūra yra tiesiog ideali tarpti totalaus masto korupcinei valstybinei sistemai. Kas dar be galo baisu – suvokti, jog mes gyvename valstybėje, kuri tiktai kalba, bet praktiškai neturi ir nevykdo jokios nacionalinės vizijos, jokios nacionalinės Tautos egzistavimo bei išlikimo programos. Netgi tie projektai, kurie būdavo rengiami, vėliau praktiškai visi buvo numarinti.  - O gal nacionalinė Tautos egzistavimo vizija jau yra sukurta, bet valdžioje nėra žmonių, kurie būtų pajėgus tokią viziją ar programą  įgyvendinti?- Pas mus nėra nei valstybės vystymo strategijos, nei nacionalinės politikos. Mes atėjome į žiauriausios konkurencijos amžių, kur kiekviena tauta, norėdama išlikti ir išgyventi, privalo surasti savo nišą. Praktiškai, tokios nišos Lietuva neturi. Tarytum visiški bejėgiai, mes esame įmesti į euro integracijos  procesą ir į dar baisesnį pasaulinės globalizacijos verpetą. Netgi ta euro integracija nepadėjo nacionalinei valstybei išsigelbėti, kaip tikėjosi daugelis politikų. Mes gi matome, kad su savo problemomis kiekviena euro zonos valstybė kapstosi pati. Airija, Graikija, Portugalija balansuoja ties bankroto riba. Italija bando spręsti savo problemas, permesdama jas Prancūzijai. Panašūs procesai tęsis ir ateityje, o krizė tiktai gilės. Tad jeigu lietuviai patys nesirūpina savo ateitimi ir galvoja tik apie tai, jog ir toliau galės melžti kažkokią mitinę ES karvę, tai yra absoliutus nerūpestingumas, balansuojant ties bedugne!.. Jūs teisingai pastebėjote, Lietuvoje buvo veiklių, kūrybingų žmonių, kurie entuziastingai rengė nacionalines Tautos egzistavimo bei išlikimo programas, įvairius projektus, kurie šiandien niekam nebereikalingi... - Ko gero, yra išsimokslinimas, informuotumas, yra programos ir vizijos, bet nėra pačio svarbiausio – vykdytojų sąžinės? Ar nemanote, jog Lietuvoje viskas parduodama iki paskutinio garbės lašo, kaip prieš kelis metus teigė šviesios atminties teisininkas K.Čilinskas?- O apie ką aš kalbu? Gal tiktai kitais žodžiais. Aš kalbu apie moralę, etinius principus. Kalbu apie išsilavinusius žmones, kurie dar turi ir etinius idealus, kurie jaučia moralinę atsakomybę už savo valstybę, už Tautą, už tai, kaip gyvens Lietuvoje jų vaikai. Tačiau tokie sąžiningi, išsilavinę žmonės yra visiškai išstumti iš valstybinės valdymo sistemos, o veikianti korupcinė sistema yra tokia gaji, kad ji praktiškai išstumia visus svetimkūnius, nepaklūstančius pastaruoju metu nusistovėjusioms korupcinio užvaldymo žaidimo taisyklėms. Todėl aš ir manau, netgi labai gražiais lozungais pasirėdęs koks nors alternatyvusis sąjūdis bus labai greitai įkinkytas į bendrą korupcinę sistemą. Tuoj pat atsiras lyderiai, kurie tuo pasinaudos, pasitelkdami masinės komunikacijos priemones, o taip pat daugybę kitų viešųjų ryšių priemonių bei metodų. Jūs kalbate apie sąžinę, bet yra kitas, daug svarbesnis dalykas, kaip man atrodo, tai pilietiškumo jausmo stoka arba absoliutus jo nebuvimas. Ir dėl ko ant manęs daug kas pyksta - už atvirai išsakytą nuomonę. Tokia vergų ir baudžiauninkų psichologija - tai pats baisiausias dalykas!.. O nuo ko viskas prasideda? Kada elementariausiose situacijose ir kolektyve nesiskaitoma su paprastų žmonių interesais, kai valstybinė institucija pradeda tarnauti, kaip UAB‘as, tam tikrai siaurai valdančiųjų grupelei. Daugelis tai puikiai supranta, kad Lietuvoje veikia  gerai atidirbti korupciniai metodai, įgalinantys melžti finansinius resursus kiekvienoje valstybės valdymo institucijoje. Deja, tai daroma sąskaita tų žmonių, kurie yra labiausiai pažeidžiami!.. Tokia ydinga korupcinė  sistema labai puikiai funkcionuoja Lietuvoje todėl, kad čia nėra jokio pilietiškumo, nėra realių profsąjungų, nieko nėra. Mūsų žmonės tokie bailūs, tokie vergiški, kad jau net nebesupranta, jog jų šventa pareiga priešintis tokiai vergovei. Užtektų kiekviename kolektyve 3-4 žmonių, kurie garsiai pasakytų – NE ir iš karto situacija pasikeistų iš beviltiškos į ženkliai pozityvesnę. Bet mūsų kolektyvuose, deja, labai dažnai tų keturių žmonių, tos kritinės masės kaip tik ir pritrūksta. Totalinis konformizmas ir vergiškumas – štai kur yra pati didžiausia mūsų Tautos problema!..  - Turbūt pamenate, „brandaus socializmo“ metais pačiame Kauno miesto centre, protestuodamas prieš sovietinį rėžimą, susidegino Romas Kalanta. Savo gyvybės kaina jis bandė pasakyti NE Lietuvos okupacijai. Tada į gatves išėjo dešimtys tūkstančiai žmonių, jie bandė protestuoti prieš sistemą, tačiau akcija netrukus buvo nuslopinta, o patys aktyviausi dalyviai suimti. Ar nemanote, jog dvidešimt pirmais atkurtos nepriklausomybės metais R.Kalantos laužas jau nebesukeltų tokios galingos piliečių protesto bangos?.. Antra vertus, Lietuvoje yra daugybė žmonių, nukentėjusių nuo „įteisintos“ korupcinės sistemos žaidėjų - savųjų „okupantų“ ir klaninės teisėsaugos. Viena ryškesnių teisinio nihilizmo aukų, bandanti priešintis, ieškanti tiesos ir teisingumo Kauno pedofilijos byloje - teisėja Neringa Venckienė, kurios nesutiko atleisti iš pareigų Prezidentė D.Grybauskaitė. Ar ši teisėja, nusprendusi pasukti į didžiąją politiką, galėtų konsoliduoti tautiečius kovai už teisinę, konstitucinę, demokratinę valstybę? - Matote, niekas pasaulyje nėra nei absoliučiai baltas, nei absoliučiai juodas. Ši sistema tuo ir yra lanksti, kad ji puikiai moka „apčiupinėti“ ir jaučia, kur slypi vieno ar kito žmogaus silpnybės. Sistema moka prisitaikyti, todėl ji beveik nenugalima. - Bet jeigu tautoje gimsta charizmatiškas lyderis, kylantis iš didelės kančios bei aukos vardan Lietuvos, tai prie tokio žmogaus  nei melas, nei korupcija nelimpa?    - Čia labai sunku ką nors pasakyti, nes kiekvienas žmogus turi vienokių ar kitokių silpnybių, ypač kritiškoje situacijoje jis yra išprovokuojamas elgtis neadekvačiai. Jeigu žmogus patenka į tokią ekstremalią situaciją, kai ieškodamas teisybės nuolatos atsitrenkia į akliną sieną, tai jis ne visada sugeba pasielgti taip, kad liktų nepažeidžiamas. O jeigu jis tampa pažeidžiamas, tai neišvengiamai apnuogina save kontra smūgiui, nes sistema, aršiai ginanti savo pozicijas, gan meistriškai, tiesiog žaibiškai tuo pasinaudoja. Beje, dabar nepaprastai daug lemia masinės komunikacijos priemonės. Jeigu nėra galingų masinės komunikacijos priemonių ir intelekto smegenų, kurios nuolat veikia, gindamos vienokią ar kitokią poziciją, tai tokia kova, praktiškai, yra labai sudėtingoje situacijoje.- Bet jeigu Tautos lyderis - patyręs teisininkas, jeigu jis gerai žino korupcinės sistemos ydas ir drąsiai sako – kalbėkime tiesą, kovokime vardan tiesos ir teisingumo už teisinę, konstitucinę valstybę?    - Aš pasakysiu vieną labai paprastą dalyką, kad jūs neturėtumėte iliuzijų. Gan dažnai visuomenės gyvenime viskas priklauso nuo to, kas ir kaip įtaigiai yra sakoma. Jeigu melas ir netiesa labai dažnai kartojama ir kalama žmonėms į galvą pilietiškai nebrandžioje visuomenėje, visa tai yra priimama už gryną pinigą. Labai dažnai melo klodai yra tokie dideli, kad tiesa negirdima. Tiktai nedidelė visuomenės dalis sugeba atskirti tiesą nuo melo. Paprastai, tai yra kritiškai mąstantys, savarankiški žmonės, kuriais sunkiau manipuliuoti. Tačiau, kaip rodo rinkimai, mūsų tautiečiai - nepaprastai politiškai nebrandūs. Ir kiekvieni nauji rinkimai, sutampantys su naujų Tautos „mesijų“ atsiradimu, puikiai parodo, kokio „aukšto“ sąmoningumo lygio šiandien mes esame. Netgi tokia laida, kaip „Klausimėlis“, transliuojama per LTV, labai daug ką parodo – faktinį išprusimo lygį, kuriuo pasižymi paprasti, atsitiktinai gatvėje sutikti žmonės. Tad štai kokia ta mūsų realybė, deja!.. Dirbdamas dėstytoju aukštosiose mokyklose, kartais tiesiog apstulbstu, suvokdamas su kokiomis skurdžiomis žiniomis ateina studijuoti naujoji karta, tik ką baigusi vidurines mokyklas ir gavusi brandos atestato diplomus. - Bet jeigu atsirastų šviesi asmenybė, iš ties charizmatiškas Tautos lyderis, pasišventęs kovai ne už vietą prie valdžios lovio, o už teisinę, demokratišką Lietuvą, ar mūsų šviesuomenė, toji inteligentijos dalis, kuri šiuo metu yra eliminuota iš valstybės valdymo struktūrų, būtų pajėgi susitelkti žūtbūtinei kovai?      - Yra tiktai vienintelis būdas, kuris gali pasireikšti tada, kai krizė valstybėje labai gili ir kada, vis dėlto, pradeda formuotis visuomenėje tam tikri ratai, rateliai, kurie radikaliai nepriima vyraujančių žaidimo taisyklių, radikaliai priešinasi korupcijai ir melui. Kai tokios grupės žmonių pradeda jungtis bei kristalizuotis, kai jos jau sugeba išreikšti labai aiškiai suformuluotą politinę poziciją, kuri galėtų patraukti didžiąją visuomenės dalį, kada jie tampa tam tikra jėga, kuri gali veikti bei įtakoti visuomeninius procesus, tiktai tada vertybių orientacijos kaita gali įvykti. O kitaip pajudėti iš sąstingio taško praktiškai beveik neįmanoma. - Ar pritartumėte nuomonei, jog sisteminės krizės akivaizdoje šviesesnės Tautos jėgos, politiškai ir socialiai išprususios jėgos, neišvengiamai turėtų konsoliduotis? - Vienas profesorius, artimas mano bičiulis, pergyvenantis dėl susidariusios padėties Lietuvoje, teigia, jog vienintelė išeitis iš dabartinės situacijos – tai visiškas korupcinės sistemos ir, praktiškai, beveik visos valstybės sugriuvimas. Tokiu atveju, aš jam sakau, jau nebeliks kam atsikelti. O jis vis tiek tvirtina savo – esą kitos išeities nėra!.. Lietuvą apėmusi krizė yra sisteminė, o tie Tautos išsivaikščiojimai, jau net ne emigracijos, bet evakuacijos srautai, išstumia iš šalies pačią intelektualiausią, kūrybiškai aktyviausią visuomenės dalį, kuri galėtų prikelti mūsų valstybę. Šių žmonių praradimas – tai vienas didžiausių nusikaltimų, už kurį niekas Lietuvoje nenori prisiimti atsakomybės. Yra dar vienas baisus dalykas, kai aš kalbėjau apie Ispaniją. Jeigu prievartinės  emigracijos banga, kuri po antrojo pasaulinio karo emigravo į JAV, buvo nepaprastai tautiškai angažuoti, jų ryšys su Tėvyne išliko nepaprastai stiprus. Daugybę metų gyvendami emigracijoje jie jautėsi Lietuvos piliečiais, stengėsi kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo, daryti kažką. Fantastinis dokumentas tokios dvasinės rezistencijos, tai yra galvojimo apie okupuotą Lietuvą, apie Tautos išlikimą – tuo metu JAV, Bostone leidžiama Lietuvos enciklopedija. To laikmečio emigrantai galvojo apie Lietuva, gyveno viltimi sugrįžti į laisvą, nepriklausomą Tėvynę.    O dabar, po dvidešimties atkurtos nepriklausomybės metų, mes matome visiškai kitokią, diametraliai priešingą situaciją. Kas mane ypač stulbina, tarkim, Ispanijoje, daugybė ten sutinkamų lietuvių tiesiog demonstratyviai atsiriboja nuo Lietuvos. Jie žvelgia į šitą valstybę, kaip visiškai jiems svetimą. Jiems tai yra valstybė, kuri nesirūpina savo piliečiais ir žvelgia į išvykusius svetur, kaip į pašalaičius. Turbūt pats svarbiausias dalykas, kad nihilistinės nuotaikos emigracijoje yra tokios baisios, kad lietuvaičiai sąmoningai leidžia savo vaikus į ispaniškas mokyklas ir netgi stengiasi nebekalbėti tarpusavyje lietuviškai, kad tik kuo greičiau asimiliuotųsi visai kitoje kultūrinėje terpėje. Ko gero, tai pats baisiausias procesas šiuo metu pastebimas emigracijoje ir jis netgi skatinamas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra priimti įstatymai, užtikrinantys socialines garantijas asmenims, pragyvenusiems šalyje kelis mėnesius. Tokie žmonės kas mėnesį gaus tūkstančio eurų pašalpą. O ką tai reiškia? Praktiškai, kas buvo numatyta ES kūrimosi projekte, mūsų Tauta virsta žalia, biologine mase kitoms tautoms. Ir ta vadinamoji  „biologinė masė“ – pati gyvybingiausia, veikliausia, pati kūrybingiausia lietuvių Tautos dalis. Reiškia, ne tik pačius talentingiausius mūsų protus pasiima kitos tautos, bet praktiškai pasiima ir mūsų genus. Matyt, jiems daug patogiau turėti antropologiškai ir kultūriškai artimus vidurio Europos, Lietuvos gyventojus, negu atvykėlius iš kitų šalių. Ir šis procesas tiktai progresuoja, kadangi Lietuva neturi tvirtos tautinės, nacionalinės politikos. Mes rimtai net negalvojame apie tai, kokią nišą turėtume užimti toje sudėtingiausioje tautų konkurencinėje kovoje. O juk tokia politika veda lietuvių Tautą į tikrą pragaištį.   Kokį mega projektą Lietuvoje bepaimtume, energetikos, kultūros, švietimo bei meno srityje, visur mes matome beprotišką pinigų plovimą ir tuo pat metu praktiškai visišką nebaudžiamumą. Pasakykite, ar pas mus kas nors yra nubaustas už milžiniškas aferas, atnešusias milijardinius nuostolius valstybei?.. Klaninė korupcinė teisėsaugos sistema veikia tiesiog nepriekaištingai. Vienas mano geras draugas, profesorius iš Prancūzijos, besidomintis Lietuva, tiesiog pašiurpo išgirdęs apie labai didelius teisininkų atlyginimus. Kai tik įvyko atlyginimų pakėlimas teisėjams, jis iš karto pasakė, jog tai yra pats pavojingiausias dalykas valstybei, kadangi būtent teisėtvarkos dalis atsiduria priklausomoje, išskirtinėje elito vietoje ir tai paruoš korupcinius valstybės pamatus, o visuomenės gyvenime ims dominuoti nupirktas, parsiduodantis teisingumas. Deja, įvairių ekspertų išvedžiojimai šia tema mūsų žiniasklaidoje yra visiškai kitokie.  - Dar G.Vagnoriaus valdymo laikais man teko girdėti per Lietuvos radiją, kaip a. a. Kęstutis Čilinskas kalbėjo, kad būtina ženkliai pakelti atlyginimai teisėjams, esą tai užkirs kelią teismų papirkinėjimui. O dabar Lietuvoje ne tik sukelti teisėjų atlyginimai, bet ir neišvengta korupcijos pačioje teisėsaugos sistemoje?..    - Apie tokią tendenciją mane buvo įspėjęs ir kolega iš Prancūzijos. Gaunasi, kad valdžia, priėmusi tokius sprendimus, nusipirko sau indulgenciją. Praktiškai visi valdančiųjų struktūrų žmonės, organizavusieji bei vykdžiusieji stambaus masto korupcines aferas Lietuvoje, ar kas nors iš jų nukentėjo, ar buvo patraukti atsakomybėn?.. Totali korupcija ir nebaudžiamumas klesti mūsų šalyje, todėl daugelio puoselėtos iliuzijos, jog su Prezidentės D.Grybauskaitės atėjimu bei jos aljansu su valdančiąja partija įvyks esminiai pokyčiai valstybės gyvenime, deja, nepasiteisino. Mes girdėjome tiktai gražius žodžius ir skambius lozungus. Lygiai taip pat ir teisėjos Neringos Venckienės palaikymas – iš esmės tai buvo teisingas Prezidentės D.Grybauskaitės žingsnis, bet man kyla tokia mintis, jog žymia dalimi jis buvo apspręstas eilės kitų motyvų, tiek populistinių, tiek ir viešųjų ryšių prasme.- Na, o jeigu asmeniškai jūs, gerbiamas profesoriau, kas nors pakviestų ateiti, jungtis, padėti Lietuvai prisikelti – ką atsakytumėte?- Patikslinkite, kur turėčiau ateiti ir kokiame fronte kovoti?- Tarkim, Seime ar Prezidentūroje jums būtų suteikta absoliuti veikimo laisvė? - Matote, aš turėjau didelius administracinius postus, jaunystėje turėjau ne vieną galimybę daryti politinę karjerą. Tačiau dabar, per eilę metų, esu per daug įsipareigojęs mokslinėje, kūrybos srityje, kuri man yra labai brangi. Mano akimis žvelgiant, visi tie politiniai dalykai man yra labai svetimi ir tolimi. Kiekvienas žmogus turi darbuotis toje srityje, kurią geriausiai išmano, užsiimti tuo, kur jis yra profesionalas. Daugiausia, ką dar galiu padaryti Lietuvai – tai paruošti aukštos kvalifikacijos, gabius žmonės, kurie bus reikalingi mūsų šaliai keliantis iš sisteminės krizės. Kiek leidžia mano varganos jėgos, man pats svarbiausias dalykas – šis mokslinis, kūrybinis darbas.Antra vertus, racionaliai  vertindamas situaciją, aiškiai suvokiu, kad negaliu pritapti ir niekada nepritapsiu nei su savo mąstymu, nei charakteriu, prie jokių valstybinių institucijų. Gan dažnai bet kokia institucija iššaukia manyje tiktai pasibadėjimą ir alergiją. Aš netgi neinu į jokius masinius renginius, iš principo juose nedalyvauju. Matyt, tokia alergija išliko manyje dar nuo sovietinių laikų ir tai nepasikeitė iki šiol. Man visa tai asocijuojasi su kažkuo išsigimusiu, nenormaliu, kam reikia priešintis. Niekaip negaliu iš to išsivaduoti. Bet pats didžiausias paradoksas turbūt tame, kad pradžioje tos iliuzijos buvo kiek prislopintos. Nepriklausomybės atgavimas ir tikėjimas, kad tokį šventą dalyką mes gavome, apie kurį sovietmečiu galėjome tik pasvajoti – laisvę ir nepriklausomybę. Galvojome, kad tai pats švenčiausias dalykas, kuris mums ilgus dešimtmečius buvo tiesiog neįmanomas. Kiekvienais metais, Vasario 16-tą, studijuodamas Maskvoje, aš susitikdavau su draugais, mes keldavome taurę už tą, atrodytų, neįgyvendinamą svajonę. O kai tai iš tikrųjų įvyko Lietuvoje, atrodė, jog dabar Tauta iš tikrųjų atgims, prisikels savo jėgomis. Tačiau, praslinkus kuriam laikui, mes pastebėjome, kad gyvename visiškai kitoje valstybėje, visiškai svetimoje mūsų taip ilgai puoselėtoms svajonėms, vizijoms, idealams. Čia grubiausiai paminami daugumos žmonių, Lietuvos valstybės interesai. Apie tai su didžiausios nevilties skausmu paskutiniais gyvenimo metais kalbėjo poetas Sigitas Geda. Kadangi jis pats, asmeniškai, labai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, kokia neapsakoma tragedija jam buvo matyti iki tokio lygio degradavusią valstybę!.. O kodėl taip gavosi? Todėl, kad į politiką atėjo ne profesionalai, bet tie, kuriems labai norėjosi pasišildyti rankas prie valdžios lovio. Ilgainiui visas valstybės valdymo aparatas išsigimė, nes ten nėra dirbančių profesionalų. Ten dirba kažkieno giminaičiai, draugų draugai ir  pažįstami. Pati korupcinė sistema labai suinteresuota, kad ten dirbtų ne įvairių sričių profesionalai, kad ne profesionaliai būtų sprendžiami valstybės valdymo klausimai. Nes jeigu dirbs profesionalai, jeigu bus laikomasi įstatymų, etikos ir moralės principų, tai tu negalėsi bet kokioje valstybės valdymo institucijoje tvarkytis, kaip savo privačiame UAB‘e. O dabar, į kokią instituciją bepažvelgsi, klesti visiškas nebaudžiamumas. Vos tik užima atsakingą valdžios postą vienas ar kitas žmogus, tuoj pat atsiranda ji supanti gauja, kuriai būtų tiesiog juokinga kalbėti apie didžiuosius idealus ir tikslus. Gaujos valdžioje nėra vietos tokiems dalykams.  Tragedija būtent tame, kad mes turime daugybę puikių, nuostabiausių žmonių visose srityse, tačiau šitoje sistemoje jie niekaip nepritampa. Sistemos savisaugos organizmas yra taip susikūręs ir susiformavęs, kad jiems reikalingas visiškai kitoks tipas, visai kitokio mentaliteto  žmonės. O tie, kurie yra ne jų mąstymo, natūraliai išmetami, išspjaunami, jie tiesiog neranda sau vietos šioje korupcinėje sistemoje. - Susidaro įspūdis, kad jūs pritartumėte sociologijos mokslų profesoriaus Gedimino Merkio viešai pareikštai nuomonei, jog ši klaninė, korumpuota sistema jokiu būdu neprileis teisėjos Neringos Venckienės prie valdžios?- Tikrai taip! Apie tai net kalbos negali būti. Tai visiškai akivaizdus dalykas ir jūs neturėkite jokių iliuzijų. Jokių iliuzijų, jokių abejonių dėl to negali būti!.. Jūs tik pasižiūrėkite į Neringos Venckienės artimųjų marinamas bylas, pasižiūrėkite į Vytauto Pociūno bylą, ir jūs pamatysite kaip veikia sistema. Absoliučiai nėra jokios apykaitos, nėra laikomasi profesionalių atrinkimo kriterijų, į darbą valstybinėse įstaigose yra priimami konformistai, idealiai pritampantys prie tos pačios klaninės sistemos. - Yra toks posakis: kai jau yra taip blogai, kad blogiau būti negali, reiškia bus geriau. Tai gal dabar, pasiekus sisteminės krizės dugną, žmonės ras savyje jėgų susitelkti, iškels savo lyderius, kurie vienys juos kovoje prieš nužmogėjusią korupcinę sistemą?- Jeigu visuomenėje nebus pilietiškumo ir jeigu didžioji Tautos dalis, kuri iš tikrųjų turėjo laisvo žmogaus mentalitetą, valią, savigarbos jausmą (visa tai buvo išnaikinta per okupacijas, per pačius baisiausius istorinius virsmus), nepabus ir neprisikels, tai Lietuvoje ir toliau vyraus totalinis konformizmas visose srityse. Kur tu bemėgintum ieškoti tiesos ir teisingumo dabartinėje situacijoje, kol iš esmės nepasikeis vertybinė orientacija valstybės valdyme, praktiškai tokia kova bus pasmerkta pralaimėjimui!.. Man labai gaila daryti tokią pesimistinę išvadą, bet taip yra iš tikrųjų. Kartoju, kaimo su jo etinėmis, patriarchalinėmis tradicijomis mes jau nebeturime. Didžioji dalis intelektualiai aktyviausių, kūrybingiausių žmonių su savo vaikais jau yra už Lietuvos ribų. Mūsų Tauta jau yra pusiau išsivaikščiojanti, todėl tikėtis kažkokio tai stebuklo kažin ar verta. Kol mūsų žmonės elgiasi, kaip vergai ir baudžiauninkai, tai kaip gi jie gali išrinkti pilietiškus lyderius?.. Pilka, inertiška masė nepajėgi tokiems tauriems dalykams. Turime uždaro rato situaciją, kurią neparastai sudėtinga keisti. Rūškani laikai vis dar tęsiasi Lietuvoje, juolab kad sutampa labai daug ir kitų išorinių nepalankių faktorių bei veiksnių. Ir kiekvienais metais, nesprendžiant strategiškai svarbių problemų, valstybė vis giliau klimpsta. Praktiškai mes neturime nei savo energetikos, nei normalios gamybos, kuri būtina valstybės sustiprėjimui. Na, o kalbant apie žinių industriją, jūs tik pažiūrėkite, kokioje apgailėtinoje padėtyje yra tėvai ir jų vaikai, kurie norėtų siekti mokslo Lietuvoje. Dabartinėmis sąlygomis labai daug kas studijuoti savo šalyje praktiškai jau nebeišgali. Aš pats užaugau septynių vaikų šeimoje, bet jeigu mums reikėtų dabar gauti išsilavinimą, tai net neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma šiandieninėje Lietuvoje. Baisu tai pripažinti, bet daugelis iš ties gabių žmonių šiuo metu yra pasmerkti emigracijai. Vykdoma švietimo sistemos reforma tiktai paskatins labai didelės dalies žmonių nutekėjimą iš šalies, išsivaikščiojimą pasaulyje, nes visos tos kalbos apie rūpestį jaunąja karta, tėra tiktai tuščias plepėjimas, politikavimas ir nieko daugiau. (LL informacija)