lt en

Šeštadienis, 2017 Lapkričio 04

Aušrinė Balčiūnė. 2017 metų spalio 31-oji: paskutinis Garliavos šturmo liudytojų politinės bylos teismo posėdis. Aušrinės Balčiūnės kalba teisme.

Šiandien ir vėl – jau šešti metai – rinkomės Kauno apygardos teisme, kad būtų toliau nagrinėjama Garliavos šturmo liudytojų byla. Liko visai nedaug – tik peržiūrėti likusius tris paskutinius vaizdo įrašus ir pasakyti baigiamasias kalbas.

Bylą ir toliau nagrinėja Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija – pirmininkas Rimas Švirinas, teisėjai Algirdas Jaliniauskas ir Viktoras Preikšas, kaltinimą palaiko prokuroras Ričardas Gailevičius. Posėdyje nepasirodė nei neva nukentėjusioji Sonata Vaicekauskienė, nei neva nukentėjusysis Nerijus Povilaitis. Užtat į posėdį, ir ne pirmą kartą, atvyko Laimutė Kedienė ir Olga Girdauskienė – moterys, kurios taip pat jau daugelį metų įsuktos į apgailėtiną teismų karuselių maratoną.

Peržiūrėti įrašai neparodė nieko naujo. Tik tai, kad tą ankstyvą 2012 m. gegužės 17-osios rytą žmonės buvo užpulti policijos pareigūnų nė nespėjus sugiedoti Lietuvos himno ir paskanduoti šūkį „Lietuva!“.

Teismui suteikus žodį, prokuroras Ričardas Gailevičius ir toliau aršiai laikėsi savo nuomonės, kad išteisintųjų kaltė yra visapusiškai įrodyta, nors per visus penkerius metus taip ir nesugebėjo, kaip vėliau pastebėjo advokatas Aidas Venckus, teismui pateikti nė vieno kaltės įrodymo. Visi jo įrodymai rėmėsi tik jo paties asmeniniais žodžiais ir asmenine nuomone, kad žmonės kalti. Nepaisant to, prokuroras išteisintiems ir toliau reikalavo griežčiausių bausmių.

Kalbas pasakė ir advokatai. Kadangi baigiamosios kalbos buvo išsakytos dar 2017 pavasarį, nenorėdamas kartotis advokatas Aidas Venckus tik papildė savo baigiamąją kalbą keliais taikliais pastebėjimais (apie jo baigiamąją kalbą galite paskaityti ČIA).

Advokatas A.Trumpulis savo kalbą papildė argumentu, kad dėl panašios situacijos jau yra suformuota Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika: „Pagal jau suformuotą Aukščiausio teimo praktiką nepklusimas antstolei turi būti teismo įvertintas kiekvieno asmeniškai ir individualizuotas, o ne taikomas kaltinimas bendrai visiems…“.

Netuščiažodžiavo ir kiti advokatai, tik paprašė teismo atmesti prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinį skundą kaip visiškai nepagrįstą.

Teismas taip pat suteikė galimybę pasisakyti ir išteisintiems – nė vienas kaltu neprisipažino, prašė teismo atmesti prokuroro R.Gailevičiaus skundą, o Svajūnas Trumpulis, tardamas paskutinį žodį, teismui pasakė taip:

„Jei mane nuteisite, prašau teismo nutartyje labai aiškiai nurodyti už kokius veiksmus esu nuteistas“. Šie žodžiai salėje sulaukė didžiulio pritarimo.

Pasisakyti teko ir man.
–  –  –

 
Aušrinės Balčiūnės baigiamoji kalba

 
2017-10-31
Kaunas

Labai gaila, kad praėjus 27-eriems Nepriklausomybės metams, šiandien mes, atrodo jau daug pasiekusios šalies piliečiai, vis dėlto dar trypčiojame dirbtinai sukurtame iliuzinės demokratijos pasaulyje, kartas nuo karto matydami pavyzdžius, kaip šioje šalyje kokia nors tam tikroms struktūroms nepalanki pilietinė iniciatyva yra persekiojama, naikinama, varžoma. Labai gaila, kad nors daug kalbama apie demokratiją, reikia pripažinti, kad šios šalies pilietinės visuomenės apraiškos tampa ribojamos, kai tik kokia idėja, mintis,  nuomonė ar nepatogių dalykų žinojimas tampa nepatogus ar net pavojingas tam tikroms struktūroms. Mes matome nemažai pavyzdžių, kaip nepatogumus keliančiai pilietinei iniciatyvai sunaikinti yra pasitelkiamos sovietmetį puikiai pasiteisinusios priemonės bei metodai.

Demokratiniame Vakarų pasaulyje pilietinė iniciatyva yra gerbiama ir skatinama. Išsivysčiusiose ES šalyse policijos pareigūnai į pilietinius sambūrius vyksta ne tam, kad numalšintų žmonių norą išreikšti savo nuomonę ir jėga, bauginimais nuslopintų pilietinę iniciatyvą, o tam, kad apsaugotų nuomonę išsakančiuosius nuo priešingai galvojančių pykčio ir agresijos. Mes matome daugybę pavyzdžių Europoje, kai taikiais mitingais, protesto akcijomis pilietinė visuomenė pasiekia įvairių tikslų ir laisvių. Mes matome daugybę pavyzdžių, kai gerbiama žodžio laisvė, kai suteikiama teisė piliečiui viešai išsakyti savo nuomonę, siekti susitarimo ar, galų gale, būti išgirstam. Tokia yra tikrosios demokratijos prigimtis, kuri visiškai suprantama ir gerbiama Europos Sąjungos šalyse, bet kažkodėl niekaip nesuvokiama Lietuvoje.

Tuo dar kartą buvo galima įsitikinti ir 2012 gegužės 17 dienos rytą.

Tą rytą mes, privačioje valdoje su tų namų šeimininkų leidimu pilietinę iniciatyvą demonstravę piliečiai, buvome sulaikyti policijos struktūrų ir štai jau penkeri metai tampomi po teismus. Štai jau penkeri metai apribotos mūsų teisės ir laisvės, atimtos galimybės studijuoti, gyventi ir dirbti ES šalyse. Negana to, dėl šio proceso didžiausiame Lietuvos dienraštyje „Lietuvos rytas“  įžeidžiančiais straipsniais jau penkeri metai yra viešai trypiama mūsų garbė ir orumas, formuojama nuomonė, kad Klonio gatvėję rinkosi ne morali visuomenė ar tiesiog žmonės, kuriems širdį skaudėjo dėl mažo vaiko nelaimės, o padugnės, marginalai, patvoriniai, valkatos. Visi tie teismų procesai, nuolat viešai formuojama nuomonė apie nusikalstamas gaujas, esą veikusias Klonio gatvėje, neigiamai atsiliepė kiekvienam iš mūsų darbo kolektyvuose, santykiuose su draugais, apribojo pasirinkimų galimybes.

Ir visa tai tik dėl to, kad kievienas iš mūsų 2012 m. gegužės 17 d. atvykome į Klonio gatvę vedami pačių gražiausių ir visiškai nesavanaudiškų paskatų – įsitikinti, kad prieš vaiką nebus panaudota jėga jo perdavimo metu. Tai, kas buvo deklaruota Kėdainių apylinkės teismo nutartyje.

Tai buvo paprasta, graži, pilietinė akcija. O jos Klonio gatvėje 2010–2012 m. vyko nuolatos – koncertavo ir rengė pasirodymus menininkai,  cirko artistai, buvo organizuojami mitingai, kuriuose kalbas sakė politikai, kunigai, o vakarais vienuolės organizuodavo vakarines pamaldas. Šiomis gražiomis pilietinėmis iniciatyvomis buvo išreiškiama visuomenės parama skaudžią nelaimę patyrusiai šeimai.

2012 m. gegužės 17 d. vyko antrasis vaiko perdavimas. Tos dienos rytą spontaniškai kilusi idėja apjuosti namą Lietuvos valstybės vėliavomis buvo tuoj pat įgyvendinta, taip išreiškiant savo palaikymą šeimai. Šią akciją iš esmės inspiravo 2012 m. kovo 23 dieną vykęs pirmasis vaiko perdavimas. Tą kovo 23-ios rytą teismo sprendimo vykdymą stebėję žmonės draugiškai tilpo kieme kartu su policijos pareigūnais. Žmonės laisvai judėjo kieme, turėjo galimybę vaiko perdavimą stebėti pro langus, filmuoti, fotografuoti. Po nepavykusios vaiko perdavimo operacijos piliečių darytos nuotraukos ir vaizdo įrašai buvo pateikti žiniasklaidai bei patalpinti internete, demaskuodami aukštų pareigūnų, vaiko motinos bei antstolės melą. Tą dieną vis dėlto vaiko perduoti nepavyko. Ir ne dėl tą dieną ten buvusių žmonių kaltės.

Tai, kas gi kitaip vyko 2012 metų gegužės 17 dieną? Kas gi buvo kitaip, kad tą rytą buvo pasitelktos tokios baisinės policijos pajėgos? Kas buvo kitaip, kad mes, taikūs piliečiai, buvome užpulti policijos pareigūnų net nepabaigus giedoti Lietuvos himno, prispausti prie namo, nesudarant jokios galimybės patiems pasišalinti? Kas buvo kitaip, kad žmonės buvo mėtomi nuo langų, durų, daužomi šautuvo buožėmis, spardomi ant pareigūnų batais mindomos Lietuvos vėliavos? Kas buvo kitaip, kad tada buvo purškiamos į veidus dujos, naudojamas elektrošokas, o namas apjuostas policijos pareigūnų lanku, kad gink Dieve, nei vienas pilietis neturėtų jokios galimybės žvilgtelėti vidun ir pamatyti, kaip vyksta vaiko perdavimas.

O kitaip buvo tai, kad buvo iš anksto suplanuota neleisti žmonėms užfiksuoti vaiko perdavimo fakto, kuris, mano nuomone, buvo suplanuotas teisėsaugos struktūrų – paimti vaiką bet kokia kaina, jei reikės, tai ir naudojant jėgą ir smurtą. Taip, ką draudė Kėdainių teismo nutartis.

Klonio gatvėje praleidau daug laiko – nuo pat 2010 metų. Atvykau ten kaip visuomeninės organizacijos „Tautos ateities forumas“ pirmininko Algimanto Matulevičiaus pavaduotoja, nes Garliavos istorijos įvykiais susidomėjimas buvo masinis – apie tai rašė ne tik žiniasklaida, – Garliavos įvykiai buvo aptarinėjami visur: pradedant kirpyklomis, baigiant Lietuvos partijų susirinkimais. Garliavos įvykiai sulaukė ir plataus visuomeninių organizacijų susidomėjimo. Po vizitų ten savo pastebėjimus pristatydavau „Tautos ateities forumo“ susirinkimuose.

2012 m. gegužės 17 d. rytą nepadariau absoliučiai nieko, dėl ko turėčiau būti jau penkerius metus tampoma po teismus: nė prieš vieną policijos pareigūną nepakėliau rankos, nepasakiau nė vieno blogo žodžio,  išvedama nesipriešinau, visą laiką telefonu kalbėjau su A.Matulevičiumi pasakodama apie tai, kas vyksta. Nėra nė vieno įrodymo, liudijančio, kad dariau kažką neteisėto ar nusikalstamo. Nė vienas pareigūnas apklausų metų manęs neatpažino, o filmuotoje ir fotografuotoje vaizdo medžiagoje nėra nė vieno įrodymo, įrodančio, kad šie mano žodžiai yra melas.

Tačiau vis dėl to aš esu čia, teismo salėje. Nors šalia manęs tą rytą stovėjęs ir taip pat besielgęs pilietis Sigitas Martinavičius šioje byloje yra apklaustas kaip liudininkas ir neteisiamas. Keistoka, tiesa? Keistoka, kai žmonės, atlikę tuos pačius veiksmus, kažkokiu mistiniu, nesuprantamu dedukcinės atrankos metodu tą rytą buvo suskirstyti į nusikaltėlius ir nenusikaltėlius. Vieni buvo sulaikyti, kiti – ne. Vieni iki šiol tampomi po teismus, kiti nubausti administracinėmis bausmėmis, o dar kiti apklausti kaip liudytojai arba jų byloje iš viso nėra. Nors iš esmės visi žmonės elgėsi vienodai. Tačiau kažkodėl baudžiami skirtingai.

Daug laiko praleidau Klonio gatvėje ir visai to nesigailiu, nes likimas man padovanojo galimybę pačiai savo akimis stebėti visą situaciją iš arti, pažinti Neringą Venckienę, senelius Kedžius, D. Kedytę. Ir,  nepaisant šioje istorijoje priimtų teismo sprendimų ar žiniasklaidoje nuolat pasirodančių, mano nuomone, užsakomųjų straipsnių, turinčių tikslą formuoti visuomenės nuomonę, aš ir šiandien manau, kad A.Ūsas, L.Stankūnaitė ir Furmanavičius yra tikrieji, tačiau pelnytos bausmės už savo nusikaltimus nesulaukę nusikaltėliai. Aš ir šiandien sakau, kad sąžiningesnio, teisingesnio, garbingesnio žmogaus už Neringą Venckienę nesu sutikusi per visą savo gyvenimą. Tokia mano nuomonė. Tokia mano teisė turėti tokią nuomonę.

Viena garsi prancūzų prokurorė yra pasakiusi, kad jei teisinėje sistemoje atsiranda nors vienas absoliučiai sąžiningas žmogus, sistema ima apsivalyti. Toks žmogus, mano nuomone, atsirado ir Lietuvoje. Tačiau visi matėme, su kokia jėga tas žmogus buvo išspjautas ne tik iš jos, bet ir iš darbo, namų, Tėvynės. Tai tik rodo, kad ši sistema tikrajam apsivalymui ir tikrajam atgimimui dar nesubrendusi. Nes tam reikia ne tik tiesos, bet ir drąsos. Viešas susidorojimas su Neringa Venckiene ir jos šeimos narių bei juos palaikiusių žmonių teisinis ir moralinis persekiojimas iki šiol – didžiulis šios valstybės skaudulys ir pūlinys, kuris taip lengvai neužgis, nors pasitelktos visos įmanomos priemonės siekiant nuteisti ir viską nugramzdinti į užmarštį.

Tik neteisybė ir neteisingumas taip lengvai neužsimiršta. Ir neužsimirš iki tol, kol nebus atverta tikroji tiesa. Tik tada padarytos žaizdos šeimai, visuomenei, moralei, teisingumui pradės gyti.

Tai, kad tą rytą buvau Klonio gatvėje, – geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime.

Kas gali būti kilniau nei užsistoti skriaudžiamą vaiką?

Kas gali būti prasmingiau, geriau ir žmogiškiau?

Džiaugiuosi, kad tą rytą buvau ten ir kad savo buvimu išreiškiau palaikymą nekaltai persekiojamai ir teisinėmis priemonėmis trypiamai šeimai.

Džiaugiuosi ir šiandien, kad ten buvau, ir sulig kiekviena diena tas jausmas tik stiprėja. Mano sąžinė absoliučiai švari.

Ir jeigu rytoj vėl iš naujo išauštų gegužės 17-osios rytas, aš vėl ten būsiu.

Galite tuo net neabejoti.

 
–  –  –

Teismas nuosprendį skelbs 2017 m. gruodžio 6 d. 15:30 val.

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ausrine-balciune.-2017-metu-spalio-31-oji-paskutinis-garliavos-sturmo-liudy

http://laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=5286:2017-10-31-paskutinis-garliavos-sturmo-liudytoju-politines-bylos-teismo-posedis&catid=31&Itemid=101

http://www.drasoskeliaspartija.lt/ausrine-balciune-2017-metu-spalio-31-oji-paskutinis-garliavos-sturmo-liudytoju-politines-bylos-teismo-posedis-ausrines-balciunes-baigiamoji-kalba/



Jūsų vardas:
Komentaras: