lt en

Antradienis, 2011 Birželio 14

Rimas Armaitis: "Saugokimės abejingųjų ir abejojančių draugais, priešais ir savimi - jų dėka žemėje vykdomi baisiausi dalykai ir niekšybės!.."

 

 

 

 

Išskirtiniame interviu "Laisvam laikraščiui" Policijos darbuotojų profesinės sąjungos veteranas, Nepartinio demokratinio judėjimo valdybos narys, internetinio portalo www.demokratija.eu administratorius Rimas ARMAITIS teigia: "Nenoriu nieko dievinti ar prisidėti prie naujų "tautos gelbėtojų" dievinimo. Bandžiau užakcentuoti kitus, manau, žymiai svarbesnius dalykus. Besidomintiems, kas yra kas, galėčiau pasakyti: aš esu senas visuomenininkas, mano darbo stažas virš 18 metų. Kai dar nebuvo profesinių sąjungų, bent jau veikiančių VRM, 1993 metais mes įkūrėme "Lietuvos bombų technikų asociaciją" ir "Labdaros ir paramos fondą". Šių organizacijų tikslas buvo suvienyti Lietuvoje esančius žmones, dirbančius su sprogmeninis, tyrėjus, ekspertus, išminuotojus, VSD, KAM ir VRM specialistus. Būtent nuo tada ir prasidėjo mano veikla visuomeninėse organizacijose. Kažkada ši organizacija buvo labai pajėgi. Tačiau kai kam, matyt, neįtiko mūsų veikla, todėl mums įstatymiškai buvo uždrausta gauti paramą. O paskui per statytinius buvo išeliminuotas visas mūsų aktyvas. Dabar ši organizacija merdi. 

 Svarbiausia, ką norėjau pasakyti interviu LL, yra trys dalykai: 1) Neieškokim kaltų, o pagalvokime, ką gero patys padarėme. Mes jau ir taip pakankamai susiskaldę. 2) Atidžiau skaitykime LR Konstituciją, nes tai visų pamatų pamatas, o jos nesilaikymas - didžiausia bėda. 3) Vienykimės ir bendradarbiaukime! Nuo SĄJŪDŽIO laikų, atgavus nepriklausomybe, mus tiktai skaldė, nes taip yra lengviau valdyti. Deja, niekas nesugebėjo mūsų suvienyti." 

 

Neseniai palaidoto šviesios atminties Kęstučio Čilinsko artimas bendražygis neskuba kaltinti kitų dėl žymaus teisininko "nugydimo" Santariškėse, dėl taip ir neišaiškintų, nerimą keliančių stipraus neuroleptiko haloperidolio dozių, paslapčiomis leidžiamų pacientui: "Nenoriu daug apie tai kalbėti, bet, aš manau, vėl yra taikomas tas pats, amžiais išbandytas principas - "skaldyk ir valdyk". Vėl ieškome kaltųjų ir priešų. Tik man kyla klausimas - o kas iš to laimi?.. Tiesą sakant, kalti esame mes visi - dėl savo pasyvumo. Juk iki galo visko, ko reikėjo, niekas taip ir nepadarė. Tame aš matau ir savo asmeninę kaltę!.. Nors tiesiogiai tų klausimų sprendimuose nedalyvavau, bet bent jau iš dalies informaciją turėjau, tačiau pats, asmeniškai, nieko nepadariau. Tai kokią dabar turiu moralinę teisę kažką kaltinti, jei pats buvau pasyvus?..", - interviu LL teigia R.Armaitis.

 - Vidaus reikalų sistemoje esate nebe naujokas, tad pokalbio pradžioje gal galėtumėte trumpai papasakoti apie savo, kaip patyrusio visuomenininko, darbo patirtį, motyvaciją ir veiklos gaires?

 - Tuo metu, kai policijoje vadovų savivalė buvo pasiekusi apogėjų, nuobaudos pareigūnams buvo dalijamos lengva ranka, prasidėjo atlyginimų ir etatų mažinimai. Reikėjo surasti būdų, kuriais būtų galima bent kiek pasipriešinti tokiai savivalei. Ir štai būtent tada, 1999 metų sausio 14 dieną buvo įkurta Vilniaus miesto Policijos darbuotojų profesinė sąjunga (PDPS). Steigiamajame susirinkime Žirmūnų vidurinėje mokykloje dalyvavo 53 patys drąsiausi policijos pareigūnai, nepabijoję viešai tarti - "JAU GANA".

 Tuometiniai policijos vadovai, priešindamiesi PDPS įkūrimui, aktyviai kaišiojo pagalius į ratus, netgi buvo bandoma apskritai uždrausti profsąjungas VRM sistemoje. Ypatingos skubos tvarka Seimui buvo pateikta Policijos įstatymo pataisa, draudžianti egzistuoti profesinėms sąjungoms VRM sistemoje, ir kitais būdais stengtasi sužlugdyti šią idėją. Visais įmanomais ir, atrodo, kartais nerealiais būdais tokiai įstatymo pataisai buvo pasipriešinta. O šiandien mes matome, kad gerbiami ministrai ir generaliniai komisarai, kurie norėjo mus sužlugdyti, jau yra tik istorinė praeitis ir ne daug kas juos teprisimena. Nuo pat Policijos darbuotojų profesinės sąjungos susikūrimo iki 2008 metų rudens buvau šios organizacijos vienas aktyvesnių tarybos narių.

 Bendromis profsąjungų pastangomis buvo pasiekta visiems valstybės tarnautojams reikšmingų rezultatų:

 - buvo pripažinta valstybės vidaus skola ir grąžinta indeksuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalis (Konstitucinio teismo sprendimas).

 - buvo išsaugotas statutinių valstybės tarnautojų (pareigūnų) pensijai apskaičiuoti ir gauti reikalingas tarnybos stažas už laikotarpį iki 1990 03 11.

 - Seimo narių iniciatyva buvo kreiptasi į Konstitucinį teismą dėl skirtingų MMA dydžių taikymo statutiniams pareigūnams.

 - vien per 2007 m du kartus buvo pakeltas BMA - nuo 430 iki 490 Lt/mėn.

 Visumoje, buvo nuveikta tikrai daug gerų darbų, įgyvendinta daug pažangių idėjų.

 Deja, reikia pasakyti, kad kaip ir viskam šiam pasaulyje, taip ir profesinių sąjungų veikloje, būna ne tik pradžia, bet ir pabaiga. Įvykus pasikeitimams Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos vadovybėje, mano galimybės prisidėti prie bendros idėjos buvo apribotos, buvo pradėta skleisti ne visai tiksli, sakyčiau, tendencinga informacija, išsiskyrė požiūris į kai kuriuos, mano manymu svarbiausius dalykus. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, buvau priverstas pasitraukti iš aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje.

 iekada nebuvau ištikimas atskiriems pirmininkams, netarnavau politikams, ar partijoms - viską dariau iš idėjos, vardan pačio pareigūnų judėjimo išlikimo.

Man pasitraukus iš profesinės sąjungos veiklos, buvau pakviesta į amžiną atilsį Kęstučio Čilinsko kuriamą JUNGTINĮ DEMOKRATINĮ JUDĖJIMĄ, buvau išrinktas tarybos ir valdybos nariu.

 - Kaip jau ne kartą skelbta žiniasklaidoje, žinomas teisininkas Kęstutis Čilinskas buvo "gydomas" ir galutinai "nugydytas" Santariškių ligoninėje stipriu neuroleptiku - haloperidoliu, šio vaisto injekcijos buvo leidžiamos sunkiai sergančiam ligoniui, su niekuo nesuderinus ir net neįrašius į ligos istorijos lapą. Pats K.Čilinskas kreipėsi į žiniasklaidą ir prašė V.Bako "ištraukti jį iš čia" - TAČIAU mirštančio žmogaus SOS nebuvo išgirstas, jis mirė, o jo mirties priežastys taip ir liko neištirtos. Jūsų nuomone, ar NDJ pirmininko V.Bako veiksmai neprisidėjo prie nusikalstamos veikos prieš K.Čilinską "įteisinimo"? Kodėl niekas nebuvo daroma, siekiant išaiškinti kaltininkus bei tikrąją mirties priežastį?

 

- Nenoriu daug apie tai kalbėti, bet, aš manau, vėl yra taikomas tas pats, amžiais išbandytas principas - "skaldyk ir valdyk". Vėl ieškome kaltųjų ir priešų. Tik man kyla klausimas - o kas iš to laimi?.. Tiesą sakant, kalti esame mes visi dėl savo pasyvumo. Juk iki galo visko, ko reikėjo, niekas taip ir nepadarė. Tame aš matau ir savo asmeninę kaltę!.. Nors tiesiogiai tų klausimų sprendimuose nedalyvavau, bet bent jau iš dalies informaciją turėjau, tačiau pats, asmeniškai, nieko nepadariau. Tai kokią dabar turiu moralinę teisę kažką kaltinti, jei pats buvau pasyvus?..

 Yra toks posakis: "Nebijok priešo, blogiausiu atveju jis nužudys tave. Nebijok draugo, blogiausiu atveju jis išduos tave. Labiausiai saugokis abejingųjų ir abejojančiųjų draugais, priešais ir savimi, nes būtent tų abejingųjų ir abejojančiųjų dėka žemėje vykdomi baisiausi dalykai ir niekšybės". Čia ne mano žodžiai, bet aš dažnai, asmeniškai, pats sau juos kartoju, nes eilinį kartą (Kęstučio Čilinsko mirties atveju) pats likau tarp tų abejingųjų ir abejojančiųjų!.. Taigi, nereikia ieškoti kaltųjų. Pirmiausiai, reikėtų pradėti nuo savęs ir užduoti sau kelis klausimus: ką aš padariau? Ar viską padariau? Ar iki galo padariau, kad būtų kitaip?..

 Kalbant apie amžiną atilsį Kęstučio Čilinsko mirties aplinkybes, tai tikrai, bent jau man, lieka daug neaiškumų ir neatsakytų klausimų. Situacija iš ties buvo neordinarinė, galinti išmušti iš vėžių bet ką!.. Nemažai informacijos apie tai buvo spaudoje, išsamus straipsnis buvo ir www.lrytas.lt portale, akademiko Antano Kudzio ir profesoriaus Gedimino Merkio pasisakymai "Laisvame laikraštyje". Matyt, jie žinojo daugiau nei aš. Galbūt tokioje komplikuotoje situacijoje galima būtų rasti atsakymus, tiktai atlikus patologoanatominį tyrimą. Jis paprastai atliekamas, esant keistoms, neaiškioms mirties aplinkybėms. Bet, kiek aš žinau, K.Čilinsko artimieji atsisakė daryti tokį tyrimą. Tokia buvo jų valia, nes mirusiojo į gyvųjų tarpą vis tiek nesugrąžinsi.

 - Nepartinis demokratinis judėjimas iki K.Čilinsko ir po K.Čilinsko - ar nemanote, kad drauge su K.Čilinsko mirtimi numirė ir Judėjimas? Tai pripažino prof. G.Merkys, o aš manau, kad NDJ agonija prasidėjo žymiai anksčiau, dar tada, kai Vytautas Bakas tapo šios visuomeninės organizacijos vadovu... Na, o kokia būtų jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ar verta reanimuoti tai, kas jau mirė? Jūsų asmeninis santykis, požiūris ir indėlis į šios organizacijos veiklą?

 - Bet kokia NVO gyvuoja tol, kol joje yra aktyvūs visuomenininkai, tai yra tie, kas tempia vežimą. Jeigu Nepartinio demokratinio judėjimo intelektualus pagrindas išliks ir NDJ sugebės pritraukti dar daugiau aktyvių visuomenininkų, tai ši visuomeninė organizacija gyvuos. Jei organizacijos "darbiniai arkliai", kaip laukiniai mustangai, išsibėgios, vadinasi, Judėjimas apmirs. Imkime bet kokią NVO, didžiausia bėda tame, kad išrinkus aktyvą, viską bandoma suversti ant jų pečių. O juk realiai - organizacijos gyvybingumas priklauso nuo kiekvieno jos nario aktyvumo!.. Kol patys nariai to nesupras, tol tikėtis, kad Lietuvoje kažkas pasikeis - mažai vilčių. Lietuvos tragedija, nesvarbu ką nepaimtume, Seimą ar įvairias NVO, jose lyderiais išrenkami asmenys pagal vardus, veido išraišką, statusą, iškalbią demagogiją, bet ne pagal konkrečiai atliktus darbus. Tik tada, kai per rinkimus piliečiai rinks žmones pagal jų atliktus darbus, gal tada situacija ne tik NVO, bet ir visoje Lietuvoje pasikeis.

 Pasikartosiu, norint apkaltinti kitus, pirmiausiai turiu apkaltinti pats save, dėl savo pasyvumo ir neveiklumo, bandant įtakoti ar keisti situaciją. Asmeniškai aš galėčiau kažkam reikšti priekaištus tik tada, jei bandyčiau kažką pakeisti ir man kas nors sutrukdytų tai padaryti. Deja, nieko panašaus nedariau, tai kokią moralinę teisę turiu kažką kaltinti ir teisti?.. Reikia gerai suprasti paprastą dalyką: kiekviena organizacija - tai visi jos nariai, o ne Petras, Jonas ar Vytautas. Kaltinantiems NDJ vadovą Vytautą Baką neveiklumu, norėčiau prieš tai užduoti kelis klausimus:

 1. Ar nors kas oficialiai išreiškė V.Bakui, kaip dabartiniam NDJ vadovui, nepasitikėjimą? Ne.

 2. O gal kas pasiūlė alternatyvą dabartiniam NDJ vadovui pakeisti? Ne.

 3. Tai gal kas nors, iškilus nesutarimams ar atsiradus nepasitikėjimui, bandė inicijuoti visuotinį NDJ narių susirinkimą? Irgi ne.

 NDJ problemų, be abejo, tikrai yra daug, kaip ir kitose NVO. Bet Lietuvoje vargu ar galime rasti kokią nors NVO, kuri būtų labai aktyvi ir kurioje viskas būtų idealu. Manau, tokių apskritai nėra - visur savos bėdos!..

 - Ar nemanote, jog mirus advokatui K.Čilinskui, kovos už teisinę, demokratinę, konstitucinę valstybe lydere turėtų tapti teisėja Neringa Venckienė? Niekam ne paslaptis, jog kuriamos naujos partijos Drąsos kelias politinės veiklos perspektyva neatsiejama nuo N.Venckienės apsisprendimo pasukti į didžiąją politiką. Beje, apie tai kalbama ir paskutiniame teisėjos interviu LL - dabar arba niekad?..

 - Nedrįsčiau nieko prognozuoti dėl naujų lyderių. Aš per mažai turiu informacijos, kad kažką prognozuočiau, o be to nesu pranašas. Antra vertus, čia reikėtų išskirti kelis niuansus. Jeigu naujai besiformuojanti partija "Drąsos kelias" taps tiktai Neringos Venckienės vienasmene partija, tai per daug kažko tikėtis tikrai neverta. Taip sakau ne dėl to, kad nepasitikiu teisėja N.Venckiene, o dėl to, kad vienas asmuo yra lengvai pažeidžiamas. Jei partijai iš tikrųjų pavyks suburti intelektualiai stiprią ir darbingą komandą, šiuo atveju "Drąsos keliui" galbūt pavyks nuveikti Lietuvai ir jos žmonėms nemažai gerų darbų. Labai norėtųsi tuo tikėti.

 Kaip jau sakiau, bet kurios NVO, tame tarpe ir partijos, gyvybingumas priklauso ne tik nuo intelektualaus, idėjinio branduolio aktyvumo, bet ir nuo visų organizacijos narių aktyvumo. Tačiau yra dar vienas dalykas - FINANSAI. Bet kuri organizacija be finansų - kaip buldozeris be kuro. Ar partija "Drąsos kelias" suras neįpareigojančius finansavimo šaltinius, už kuriuos vėliau neteks atidirbti? Ar ji netaps eiliniu monstru? Nes kai atsiranda pinigai, atsiranda ir interesai. Kuo didesni pinigai, tuo didesni interesai. O jau tada veiklos pagrindu tampa ne idealizmas, tiesa, teisingumas ir racionalumas, o materializmas.

Dar vienas svarbus dalykas - koks bus šios partijos pagrindinis tikslas. Ar kova su Lietuvos blogybių giluminėmis priežastimis ir bandymas ką nors pakeisti, jas pašalinant? Ar ši partija kovos tik su pasekmėmis?

 Reikia suprasti, kad mus vienija ne asmenybės, iškalbūs demagogai, o tikslai ir darbai. Jei tikslai sutampa, atsiranda pritarančių, rėmėjų ir sąjungininkų. Tokia partija gali tapti galinga politine jėga.

 Tad manau, kad viską geriausiai į savo vietas sustato laikas. Galima daug ir gražiai kalbėti. Lietuvoje pilna iškalbių demagogų - pažadukų. Galima daug ko tikėtis. Bet Tėvynę mes turime mylėti ne žodžiais, o darbais!.. Ir kitus vertinti turime tik pagal jų darbus ir niekaip kitaip. Geram produktui, tarkim Kalašnikovo automatui, reklamos nereikia - viską parodo jo darbai!..

 - Ar jums neatrodo, kad sisteminės "lovio partijos", imituojančios kovą su stambaus masto korupcija bei kontrabanda, šiuo metu mūsų šalyje veikia be rimtesnio pasipriešinimo. Ryškiausi politinės korupcijos pavyzdžiai - milijardinės aferos VEKS, LEO, Valdovų rūmai ir kt. iki šiol rimtai netiriamos, kaltųjų nėra arba "vsio zakonno", kaip sakydavo didysis mokytojas AMB. Kokios jėgos galėtų ir turėtų jungtis, vienytis, formuojantis naujai opozicinei jėgai Lietuvoje?

 - Šešėlio, tame tarpe ir korupcijos priežastis puikiai įvardijo kardinolas A.J.Bačkis, <...Gyvybei kyla vis nauji pavojai, nes verslas turi teisę į maksimalų pelną, o politikai teisę į verslo paramą...>, vadinasi visų bėdų bėdos yra "otkatai".

 O kalbant apie šiandieninę kovą su šešėline ekonomika, tai ji yra tik popierinė, paremta tiktai demagoginėmis ir populistinėmis kalbomis. Savo laiku, matyt nepagalvojusi, finansų ministrė I.Šimonytė pareiškė, kad "nueiti už miško, nukirsti galvą slibinui ir pasiimti pinigus lengviau, nei ištraukti milijardą iš šešėlinės ekonomikos".

 Problema yra tame, kad Vyriausybę sudaro politiškai patikimi ir ištikimi, t.y. turintys politinį pasitikėjimą asmenys, o tas pats šešėlis yra tų pačių partijų nariai ir jų finansiniai maitintojai. Paskelbti kovą šešėliui - tai tas pats, kas nupjauti šaką ant kurios sėdi!.. Todėl ministrės I.Šimonytės pasakymas buvo labai taiklus - tiesiai į dešimtuką.

 Pagrindines savo mintis šia tema esu išsakęs straipsnyje "Šiandienė demokratija ir korupcija". Kam įdomu, internete gali surasti ir perskaityti, todėl neverta kartotis.

 Šiandieninės valdžios kova su korupcijos šešėliu - tėra kova su vėjo malūnais!.. Lietuvai reikia tokių rimtų permainų, kurios padėtų išardyti korupcijos tinklą visoje šalyje. Reikia reformų, kurių pagalba būtų pasiekti esminiai pokyčiai teisės srityje, ekonomikoje, švietimo sferoje ir kt. Bet ar Lietuvoje artimiausiu metu atsiras tokia politinė jėga, kuri būtų pajėgi tai padaryti, tikrai nežinau, nesu pranašas.

 - Pastaruoju metu valdžioje esantys politikai mėgsta kalbėti apie ekonomikos atsigavimą, padėties šalyje stabilizavimąsi - ar tai reiškia, jog sisteminė krizės pasekmės likviduojamos ir mes jau kapstomės iš duobės dugno?

 - Neseniai rašiau straipsnį - "Kas ta krizė? Gal senė su kriukiu?", tai ten praktiškai viskas atsakyta. Aš nesu ekonomistas, bet užėjus į mano administruojamą tinklapį http://www.demokratija.eu/ atsakymus galima rasti straipsnių pavadinimuose.

 Koks pas mus gali būti atsigavimas, kai Lietuvos konkurencingumas ritasi žemyn?!.. Maisto produktai mūsų šalyje brangsta sparčiau nei Europoje. Lietuvoje kuriasi naujas visuomenės sluoksnis - prasiskolinusieji. Emigracija baigėsi, prasidėjo evakuacija. Korupcijos tyrimai - visuomenės mulkinimas, švariai pasidalinti milijonai ir taip toliau...

 ą ir kalbėti, kai minimali mėnesinė alga ir pensijos mažiausios Europoje, kaip ir patys atlyginimai, o kainos europietiškos. 80 proc. lietuvių mano gyvenantys socialiai neteisingoje visuomenėje. Milžiniška bedarbystė ir situacija tikrai negerėja. Tautiečiai, ypač perspektyvus jaunimas, tiesiog evakuojasi iš Lietuvos. Šioje srityje situacija nesistabilizuoja. Tai kur jūs čia matote pagerėjimą?!..

 Didesnio cinizmo man dar neteko girdėti, kai krizės metu partinis "elitas" sau skyrė papildomus milijonus litų, o juk tai yra pinigai iš valstybės biudžeto, t.y. atimami iš mūsų visų!..

 Prieš gerą pusmetį vienas mano pažįstamas prarado darbą. Ieškojo darbo pagal skelbimus, bandė įsidarbinti per gimines, draugus ir pažįstamus. Manote jis rado darbą? Deja, ne!.. Jei ir galima kažką rasti, tai tik už minimalią algą. O ar už tokį minimumą galima pragyventi? Žinoma, kad ne. Jūs pats, asmeniškai, ar pajutote atsigavimą? Tikriausiai ne. Vadinasi, politikų postringavimai apie ekonomikos atsigavimą - tėra demagoginės kalbos, kaip kažkada tarybiniais laikais - penkmečio normą įvykdėme anksčiau laiko ir su kaupu, o kaip būdavo iš tikrųjų?..

 

 - Taigi, opiausios problemos Lietuvoje svarstomos, konstatuojamos, tačiau emigruojantys iš Lietuvos piliečiai mato, jog niekas iš esmės nesikeičia, žadamo pagerėjimo nesitiki, todėl paskubomis kraunasi lagaminus. Kartais sakoma - esminėms permainoms būtina politinė valia, kurios kaip ir nėra. Ko reikėtų, norint pajudėti iš mirties taško?

 - Geras klausimas, reikia vieno, t.y. mūsų visų aktyvumo ir vienybės, o ne laukti, kol kažkas, kažkokia partija ar NVO už mus tai padarys. Deja, bet tie kažkas gali būti tik JUNGINYS, pagreitintai sukuriantis tautos "kritinę masę". Tai yra susikūrusi grupė bendraminčių gali tapti organizacija ar partija, kuri iškėlusi aktualias problemas kaip tikslą, gali pagreitinti kitų NVO ir atskirų visuomenininkų įsitraukimą į bendrą veiklą. O juk padarius aktyvias viešųjų ryšių akcijas, pasinaudojant internetu, facebook ir twiter, manau, galima padaryti revoliuciją!..

 Ar toks junginys atsiras - nežinau. Norėtųsi tuo tikėti, bet kadangi esu senas visuomenininkas, tai šiuo klausimu lieku daugiau pesimistas. Bent kol kas jokios realios jėgos nematau. Yra daug demagogijos, tas blogai, anas blogai, bet kur realūs darbai, pokyčiai? Deja, jų nėra!.. Atsiverti kokios nors monopolinės žiniasklaidos tinklapį - ten informacijos apie blogybes pilna, kaip ir laikraščiuose ar TV žiniose. Kai kada, bendraudamas su draugais ir kolegomis, pajuokauju: norint susigadinti sau nuotaika, pakanka 15 minučių įsijungti televizorių, pasižiūrėti žinias ir to pakaks nuotaikai sugadinti...

 - Viename interviu LL profesorius Saulius Sondeckis klausia - ar pasipriešinimo laikas Lietuvoje jau prarastas? Ką jam atsakytumėte?

 - Norėtųsi atsakyti JAV Prezidento Teodoro Ruzvelto žodžiais: "Pagarbos nusipelno ne kritikas, ne tas, kuris atskleidžia stipraus žmogaus klaidą arba jį pamoko, kaip buvo galima padaryti geriau - pagarbos nusipelno narsiai į kovos areną einantis žmogus, kurio veidą dengia dulkės, prakaitas ir kraujas... Kam pažįstami didieji užmojai, didieji idealai, tie aukojasi dėl garbingo reikalo... Ir jeigu jiems pasiseks, jie pažins didelių laimėjimų triumfą, o jei pralaimės, tai mes sakysime, kad tai tikro ir pasiryžusio narsiai kautis kario pralaimėjimas... Tikras karys niekada nebus priskirtas prie tų abejingų ir bailių sielų, besislepiančių už svetimų nugarų, kurios nepažįsta pergalės skonio, nei pralaimėjimo kartėlio".

 Puikus profesoriaus S.Sondeckio klausimas, bet neblogai būtų jam užduoti ir alternatyvų klausimą: o ką jis pats, asmeniškai, padarė, kad situacija Lietuvoje būtų kitokia?.. Viltis kvailių motina - miršta paskutinė. Aišku, kad dar dega ugnelė širdyje, dar tikiu, kad permainos bus. Kitaip jau seniai, kaip ir daugelis emigravusių tautiečių, būčiau užjūryje, ar tiesiog sugrįsčiau į tėviškę. Tiesą sakant, savo triūsą "Tėvynės labui" jau atidaviau, laisvai galėčiau pasitraukti į užtarnautą poilsį, bet kas toliau? Kas kitas, jei ne mes?!..

 - O vis dėlto, kaip ir kokiu būdu reikėtų veikti, siekiant sugrąžinti žmonių pasitikėjimą savo valstybe?

 Paskelbus nepriklausomybę tauta apsisprendė ir savo sprendimą įtvirtino Konstitucijoje. Visiems privalu ja vadovautis. Manau, reikia pradėti nuo aukščiausio Lietuvos įstatymo, visų pamatų pamato, nuo LR Konstitucijos straipsnių studijavimo. Tik taip suprasime, kas yra konstituciška, ir kas antikonstituciška. Ir tai, kas yra antikonstituciška, turi būti pašalinta, o tie kas pažeidė Konstituciją turi sulaukti R. Pakso arba kaip Rusijos didžiojo reformatoriaus J.Gaidaro likimo. Tokie žmonės visam laikui turi būti atskirti nuo valstybės valdymo. Šiam tikslui reikėtų kuo greičiau įkurti nepriklausomą tautos tribunolą su prisiekusiaisiais.

 Tarp kitko, kas nežino, gerai būtų pasidomėti, kaip JAV veikia prisiekusiųjų teismas. Čia ne tik pagrindinius principus reikia žinoti, o būtina įsigilinti į niuansus, kaip yra priimami sprendimai ir t. t. Bet tai jau atskira tema. Svarbiausia, kad asmenys, pažeidę Konstituciją, būtų nuteisti ir atskirti nuo valstybės valdymo. Taip būtų apvalytos sisteminės partijos. O jeigu jų gretose ateityje vėl atsirastų tokie susikompromitavę asmenys, tada tos partijos netektų teisės dalyvauti rinkimuose.

 Beje, kalbant apie LR Konstituciją, pabandysiu bent trumpai paaiškinti kai kuriuos straipsnius.

 1 Konstitucijos straipsnis teigia, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Ar mes nepriklausomi?

 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Tai reiškia, kad valdžia priklauso Tautai. Demokratija mūsų šalyje yra tautos valdžia. O kaip yra realiai?

 4 straipsnyje tauta apsisprendė, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tai reiškia, kad demokratiškai išrinkti atstovai yra rinkėjų valios išreiškėjai. Jų sprendimai turi remtis rinkėjų nuomone. Ar pas mus taip yra?

 59 straipsnis skelbia, kad "pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų", o tai reiškia - ir partinių. Vadinasi, išrinktieji atstovai nėra rinkėjų tarnai ar nuomones reiškėjai, o savarankiškai priima sprendimus, prisilaikydami nurodytų suvaržymų. Tai reiškia, kad tauta savo valia tam tikrą galios dalį gali perduoti demokratiškai išrinktiems atstovams, pasilikdama tam tikrus poveikio svertus. O kur yra apibrėžti tie svertai? Tokio apibrėžimo nėra, todėl mūsų visų vardu ir vardan mūsų intereso jie daro ką nori!..

 - Politinėms partijoms praradus žmonių pasitikėjimą, kurį laiką buvo manančių, jog besikuriančios visuomeninės organizacijos, judėjimai, profesinės sąjungos bus panacėja nuo korupcinės, oligarchinės sistemos ydų. Deja, nieko panašaus neįvyko. Netgi atvirkščiai, visuomeninio judėjimo TAIP lyderis - Abonentas tapo sostinės meru. Kaip galima būtų paaiškinti tokius "stebuklus" Marijos žemėje?

 Kalbant apie NVO, labai trūksta lyderių bei pačių narių aktyvumo. Pritarančių daug, o kiek realiai veikiančių? Kritikų ir kaltintojų daug, o ką jie patys nuveikia, kad būtų kitaip? Didžioji dauguma sėdi už krūmų ir žiūri, kas čia bus toliau. Visi laukia, kad kas nors ką nors už juos padarytų, o jei kas ką ir daro, tai vis vien lieka nuošalyje nuo daugelio problemų, nes vadovaujasi principu "manęs tai neliečia". Todėl ir turim tai, ką turim.

 Kitas svarbus momentas, dauguma piliečių asmenybes vertina ne pagal jų nuveiktus darbus, o pagal veido išraišką, charizmatiškumą ir gebėjimą ant ausų kabinti makaronus. Tai yra, kuo daugiau "makaronų", tuo ta "asoba" tampa vertingesnė, o realiai metai iš metų vis lipama ant to paties grėblio!..

 Kalbant apie judėjimą "Taip", tai manau, kad dauguma bent kažkiek mąstantys ir besidomintys politine situacija Lietuvoje, puikiai supranta, kokiam tikslui šis judėjimas buvo sukurtas. Beje, kaip ir judėjimas "Mūsų reikalas" - italų kalba tai skamba - "Cosa nostra". Manau, daugumai vien tik pavadinimas daug ką pasako!..

O kalbant apie A.Zuoką, čia manau daugiau Abonento naudai suvaidino ne pats jo sukurtas judėjimas "Taip", bet antireklama. Jeigu atvirai, sakykite, ar labai daug buvo iš ko rinktis?.. Tereikia atkreipti dėmesį į tai, apie ką daugiausiai kalbėjo monopolinė žiniasklaida ir tada viskas susidėlioja į savo vietas.

 - Pilietiškas aktyvumas ir pilietinės visuomenė Lietuvoje - šia prasme, kokios būtų jūsų vizijos, pamąstymai ir kokia realybė?..

 - Turbūt esminė problema - ženkliai kritęs piliečių aktyvumas ir visuomenės susiskaldymas. Šiandien žymiai svarbiau ne kurti eilines NVO ar naujas partijas. Pakanka užsukti į registrą, ten jų užregistruota tūkstančiais, o kiek iš jų yra realiai veiklios? Manau, šiandien žymiai svarbiau - tiksliai identifikuoti gilumines priežastis. Tik tada atsiras protingi sprendimo būdai.

 Pasikartosiu, tai kas dabar vyksta Lietuvoje, tėra tik kova su pasekmėmis. Neįmanoma išgydyti ligos, parinkti tinkamą gydimo būdą, nežinant aiškios priežasties. Deja, šiandienis gydymas tėra bandymas palengvinti simptomus ir komplikacijas. Bet kaip galima efektyviai gydyti ligą, nesuprantant pačios ligos ar infekcijos atsiradimo ir plitimo priežasties?!.. Kažkas panašaus gavosi Europoje su agurkais - nuostoliai žvėriški, žmonės miršta, o realiai infekcijos šaltiniai, kaip paaiškėjo, yra visai ne agurkai. Vieniems tai atneša naudą, o kitiems - milžiniškus nuostolius.

 Manau, tik identifikavus priežastis, atsiranda ir gydimo būdai, kurie turi tapti tikslais. Jų pagrindu reiktų žadinti ir vienyti tautą, pritraukti kitas NVO. Tiktai bendros idėjos vedini mes galime bandyti keisti situaciją šalyje. Ir jeigu susidarys "kritinė masė", kurios pagrindas bus didžioji piliečių dauguma, savaime gims antrasis Sąjūdis Lietuvoje.

 Mano nuomone, viso ko pagrindas turėtų būti LR Konstitucija. Kas galėtų imtis šios kilnios misijos - grąžinti Tautai prarastas Konstitucijos galias? Tai gerai organizuoti ir ištikimi Konstitucijai piliečiai. Padėtis Lietuvoje šiuo metu iš ties grėsminga, laikas veikti!.. Neva demokratiškai išrinktieji valstybės valdytojai, norėdami mus suvaldyti, visada naudojo amžiais patikrintą principą - "Skaldyk ir valdyk". Jis veikia tiesiog nepriekaištingai. TAČIAU, norint iš esmės pakeisti situaciją šalyje, reikėtų ne priešų ieškoti, o sąlyčio taškų, mums būtina vienytis, vadovaujantis principu - "Iš priešo daryk prijaučiantį, iš prijaučiančio - sąjungininką, iš sąjungininko - draugą"!..

     Juozas IVANAUSKAS alytausnaujienos.lt



Jūsų vardas:
Komentaras: