lt en

Kūryba

Žadėjai saugoti,Tėvyne...

Šauksmu bejėgiu pildosi aukštybės,
Tuk – tuk, maža širdelė pragaro nakty.
Vien plėšriai šiepiasi apkurtusi Temidė,
Ir sielą drasko skausmas abejonė,liūdesys.
*************
Juodam rūke paklydusi teisybė,
Tuk – tuk, maža širdelė pragaro nakty.
Nors skauda,bet šviesi viltis krūtinėj,
Žadėjai saugoti,Tėvyne – ar girdi?
**************
Šauksmu vėl pildosi dangaus aukštybės,
Neleisk pražūti pragaro juodoj nakty.
Pakeltas kardas – šiepiasi kurčia Temidė,
Tuk – tuk maža širdelė pragaro nakty...

 

 

2012 05 23

                       Aušrinė Balčiūnė

PASIRINKIMAS

2012 metai.

Gegužės 17 diena. 

6 valandos ryto.

Taikus rytas Klonio gatvėje. 

Rytinė kava, arbata, sumuštinukai, kuriuos taip  noriai ir gausiai kiekvieną dieną aukojo geri žmonės. Rytinės kalbos apie paskutines naujienas, kasdienė rytinio paukštelio giesmė. Miela, skambi  ir žadanti puikią,  gražią dieną….dar vieną gražios, laimingos ir  nerūpestingos vaikystės dieną….

Taikus rytas Klonio gatvėje.

Ir gražūs, jau broliais ir seserimis tapusių  žmonių veidai, geri, šiltomis, spindinčiomis,  meilės ir pasiaukojimo  kalba kalbančiomis akimis.

Kaip ir kiekvieną rytą – diskusijos: ims, ar ne. Ir ramus laukimas… laukimas dar vienos gražios, taikios, šviesios, harmonijos ir džiaugsmo kupinos dienos….

Tiksi minutės… tik, tik, tik…

…..kaip sulėtintame kine…. tik, tik, tik…..

Tik staiga  taikos ir ramybės oazę perskrodžia susijaudinę atbėgančių, budėjusių gatvėje, žmonių balsai: “… jie blokuoja kelius!!!!!!!!....”

Ir gėrio, taikos ir ramybės oazę perskrodžia nerimo ir panikos šurmulys…

Krinta ant žemės nebaigtos gerti kavos puodeliai,  sklendžia į šoną metami taip jaukiai šildę kūnus apklotėliai… ir taikūs veidai įgauna akinančiai baltą panikos  spalvą…

O erdvę užtvindo tirštas, saldžiai kartus  artėjančio siaubo  kvapas….

Jie ateina…

Apsisprendimui laiko nebėra. Jo ir nereikia…apsisprendimas jau padarytas.

Budėtojai  puola prie namo… kad neleisti jų, kad gyva grandine, gyvomis širdimis užtverti kelią, kad pasakyti jiems: “Atsikvošėkite, broliai! ATSIKVOŠĖKITE, BROLIAI!!!”

Mes stovime prie namo… vieningi, susikibę rankomis,  draugingi, apsiginklavę iki ausų: malda, Lietuvos himnu ir Lietuvos vėliavomis. Stiprūs, galingi, ginkluoti….stiprūs savo Žmogiškumu, savo Širdimis, savo Sąžine….mūsų nieks nenugalės….”Iš praeities Tavo sūnus te stiprybę semia”…

Laukiame jų…

Jie ateina…

Jie eina ir eina, nenutrūkstančiomis kolonomis ir nesimato galo… Kada gi jie baigsis? Kada gi pagaliau jie baigsis ??????!!!!!!

Pasigirsta malda, kažkas desperatiškai šaukiasi Archangelo Mykolo pagalbos, kažkas kalba “Tėve mūsų”.  O jie artėja….

Jie jau čia pat…

Pasigirsta mūsų mylimos, vis dar neišniekintos, vis dar orios, vis dar nesuteptos Lietuvos himnas… Graudus iki skausmo, galingas savo Dvasia…

Himnas nutyla, pasigirsta skandavimas:  “LIETUVA! LIETUVA! LIETUVA!”… ir prasideda aktas. Smurto aktas.

Aktas, už kurį mūsų vaikaičiams bus gėda.

Aktas, dėl kurio daugelį grauš sąžinė.

Paskutinį kartą peržvelgiu žmonių akis…. O jos tokios taurios, kilnios, orios… tarsi pro jas žvelgtų pats Dievas… liūdnas, liūdnas Dievas…..

Staiga erdvę perskrodžia šaižus spiegimas, uniformuotųjų batų trepsėjimas, riksmas, mėtomų suolų trenksmas, kakofoniškas, žmogiškąją valią bandantis palaužti balsas, nuolat rėkiamas per garsiakalbius. Kad tik sutriuškinti, kad tik išgąsdinti, kad tik palaužti žmogiškąją valią, žmogiškumą, širdis….

Viskas susimaišo. Jie ir mes tampame viena mase. Jie - ginkluoti elektro skydais, dujomis, kulkomis, šunimis ir mes - ginkluoti Lietuvos vėliavomis, Dievo paveikslu ir savo ryžtu….

...VYRAI, KĄ JŪS DAROTE???????!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

...LIETUVA!!! LIETUVA!!! LIETUVA!!!!

...DIEVE, GELBĖK MERGAITĘ!!!

…DŪSTU!!! …JIE PURŠKIA DUJAS!!! …SKAAAAAUUUUDA!!!!!…. PALEISKIT…!!!!!!

…..AAAAA!!!!!!!....

Klumpa ant kelių raudančios moterys, tarsi maldai sudėjusios rankas, maldaudamos jų sustoti, spiegia siaubo apimti vaikai, tie, kurie dar visai neseniai su Mergaite žaidė kamuoliu, žegnojasi stumdomi ir tampomi senoliai, šaukdamiesi Šventųjų, kelią uniformuotiems tveria  narsūs vyrai, paskutinėmis jėgomis stengdamiesi apsaugoti Mažą Mergaitę….

Klonio gatvės  Mergaitę….

 

 

 

 

2012 05 01

 

Robertas Keturakis

 

Mažytei senelių Kedžių namuose

Mažytei mergaitei

 

Mergaitei su snieguolės žiedeliu

kumštelyje, kam jį įteikt, atėjus

gyveniman, ruošies? koks šaltas vėjas,

šalti veidai šmėklinių... Negaliu

Tavęs apsaugot nuo nemeilės. Tyli

apmirę medžiai, Angelas pražilęs

nuo Tavo ašarų. Dar pakentėk,

kol širdys mylinčios Tave apsaugos

nuo nužmogėjimo, žiaurumo, kaukių...

 

Mes skubame gyventi su Tavim - vis tiek

apginsime Tave, kaip kažkada apgynė

seneliai mus tenai, kur Ledjūrio leduos

parklupus su mumis kankinosi Tėvynė.

 

 

 

 

Gražina Bierienė

 

                                                                                      Išeiki...

 

                 Išeiki nors trumpam iš mano tu gyvenimo,

                      leiski pamiršt, kas man vaikystėje nutiko.

                      Aš negaliu širdelėj užgesinti nerimo,

                      nes tik Tėvelio ilgesys joje paliko...

                     

                      Sustok, neperženk mano širdies slenksčio

                      ir nežudyk manęs, dabar jau vos gyvos.

                      Kur tu buvai, kai man prieš daugel metų,

                      trūko mamos gerumo, šilumos?!

 

                      Atleisk, dabar aš negaliu tavęs priimti,

                      ir pavadint mamyte mylima.

                      Nes taip skaudu dienas tas prisiminti

                      ir tu dabar likai man svetima.

 

                      Labai maža ilgėjaus širdies dūžio,

                      kad prie krūtinės prisiglaustum tu mane.

                      O dabar meilė tau tarsi sausa šaka nulūžo,

                      gražios vaikystės nematau aš net sapne.

 

                      Tiktai Tėvelis mane guodžia, glosto,

                      beveik kasnakt aplanko mintyse.

                      Neleidi man pasiekt tu laimės uosto.

                      Už ką taip pasmerkei mane?!

 

                      Nedrįsk ateit ir Tėtės žmogžudžiu vadinti.

                      Man angelėliai sako: ,,Doras buvo jis žmogus“.

                      Aš per maža buvau ir negalėjau Jo apginti,

                      bet buvo Jis, yra ir bus brangiausias man žmogus.

 

                      Nesieki keršto nei Močiutei, Tetai,

                      nes Jos drąsiai kovojo už mane.

                      Ir šilta meilės skraiste abi mane gaubia,

                      todėl prašau – palik tam pasakų namelyje mane.

 

                      Aš čia randu ramybę, šilumą, švelnumą.

                      Aš čia savam pasauly gyvenu.

                      Todėl kol kas tu pasiliki sau gerumą,

                      o aš – kur liepia man širdelė, ten einu.

                     

                      Jei tu turi dar sąžinės truputį

                      ir mažą lašą motiniškos šilumos,

                      palik mane, leisk man laimingai būti,

                      nes tarp kaukėtų dėdžių nematau aš nuoširdžios mamos.

Savo žadėtąją šviesią dainelę mažajai Mergaitei siunčia
Liudvikas iš Vilniaus:
 
 

Kadais...

Kadais buvau žmogus...

Dabar - "budulis", "kedofilas patvorinis'.

Tik treninguotas nulis,

"Demokratijos" lietuviškos klaida.

Nekaltinkit, ne Lietuva, Tėvyne, nusivyliau,

Nuvylė tie, kuriais aš patikėjau kažkada.

 

Buvau žmogus,

Dabar tik įkaitas "kreivų langų tvirtovės".

Tik vienetas statistinis,

Paniekintas, išduotas "vardan tos...".

Nekaltinkit, ne Lietuva tikėjimą žmogum sugriovė,

Tėvynė nekalta, kad tiek mažai beliko sąžinės švarios.

 

Apkaltinkit mane,

Budulis, kedofilas, šunaujos įsiūtusios atstovas.

Paniekintas, išduotas "vardan tos...".

O gal tiesiog žmogus,

Gal būt teisybės paskutinis bastionas?

Gal sąžinė, viltis, garbė lietuviškos tautos?

 

Aš vėl žmogus...

Aš tas, kur nematuoja storiu piniginės,

Teisybės, meilės, sąžinės anei garbės.

Aš ateitis šviesi,

Garbingos, išdidžios, švarios Tėvynės.

Paminklas, deglas, triumfas violetinės vilties.

 Remigijus Paciukonis

.
.

Remigijus Paciukonis Geroji sese

 
      Dar sugrįžtu...
      Su saulės spinduliu,su ryto vėju,
      dar šildo geras žodis-mintys artimų.
      Geroji sese,tau ramybės nežadėjau,
      Dabar tik mintimis paguosti ateinu.

      Dar sugrįžtu...
      O tiek nedaug tada norėjau,
      tylos,ramybės,žvilgsnio mylinčių akių.
      Atleiski,sese,kad tylėti negalėjau,
      kad sielą drasko žodžiai svetimų.

      Dar sugrįžtu...
      Tau kas brangiausia šiandien patikėjau,
      švelnumą,juoką,šilumą mažų delnų.
      Geroji sese,tau ramybės nežadėjau,
      dabar atleiski-amžių amžiams išeinu...

      ( Skiriama N.Venckienei)



Pirmas laiškas

 

Lietus įstrižom srovėm lėkė iš juodos nakties į amžiną tamsą, ant juodos, kietos ir sausos žemės. Žolėje bolavo kažkas baltas. Tai buvo popieriaus lapas. Suglamžytas ir purvinas. Vėjas jį pakeldavo nuo žemės, vartaliodavo ir vėl sviesdavo atgal.  Vėjas suprato, kad tai laiškas. Laiškas be adreso. Laiškas su antrašte „niekur“. Jo niekas neskaitė ir nenorėjo skaityti. Tas laiškas buvo parašytas žmogaus, kuris labai mylėjo mažą mergaitę. Gal tai buvo ne laiškas, o tik liūdnas pasakojimas apie mažos mergaitės liūdnus išgyvenimus, apie kreivų veidrodžių karalystę, apie tos karalystės baisius karalius. Toje karalystėje mergaitė negalėjo žaisti. Negalėjo gyventi mažo žmogučio gyvenimo. Tie karaliai be karūnų žaidė labai negražius žaidimus su ja. Tie karaliai be karūnų buvo nuogi. Ji turėdavo tapti žuvimi, o tos didelės žuvys nepažindavo savo vaikų. Ant mergaitės mažos širdelės guldavo sunkios dulkės. Širdelė virsdavo kietu akmenėliu. Kai ji grįždavo iš ten, jos didelės kaštoninės akys būdavo dar liūdnesnės. Ji irgi būtų rašiusi laišką, bet ji dar nepažino raidžių. Gal jos laišką būtų kas nors perskaitęs. Bet kažin, ar būtų... Mergaitė paėmė piešimo popieriaus lapą, ant kurio maži vaikai piešia saulę, gėles, paukščius... Bet ji nupiešė tos juodos karalystės gyventojus. Tie nupieštieji niekam nepatiko. Kas juos pamatė, sakė, kad tokių nebūna. Bet mergaitė sakė, kad jie yra, kad ji nupiešė „juos“ tikrus. Dar ji sakė, kad ten viskas apraizgyta voratinkliais. Jie limpa prie rankų, veido ir kūnelio. Ten trūksta oro ir ten negeras kvapas. Toks buvo mažos mergaitės niekam nereikalingas labai atviras laiškas, bet ir jo niekas nenorėjo skaityti. Niekas nenorėjo jo suprasti. Žmonės vartaliojo tą keistą piešinį ir tylėjo... O gal jie bijojo tos kreivų veidrodžių karalystės nuogų karalių. Jiems buvo geriau nematyti to keisto piešinio, kurį nupiešė mažytė mergaitė...

Elzė Kaminska

 

Antras laiškas

Vakarais, saulei leidžiantis, marios nusidažo liūdna alyvų spalva. Jos pradeda pasakoti kraupią istoriją. Tos liūdnos istorijos klausosi tik vėjas. Vėjas blaško medžių lapus lyg niekam nereikalingus laiškus, niekam nereikalingus ir niekieno neskaitytus...

                      Marios pasakoja apie paskutinį jauno tėvo atodūsį, apie baisią žmogaus lemtį. Apie tai, kad kažkam tenka spręsti baisiausią gyvenimo lygtį – būti ar nebūti. Bangos pasakoja apie šalį, kuri vadinama „gintarine pakrante“. Apie šalį, kurioje nėra tiesos. Toje šalyje įstatymai sukurti tik karūnuotiesiems. Bet dar baisiau, kad tie karūnuoti pavaldūs nuogiems karaliams. Tie nuogi karaliai apsistatę savo armija, kuri be jausmų ir širdies. Tai – „Tarakotos armija“. Ji – akmeninė, bejausmė.

                      Marios uždainuoja lopšinę. Liūdną lopšinę. Lopšinę apie mažų vaikelių ašaras, apie jų skriaudėjus, nuogalius. Apie karalius, kurie skelbia mirties nuosprendį vaikams...

Nejaugi  jos taip ir kalbės amžinai, niekur ir niekam...

                      Bet ne. To skaudaus, tragiško pasakojimo klausosi susirūpinęs angelas. Jis stebisi, kodėl žmonės neturi sparnų, o tiems, kurie galėtų skristi, toj baisioj karalystėj, juos nukerta. Jis supranta, kodėl tą rudenį neišskrido su gervėm. Jis žino, kad ta šalis jau ne gintaro, o juodos smalos spalvos. Ten karalių  nekenčiamos gėlės – alyvos, nes jos violetinės. Angelas liūdnai žiūri į tolį. Ką jis galvoja: kad jam, kaip ir tau labai skauda širdį? O gal jam baisu, kad Dievas pamiršo šią šalį. O gal angelas dar tikisi, kad galbūt dar jis gali padėti tai mažai mergaitei liūdnomis kaštoninėmis akimis... Gal jis ne be reikalo sustingo ant marių kranto, gal... Gal pavasarį ta maža mergaitė liūdnomis kaštoninėmis akimis ateis čia rinkti violetinių žibuoklių...

 Elzė Kaminska

 

Meldžiuos už Drąsių

 

Atleisk jiems Viešpatie,

Neteiski tų, kur nesupranta ką padarę,

Nebauski pragaro kančiom, sieros liepsnojančiu lietum.

Kur kas labiau save nubaudę, žmoniškumą savąjį išdavę,

Klajos patamsiuos sąžinės bedantės vedami... Tegul.

 

Bailus žudike,

Vagą kruviną tautos širdy išvaręs,

Matei kaip verkė žemė, plaukė debesys sukruvintu dangum.

Matei kaip krito Tėvas, gyvastį už vaiko garbę atidavęs,

Galbūt matei ir sielą, Viešpaties palydimą dangun.

 

Taip, tu matei,

Menkysta, sąžinę sunkia spyna uždaręs,

Matei kiekvieną ašarą ant karsto kritusią... Na ir tegul.

Nereikalingas pragarui nei dangui klaidžiosi pavargęs ir sušalęs,

Užuojautos nelauk, nes niekad nebuvai tikru žmogum.

 

Meldžiuos Tau,Viešpatie,

Palaimink tą, kurs Tėvo vardui gėdos nepadarė,

Telyja jam ateinant žvaigždės auksiniu lietum.

Tegul ne „paukščių takas“ švies danguj-tešvyti „Drąsiaus kelias“,

Teneišnyks Didvyrio vardas mūsų atminty... Tegul.

 

 

Tautos dukra

 

Ledinis vėjas medžio šaką laužė,

Ir debesys užklojo tėviškę pilku rūku.

Ranka gauruota sapną vaikišką sudaužė,

Sutraiškė tai, kas buvo šventa, mylima, brangu.

 

Paniekinta,išduota tos, kuri mylėt turėjo,

Už saują „Judo sidabrinių“ nevilty didžiausioj pamesta.

Viena ir išsigandus šviesų žiburį tamsoj regėjau,

Pakilo gint ir saugot Lietuvos Tauta.

 

Tėveli, neliūdėki, kad jėgų tavų pristigo,

Nukirsti leteną naguotą negandos juodos.

Šimtai ir tūkstančiai pratęsti tavo žygio susirinko,

Aš nuo dabar dukra drąsios ir išdidžios TAUTOS.

 

 

Širdies konstitucija

 

Ne man pavasaris, ne man žiedai margi,rasoti,

Kaip vilkas vienišas, be džiaugsmo, be svajonės, be vilties.

Ėjau į kovą kruviną ir žūtbūtinę drąsiai stoti,

Ėjau, nes šaukė konstitucija manos širdies.

 

Kilau prieš tuos, kur moka kąsti pasalūniškai ir bailiai loti,

Abejingumo sienom atsitvėrę, sąžinės neturintys, anei garbės.

Galbūt galingi kūnu, bet sava dvasia kuproti,

Kilau, nes šaukė konstitucija drąsios širdies.

 

Sakykite, koks kodeksas galėtų vaiko skausmą išmatuoti,

Koks straipsnis ašarą nekaltą išdžiovinti sugebės?

Kas įniršiui beviltiškam išdrįstų skersai kelio stoti,

Kas sustabdys, kai šaukia konstitucija širdies?

 

Kritau kaip vilkas vienišas, tiktai žiedai margi, rasoti,

Dukrelės rankom suskinti man dieną, naktį švies.

Nors nugalėtas kūnu, aš dvasia likau kovoti,

Nutiest kelius tenai, kur veda konstitucija širdies.

 

 

Mes visur

 

Mes buvome visur,

Mes sausio naktyje klaikioj užgimę,

OMON-o buožėm krikštyti,

Mes sąžinė gyva.

Nekėlėm ginklo žmoniškumą išpažinę,

Tylioj maldoj kartojom-Lietuva.

 

Mes buvome visur,

Viltis slapčiausias dainomis apgynę,

Jausmu brolystės girdyti,

Žinojom-Lietuva gyva.

Į laisvę žvelgėme, ją širdimi pažinę,

Vergijos grandines numetusi Tauta.

 

Mes vėl visur,

Tie patys, sausio naktyje užgimę,

Nuodais veidmainių girdomi,

Mes šiandien tik „minia“.

Nekaltą vaiką vėl malda apgynę,

Dabar jau patvory kartojam-Lietuva.

 

Nužudyta vaikystė

 

 

Ne ranka tėvelio glostė,

 Galvą angelėlio,

„Dėdės“ juodvarniais atskridę,

 Mantijom čežėjo.

 

Klykia žudoma vaikystė,

Niekas nebegirdi.

„Tu,tėveli, kaip lėliukas“,

Lyg peiliu per širdį.

 

Kokį straipsnį rasit,ponai,

 Tėviškai rūstybei.

Gal tikėjotės,kad Dievas,

 Aklas ir negirdi?

 

Bus dar laikas,

Vienas teismas ponui ir plebėjui.

Prakeikti už „Judo grašį“,

 Tėvo kraują lieję.

 

Neliūdėk, vaikel, ne laikas,

Dar viltis nežuvo.

Ir užaugus prisiminki,

Tikrąjį Lietuvį.

 

Remigijus Paciukonis

 

 DRĄSIUI...

Drąsus buvai tu mūsų Drąsiau
Ramiai sėdėdavai šalia
Atsimenu tave kaip vakar
Siunčiu tau meilę danguje
Išsiilgsta žmonės tavo veido
Užaugs jau tuoj tavo duktė
Sunku pamiršti tavo skausmą

Kas pasakys dėl ko kodėl ?
Esi, buvai ir ilgai būsi
Didvyriu – žemėj Lietuvos
Yra nuo amžių pasakyta:
Surasti tiesą ne visiems
Vytautas Nemunas

Išėjai...

Tu išėjai tą ankstų rytą,

Kai saulė buvo debesuos.

Ir palikai kavos puodelį užplikytą,

Ant stalo prie miegančios dukros.

Neatsisveikinai nei su mama, nei tėčiu,

...Sesutei netarei sudie,

Tik apkabinęs miegančią dukrytę,

Pabučiavai ir palikai namie.

Ir išėjai pakelta galva

Kaip mūšin žengiantis karys,

Tik negalvojai, jog sugrįžti jau nelemta,

Jog budelio ranka Tave nužudys.

Ir dar ilgai danguj sklandys erelis

Jis vienas liudininkas bus,

O, kažkada prabils žilas senelis

Apie kovotojus už laisvę žuvusius.

 

Tu atėjai išvargęs ir sušalęs,

Tu atėjai kaip niekas taip ateit negali,

Tu atėjai ...kai saulė buvo jau žemai,

Tu atėjai ir manyje likai.

Kovotojo Tu atnešei man dvasią,

Kuri lyg šiol dar neužgesus...

Bet, išėjai neatsisveikinęs,

Nespaudei rankos, nežiūrėjai į akis,

Tave pasmaugė pikto priešo rankos

O, Tu buvai "DRĄSIUS KEDYS"

 

Raimundas

 

Eilėraštis Klonio kovotojams

Violetinė spalva pasklido Klonio gatvėj
Išaušus rytmečiui naujam.
Ir vyrai, moterys sustoję
Gieda šventą giesmę
Mergaitės budeliams neatiduos
Jie niekados...

Iš kur vienybė tokia Drąsiaus Kelio?
Kai stojo mokytojas, kunigas
Ir mes visi.
Violetiniu kaspinu nutiesę kelią
Lydėjome mergaitę mes kely.

Tie patys veidai saulės išbučiuoti,
Tie patys vėjy besidraikantys plaukai,
Tie patys žmonės nemigos iškamuoti,
Tie patys auto stovintys Chemijos pr.
Tamsintais langais.

Raimundas

Ant mariu kranto

Ant mariu kranto Angelas isdygo
Pieno baltumo atvaizdu didingu,
Tai čia šioj vietoj buvo nužudytas Drąsius
Ir kniubsčias paliktas gulėt mislingai.
...Ši vieta taps antruoju kryžių kalnu,
Pramintas takas nebyliai isduos,
Kad tūkstančiai žmoniu jam nėra abejingi
Ir kova tęs kol
Lietuvą jie išvaduos.
Ekskursijos važiuos is visos europos,
Pasižiūret kovotojo narsaus.
Nebylus Angelas palinkęs ant Jo kapo,
Neleis pamiršti
Drąsiaus niekad niekados

Raimundas

VIOLETINĖ SPALVA

TĄ GABALELĮ VIOLETINĖS SPALVOS
SUGNIAUŽĘS RANKOJE TURĖJAU
IR KAI GRĮŽAU IŠ GARLIAVOS
PRIE MIEGANČIOS DUKTERS PADĖJAU.
KAI ATSIKĖLĖ, JI PAKLAUSĖ
AR TAI TIKROJI LIETUVOS SPALVA?
KURIĄ MUMS NEŠĖ DRĄSIUS
TAIP TA PATI, TIK KRUVINA,
AŠ ATSAKIAU JAI AISKIAI.
IR MES KIEKVIENAS IŠ DALIES
UZSPAUDĘ TURIME ŠIRDY
TĄ GABALĖLĮ VIOLETINĖS SPALVOS
TĄ KOVINGUMO SIMBOLĮ...

Raimundas

PAKELK GALVA!

BROLAU! PAKELK GALVĄ!

AR MATAI?

Į KLONIO GATVĘ SKUBA JAU ŽMONIŲ ŠIMTAI..

MERGAITES BUDELIAMS NEATIDUOTI

IR ŠVENTĄ MALDĄ SUGIEDOTI

TAI ČIA VIENYBĖ IR JĖGA,

TAI ČIA TIKROJI LIETUVA!

JEI GYVAS BŪTŲ DRĄSIUS

IR VISA TAI REGĖTŲ,

VIOLETINĘ REVOLIUCIJĄ

JIS SAVO LUPOM PRAKALBĖTŲ.

NORS BUDELIAI ANAPUS

GALANDA SAVO KALAVIJUS,

TAI KUNIGAS IR MOKYTOJAS

UŽSTOJA KELIA PAS MAŽYLĘ.

VIOLETINĖ SPALVA, KOKIA GALINGA

JI TAVE NUŽUDĖ, DRĄSIAU,

O KOVON STOJOM ŠIMTAS SEPTYNI...

LAI MUS KOVINGOJE ŠIRDY

UGNELĖ NIEKAD NEIŠBLĖSTA

IR LAI PRISIMENA VISI

UŽ KOKIĄ DRĄSIUS KOVĖS TIESĄ...

 

Raimundas