lt en

Ketvirtadienis, 2011 Birželio 16

A.Juozaitis: Kodėl lietuviai - ne japonai?

Gyventojų surašymas

Visuotinis gyventojų surašymas, kurio duomenis sužinosime tik metų pabaigoje (ir dar ne visus - juk baisi paslaptis!) jau šiandien smūgiuoja į paširdžius: nebėra mūsų 3 milijonų. Kita baltų šaka - latviai, mūsų broliai ir sesutės, - jau tiek susitraukė, kad jų nebėra nė 1,5 milijono. Štai tokios tokelės.

O ko mes tikėjomės - kad būtų? Kai vyksta totalinis karas - tėvynainių išvijimo iš Tėvynės karas? Jis paskelbtas nebyliai ir yra baisesnis už 1941 metais mus užgriuvusią stichiją. Ką tik paminėjome pirmąją tremtį, prisiminėme tuos 30 000 nelaimingųjų, dėl kurių ir šiandien širdis kraujuoja. O kas turi kraujuoti dėl naujų aukų, kai kasmet Lietuva netenka po 80 tūkstančių ir daugiau? Žemė kraujuoja.

Bet mūsų žemė bus gera atvykėliams - rojus bus. Europos ir lietuvių komisarų biurai jau šiandien ruošia planus, skaičiuoja, kiek čia atsiuntus imigrantų, kur nukreipus, kur bus jų stovyklos. Tik biurokratai kaip visuomet vėluoja, nes nereikės stovyklų, brolyčiai! - miestai tuoj liks tušti, važiuok ir gyvenk į valias. Tušti mokyklų pastatai - puikiausi bendrabučiai Šiaurės Afrikai. Svarbiausia, iš pradžių reikės maitinti tą juodai pilką masę, kad nekauktų Europa. Bet jie į kapus neguls, nes į tuščias mūsų žemes bus įsileisti kinai, kurie daržoves ir bulves augina kaip bitutės. Be to, nei jie geria, tie kinai, nei depresuoja, nei kapų po savęs palieka.

Žodžiu, gyventojų surašymas paskutinį kartą paskelbė, kad dar galime susiimti ir paskutinį kartą pagalvoti: ar tai jau galas? Nes kitas surašymas lietuvių paskelbs esant 1,5 mln., ir tai bus tikras istorinio kelio galas. Jame stovėsime kaip nereproduktyvi pensininkų armija. Kurią maitinti turės imigrantai kinai. Kartu su kitais imigrantais - iš vienos lėkštės. Štai koks istorinis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės likimas.

Pensininkai - dar gelbės

Pirmiausiai reikia naujų įstatymų - darbinio gyventojų amžiaus pailginimo. Tai opiausia nūdienos problema. Žinoma, tikroji problema - gimstamumo skatinimas, kūdikių gausinimas, bet ar ji - Seimo dantims? Juk ir geriausią sprendimą priėmus rezultatai pasirodys tik po 3-4 Seimo kadencijų - o kam tai rūpi? Kuris Seimas sprendė toliau, nei nosis matė? Klasikinis pavyzdys - auksą Lietuvai nešusi “Mažeikių nafta”, kurią Seimas amerikiečiams dykai įkišo lyg vargšę Veroniką nakčiai. Ir peržegnojo.

Taigi šiandien - pensininkai. Kad ir kaip būtų skaudu, reikia pripažinti, kad jie, o ne jaunimas gelbės paskutinį kartą. Tie patys žmonės, kurie keikti prakeikti kaip “komunistai”, iš komunizmo atėję. Laukėme, kada jaunimas juos pakeis, o jaunimas lekia į Vakarus. Todėl iki 65 metų teks dirbti, kad mylimoji žemelė bent kiek syvų išspaustų. O paskui gal dar ir iki 67-70 metų. Pensininkų darbas - paskutinis Lietuvos bastionas, gelbstintis nuo didžiosios trečiojo pasaulio imigracijos bangos jau ryt. Laikinas, žinoma, bastionas, bet garbingas, kokiems 10-15 metų atlaikys imigrantų cunamį. O kas toliau?

Toliau - nebent stebuklas. Stebuklo laukimas. Galgi susipras vaikai vaikaičiai grįžti namo tėvų laidoti? O palaidoję - pasilikti. Kad ir prie menko palikimo, prie suskilusios geldos - bet juk čia NAMAI. Čia - paskutinė Europos pagonių valstybė. Dar valstybė.

Ar teks pasakyti ciniškai, kaip kosmopolitai moko: MANO NAMAI - TAI PASAULIS. Kuriame vis mažiau žmogui tinkamos vietos. Nes ten visur - viešbutis ir motelis.

Japonijos pavyzdys


Ką tik Japoniją ištikusi Fukušimos AE katastrofa privertė pamatyti, ką jau buvome primiršę: japonai - drausmingiausia, gryniausia tautinė pasaulio tauta. Tokios baisios, niveliuojančios civilizacijos sąlygomis jie liko istoriškai gyva, geriausia bendruomenė, švariausia. Nes Japonijoje - 98 proc. japonų. Galima juos kaltinti pasaulio keiksmažodžiais: esą jie ir nacionalistai, ir ksenofobai, ir rasistai - bet jie tik šypsosi ir liks japonai. Neįsigyvena ir neįsigyvens Tekančios Saulės salose imigrantai. Dėl kelių priežasčių neįsigyvens. Pirmiausiai - dėl japonų požiūrio į šeimą ir požiūrio į darbą. Ir dėl to, kad moteriai neleista virsti ragana.

Gamtos katastrofos ir Fukušimos nelaimės metu nebuvo papildomos nelaimės - plėšimų, vagysčių ir žudymų. Kaip ir kodėl? Juk suirutė bemat paskatina plėšimo instinktus, tai jau alfa ir omega. Japonijoje - ne! Nebuvo nė kvapo marodierių, kurie bemat užgriūna Niujorko ir Londono gatves, vos jose sutrinka elektros tiekimas. Siautėjančios jaunuolių ir imigrantų gaujos, daužančios parduotuvių vitrinas, automobilius, siaučiančios ir griebiančios visa, kas pakliūva po ranka - tai Vakarų civilizacijos “natūra”, būtinybė. O kaipgi! Kodėl nepasiautėjus Paryžiuje? Juk ten tiek daug gražios civilizacijos ir tiek daug laukinio Afrikos ar Azijos gaivalo. Kodėl nepadaužius?

Japonijos pavyzdys sako: galima suvaldyti tą gaivalą. Svarbiausia - jo neįsileisti. Galima išsaugoti naciją-tautą, tik reikia norėti. Reikia tikėti, kad tauta - Dievo dovana. Dievo-Saulės ar Dievo-Mėnulio, bet vis vien - dovana ir priesakas. Ir dar: reikia triūsti ir dirbti, o ne lakstyti po pasaulį su kitų valstybių pasais.

Ar nors 10 proc. Lietuva panaši į Japoniją? Vargu.

Lietuviai - ne japonai

Nepanašūs mes į japonus nė per nago juodymą. Nes jų kone 130 mln., o mūsų - nė 3 mln.? Ne. Instinktais mes nepanašūs. Panašūs tik tuo, kad esame iš... žmonių giminės. Nors mes vienu metu sirgome japonišku nacionalizmu ir atrodė, kad, saugodami save, pasiimsime visa, kas Vakaruose stipriausia - techniką. Ir perkelsime į Lietuvą. Bet priešingai - mes persikeliame ten. Ir nykstame ten. Štai kokia Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė.

Štai čia ir bėda, ir visas skirtumas: japonai - dideli, o elgiasi kaip maži. Atvirkštinis jų elgesys. Jie pilni kompleksų, bet jų nesigėdija: jie turi mažo kiemo, mažo buto, mažos mašinos pomėgius. Galiausiai po Antrojo pasaulinio karo jie turi ir mažos valstybės kompleksą. Kuris leido jiems tapti antra pasaulio ekonomika. Imperija. Imperija, kuri savęs neišbarstė. Vien tai sako, kad Lietuva - priešybė. Jau katastrofiškai nebetekdama gyventojų, nukraujuodama, vis dar kliedi apie LDK - susivienijimus su lenkais-gudais, kurių konglomerate paskęs galutinai.

Ko pasimokius iš japonų? Paradokso. Gražiausio civilizacijos paradokso: tautos meilės. Šiuolaikinio nacionalizmo, kurio nereikia bijoti - jo kviestis reikia. Nes antraip nebereikės nieko. Nors, sakoma, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis japonams suprantamas, vadinasi, mūsų sielos panašios? Sielos gal, bet ne darbai.

Likę visai nedaug laiko


Galime būti tikri, kad XXI amžiaus viduryje lietuvių visuotinių dainų švenčių nebebus. Kiek reikia chorų, dainininkų, kurie sustoja didžiajame jungtiniame chore? Apie 30 000 mažiausiai. O kiek gimsta nūnai? Kiek išvažiuoja? Kiek miršta? Į kiekvieną klausimą galime atsakyti be menkiausios abejonės: kasmet lygiai po tiek, po 30 000. Summa summarum - kasmet netenkame mažiausiai 100 000. Kam apsivers liežuvis lietuvių dainų šventėmis pavadinti geltonų-šokoladinių-juodų veidų chorus? Kiek jų sustos po Vingio parko estrada? Kiek uždainuos? Kokiu ritmu, kokia melodija? Kas jiems diriguos? Pagaliau kokia kalba? UNESCO dvasinis žmonijos turtas - Baltijos dainų šventės - bus prarastas.

Bet, tarkime, lai būna ir juodas, ir kinas - lietuvis. Lai aukštaitiškai nuo Vencavų ar Duse-tų - mulatas. Bet kuria aukštaičių tarme jis kalbės? Ir ką mes darome dėl bendrinės kalbos? Kaip saugome lietuvių kalbą mokyklose, kad ji liktų paskutine mūsų dovana žmonijai - sanskrito giesme?

Reikia daryti tai, ką praeitą savaitę padarė latviai: jie ėjo prie parašų stalų, siekdami referendumo. Per 123 000 buvo už tai, kad visose valstybės mokyklose mokoma būtų tik valstybine kalba. Šiandien jie dar pralaimėjo, pritrūko keliolikos tūkstančių balsų iki referendumo. Bet jie nesitrauks.

Latviai liūdnai juokiasi iš lietuvių. Iš mūsų kinkų drebinimo, kai Seimas vos ne vos įvedė dvi disciplinas į nevalstybinės kalbos mokyklas. Nes ir mums juoktis reikia pro ašaras. Nes kai mūsų liks 1,5 mln., kitų kalbų mokyklų pareikalaus imigrantų armijos, o ne savi lietuviai-lenkai ir lietuviai-rusai.
                                                                  

                             2011 m. birželio 15 d .respublika.lt



Jūsų vardas:
Komentaras: