lt en

Antradienis, 2011 Birželio 14

K.Blaževičiaus knyga skleidžia patriotines idėjas

Pastaruoju metu skaitytojų, ypač istorija ir lietuvių bei kitų carinės imperijos, o po to sovietinės imperijos pavergtų tautų kova už laisvę besidominčių žmonių dėmesį patraukia 2010 metais VDU leidyklos išleista rašytojo, publicisto, aktyvaus visuomenės veikėjo Kazio Blaževičiaus knyga ,,Laisvė kainos neturi”. Šioje knygoje pateikiama daug įvairios informacijos apie carinės Rusijos valdomos Lietuvos inteligentus, kurie kovojo už lietuviškos kalbos išsaugojimą, už mūsų krašto laisvę, pasižymėjo kaip iškilūs teisininkai, gydytojai, inžinieriai publicistai, politikai, visuomenės veikėjai. Knygoje prisiminti ir žymūs pokario partizanų vadai, ir 1996 metais nužudytas Čečėnijos prezidentas D.Dudajevas.

Knygos autorius Kazys Blaževičius gimė 1926 metų kovo 4 dieną Babėnų kaime netoli Kėdainių. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje, ją baigė 1944 metais. Buvo generolo K.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariūnas. Vėliau mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete, jį baigė 1950 metais ir įgijo civilinės bei pramoninės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Dirbo gamyboje, projektavimo institute, mokslinį ir pedagoginį darbą. 1988 metais įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, kurį laiką buvo Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininku, daug metų vadovavo Knygnešio draugijos Kauno skyriui. K.Blaževičius yra parašęs daug straipsnių-iš viso virš 500 straipsnių, kurie buvo publikuoti Lietuvos ir išeivijos spaudoje. Daug K.Blaževičiaus straipsnių yra išspausdinta ir „XXI amžiaus“ laikraštyje.

Šioje knygoje yra nemažai dėmesio skiriama retai Lietuvos spaudoje bei stambesniuose leidiniuose minimoms, bet itin iškilioms asmenybėms. Vienas iš tokių- teisininkas, publicistas, aktyvus visuomenės veikėjas Motiejus Čepas(dar žinomas ir Molio Motiejaus slapyvardžiu) gimė 1866 metų Diržių kaime, Pociūnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Motina Elena Požėlaitė iš tos giminės, kurioje užaugo komunistas K.Požėla, sušaudytas Kaune 1926 metais. Ji nemokėjo nei lenkiškai, nei rusiškai, skaitė tik lietuvišką maldaknygę. Tėvas Pranas dar baudžiavos laikais mokėsi Panevėžio lenkiškoje gimnazijoje, laisvai kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Tėvo brolis Ignas buvo kunigas. Motiejus buvo gabus, labai troško mokytis, anksti pradėjo uždarbiauti korepetitorium, be paramos iš namų baigė Maskvos universitetą. 1894 metais šiame universitete M.Čepas pabaigė teisės studijas ir gavo pirmojo laipsnio diplomą. Jaunuolis bendravo su knygnešių karaliumi vadinamu Jurgiu Bieliniu, bendravo ir su bajorais Didžiuliais. Būtent žymių intelektualų Didžiulių namuose M.Čepas susipažino su Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu ir Petru Vileišiu. Knygoje rašoma: „1894 metais P.Vileišis paprašė M.Čepą išversti į lietuvių kalbą Aleksandro II įstatymą-Civilinį procesą. Už tą darbą avansu sumokėjo 100 rublių. Vertėjaudamas M.Čepas suprato,kokie sunkumai laukia lietuvių inteligentijos, kol jie išmoks rašyti taip, kad vieni kitus suprastų. Kelią ta linkme parodė J.Jablonskis. Carizmo priespaudos metais lietuvių inteligentams buvo draudžiama dirbti Lietuvoje. Jie buvo siunčiami į Rusijos gilumą, kad greičiau nutautėtų. M.Čepui taip pat nepavyko rasti darbo nei Lietuvoje, nei Latvijoje. Todėl 1897 metais jis sutiko vykti į Sibirą, Barguzino apylinkės teismo teisėju. Į savanorišką tremtį išvyko su sužadėtine Marija Jablonskyte, Jono Jablonskio seserimi. Dar studijuodamas Maskvoje M.Čepas priklausė slaptai lietuvių draugijai,kurį laiką ėjo kasininko pareigas.1890-1895 metais Greitakojo slapyvardžiu bendradarbiavo „Varpe“ ir „Ūkininke“. 1894 metais M.Čepas kartu su K.Griniumi, P.Janušiu ir M.Venclovu parašė „Trumpą senovės lietuvių istoriją“, kuri buvo išspausdinta Tilžėje. O Diržiuose jis įsteigė slaptą bibliotekėlę, kuri veikė iki spaudos draudimo panaikinimo. Dirbdamas Sibire, per G.Landsbergį-Žemkalnį ir P.Vaineikį prenumeravo lietuvišką spaudą. 1900 metais, prasidėjus P. Vaineikio ir kitų bylai dėl lietuviškos spaudos, M.Čepas buvo suimtas, atsiustas į Petrapilį ir Liepoją, jam skirtas namų areštas. Vėliau du metus be darbo gyveno Lietuvoje. Nesudarius bylos, gražintas į Užbaikalę dirbti taikos teisėju Sritenske, vėliau-Čitos apygardos teismo teisėju. 1904-1923 metais m. Čepas buvo Čitos lietuvių būrelio steigėjas ir vadovas. 1918-1923 metais jis vadovavo Užbaikalės komitetui. nuo 1921 metų vasario 2 dienos M.Čepas paskirtas Lietuvos įgaliotiniu. 1923 metų vasarą jis grižo į Lietuvą, Užbaikalėje pragyvenęs ketvirtį amžiaus. Nuo 1923 metų rugpjūčio M.Čepas pradėjo dirbti Vyriausiojo tribunolo pirmininko padėjėju, o nuo 1933 rugsėjo mėnesio iki 1939 metų, kai išėjo į pensiją-Vyriausiojo tribunolo teisėju “.

Nemažai vietos knygoje paskirta ir Tarptautiniam kongresui komunizmo nusikaltimams įvertinti, kuris vyko Vilniuje 2000 metų birželio 12-14 dienomis. Kongreso darbe dalyvavo 24 valstybių atstovai-politikai, istorikai, teisininkai, asmenys, nukentėję nuo komunistinių režimų, visuomenės veikėjai. Į kongresą atvyko Albanijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Čekijos, Čečėnijos, Estijos, Italijos, Izraelio, JAV, Japonijos, Kanados, Kirgizijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Švedijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos atstovai. Tarp svečių buvo žinomi visuomenės ir politikos veikėjai-Lenkijos prezidentas Lechas Valensa, Lietuvos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Rusijos Dūmos narys Sergejus Kovaliovas, Čekijos parlamento narė Jaroslava Moserova ir kt. Vilniaus visuomeninis tribunolas parodė, kad pasaulis gerokai pavėlavo su antruoju Niurnbergu.

K.Blaževičius savo knygoje pareikia taiklius pastebėjimus apie mūsų valstybės būklę, apie dabartinę visuomenę. Autorius nevengia sakyti tiesos-kad mūsų valstybėje įsigalėjo nomenklatūrinės kastos-daugiausia iš įtakingų komunistų ir buvusių KGB kadrinių darbuotojų, rezervistų bei agentų susidarę privilegijuoti sluoksniai. Šių sluoksnių atstovai užima įtakingus postus, valdo stambias įmones, didžiulius žemės sklypus, jie neregėtai pralobo ir klesti daugumos šalies piliečių sąskaita. Karti tiesa tokia- turime luominę visuomenę, kurioje didelė dalis mūsų krašto žmonių yra laikomi antrarūšiais, visaip engiami, skurdinami ir išnaudojami, o negausūs privilegijuoti luomai tvarkosi Lietuvoje kaip savo dvare. Tokių luomų atstovai tiesiog maudosi prabangoje. K.Blaževičius rašo : „Senoji raudonoji nomenklatūra sugebėjo taip darbuotis, kad po Kovo 11-osios prie valstybės vairo ilgai būtų buvusieji-rausvasis politinis elitas. Šio elito didžiausias nuopelnas-valstybės valdymo institucijose įtvirtinti „buvusieji“. Todėl neverta stebėtis, kodėl per atkurtos nepriklausomos valstybės egzistavimo metus būta tiek daug politinių, ekonominių, dorovinių ir kt.skandalų. Pirmosios Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona atostogaudavo Palangoje. Rausvasis elitas, Lietuvai atgavus laisvę, būriais patraukė į Kanarus, Bahamus, Tailandą ir kt. Afišavimasis turtais-Valpurgijos orgijos-vyksta maro metu, kai apiplėštai liaudžiai nelieka nieko kito, kaip raustis šiukšlių konteineriuose. Sovietmečiu liaudžiai piktintis raudonojo elito „išdykavimu“ buvo griežtai draudžiama. Rausvasis elitas demokratiškas-rašyk, kalbėk, šauk, piketuok,-prašom, šuns balsas į dangų neina. Ranka ranką plauna, elitas lieka elitu, runkelis-runkeliu. Po antrojo pasaulinio karo Japonija buvo griuvėsių, benamių ir badaujančių šalis. Per pirmąjį pokario penkmetį ji atsitiesė, apgydė karo žaizdas ir pasiekė prieškarinį ekonominio išsivystymo lygį. Visa tai buvo pasiekta todėl, kad valdžioje nebuvo raudonojo elito, komunistų ir kagėbistų. Kiekvienas užsienio pagalbos doleris buvo sąžiningai investuojamas į krašto atstatymą. O Lietuvoje turėjome komunistinį raudonąjį elitą, turime rausvąjį politinį elitą, išpažįstantį laukinio kapitalizmo ir savo naudos dėsnius. Kažkada turėjome Dekalogą išpažinusį elitą. Ar ateityje turėsime žmogiškąjį politinį elitą, priklausys nuo mūsų pačių“.

 

Giedrius Grabauskas-Karoblis



Jūsų vardas:
Komentaras: