lt en

Ketvirtadienis, 2011 Birželio 02

Švietimo sistemos vingiai

Pastaruoju metu daug iečių laužoma dėl švietimo sistemos. Ši reforma įgijo labai prieštaringas kryptis. Žvelgiant į nepriklausomos valstybės atkūrimo pradžią, pirmasis švietimo ministras Darius Kuolys ir kartu su juo dirbusi reformatorių grupė įvykdė nemažai teigiamų darbų. Vėliau didelį indėlį, vykdant švietimo reformą, įvykdė švietimo ministras Z.Zinkevičius ir kai kurie kiti švietimo ministrai.

Bet šiuo metu vykdoma reforma visai kitokia. Dabartinis švietimo ministras G.Steponavičius bravūriškai džiaugiasi tariamai sėkminga švietimo sistemos reforma. Tačiau daugelis aukštujų mokyklų dėstytojų, studentų, jų tėvai ir didelė dalis vidurinių mokyklų mokytojų yra nepatenkinti pernelyg drastiška ir daugumai piliečių kenksminga švietimo reforma.

Ypač didelį susirūpinimą kelia Lietuvoje įvesto didžiulės kainos už aukštąjį mokslą. Europoje kai kuriose valstybėse (Suomijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose) mokslas nemokamas, o dar daugelyje šalių egzistuoja nedideli mokesčiai už aukštąjį mokslą (nuo 200 iki 1000 eurų už metus). Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse mokslas nebrangus ir kokybiškas (Vokietijoje daugelyje universitetų studentai moka po 200-600 eurų už metus). O štai Rusijoje šiuo metu vykdoma prieštaringa švietimo sistemos reforma. Prieš šią reformą ir jos vykdytojus-švietimo ministrą  A.Fursenką ir jam artimą klaną pakilo daug pažangiosios inteligentijos atstovų-rašytojas ir kompozitorius J.Kimas, filosofas ir politologas S.Kurginianas, dainininkai Ž.Bičevskaja ir J.Ševčiukas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Z.Prilepinas ir daug kitų mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų.

Atskiro dėmesio vertos Lenkijos ir Vengrijos aukštojo mokslo sistemos. Lenkijoje aukštasis mokslas nemokamas, ir apie mokesčių įvedimą net nekalbama. Vengrijoje kai kuriose aukštosiose mokyklose mokslas mokamas, bet kainos nedidelės 300-500 eurų už metus. O štai Lotynų Amerikos valstybėje  Peru 2008 metais iškeltas klausimas dėl mokesčių už aukštąjį mokslą kėlimo 2-3 kartus (šiuo metu čia egzistuoja daugeliui prieinamos kainos (nuo 500 iki 2200 dolerių už metus). Bet tokia iniciatyva buvo atmesta, tam pasipriešino tiek prezidentas A.Garsija Peresas, tiek ir kai kurie įtakingi politikai. Peru parlamento narys D.Vaismanas teigė: „Didžiulis kainų už aukštąjį mokslą kėlimas sudarytų daugybę problemų, tai būtų nuosmukio ženklas, tai nublokštų Peru į XIX amžių, kai mokytis galėjo tik turtingieji ar nedidelis procentas turtingų mecenatų remiamų jaunuolių“. O daugelyje Vakarų šalių klausimas dėl kainų už aukštąjį mokslą kėlimo išvis nesvarstomas.

Bet ir paplitęs Vakarų idealizavimas nėra teigiamas reiškinys, kaip ir šio reiškinio priešingybė-visiškas vakarietiškos kultūros neigimas, idealizuojant Rytų kultūrą. Reikia turėti objektyvų požiūrį. Šiandienos Europoje daugėja dvasinio nihilizmo bei egoizmo apraiškų, ir tai susiję su vartotojiškos kultūros plitimu, su kapitalizmo sureikšminimu. Geresnė padėtis yra tose Europos valstybėse, kurios išlaikė labiau autentišką kultūrą, ir kuriose egzistuoja socialiai koordinuojama rinkos ekonomika-Suomijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Kipre, ir dar keliose šalyse. Tose šalyse ir aukštojo mokslo įstaigos pasižymi kaip labiau originalios. Žymi britų filosofė ir psichologė Dana Zohar teigia: ,,Dvidešimtajame amžiuje daugėjo chaoso ir nestabilumo-įvyko du pasauliniai karai, nyko Šviečiamojo amžiaus idealai, krikščionybė pradėjo dingti iš daugelio žmonių gyvenimo, pradėjo irti šeimos ir bendruomenės, augo godumas, materializmas ir savanaudiškumas, plėtėsi globalizacija, mažėjo nacionalinės valstybės reikšmė. Dvidešimtajame amžiuje kapitalizmas tapo save ryjančia pabaisa, eikvojančia savo pačios socialinį ir dvasinį kapitalą. Nejaugi priėjome aklavietę? Gal reikia keisti gyvenimo prioritetus, nuo vartototojiškos kultūros idealų pasukti tikrujų vertybių keliu? Juk pats fizinis išgyvenimas priklauso nuo aplinkinių sutikimo pasiaukoti kitam asmeniui ar grupei. Psichologas V.Franklis knygoje ,,Žmogaus prasmės paieškos” rašė: ,,Tie nacių koncentracijos stovyklų kaliniai, kurie išdavė kitus, kad patys išliktų, vėliau nebegalėjo sau atleisti. Išdavysčių buvo nemažai, bet pasakojama ir daugybė istorijų apie žmones, kurie savo noru paaukojo gyvenimą dėl kitų. Sėkmingau išgyveno tie Aušvico kaliniai, kurie buvo religingi arba turėjo tvirtus moralinius idealus”. Tik toks gyvenimo kelias, kai greta savo interesų atsižvelgiama ir į aplinkinių interesus ir padedama vieni kitiems, yra tikras, ir į pilnatvę vedantis kelias. Ankstyvose medžiotojų ir rinkėjų grupėse reikėjo grupės, vienišas individas nebūtų išgyvenęs. Taip atsirado ,,nesavanaudiški” genai, tebeegzistuojantys ir šiandien. Grupės bendradarbiavimo reikėjo ir žemdirbių bendruomenese, ir šeimos įmonėse prieš vos šimtą metų. Evoliucija mus padarė ir grupės nariais, ir individais, bet mus dažnai skiria iš esmės egoistinė ir individualistinė šių dienų vakarietiška kultūra.Gili egzistencijos prasmės krizė-netikėjimas niekuo, žemi moralumo standartai, egoizmas ir jo padariniai-menka savigarba, tikrų vertybių nebuvimas, nuobuodulio jausmas-šie bruožai, būdingi Vakarų pasauliui didžiumą dvidešimtojo amžiaus, liudija, kad kapitalizmas pakeičia prioritetus. Savanaudiškumas ir materializmas, skatinami kapitalistinių vertybių, pirmą kartą istorijoje priartino žmoniją prie susinaikinimo ribos”.

Ypač apmaudu, kad Lietuvoje vykdant dabartinę švietimo reformą, yra pamintos krikščioniškos ir humanistinės vertybės, o į pirmą vietą iškeltas monopolinio kapitalizmo diktatą ir vartotojišką kultūrą propaguojantis neoliberalizmas bei teigiama, kad švietimo sferoje turi galioti rinkos dėsniai. Tai yra faktinis švietimo sistemos griovimas, galintis turėti labai prastas pasėkmes. Kunigas Kęstutis Trimakas dar 1997 metais rašė: ,,Dvasinės ir materialistinės tendecijos grumiasi tarp saves mūsų tautoje tyliai, be šūvio, bet kietai ir negalailestingai . Vyksta kova dėl erdvės, del dėmesio, dėl žmonių širdžių, linkstančių į vieną ar kitą pusę. Pusšimtį metų tauta patyrė materialistinio ateizmo priespaudą, tad nenuostabu, kad kai kurių žmonių širdyse atsirado dvasinė dykuma”. Žvelgiant į konkrečią padėtį, iškyla aktualus klausimas- kodėl siauros, bet įtakingos grupuotės taip nuožmiai griauna švietimo sistemą? Tai lemia specifinė Lietuvos padėtis, kai mūsų krašte yra tik labai ribota fasadinė demokratija, ir egzistuoja suskaidyta luominė visuomenė. Lietuvoje gyvena daug normalių, dirbančių, kūrybingų žmonių. Ir greta jų gyvena keli tūkstančiai nusikaltėlių, kurie viską griauna-žlugdo smulkųjį verslą, griauna švietimo ir mokslo sistemą, smukdo tradicinę krikščionišką kultūrą, jie vykdo stambius nusikaltimus, apiplėšia tautą ir gyvena daugumos piliečių sąskaita. Šie keli tūkstančiai nusikaltėlių-mūsų krašte įsigalėjęs kriminalizuotas elitas- pamynė demokratijos idealus, pamynė krikščioniškas vertybes, jie žemina ir smukdo daugumą piliečių. Šis elitas ir suinteresuotas dabartinės santvarkos-korupcinės kleptokratijos išlaikymu. O vienas iš kelių būdų išlaikyti dabartinę santvarką, užkirsti kelią esminėms permainoms-tai sugriauti švietimo ir mokslo sistemą. Juk kuo daugiau Lietuvoje bus tamsių žmonių, tuo geriau seksis kriminalizuotam elitui valdyti. O jei bus įvykdytas grėsmingas planas-smarkiai mažinti aukštųjų mokyklų skaičių-tai tada 2014-2016 metais vietoje14 aukštųjų mokyklų Lietuvoje liks tik 6-8 universitetinės aukštosios mokyklos(6 universitetines aukštąsias mokyklas turi Kipras, kuriame gyvena 800 tūkstančių žmonių). O Lietuvoje šiuo metu yra bent 2,5 milijono žmonių, o gal ir kiek daugiau. Tada bus suduotas didžiulis smūgis- naikinami mokslo ir kultūros židiniai, tai lems dar didėjančią mokslininkų emigraciją ir žymiai didėjančią jaunimo emigraciją iš Lietuvos.

Tam, kad Lietuvos švietimo sistema nebūtų galutinai sugriauta, būtinos bendros aktyvių piliečių pastangos-turi telktis pažangūs politikai, visuomenės veikėjai, kultūros ir meno veikėjai ir visi neabejingi piliečiai. Reikia aktyviai kovoti prieš Lietuvos ekonomiką ir švietimo bei mokslo sistemą griaunančių grobuoniškų kriminalizuoto elito lyderių-monopolinio kapitalizmo ryklių ir korumpuotų politikų kėslus. Juk šie veikėjai-tipiški politiniai vertelgos- tarnauja ne Lietuvos interesams, jie vykdo savanaudiškus tikslus, be to, tarnauja ir svetimiesiems- tarptautinės mafijos vadeivoms ir slaptosioms ložėms. Jei atsilaikysime prieš klanų diktatą-Lietuva išliks.

 

Giedrius Grabauskas-Karoblis



Jūsų vardas:
Komentaras: