lt en

Šeštadienis, 2011 Birželio 11

Dirbti ir mokytis visą gyvenimą

Vėlinamas pensinis amžius yra Lietuvos politikų atsakas į vieną didžiausių iššūkių – griūvančią socialinės rūpybos sistemą. Ką daryti, jei Lietuva beviltiškai sensta – jei socialinių recipientų ir donorų santykis keičiasi pastarųjų nenaudai, todėl nebėra tiek dirbančių, kurie galėtų išlaikyti visus pensininkus? Į šį klausimą Seimas atsakė labai trivialiai: nuo 2026 m. šalies vyrai ir moterysį senatvės pensiją galės pretenduoti tik sulaukę 65 metų.

"Žmogus pats galvos, kada jam išeiti į pensiją ir kokią pensiją gauti", – būsimuosius pensininkus konservatorių frakcijos seniūnas Jurgis Razma paguodė sava šviesios, alyvų žiedais apkaišytos lietuviškos pensijų kaupimo sistemos vizija.

Nuostatai vėlinti pensinį amžių pritaria ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji iš anksto pareiškė, kad šio Seimo sprendimo nevetuos, nes jam seniai atėjęs laikas: visoje Europoje į pensiją išeinama sulaukus 65–67 metų.

Sakydami šiuos "geležinius" argumentus, jog mes nerengiame jokių revoliucijų – tik vejamės Europą, politikai kažkodėl dedasi nežiną, kad kiti europiečiai per gyvenimą ne tik ilgiau dirba, bet ir apskritai ilgiau gyvena. Kad, statistiškai žiūrint, Lietuvos vyrai gyvena trumpiausiai visoje ES, o moterys aplenkia tik valstybių, į kurias Lietuvai anaiptol nevertėtų lygiuotis, dailiosios lyties atstoves: rumunes ir bulgares.

Socialinių reikalų ir darbo pirmininkas Rimantas Dagys vakar tikino: išėję į pensiją Lietuvos vyrai dar turės galimybę pagyventi gražius 13, moterys – beveik 20 metų. Kuo pagrįstas tas jo optimizmas, nežinia, nes dar visai neseniai Statistikos departamentas šiurpino: šalies vyrų tikėtina gyvenimo trukmė yra 67,5, o moterų – 78,6 metų.

Nepaisydamas nieko, pensinio amžiaus vėlinimo traukinys pajudėjo.

Turėkime vilties, kad nepavydėtina "Sodros" padėtis privers valdžiažmogius sukurti ne tik teoriškai gerą, bet ir praktiškai funkcionuojančią pensijų sistemą. Tačiau tai – ne vienintelis iššūkis, kuris, pasukus nauju keliu, laukia už artimiausio vingio.

Jei jau nuspręsta, kad sulaukę pensinio amžiaus lietuviai tampa našta valstybei, kad turi pasivyti kitus europiečius išdirbtų metų skaičiumi, turėtume būti sąžiningi ir sudaryti sąlygas tam, kad senjorai ne tik trumpiau gautų pensijas iš bendro katilo, bet ir būtų naudingi kuriant BVP.

Pasenusios žinios, nešiuolaikiškas mąstymas, blogai mokamos užsienio kalbos – tokius argumentus dažniausiai nurodo personalo atrankos specialistai, lygindami jauną ir garbingo amžiaus sulaukusį darbuotoją. Jei jau nuspręsta, kad pastaruosius derėtų ilgiau laikyti darbo rinkoje, reikėtų ir sudaryti sąlygas, kad tokių trūkumų neliktų. Lygiuojamės į Europą, tad lygiuokimės iki galo: sudarykime sąlygas mokytis visą gyvenimą.

Senstanti Europa mokymąsi visą gyvenimą jau kuris laikas vadina vienu strateginių savo tikslų. Pernykščiais duomenimis, 25–64 metų žmonių, kurie mokėsi per pastarąsias keturias savaites, dalis Lietuvoje siekė 4,2 proc., kai ES šalyse šis rodiklis yra vidutiniškai 9,5 proc.

Traukinys pajudėjo, todėl Lietuvoje iš esmės turėtų pasikeisti požiūris ir į tokį banalų dalyką kaip darbo vieta.

Ilgesnės ir / ar dažnesnės pertraukos dirbantiems fizinį darbą, ergonomiškesnė darbo aplinka (prieš kelias dienas paskelbta naujausia nuomonių apklausa rodo, kad vos penktadalis Lietuvos darbuotojų gali reguliuoti darbo aplinkos temperatūrą, kas trečias – darbo vietos apšvietimą ir kėdės aukštį), galimybė į lankstesnį darbo grafiką ir krūvį, galiausiai teisė imti nedarbingumo pažymėjimą be rizikos netekti darbo – visa tai, kas Europoje seniai tapo verslo kultūros dalimi, turėtų tapti kasdienybe ir Lietuvoje.

                   Violeta Juodelienė    kauno.diena.lt



Jūsų vardas:
Komentaras: